Psichinių procesų kitimas vaikui mokantis
5 (100%) 1 vote

Psichinių procesų kitimas vaikui mokantis

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………….1

I.PSICHINIŲ PROCESŲ KITIMAS VAIKUI MOKANTIS……………………………………………….4

1.1.Vaiko suvokimo procesų ir mąstymo kitimas…………………………………………………….6

1.2.Kalbos lavėjimas ir turtėjimas………………………………………………………………………….7

1.3.Atminties kitimas…………………………………………………………………………………………..9

1.4.Emocijų, jausmų ir valios ypatumai………………………………………………………………..11

II. LIETUVIŲ KALBOS UGDYMO SISTEMA PRADINĖJE MOKYKLOJE…………………..12

2.1.Kalbos sandaros suvokimas…………………………………………………………………………..17

2.2.Komunikacinė veikla…………………………………………………………………………………….22

2.2.1.Kalbėjimas ir klausymas……………………………………………………………………….23

2.2.2.Skaitymas……………………………………………………………………………………………25

2.2.3.Rašymas……………………………………………………………………………………………..26

2.3.Literatūrinis lavinimas…………………………………………………………………………………..28

2.4.Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys…………………………………………………………29

III.KAI KURIOS LIETUVIŲ KALBOS UGDYMO TĘSTINUMO PROBLEMOS V KLASĖJE……………………………………………………………………………………………………………………32

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………36LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………….37

ĮVADAS

Vienas svarbiausių švietimo reformos tikslų – ugdyti savarankišką, savimi pasitikinčią, kūrybingą asmenybę. Žmogus į pasaulį ateina kaip biologinė būtybė. Asmenybe jis tampa nuėjęs sudėtingą ir gana ilgą indiviudalios raidos kelią. Žmogus vystosi ir tobulėja visaip: ir veikdamas, ir atspindėdamas pasaulį, ir vis geriau pažindamas, ir bendraudamas, ir įvairiai sąveikaudamas su aplinka bei žmonėmis. Vaikų ir paauglių raidai lemiamą reikšmę turi mokykla, visų pirma mokymas, kurio metu mokinys aktyviai veikia, teigia V. Rajeckas ( 26,p.13).

Mokymasis yra svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu vaikas perima žinias, praktinės veiklos įgūdžius, vertybes. Jis ima vis geriau pažinti pasaulį, formuojasi jo pažiūros į pasaulį, mokosi kūrybiškai mąstyti, savarankiškai įgyti naujų žinių,jas pritaikyti.

Mokymo ir mokymosi procesas yra planingas, sistemingas, ilgalaikis mokymo programų numatytų dalykų dėstymas ir įsisavinimas bei išmokimas( 8,p.53).

Siekiant sėkmingai ugdyti visapusišką asmenybę labai svarbu išsiaiškinti mokymo pradinėse klasėse uždavinius: 1) kas čia bendra su visa mokymo sistema ir kas specifiška; 2) koks mokymo pradinėse klasėse turinys; 3) kokie mokymo metodai efektyviausi ir jų pritaikymo galimybės; 4) kas būdinga pradinių klasių mokiniams, kokios jų bendros ir amžiaus ypatybės 5) kokios idealios pradinių klasių mokytojo profesinės savybės (16,p.6).

Mokymosi veiklos ypatumai kelia vaikui tam tikrus reikalavimus: jis turi būti ne tik atitinkamai fiziškai subrendęs, turėti tam tikrų žinių, mokėjimų ir įgūdžių, bet ir būti psichologiškai pasirengęs mokytis.

Psichologinis vaiko pasirengimas mokytis apima: a) vaiko pasirengimą įsisavinti žinias ir b) pasirengimą naujam gyvenimo būdui, naujiems santykiams su žmonėmis ir pirmiausia su mokytoju; mokymuisi kaip darbui.

1

Jaunesnysis mokyklinis amžius apima 6- 7 – 10 -11 vaiko gyvenimo metus, nurodo L. Jovaiša ,,Pedagogikos terminų” žodyne (7,p.89). Mano darbo tikslas – išanalizuoti esminius šio amžiaus vaikų psichinės raidos ypatumus ir jų svarbą lietuvių kalbos mokymo(si) procese.

Darbo uždaviniai –išanalizuoti psichologinę ir pedagoginę literatūrą vaiko raidos klausimais, atskleisti esminius psichinių procesų pokyčius vaikui mokantis, išanalizuoti lietuvių kalbos ugdymo sistemą pradžios mokykloje, pradinės mokyklos lietuvių kalbos programą ir lietuvių kalbos mokymosi ypatumus jaunesniajame mokykliniame amžiuje.

Darbe naudojau psichologinės, pedegoginės ir kitos literatūros analizės metodus.

Ypatumai – sąvoka, apibūdinanti kokį nors skirtumą nuo kitų savybių, žyminti objekto specifiškumą, skirtingumą (7,p.88).

