Psichodrama
5 (100%) 1 vote

Psichodrama

11

Psichodrama

Psichodrama



Psichodrama ( iš graik. Psyche „siela“) – tai sielos veiksmas, metodas, gydymas bei mokymasis būti savimi, būti su kitais. Tai grupinė psichoterapija, savęs ir savo artimo supratimas, keičiantis vaidmenimis. Psichodramoje individas kartu su kitais žmonėmis atkuria svarbiausius kadaise patirtus savo gyvenimo įvykius ir juos išgyvendamas patiria jausminį katarsį. Jis gali tarsi iš šalies išvysti, kas vyksta jo, jo šeimos, draugų ir bendradarbių gyvenime. Galiausiai jis gali sukurti ir įšgyventi tokia ateitį, kokios norėtų.


Švietimo sistema neskiria dėmesio vaikų patyrimo mokymui. Ir visai be reikalo. Sociodrama ir vaimenų žaidimai labai padėtų mokiniams geriau suprasti savo jausmus ir suvokti, kodėl tokių jausmų kyla. Tokie žaidimai ugdo vaikų empatiją ( t.y. gebėjimą įsijausti į kito padėtį, emocinę būsena, skaityti kito jausmus), padeda vaikams mokytis naujo elgesio modelių, prisiimti naujus vaidmenis. Vaidmenmenų žaidimais galima mokyti vaikus prisiimti socialinius vaidmenis, megzti ir kurti santykius su kitais žmonėmis, padėti vaikams ruoštis gyvenimui, o ne tik suteikti formalų išsilavinimą. Jie padeda lavinti psichomotorinius gūdžius, intelektinius sugebėjimus, skatina kūrybiškumą ir vaizduotę. Kitaip sakant, naudodamiesi įvairiomis psichodramos priemonėmis vaikai mokosi mokytis.



Psichodramos ir vaidmenų žaidimų praktika



Pasiruošimas


Taikant sociodramą ir vaidmenų žaidimus klasėje, labai svarbu sukurti tinkamą atmosferą.


Svarbu, kad atmosfera klasėje būtų saugi ir nevertinanti. Už vaikų atliekamus vaidmenis neturi būti rašomi pažymiai.


Vaikams reikia paaiškinti, kad nėra „teisingų“ ir „klaidingų“ tam tikrų atlikimo būdų, tiesiog tu būdų yra įvairių.


Esminis dalykas dalykas tinkamai atmosferai klasėje sukurti – paties mokytojo dalyvavimas veikloje. Mokytojas neturi bijoti atrodyti kvailai, nebijoti kartu su vaikais atsisėsti ant grindų, išsipurvinti drabužius užsiėmimo metu ir pan.


Patalpa kurioje vyksta sociodramos užsiemimai, turi būti pritaikyta laisvai judėti. Joje neturi būti dūžtamų daiktų, arba daiktų kurių vaikai negalėtų liesti, kurie jiems trukdytų arba kuriuos liesdami galėtų susižeisti. Įvairūs draudimai ( „šito neliesk“, „Čia negalima“ ir pan. ) gerokai mažina vaikų kūrybiškumą ir tikrai neprisideda prie tinkamos atmofferos kūrimo.



Apšilimas


Paprastai psichodrama pradedama apšilimo pratimais. Apšilimo pratimuose būna nemažai lietimo, nes lietimas mažina nerimą, ypač naujų žmonių grupėje. Lietimasis neturi būti tiesmukas, automatinis, nes kai kurie vaikai gali pradėti stumdytis ir tapti agresyvūs. Todėl liesti reikia mokyti. Tai ypač svarbu paaugliams, kurie kiekviename prisilietime įžvelgia daug seksualiniu kanotacijų. Apšilimo pratimai ugdo grupės narių pasitikėjimą, saugumo ir bendrumo jausmą, kas yra labai svarbu imantis sociodramos ir apsikeitimo vaidmenimis.



