Psichofiziologija
5 (100%) 2 votes

Psichofiziologija

11213141516171

Nervų sistemos ligos

Sistemą sudaro:

centrinė, periferinė ir vegetacinė nervų sistemos. Centrinė nervų sistema sudaryta iš nugaros ir galvos smegenų. Galvos smegenys dar skirstomos į pailgąsias smegenis, tiltą, smegenėles, vidurines bei tarpines smegenis ir galvos smegenų pusrutulius; pastaruosius sudaro galvos smegenų žievė, kurioje išsidėstę aukščiausi nerviniai centrai. Galvos smegenų viduje esančios ertmės vadinamos galvos smegenų skilveliais, juose cirkuliuoja smegenų skystis. Galvos smegenyse išskiriami labai svarbi ekstrapiramidinė sistema ir tinklinis darinys. Galvos ir nugaros smegenis dengia trys dangalai: kietasis, voratinklinis ir švelnusis.

Periferinę nervų sistemą sudaro nerviniai rezginiai, nugariniai ir galviniai nervai (pastarųjų yra 12 porų).

Vegetacinė nervų sistema skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę nervų sistemas.

Ligos:

• DEMENCIJA. ALZHEIMERIO LIGA

• ENCEFALITAS

• EPILEPSIJA, TRAUKULIAI

• GALVOS SMEGENŲ KRAUJOSRŪVA

• GALVOS SMEGENŲ TRAUMA

• IŠSĖTINĖ SKLEROZĖ

• ĮTAMPOS TIPO GALVOS SKAUSMAI

• MENINGITAS

• MIASTENIJA

• MIGRENA

• PARKINSONO LIGA

• POLINEUROPATIJOS

• RADIKULOPATIJA

• RAUMENŲ DISTROFIJA

• SMEGENŲ INFARKTAS

Psichikos ligos

• ALKOHOLIZMAS

• ANOREKSIJA

• ASMENYBĖS SUTRIKIMAI

• BIPOLINIS AFEKTINIS SUTRIKIMAS

• BULIMIJA

• DEMENCIJA

• DEPRESIJA

• DISOCIACINIAI (KONVERSINIAI) SUTRIKIMAI

• MANIJA

• MIEGO SUTRIKIMAI

• NARKOMANIJA

• NERIMO SUTRIKIMAS

• NEURASTENIJA

• OBSESINIS-KOMPULSINIS SUTRIKIMAS

• OLIGOFRENIJA

• PANIKOS SUTRIKIMAS

• POTRAUMINIO STRESO SUTRIKIMAS

• ŠIZOAFEKTINIS SUTRIKIMAS

• ŠIZOFRENIJA

• SOMATOFORMINIAI SUTRIKIMAI (hipochondrija)

DeMeNCIJA. aLZHeIMeRIO LIGa

Demencija – laipsniškas protinių sugebėjimų mažėjimas dėl galvos smegenų ligos, kurios metu žūsta nervinės ląstelės ir jų jungtys. Skirtingų žmonių atmintis, mąstymas, gebėjimas susikaupti ir spręsti problemas, asmenybės bruožai, elgesys ir emocijos pasikeičia nevienodai. Bent 50 proc. pacientų, vyresnių nei 65 metų, demencijos simptomai atsiranda dėl Alzheimerio ligos – tai lėtinė progresuojanti galvos smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės (vyksta neurodegeneracija), galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai (amiloidas, proteinas Tau), sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai. Šią ligą pirmasis aprašė 1907 m. vokiečių gydytojas Aloizas Alzheimeris, kurio vardu ji ir pavadinta.

Ligos priežastys

Dažniausia demencijos priežastis – Alzheimerio liga. Kitos dažnesnės priežastys:

a) Kraujagyslinė demencija, kuri vystosi dėl galvos smegenų kraujotakos sutrikimų (aukšto kraujospūdžio pasekmės, smegenų infarktas ar kraujosrūva, ypač pakartotiniai jų epizodai).

b) Difuzinė Levi tipo degeneracinė liga (Lewy kūnelių liga).

c) Piko liga, kuomet labiausiai nukenčia kaktinės galvos smegenų sritys.

d) Hantingtono (Huntington) liga – reta, paveldima demencijos forma, kurios metu atsiranda specifinių judesių sutrikimų. Ja serga 1:20 000 gyventojų; sergančio ligonio vaikams tikimybė ja susirgti yra 1:2.

Taigi, kai kurios demencijos gali būti paveldimos. Daugeliu Alzheimerio ligos atvejų nebuvo patvirtintos prielaidos, kad liga persiduoda iš kartos į kartą, tačiau kai kuriose šeimose paveldima ankstyvos pradžios (iki 65 m.) šios ligos forma. Nustatytas šeiminis Alzheimerio ligos ryšys su Dauno (Down) sindromu, gali turėti įtakos patirtos galvos traumos, virusinės infekcijos, arterinė hipertenzija, estrogenų kiekio sumažėjimas moterims po menopauzės, apsinuodijimas aliuminiu. Apskritai, demencijos vystymuisi turi reikšmės aplinkos ir genetinių faktorių sąveika.