Šiandieniniai vaikai – jau ne tokie, kokie buvome mes ar tų vaikų tėvai. Jų vaikystė skiriasi. O tai reikalauja ir kitokios pradinės mokyklos bei kitokio jos mokytojo.

Mes gyvename pasaulyje, priklausomame ,,nuo skaičiavimo mašinėlių, kompiuterinių enciklopedijų, interneto, skaitmeninės komunikacijos ir optinių susisiekimo sistemų. Bet daugelyje mokyklų mokiniai mokomi to paties, kaip ir šeštajame
dešimtmetyje ir tais pačiais metodais” (6,p.2),- rašo Erikas Jensenas, vienas žymiausių Amerikos žmonių, aistringai besidomintis žmogaus smegenų veikla ir mokymusi. Psichologijos , sociologijos, neurologijos, biologijos, fizikos tyrinėjimai rodo, kad informacija labai greitai keičiasi. Lituanistikoje taip pat yra pokyčių.

Ugdymo turinio kaita geriausiai šiandien matoma pradžios mokykloje: parengta jos koncepcija ( kaip švietimo sistemos dalis ), programos (bendroji ir konkrečioji), standartų projektas, vadovėliai, pratybų sąsiuviniai, knygos mokytojams.

Šiandieninėje bendrojo lavinimo mokykloje iškilo tokia problema: kas mokiniui svarbiau: įsiminti gramatikos taisykles, visų žodžių rašybą ar turėti po ranka žinyną, žodyną, enciklopediją ir gebėti rasti reikiamą informaciją? ,, Nauja mūsų laikų ,,valiuta” – tai ne gamybinis meistriškumas, o informacija ir mokėjimas kaip reikiant ja pasinaudoti”( 6,p.3). Tai neginčijama – su tuo sutinka

2

kiekvienas. Todėl vertinant mokinių kalbos mokėjimą, labai svarbu išsiaiškinti, kaip mokiniai moka

mokytis, kaip jie ugdosi gimtąją kalbą ( kaip to išmoko pradinėse klasėse ir kaip šį sugebėjimą įtvirtins, išplėtos lietuvių kalbos mokytojai). Psichologai, humanistai teigia, kad žmogus turi natūralią vidinę galimybę mokytis. ,,Centrinė mokymosi gija – nuolatinis vidinių galių – visų sugebėjimų, išminties, meilės ir stiprios geros valios išreiškimas ir lavinimas, o ne informacijos priėmimas”(6,135). Tai prasmingas mokymasis, kur mokytojo uždavinys yra skatinti ir palengvinti vaiko mokymąsi.

Diplominiame darbe rėmiausi tiek teoretikų, tiek praktikų knygomis ir straipsniais: A. Gučo, ,,Vaiko psichologija”, N. L. Gage, D. C. Berliner ,,Pedagogine psichologija”, E. Jensen ,,Tobulas mokymas”, V. Černiaus ,,Mokytojo pagalbininkas”, G. Butkienės, A. Kepalaitės ,,Mokymasis ir asmenybės brendimas”, R. Žukauskienės ,,Raidos psichologija”, V. Lepeškienės ,,Humanistinis ugdymas mokykloje”, G.D.Myers ,,Psichologija”, Tepperwein A. ,,Menas mokytis nepavargstant”, Vaitkevičiaus J. ,,Jono Laužiko gyvenimas, veikla ir pedagoginės idėjos”,V. Rajecko ,,Mokymo organizavimas”, L.Jovaišos, J.Vaitkevičiaus ,,Pedagogikos pagrindai.T.2 Didaktika”, A.Šoblinsko ,,Lietuvių kalbos didaktika”, ,,Mokymo tobulinimas pradinėse klasėse”, sudaryta Gylienės M., Laužiko J.,L. Jovaišos ,,Pedagogikos terminai”, Plentaitės V., Marcelionienės E. ,,Lietuvių kalba pradžios mokykloje”, Kazanskio N., Nazarovos T.,,Didaktika. Pradinės klasės”, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiomis programomis, Pradinės mokyklos programomis, Universaliosiomis ugdymo programomis, Bendrojo išsilavinimo standartais.I-X kl. ir E. Marcelionienės, V. Plentaitės straipsniais.

3

I. PSICHINIŲ PROCESŲ KITIMAS VAIKUI MOKANTIS

Moksleivio mokymo proceso sėkmei labai svarbu mokinio raidos pažinimas. Joks dėstymas negali apseiti be amžiaus tarpsnių ir pedagoginės psihologijos. Mokant lietuvių kalbos, taip pat svarbu žinoti, kokie mokinio sąmonėje vyksta pažinimo procesai. Tai padeda rasti optimalius mokymo būdus, apibendrinti kalbinę mokinių patirtį, lengviau pavyksta suformuoti gramatines sąvokas, atskleisti psicholingvistinės veiklos ypatumus, dėl kurių daromos rašybos, skyrybos bei stiliaus klaidos(27, p.9). Dar Vygotskis atkreipė dėmesį į socialinės bendruomenės svarbą pažinimo raidai. Piaget, Brunerio ir Vygotskio teorijos reikšmingos mokymui. Jos parodo, kaip yra svarbu suprasti vaikų mąstymą, mokant mažuosius naudoti medžiaginius dalykus, laikytis mokymosi nuoseklumo. Be to, jos padeda mums suprasti, kaip reikia pateikti naują medžiagą ir kaip nustatyti mokymosi tempą. Jos iškelia mintį apie socialinį išmokimo aspektą, turintį įtakos tiek pažinimo, tiek emociniams procesams(4,p.136).

