PSICHOANALITINĖ RAIDA
(S.FREUDAS)
Turinys
1.Asmenybės struktūra.
2. Žmogaus raidos stadijos psichoanalitinėje teorijoje.
3.Gynybos mechanizmai.
4. Psichoanalitinis motinos ir vaiko ryšio aiškinimas.
5. Žaidimo prigimtis ir funkcijos.
6. Agresijos prigimtis.
7. Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą.
8. Psichoanalitinis požiūris į paauglystę.
9. S.Freudas apie asmenybės brandą.
10.Psichoanalitinės teorijos vertinimas.
11.Išvados.
Psichoanalitinės teorijos pradininkas 19 amžiaus pradžioje buvo Vienos gyventojas S.Freudas (1856 – 1939).Jam darė įtaką Darvino mintis apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. S.Freudo nuomine, elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Jis tikėjo, kad žmogaus elgesiui didžiulę įtaką daro biologiniai instinktai, ypač pabrėždamas seksualinių potraukių bei agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologiniai raidai. Jo teorijoje žmogaus raida vertinama nesąmoningų stimulų ir motyvų sąvokomis. Norint geriau suprasti psichoanalitinės teorijos įtaką, verta prisiminti tą intelektinį klimatą, kuriame ši teorija formavosi.
S.Freudas studijavo mediciną, buvo nervų ligų specialistas, tai padėdavo atskleisti savo teoriją apie žmogaus psichiką, ir ši teorija svarbi šiandien – tiek psichiatrijoje, tiek psichologijoje.
S.Freudas savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir analizuojant save išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1888 iki 1939 metų. Norėdamas tyrinėti galimas psichologines nervinių sutrikimų priežastis, S.freudas keletą mėnesių praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jeaną Charcot, kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Būtent taip S.Freudas ,,atrado” pasąmonę ir ėmė aiškinti įvairiausius pacientų simptomus. Kadangi žmonės nevienodai imlūs hipnozei, jis pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna į galvą, net ir trikdančius, nemalonius ar banalius dalykus. S.Freudas manė, kad laisvųjų asociacijų dėka susidariusi minčių grandinė veda į pasąmonę: šitaip atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. S Freudas štą procesą pavadino psichoanalize.
S.Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis neregima. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus,ir prisiminimus, kuriuos daugumos neįsisąmoniname. S.Freudą daugiausia domino nepasiekiamos mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, S.Freudo įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu, užslėptu pavidalu – mūsų pasirenkamu darbu, įsitikimais, kasdieniniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus.
S.Freudas manė, kad pasąmonę galima ,,pajusti” ne tik laisvųjų asociacijų, įsitikimų, įpročių ir simptomų, bet taip pat ir žmonių sapnų, apsirikimų kalbant arba rašant. Anot S.Freudo, apsirikimai skaitant, rašant ar kalbant, t.y. tai ką mes sakome arba darome, gali atspindėti mūsų pasąmonės veiklą.
S.Freudas, kuris buvo deterministas, niekad nieko nelaikė atsitiktinumu.Jis tvirtino, kad sapnai yra pagrindinis žmonių pasąmoninių troškimų išliejimo būdas. Anot S.Freudo, sapnai yra ,,tiesiausias kelias į pasąmonę”. Jis tikėjo, kad, analizuojant žmonių sapnus, galima atskleisti jų vidinių konfliktų prigimtį ir atpalaiduoti vidinę įtampą.
Asmenybės struktūra
Anot S.Freudo, asmenybė – žmogaus emocijos, siekiai ir mintys – kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė, jo požiūriu, yra pastangų įveikti šį svarbiausiąjį konfliktą padarinys – išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo ar bausmės.
S.Freudas aiškino, kad konfliktas apima tris sąveikaujančias sistemas – Id, Ego Superego. Tai, kaip ir intelektas ar atmintis, yra abstrakčios psichologinės sąvokos.
Id yra pasąmonės psichinės energijos, kuri nuolatos siekia patenkinti pagrindinius išlikimo, dauginimosi ir agresijos stūmius talpykla. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo.
Vaikas, kuriam susiformuoja Ego, išmoksta derintis prie tikrovės. Ego, kuris apima iš mūsų dalies įsisąmonintus suvokimus, mintis, nuomones ir prisiminimus, yra asmenybės ,,valdytojas”.Jis lemia mūsų veiksmus, nes impulsyvių Id, ribojančių Superego yra gyvenimiškų išorinio pasaulio reikalavimų derintojas.
Superego yra sąžinės balsas, kuris verčia Ego atsižvelgi ne tik į tikrovę, bet ir į idealus.Jis kreipia į tai, kaip privalu elgtis. Supergo susiformuoja , kai mes įimame (internalizuojame) tėvų ir kultūros moralines nuostatas bei vertybes, kurių dėka įgyjame gėrio ir blogio bei savo idealų sampratą. Jis siekia tobulumo ir vertina mūsų
poelgius, leisdamas patirti teigiamą pasididžiavimo arba neigiamą kaltės jausmą. Jei kieno nors Superego itin stiprus, jis visados gali būti doras, tačiau kažkodėl jaučiantis kaltę; kitas, kurio Superego silpnas, gali būti lengvabūdiškai nuolaidus silpnybėms bei norams, ir nejausti sąžinės priekaištų. Kadangi Superego reikalavimai dažnai prieštarauja Id norams, Ego stengiasi juos sutaikyti.