Apšilimo pratimai


„Pasitikėjimo žaidimas“ Vaikai pasiskirsto poromis ir pasidalija vaidmenimis, vienas vaikas gaudo, o kitas krenta. Vaikai atsistoja per metra viens už kito, kad priekyjestovintis vaikas, nematytų stovinčio už jo. Vaikas turi nesidairybamas ir nebandydamas apsisaugoti kristi atgal, o už jo stovintysis jį pagauti. Tada vaikai pasikeičia vietomis. Vėliau iš naujo skirstomąsi poromis.


„Vedlys“ Vaikai pasiskirsto poromis ir pasidalyja vaidmenimis. Vienas vaikas „vedlys“ kitas „sekėjas“. Vaikai susitaria dėl ženklų kalbos ir žodžių reikšmės ( pvz: „hei“ reiškia eiti, o „hou“ sustoti, paplekšmojimas per kairį petį, reiškia pasisukti į kairę pusę, o paplekšnojimas per dešinį petį – į dešinę ). „Sekėjas“ turi užsimerkti ir klausydamasis „vedlio“ eiti pagal jo instrukcijas aplenkiant kliūtis. Vėliau vaikai keičiasi vietomis.


„Sugauk pirštą“ Vaikai sustoja ratu viens greta kito, veidu į rato vidurį.Vienas vaikas arba mokytojas turi likti rato viduryje. Kiekvienas vaikas (išskyrus stovinti viduryje) ištiesia šalia stovinčiui vaikui dešinę ranka, atverstą delnu į viršų, o kairiosios rankos vieną pirštą (smiliu) uždeda ant dešiniojo kaimyno ištiestos rankos delno. Viduryje rato stovintis vaikas pasako sutartinį žodį, kuris reiškia startą. Vaikai stovintys ratu, turi stengtis vienu metu sučiupti kaimyno pirštą ir stengtis, kad nesugautų jo.



Psichodrama


Kai grupė gerai apšyla, mokytojas gali pakviesti vaikus pasirinkti vaidmenis. Svarbu, kad tai būtų savanoriškas procesas, o ne mokytojo primesta valia, nes kitaip vaikas gali išsigąsti jam primesto vaidmens ir iš viso atsisakyti toliau dalyvauti psichodramoje. Kad vaikai galėtų pasirinkti vaidmenis ir į juos įsijausti, mokytojas turi trumpai nupasakoti situaciją ir apibūdinti veikėjus. Vaidmenų atlikimas prasideda nuo trumpų instrukcijų, kurios turi būti pakankamai aiškios ir tikslios. Po to veikėjai išeina į „sceną taip, kad būtų gerai matomi likusiai „auditorijai“. Veikėjai kuo tiksliau apibūdina savo aplinką, t.yjie turi susirasti ir atsinršti į „sceną“ reikalingus daigtus, juos sustatyti, apibūdinti metų, paros laiką ir t.t. Visa tai daroma tam, kad veikėjai ir žiūrovai geriau įsijaustų ir pajustų veiksmo atmosferą. Jeigu mokiniasms sunku patiems apibūdinti vaidinamąją sceną, mokytojas gali padėti užduodamas klausimus: „ Koks dabar dienos metas? Ar gali apibūdinti kambarį? ir pan. Po to pagrindiniai veikėjai prisistato žiūrovams. Prisistatymas turi būti trumpas, po to atlikėjai pasiruošę vaidinti ir turi elgtis kaip jų vaidinami personažai. Vaidinimo metu mokytojas turi atsitraukti į šalį, nepamiršdamas keleto svarbių dalykų: kreiptis į vaiką, ne tikruoju vardu, o personažo, o taip pat mokytojas neturi leistipasikartoti į aklavietę vedančioms scenoms – jas reikia pradėti su naujais veikėjais arba tiesiog tų scenų atsisakyti.


Vaidmenų žaidimai


Vaidinimo metu dėstytojas gali taikyti įvairius specialius metodus metodus, tokius, kaip pasikeitimas vaidmenimis ar dubleris.