Pažinimas apima visas psichinės veiklos rūšis, susijusias su mąstymu, žinojimu ir atmintimi. Raidos psichologus ypač domina šie klausimai: kada ir kaip vaikas pradeda suvokti dalykus iš kito žmogaus pozicijų? kada pradeda logiškai samprotauti? kada pradeda simboliškai mąstyti? taigi, kaip lavėja vaiko protas?(15,p.80).

Augantis vaikas pradeda mokytis nuo pat gimimo, susidarydamas sąlyginių kompleksų ir įgūdžių, padedančių jam geriau orientuotis aplinkoje ir prie jos prisitaikyti. Iš pradžių jis mokosi sekdamas ir mėgdžiodamas matomus suaugusių veiksmus, vėliau jų parodomas, paaiškinamas. Mokymasis darosi vis sąmoningesnis ir kūrybiškesnis, sakysim, jo žaidimai. Po 6-7 metų, vaikui pradėjus lankyti mokyklą, ankstyvesnes formas papildo naujos. Parengti vaiką produktyviai veiklai yra atskiras mokymo periodas. Mokymas yra planingas, organizuotas, privalomas, suaugusieji (mokytojai ) nurodo vaikui darbo uždavinius, nustato jų atlikimo terminus. Tuo mokymas nutolsta nuo žaidimo ir

artėja prie darbo. Suprantama, tokiai veiklai vaikas turi būti fiziškai ir psichiškai pasirengęs, aiškina A. Gučas knygoje ,, Vaiko psichologija”(5,p.132).

4

Pirmiausia vaikas turės nustatytomis valandomis keltis ir eiti į mokyklą, atlikti mokytojų skirtas užduotis, neatsitraukdamas nuo jų po 40 – 45 minutes. Taigi reikės fizinio patvarumo ir dėmesingumo. Be to, jis turės mokytis savo vienmečių grupėje (klasėje). Kad
įmanomas ir sėkmingas, turės paklusti būtinai tvarkai, pripažinti teisėtą mokytojo autoritetą, pripažinti, kad ir kitų grupės narių darbas yra prasmingas, ir rasti bendravimo būdus su visa grupe. Mokantis reikės susikaupus mąstyti, daug ką įsiminti ir prisiminti.

Vaikas ateina į mokyklą turėdamas nusistatymą atlikti reikšmingą vaidmenį socialinėje aplinkoje, kaip tai daro ir kiti, vyresni vaikai. Pagrindinis jo motyvas – pats mokymosi procesas, pažinimo interesas, intelektinis aktyvumas, nauji įgūdžiai ir žinios. Šiems jo norams išsipildyti padeda mokytojas.

Pradėjus lankyti mokyklą, tie motyvai skatina vaiką gerai, sąžiningai mokytis. Pirmoje ir antroje klasėje teigiamas požiūris į mokymąsi išlieka, jis net padidėja. Noras bendrauti toks reikšmingas, kad iš dalies net sąlygoja vaiko norą mokytis. Per pirmuosius dvejus metus vaikui įdomu viskas, ką mokytojas liepia veikti, kas atrodo esant rimta ir turi visuomeninės reikšmės.

Mokykloje vaikas pirmiausia išmoksta skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tų dalykų jis pradedamas mokyti šeimoje ir vaikų darželyje, bet mokykloje vaiko pareiga susidaryti skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius.

Skaitymas ir rašymas susijęs su rašto ženklų (raidžių) suvokimu ir jų išreiškimu judesiais. Raidės yra ženklai, arba simboliai, išreiškiantys kalbos garsus ir žodžius. Anot R. Zazo, rašto kalba, kurios turi vaikas išmokti, yra naujas funkcinis kalbos lygis ir yra antro laipsnio simbolizacija(5,p.133). Garsinė kalba yra pirmo laipsnio simbolizacija, nes žodis simbolizuoja daiktą, o šnekamoji kalba simbolizuoja šnekamąją kalbą. Suvokdamas rašto simbolius, vaikas turi suvokti ir jais išreikštų minčių bei jausmų turinį ir tarti garsai. Galima sakyti , kad skaitymas yra rašto simbolių

sąlygojamas kalbėjimas.

Labai pasikeitusi socialinė ir kultūrinė aplinka dabar visai natūraliai skatina vaiką pažinti

5

raides, jas įsidėmėti. Paplitusi spauda, televizija, skelbimai gatvėse ir parduotuvių užrašai sudaro progas susidurti su spausdintiniais tekstais, jis pradeda mokytis skaityti ir rašyti žaisdamas, tėvų pamokomas ir parodomas. Skaitymas eina kartu su rašymu.