Žmogaus raidos stadijos psichoanalitinėje teorijoje
S.Freudas manė, kad individo raida vyksta stadijomis. Psichoanalitinėje teorijoje raidos stadijos skiriamos atsižvelgiant į tai, kurios kūno vietos tam tikro amžiaus individų yra pojūčių šaltinis ir yra stipriai sužadinamos.
Oralinė stadija ( nuo gimimo iki vienerių metų). Pirmaisiais vaiko metais, kuriuos S.Freudas vadina oraline raidos stadija, burna ir oraliniai veiksmai suteikia vaikui tiek malonių, tiek skausmingų išgyvenimų. Malonumas išgyvenamas tenkinant oralinius potraukius. Čiulpimas, valgymas, kandžiojimas suteikia malonius pojūčius lūpose, liežuvyje ir burnos viduje, Šie malonūs pojūčiai patys yra stipraus malonumo šaltinis. Fizinis malonumas, lokalizuotas burnos gleivinėje, tikriausiai yra labiausiai trokštamas ir pasiekiamas šio amžiaus patyrimas.
Be oralinių malonumų, kūdikis gali patirti ir frustraciją bei nerimą. Vaikas po truputį įsisąmonina, kad gyvenime yra ir frustracijų, ir malonumų, ir išmokstama nemalonias situacijas spręsti tam tikrais būdais. Šie sprendimo būdai vėliau turi įtakos formuojantis vaiko asmenybei.
Kitas nemalonus jausmas, artimai susijęs su frustracija, yra nerimas. S.Freudas teigė, kad nerimo pradžia yra kūdikio gimimas, kai šis netenka tos stimuliacijos, kurią gaudavo šiltoje ir ramioje gimdoje. Nerimas, patirtas gimimo metu, yra, S.Freudo nuomone, vėlesnio nerimo prototipas.
Analinė stadija (nuo vienerių iki trejų metų). Nauji poreikiai, kylantys šiuo laikotarpiu, sukelia naujus konfliktus tarp vaiko ir supančio pasaulio. Didžiausią pasitenkinimą šio amžiaus vaikas patiria tuštindamasis ir stimuliuodamas rektalinę zoną. Tačiau, kaip ir oralinės stadijos metu, vaikas gali išgyventi nerimą ir frustraciją. Jo troškimas patirti neatidėliotiną pasitenkinimą yra slopinamas. Taip vaikas pradeda konfliktuoti su autoritariška suaugusiųjų visuomene.
Priešiškos reakcijos ir neapykantos emocijos, sukeliamos pratinant tvarkos, siejasi su destruktyvumu ir agresyvumu. Jeigu pratinama pernelyg anksti arba griežtai, defekacija gali tapti vaikui didelio nerimo šaltinis. Tas nerimas gali persikelti į kitas situacijas, kuriuose išorinis autoritetas pateikia vaikui reikalavimus, arba vaikas turi kontroliuoti savo paties impulsus.
Falinė stadija (nuo trejų metų iki penkerių metų). Lytiniai organai tiesioginiu malonumo šaltiniu tampa penktaisiais ir šeštaisiais gyvenimais metais, t.y. per falinę stadiją. Problemos šiuo metu, S.Freudo nuomone, kyla, kai seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus. Ši stadija vadinama Edipo kompleksu.
Iš pradžių vaikas, norėdamas užsitikrinti motinos meilę ir kartu patenkinti materialinius bei emocinius poreikius. Siekdamas sumažinti nerimą, kad tas ryšis gali būti nutrauktas dėl frustracijos, kai užplūsta pyktis ir agresyvumas, vaikas nuo jo ginasi, tapatindamas save su motina.
Pasak S.Freudo teorijos, mažas vaikas savo fantazijomis seksualinės meilės trokšta iš priešingos lyties tėvų, nesąmoningai bijodamas, kad tos pačios lyties tėvai sužinos apie tuos troškimus, supyks ir nubaus. S,Freudas manė, kad berniukai šios stadijos metu išgyvena didesnį konfliktą negu mergaitės. Ši situacija išryškėja ketvirtaisiais – penktaisiais gyvenimo metais.
Latentinis periodas (nuo penkerių metų iki lytinio brendimo pradžios). Tolesnis vaiko raidos periodas vadinamas latentiniu, Edipo komplekso krizės simptomai išnyksta arba nublanksta. Tai ne stadija, o tik įžanga, kada seksualiniai poreikiai santykiškai ramūs ir vaikas gali nukreipti psichinę energiją mokymuisi arba žaidimams su tokios pat lyties, kaip ir jis, vaikais. Šio periodo metu vaikas įsisąmonina naujus kognityvinius sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai išsiplečia. Vaikas bendrauja nebe tik su savo šeimos nariais, bet ir su mokytojais, kaimynais, bendraamžiais ir kt. Vaikas jaučia malonumą, užsiiminėdamas nauja veikla ir laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą.
Genitalinė stadija (paauglystė). Santykišką latentinio periodo rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Paauglystėje patys meilės objektai tampa žadinantys ir tiesioginis malonumo šaltinis yra lytinių organų formavimasis.
Paauglys triukšmingai neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis mėgina priversti tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius, manydamas, kad tai būtina padaryti. Paauglys, kuriam pavyksta įtvirtinti savarankiškumą ir nukreipti savo seksualinius interesus į aplinką, esančią už šeimos ribų, gali normaliai bendrauti su šeima, patirdamas abipusius tiek švelnumo, tiek priešiškumo jausmus. Paauglio seksualiniai impulsai nukreipiami į priešingos lyties bendraamžius. Meilė tampa altruistiškesnė, mažiau dėmesio skiriama asmeniniam malonumui gauti negu anksčiau.