Pasikeitimas vaidmenimis. Šis metodas ypač tinka empatijai ugdyti. Įsivaizduokite mokinį, ateinantį į klasę ir pradedanti skųstis santykiais su klasės auklėtoja, su kuria susipyko šį rytą. Užuot klausęsi jo skundų, galite pasiūlyti jam suvaidinti šią situaciją kartu su kitu mokiniu, kuris vaidintų klasės auklėtoją. Vaidinant kartkartėmis siųloma apsikeisti vaidmenimis su „klasės auklėtoja“. Tai mokynį priverčia pažvegti į incidentą jos akimis. Ypač tinkama situacija pasikeisti vaidmenimis, kai veikėjas užduoda kitam veikėjui esminį klausimą. Pavyzdžiuimokinys klausia „auklėtojos“: „kodėl jūs nuolat išsirenkate mane auka?“ Mokytojas paprašo apsikeisti vaidmenimis. Dabar mokinys turiatsakyti į savo iškeltą klausymą ir yra priverstas suprasti, kodėl klasės auklėtoja taip elgiasi. Taigi apsikeitimas vaidmenimis atlikėjui gali suteikti tokios informacijos, kokios jis nežino.


Dubleris. Šis metodas labiausiai naudingas tada, kai veikėjas neatskleidžia tikrųjų savo jausmų ar minčių. Mokytojas gali paprašyti savanorį, kuris gerai supranta veikėją, atsistoti šalia ir būti jo savotišku alter ego , t.y.atkartoti jo kūno kalbą ir, svarbiausia, pasakyti tai, ko, dublerio manymu veikėjas nepasako. Vaidinant mokinio ir klasės auklėtojos konfliktą mokinio dubleris gali pasakyti: „Aš jaučiuosi blogai, kai pasirenka mane auka, ir noriu jums atkeršyti“


Veiksmo metodai. Jie skirti kofliktams arba santykiams tarp veikėjų išryškinti. Pavyzdžiui, paprašyti aukštesnio statuso veikėją atsistoti ant kėkės. Arba pasiųlyti vidinio konflikto draskomą veikėją temti už rankų į skirtingas puses. Jeigu vienas iš veikėjų nesiklauso, kas jam yra sakoma, galima paprašyti jį nusisukti ir užsikimšti ausis.


Geriausia vaikams duoti suvaidinti tokias situacijas, kurios aktualios jų pačių gyvenime, arba sugalvoti situaciją, kuri padėų visapusiškai aptarti ir suprasti aktualias visuomenės problemas. Taip pat galima patiems vaikams pasiūlyti situacijas iš jų gyvenimo kurias jie norėtų aptarti ir suvaidinti.



Aptarimas



Tai labai svarbus etapas. Jo tikslas suteikti mokiniams galimybę išsakyti vaidinimo metu kilusias mintis ir jausmus, pasidalyti jais su kitais ir suteikti galimybę žiūrovams išsakyti savo jausmus, kuriuos sukėlė vaidinimas. Jei kuris nors žiūrovas mano, jog veikėjas turėjo pasielgti kitaip, galima iš naujo suvaidinti sceną, vaidinti pasikvietus tą žmogų. Aptarimas skiriamas ne vaidinimui įvertinti, todėl mokytojas turi vengti bet kokios vaidmenų atlikėjų kritikos. Po vaidinimo mokytojas sukviečia mokinius į ratą ir pradeda aptarimą klausimu: “Ar ši situacija kuo nors primena jūsų gyvenimą?“ tai skatina grupę kalbėti apie save, o ne apie patį vaidinimą. Iš pradžių savo patyrimu dalijasi vaidmenų atlikėjai, o po to visa grupė. Jeigu vaidinimas buvo susijęs su dėstomu dalyku, aptarimo metu stengiamasi sutelkti dėmesį į išvadas, kurias galima būtų padaryti, bet ryšys tarp mokinių asmeninio patyrimo ir vaidinimo situacijos vis tiek išlieka reikšmingas.



Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 1379 žodžiai iš 1383 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.