Iki penkerių šešerių metų sugebėjimas rašyti priklauso nuo motorinio išlavėjimo (galėjimo atlikti judesius ir juos koordinuoti).

Pradėjus lankyti mokyklą, sugebėjimas rašyti tebėra susijęs su motoriniu išlavėjimu ir valingumu. Kad vaikas galėtų atlikti smulkaus rašymo judesius, reikia sutelkti dėmesį ir valią. Pirmaisiais mokyklos lankymo metais yra aiški koreliacija tarp vaiko mokslumo ir jo fizinės raidos. Tai buvo seniai nustatyta. Dalies vaikų motorinių sugebėjimų lavėjimo tempas yra lėtesnis, negu turėtų būti jų amžiuje. Sulaukę 7 metų ir patekę į mokyklą, iš pirmų dienų atsiduria nepalankiose jų psichinei raidai sąlygose: programos visiems vaikams yra vienodos, į priekį einama greitai, o fizinės jėgos ne visų vienodos. Todėl dalis vaikų pradeda atsilikti.

1.1 Vaiko suvokimo procesų ir mąstymo kitimas

Pradedančio lankyti mokyklą vaiko suvokimas pakankamai išlavėjęs. Vaikas neblogai skiria įvairias formas, spalvas, kalbos garsus. Tačiau I – II klasių mokinių suvokimas yra netikslus, paviršutiniškas. Jis nepajėgia suvokti esmės: žiūrėdamas į objektus, daugiau pastebi atsitiktinius požymius. Jis dar nemoka sistemingai analizuoti daiktų suvokiamų savybių. Būdinga šio amžiaus vaikų suvokimo savybė – glaudus jo ryšys su vaiko atliekamais veiksmais. Pradinukui suvokti daiktą vadinas jį paliesti, paimti į rankas, ką nors su juo daryti, kažką pakeisti. I – II klasių mokinių būdinga savybė – suvokimo emocionalumas. Visa kas gyva, ryšku, suvokiama gyviau, aiškiau.

Mokymosi procese vaiko suvokimas persitvarko. Mokytojas, mokydamas vaikus stebėti kuriuos nors objektus, išskirti esminius jų požymius ir atskirti nuo antraeilių, moko vaikus suvokiamų daiktų analizės, suvokimo planingumo ir sistemingumo(25, p.24).

6

Pradinuko pažintinėje raidoje ypač svarbus vaidmuo tenka mąstymui. Jaunesniojo mokinio, ypač pirmaklasio, mąstymas dar konkretus. Jis remiasi suvokiniais ir vaizdiniais. Vaikai dar nemoka lyginti, apibendrinti. Lygindami objektus, vaikai lengviau randa skirtumus negu panašumus.

V. Davydovo tyrimai rodo, kad, nuosekliai ir sistemingai formuojant mokinių logines operacijas, jaunesniajame mokykliniame amžiuje jau gali pradėti formuotis teorinis mąstymas(25, p.26).

Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimo procesus ir mąstymą. Kad galėtų rašydamas tiksliai suvokti ar atkurti raides arba žodžius, vaikas pirma turi gerai įsižiūrėti, stebėti, neklaidžioti po puslapį į atsitiktines vietas. Taigi vaiko suvokimas iš trumpalaikio proceso pereina į atrenkamąjį stebėjimą, kuris įmanomas tik sukoncentravus dėmesį.

1.2 Kalbos lavėjimas ir turtėjimas

Pradėdamas lankyti mokyklą vaikas turi gerai suprasti kasdienę kalbą, taisyklingai tarti garsus ir sudarinėti frazes. Gerai išlavėjusi žodinė kalba yra svarbiausia sėkmingo rašomosios kalbos išmokimo sąlyga. Pradinuko šnekamoji kalba labai skiriasi nuo suaugusiojo kalbos.

Rašymas ir skaitymas yra kalbėjimo procesas. Rašant žodžiais išreikštos mintys paverčiamos raidžių ženklais, o skaitant, atvirkščiai
raštu užfiksuotos mintys paverčiamos garsine kalba. Įgudęs skaitytojas gali skaityti ir garsiai, ir tyliai, neištardamas žodžių, kartodamas juos mintyse. Iš čia matyti, kad kalbą galima skirti į išorinę – tariamą balsu, ir vidinę – balsu neišreiškiamą, bet vartojamą mintyse arba išreiškiamą raštu. Vidinė kalba atsiranda su vaiko mokymusi skaityti ir rašyti(5,p.138).

Vaiko kalba iš išorinių formų, kurios būdingos vaikystei, mokykliniame amžiuje pereina į vidinės kalbos etapą. Kitaip tariant, prie išorinės kalbos vartojimo prisideda ir vidinė kalba. Mokantis

rašyti, aktyviai veikia kalbėjimo (garsų tarimo) judesiai. Žodžio tarimas rašant leidžia vaikui patikslinti žodžio garsų sudėtį, raidžių ir skiemenų tvarką žodyje.Visa tai padeda vaikui tiksliai atkurti žodį raštu. Kai vaikas prastai ir su klaidomis rašo, rašomų žodžių tarimas balsu padeda jam išmokti teisingai

7

rašyti. Sutvirtėjus rašymo įgūdžiams (trečioje ir vėlesnėse klasėse), išorinė rašomų žodžių artikuliacija turi mažiau reikšmės rašto kontrolei. Dabar svarbus rašymo komponentas yra išoriškai neišreikšta, vidinė artikuliacija(5,p.140).

Sklandaus skaitymo ir rišlaus rašymo įgūdžius vieni vaikai susidaro lengviau, kiti lėčiau ir sunkiau. Iš pradžių būna daug įvairių klaidų. Vienos jų susijusios su klaidinga raidės vaizdo suvokimu, pvz. ,,namo” skaito kaip ,,mano”, ,,mielas” kaip ,,mietas”, ,,nelėk” -,, nebėk” ir panašiai. Antra klaidų rūšis – žodžio formos iškraipymas: ,,maloni” skaito kaip ,,malonu”, ,,malonė”, ,,mes mokomės” – ,,mes mokime” ir t.t. Daug klaidų, kurių dalis yra foneminės kilmės: ,,šeip”vietoj ,,šiaip’’, ,, bėkti” vietoj ,,bėgti”, ,,lygei” vietoj ,,lygiai”, o dalis susijusi su tarme arba šiaip kokiais kalbėjimo įpročiais, pvz., ,, gerūs”, vietoj ,, geri”.

Mokykloje vaiko žodynas praturtėja naujais žodžiais. Pradinėje mokykloje , įsisavinę naujų žodžių, vaikai nors juos per pamokas vartoja, bet ne visiems gali suteikti konkretų turinį. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vaiko kalba lavėja ir turtėja sparčiau, negu formuojasi kalba reiškiamas naujas mąstymo turinys.

Iš pradžių vaiko šnekamoji kalba ( žodynas ) yra turtingesnė už rašomąją, bet greitai jos proporcijos pasikeičia.

Kad dideliu žodingumu išsiskiria 10,5 metų vaikai, galima aiškinti tuo, kad šiuo metu jie pastebi savo sugebėjimą pasakoti, aprašyti. Ši jų veikla įgyja žaidybinį pobūdį. Vėliau mokykloje vaikas išmoksta tiksliau, logiškiau dėstyti mintis, jo kalboje atsiranda daugiau terminų sąvokoms išreikšti, jis kritiškiau ir sąmoningiau vertina tariamus žodžius bei sakinius.

Vaiko rašomosios kalbos struktūra greitai atitolsta nuo šnekamosios kalbos struktūros sakinių ( sakinių sudėties, jų žodžių tvarkos) ir frazeologijos (ji perimta iš vadovėlių, neturi vaiko kalbai būdingo emocionalumo).

Tie kitimai vyksta todėl, kad rašantis vaikas yra drauge ir skaitantis vaikas. Prieš pradėdamas rašyti ilgesnius, jo savarankiškas mintis išreikiančius sakinius, vaikas jau būna skaitęs įvairių knygelių,

8

girdėjęs kitus skaitant, žiūrėjęs televiziją, girdėjęs radiją, suaugusiųjų pokalbius panašiomis

temomis. Tad šia kalba su jos struktūra ir frazeologija vaikas savo rašomąja kalba ir seka. Tolesnę vaiko kalbos pažangą rodo vis didesnis jo sugebėjimas žodžiais pavaizduoti dalykų padėtį taip, kad ją suprastų ir kiti asmenys – arba skaitytojai. Tai susiję su loginiu – gramatiniu mąstymu,o tam reikia mokėti gramatines sąvokas ir taisykles.

Minčių įtaigumas priklauso nuo jų loginio nuoseklumo ir reiškimo vaizdingumo. S. Rubinšteino nuomone, mokykliniame amžiuje vaiko kalbos vaizdumas pranyksta, jis liekąs tik kai kurių emocingų asmenybių ypatumu(5,p.141). Tai tiesa, kad augant emocinis elementas kalboje mažėja, užleisdamas vietą intelektui. Jį iš dalies atitinka ir emocijų išraiškos kontrolė.Tačiau vaiko kalbos vaizdumas anaiptol nepranyksta. Kartu žaisdami ar dirbdami, kalbėdamiesi savo tarpe, mokyklinio amžiaus vaikai kalba vaizdingai. Vaiko kalbėsena su suaugusiais pasikeičia auklėjimo veikiama, – jis pradeda kontroliuoti savo posakius, ypač kalbėdamas su mokytojais. Vaikas kalba, sekdamas vadovėlių kalbos stilių. Reikšmės turi ir tai, kad, mokydamasis rašomosios kalbos mokykloje, daug skaitomų tekstų įsimena ir atpasakodamas juos stereotipiškai kartoja. Tai susiję ir su šio amžiaus vaikų atminties ypatumais – išmokti pažodžiui. Vaiko kalbos vaidingumas nepranyksta, kasdieniniame bendravime jis išlieka, o vėliau, kai jaunystės metais mėginama reikštis žodinėje kūryboje, vaizdingumas reiškiasi subtilesnėmis kalbos priemonėmis.

1.3 Atminties kitimas

Mokymasis suaktyvina ir kitus psichinius procesus, pirmiausia atmintį, teigia A. Gučas (5,p.141). Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų labiau išlavėjusi vaizdinė negu žodinė loginė

atmintis.Šio amžiaus vaikai geriau įsimena ir tvirčiau išlaiko atmintyje konkrečias žinias, įvykius, amenis, daiktus, faktus negu taisykles, apibrėžimus, aiškinimus.Jaunesnio mokyklinio amžiaus 9

mokinių atmintis mokymo procese formuojasi dviem kryptimis:1) didėja žodinio loginio ir
prasminio įsiminimo vaidmuo; 2) ugdomas vaiko sugebėjimas sąmoningai valdyti savo amintį ir ją reguliuoti (valinga atmintis)(25, p.25).

Pradėjus lankyti mokyklą, vaiko pareiga yra mokytis, o svarbus mokymosi komponentas yra įsiminimas – tiesioginis, nevalingas ir, svarbiausia, valingas. 5-6 metų vaikas, išgirdęs kelių žodžių sakinį, gali jį įsiminti, gali ir neįsiminti – vaiko žaidimai nuo to iš esmės nenukentės, jis ims žaisti taip, kad nereikėtų kai kurių žodžių. O kai lanko mokyklą, vaikas būtinai turi įsiminti raides ir jų garsinę reikšmę, rašymo judesius, skaičiavimo būdus. Pirmaisiais metais mokykloje jau pradeda rašyti nedidelius diktantus. Vaikai būtinai turi išlaikyti atmintyje, kas mokytojo padiktuota, kad galėtų tiksliai parašyti sakinį. Turi susikaupti ir išklausyti mokytojo diktuojamą sakinį nuo pradžios iki galo. Tai lavina mokinio dėmesį, valingumą, pratina slopinti judesius, kurie gali prasidėti diktuojant, ir atidėti juos iki bus užbaigiamas diktavimas. Kartu lavinama ir atmintis. Vaikas, kuris negali sutelkti dėmesio, ramiai išklausyti mokytojo žodžių, – blogiau parašys diktantą negu dėmesingesnis vaikas, nes mokytojas daug kartų žodžių ar sakinių nekartoja. Psichinė veikla pasidaro dar sudėtingesnė, kai reikia išklausyti arba skaitant suprasti ir atpasakoti tekstą, nes čia reikia suvokti ir išlaikyti prasmės ryšius tarp atskirų minčių.

Mokant stengiamasi taip išdėstyti, kad naujos žinios ir faktai būtų susieti ir palyginti su tuo, kas vaikams kalbamuoju klausimu jau žinoma. Naujas žinias susiejus su jau žinomomis, įterpus į ankstesniųjų žinių sistemą, jos pasidaro suprantamesnės. Seniau išmoktos ir išlaikytos žinios papildo ir paremia naujas.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokiniai mokosi vadinamuoju mechaniniu būdu: įsimenamąją medžiagą kartoja daug kartų atmintinai, nesistengdamas jos suprasti.Tačiau gerai nesupratus turinio,

sunku įsiminti ( reikia daug kartoti ).

Įsiminimo tvirtumui turi reikšmės ir nusistatymas, kuriam laikui įsimintas dalykas turi būti atmintyje išlaikytas. Mažesni mokiniai dėl patyrimo stokos nepatikrina, kaip tvirtai įsiminė žinias.

10

Mokantis, pakartotinai skaitant dalyką, gali atrodyti, kad viskas jau žinoma. Bet iš tikrųjų, kaip išmoksta, paaiškėja, kai vaikas mėgina papasakoti pats sau ar kitiems.

1.4. Emocijų, jausmų ir valios ypatumai

Pradinukai yra labai emocionalūs. Visa jų pažįstamoji veikla yra emociškai nuspalvinta. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokiniai( ypač I ir II klasių) nemoka valdyti savo jausmų, kontroliuoti jų išorinės raiškos. Vaikai labai nuoširdžiai ir atvirai reiškia skausmą, pyktį, džiaugsmą, baimę. Augant formuojasi sugebėjimas reguliuoti savo jausmus. Mokymasis skatina formuotis jausmus, susijusius su sunkumų nugalėjimu, sėkminga ar nesėkminga veikla, jos rezultatų įvertinimu. Darbo nesėkmės gali sužadinti vaiko priešiškumą, pyktį, pavydą draugams, pelniusiems pagyrimą. Jautrus mokytojo požiūris į vaiką, gera veiklos organizacija, draugiški mokinių tarpusavio santykiai padeda vaikui išgyventi neigiamus išgyvenimus(25, p.34).

Formuojasi ir intelektiniai jausmai, kurius sukelia protinis aktyvumas, pasitenkinimas atlikus užduotį, sužinojus ką nors nauja. Estetinius jausmus pradinukai išgyvena klausydamiesi raiškiai deklamuojamo eilėraščio, skaitomo apsakymo, žiūrėdami kino filmus, spektaklius, klausydamiesi muzikos.

Vaikui mokantis, kartu su pažinimo ir emociniais procesais formuojasi ir valia. Mokymosi veikla reikalauja iš pradinuko valingo dėmesio, valingo įsiminimo ir atsiminimo, atkaklumo atliekant užduotis. Mokinys turi laikytis tam tikro darbo režimo( 25,p.35).

Pradinukas paprastai didžiuojasi savo nauja – mokinio padėtimi, stengiasi gerai mokytis. Jei mokyklos ir šeimos reikalavimai vieningi, šiame amžiuje sėkmingai ugdomas organizuotumas,

stropumas. Pradinių klasių mokiniai dar nepajėgūs pajungti savo veiklą užsibrėžtam tikslui pasiekti, be

suaugusiųjų kontrolės atlikti darbą iki galo, atkakliai įveikiant sunkumus. Dėl nesėkmės gali prarasti pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis. Pradinukai dar nėra pakankamai savarankiški. Svarbus jų

11

savarankiškumo ugdymo veiksnys yra nuolatinės pareigos: vaikas turi žinoti, kada ką, ir kaip reikia atlikti pačiam be kitų įsikišimo ir kontrolės.

Pradinių klasių veikla, ypač nepamokinė, dažnai būna impulsyvi, veikiama tuo metu kylančių emocijų ir norų. Tik III – IV klasėje vaikai pradeda sąmoningai reguliuoti savo veiklą(25, p.36).

Anot Robert Havighurst, tarp šešerių ir dvylikos metų vaikai vystosi trimis kryptimis. Viena – tai vaiko išėjimas iš namų į išorinę savo draugų savo draugų grupę; antra – tai besivystančių nervų bei raumenų galių panaudojimas ; trečias – tai vaiko įėjimas į suaugusiųjų sąvokų , logikos, simbolikos ir emocijų pasaulį.

Daugelio vaikų nervinė sistema yra pakankamai išsivysčiusi, ir pirmaisiais mokyklos metais jie gali pradėti mokytis, išmokti skaityti, rašyti ir skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Prieš šešerius metus vaikų pirštų nervai dar nėra tokie išsivystę, kad galėtų valdyti smulkiąją muskulatūrą ir sugebėtų rašyti, teigia V. Černius (3,p.53 ). Lygiai taip ir skaitymą
pradėti, kai vaikai yra maždaug aštuonerių metų ir jų akies raumenų, nervų ir akies formos padėtis yra tokia, kad jie jau gali sekti raides puslapyje. Vaikai įgyja skaitymo įgūdžius (skaitymo greitį) būdami dvylikos metų. Tačiau skaityto teksto supratimas didėja visą gyvenimą, jei toliau yra lavinamasi. Panašiai būna ir su rašymu, ir su skaičiavimu.

II. LIETUVIŲ KALBOS UGDYMO SISTEMA PRADINĖJE MOKYKLOJE

E. Marcelionienė Lietuvos Švietimo reformų gairėse rašo, kad žmogaus ugdymo sistemoje pradžios mokykla yra tik viena iš tarpinių grandžių, apimanti, palyginus, neilgą laiko tarpą. Tačiau mokymo sistemoje jai tenka ypatinga vieta – pradžios mokykla yra pirmoji pakopa mokymo institucijų

hierarchijoje, į ją remiasi visos aukštesnės pakopos. Ji akcentuoja, kad vaikų 6 – 10 metai ir

psichinėmis, ir fizinėmis savybėmis priskiriami žmogaus ypač intensyvaus augimo ir vystymosi tarpsniui., todėl vaikai, būdami labai imlūs, kartu yra labai lengvai pažeidžiami. Pradžios mokyklai

12

tenka didžiulė atsakomybė už žmogaus fizinės ir dvasinės sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą.Ugdymo turinį iki šiol reglamentavo mokymo dalykai bei jų programos. Svarbiausias ir tradicinis pradžios mokyklos tikslas buvo išmokyti vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti, t.y. suteikti jam tam tikrų mokėjimų ir įgūdžių. Paskutinį dešimtmetį mokymas buvo teoretizuotas – išvardintų praktinių mokėjimų buvo siekiama remiantis teorine medžiaga. Buvo pažeistas optimalus teorijos ir praktikos santykis, o svarbiausia, ignoruojamos psichologinės šio amžiaus vaiko ypatybės – sinkretiškas, nesusiskaidantis pasaulio suvokimas ir konkretus mąstymas(13,p.191).

Geras mokytojas ,,įsižiūrės į mokinius, sužinos koks jiems tinkamas mokymosi būdas, koks jų protinis modelis, įeis į jų pasaulį stengdamasis optimizuoti bendravimą ir mokymąsi”(6,p.56).H.Love sako, kad dažniaisiai mokymosi sėkmę lemia vaiko sugebėjimas išmokti. Šis sugebėjimas priklauso nuo individualių pažinimo procesų ir emocijų – valios ypatybių santykio ir nuo to, kokie uždaviniai buvo keliami anksčiau(1,p.198).

Viso bendrojo ugdymo prasmę siejant su vaiko asmenybe, jo poreikius ir gebėjimus, jo ir visuomenės lūkesčius, iškyla ypatinga kalbinio ugdymo svarba. Visų dalykų mokymas, įvairus lavinimas, ko nors vertinimas ar įprasminimas yra ir kalbos procesas.

Pertvarkant pradžios mokyklą , iš esmės pertvarkomas ir ugdymo turinys. Jame į pirmą vietą iškeliamos žmogiškosios vertybės ir praktiniai gebėjimai bei įgūdžiai, ugdymo turinys orientuotas į vaiką, kaip kūrėją, mąstytoją, žmogų.

Sukuriami nauji vadovėliai( I – II klasei ,,Šaltinėlis” ir III- IV klasei ,,Šaltinis”), kurie vienoje knygoje sujungia ir skaitymo ( literatūros), ir gramatikos ( kalbos ugdymo ) mokymą. Šie vadovėliai visiškai atitinka ,,Bendrosiose programose” akcentuojamą siekimą, kad būtų skatinamas vaiko noras domėtis kalba, poreikis tobulinti savo kalbą. Čia mokinys randa kruopščiai parinktus įvairių autorių literatūrinius kūrinius, kuriuos skaitydamas jaučia skaitymo malonumą, pažinimo džiaugsmą. Meninių kūrinių herojai, jų poelgiai jaudina vaiką, žadina vaizduotę, emocijas, moko įsiklausyti, pačiam kalbėti, stebėti, apibendrinti. Vadovėliai teikia daugybę progų pokalbiams, diskusijoms, monologams.

13

Kaip ir vadovėliuose, taip ir pratybų sąsiuviniuose daug užduočių, kur mokiniai mokosi raštingumo: taisyklingai, tiksliai reikšti mintis, jausmus. Daug loginių, nuoseklaus minčių dėstymo, rašybos, bei skyrybos mokymo pratybų.

Mokėti taisyklingai parašyti žodį, padėti kablelį – maža, nes tai tik formalioji, išorinė ( nors ir labai svarbi ) gimtosios kalbos mokėjimo pusė, teigia V. Plentaitė(17,p.199 ). Yra ir vidinė – tai kalbos

turinys, kurį mes suprantame kaip savąjį ,,aš”, kaip gebėjimą kalbą ugdyti vien per rišliosios kalbos

pamokas. Taip dirbant sugaištama daug laiko, o rezultatai menki.

Kalbos sandaros žinios bei vartosenos ypatumai numatomi pateikti koncentrais. Kiekvienoje

klasėje mokiniai mokysis suprasti ir kurti tekstą, kurį sudaro įvairūs lygmenys (fonetinis, gramatinis, leksinis). Kiekvienas lygmuo turi savo vienetus ir savo vidinius ryšius ir gali būti nepriklausomai vienas nuo kito aprašytas, tačiau joks lygmuo negali pats vienas sudaryti prasmės.Tas ar kitas turėtų remtis kalbine patirtimi. Formalusis gramatinis kalbos pažinimas neatskleidžia, ką kalba reiškia, kodėl ir kur ji prasminga.

Pavyzdžiui, mokydami žodžio sudėties ir darybos, galime pasitenkinti vien formaliuoju mokymu t.y. išmokyti reikšmingų žodžio dalių apibrėžimų, suskirstyti žodį reikšminėmis žodžio dalimis, taisyklingai vartoti priešdėlius, priesagas ir panašiai. Tačiau žodis, jo vediniai jų paplitimas Lietuvoje yra mūsų kultūros reiškinys, todėl dažnai žodžio darybos ir sudėties aiškinimas neįmanomas be kultūrinio konteksto.

Ir V. Plentaitė pritaria, kad kalbos mokymasis turėtų būti siejamas su žmogaus raidos psichologija, t.y. su fiziniu, pažintiniu (kognityviu ) ir psichosocialiniu vystymusi. Ypač mums rūpi protiniai procesai žinioms, kalbiniam patyrimui įsigyti (suvokimas, dėmesys, vaizduotė,atmintis, mąstymas ir, žinoma, kalbinė veikla );
asmenybės, emocijų ir ryšių su kitais žmonėmis vystymasis. Žodžiu, labai svarbu žmogaus kaip asmenybės, brendimo ir mokymosi sąveika. Daug psichologų pritaria minčiai, kad spontaniškas žmogaus vystymasis vyksta kartu ir vienas kitą veikia. Gimtosios kalbos mokymosi uždavinys – gebėti prisitaikyti prie vaiko raidos lygio ir drauge sudaryti sąlygas

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4639 žodžiai iš 9160 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.