Demencijos simptomai gali atsirasti ir dėl vaistų, toksinų (ypač alkoholio) vartojimo, po galvos smegenų traumų, esant padidėjusiam slėgiui kaukolės viduje, t.p. dėl infekcijų, sergant medžiagų apykaitos, skydliaukės ligomis (ypač susilpnėjus jos veiklai), navikais, depresija, dėl nepilnavertės mitybos (t.p. ir alkoholikams) – laiku ir tinkamai gydant šias būkles, demencijos reiškiniai gali išnykti. Labai retai demencijos priežastimi gali būti specifinių infekcinių baltyminių veiksnių – prionų – sukeltos ligos, pvz. Creutzfeldt-Jakob liga.

Paplitimas

Demencija paprastai prasideda vyresniame amžiuje, dažniausiai virš 65 metų. Jos simptomus patiria apie 5 proc. visų vyresnių nei 65 metų asmenų, o virš 80 metų jų skaičius padaugėja iki 20 proc. Alzheimerio liga gali susirgti ir jaunesni asmenys (iki 65 metų), tuomet liga greičiau progresuoja, pasireiškia kalbos, rašymo, skaitymo, veiklos sutrikimai; susirgus vyresniam žmogui, progresavimas lėtesnis, pagrindinis simptomas – blogėjanti atmintis. Tačiau tik maždaug vienas iš 1000 žmonių, jaunesnių kaip 65 metų, suserga demencija. Huntingtono ligos simptomai prasideda 30-40-aisiais gyvenimo metais. Didelių skirtumų tarp lyčių nėra. Alzheimerio liga kiek dažniau serga moterys.

Simptomai

Ankstyvoje stadijoje silpnėja trumpalaikė atmintis (pamiršta neseniai vykusius dalykus), atsiranda pasikartojimai (ligoniai linkę kartoti tas pačias istorijas), lėčiau suvokia kai kuriuos dalykus bei ne taip greitai priima
sprendimus, vengia naujovių, nesistengia prisitaikyti prie pokyčių, būna pikti ar liguistai jautrūs dėl savo nesugebėjimo ką nors atlikti ar prisiminti, dažnai pameta daiktus ar netgi mano, kad juos paėmė kiti, labiau kreipia dėmesį į save, mažiau domisi aplinkiniais, savo laisvalaikio pomėgiais ar veikla; atsiranda sumišimas, depresija, apatija.

Palaipsniui ryškėja orientacijos sutrikimai: pasiklysta nežinomoje, vėliau ir įprastoje vietoje, neatpažįsta aplinkos, nesiorientuoja laike, klajoja naktį.

Toliau silpnėja atmintis: pamiršta šeimos narių vardus, neseniai vykusius įvykius, o dažniausiai puikiai atsimena, kas vyko tolimoje praeityje; pamiršta verdančius ant viryklės puodus, vėliau – ir pavalgyti ar nusiprausti, nebesugeba atlikti buities ar kitų įprastų darbų. Sunkėja kalba, prarandamas sugebėjimas mokytis, skaičiuoti, skaityti. Ligoniai jaučiasi nesaugūs, palaipsniui tampa nesavarankiški.

Kinta potraukių sfera: gali pasikeisti valgymo įpročiai (pvz., atsiranda potraukis saldumynams ar poreikis jais apsivalgyti), gali dažniau siekti seksualinių santykių, seksualiai elgtis netinkamoje aplinkoje ar nukreipti potraukį į netinkamus asmenis.

Sutrinka miegas: sunkiai užmiega, dažnai pabunda, keliasi, nerimauja tamsoje, klajoja po namus, gali išeiti iš namų, paklysta.

Keičiasi elgesys (elgiasi netinkamai, patys to nesuvokdami, – išeina į gatvę su pižama, kt.), emocijos (reakcija į jaudinančią aplinką blanki, tačiau be priežasties greitai supyksta ar tampa prislėgti, agresyviai kalba ar elgiasi). Gali atsirasti kliedesių, haliucinacijų: mato ar girdi, ko iš tiesų nėra; be aiškios priežasties ima garsiai šaukti, klykti ar dejuoti. Kartais vėlesnėse stadijose išsivysto traukuliai.

Progresuojant ligai, ligonis tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių: nebeapsitarnauja, nebepažįsta artimųjų, nesuvokia, kas jam sakoma, dažnai kartoja tam tikrus garsus, nevalingus judesius, sunkiai vaikšto, pats nepavalgo, nevalingai šlapinasi ir tuštinasi. Vėlyvojoje stadijoje ligonis visiškai praranda sugebėjimą galvoti, kalbėti, suvokti ir judėti.

Ne kiekvienam ligoniui pasireiškia visi nurodyti simptomai. Ligonių sugebėjimai gali keistis diena iš dienos – tai priklauso ir nuo jų fizinės sveikatos. Atskirų demencijos rūšių atveju gali dominuoti vieni ar kiti simptomai.

Ligos eiga

Ligos eiga progresuojanti, o progresavimo greitis individualus. Alzheimerio liga sergantys asmenys nuo simptomų atsiradimo vidutiniškai išgyvena 7-12 m., Huntingtono liga – 20-25 metus.

Tyrimai

Diagnostika prasideda nuo apklausos: apie sveikatos sutrikimus teiraujamasi paciento, t.p. vertingos informacijos suteikia bent vieno ar dviejų jo šeimos narių arba draugų pasakojimai apie ankstesnę ir dabartinę ligonio būklę, kasdieninėje veikloje iškylančius sunkumus.

AlzheIMerIo lIga

Alzheimerio liga (AL) – nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologinai ir neurocheminiai pakitimai. Jos pradžia dažniausiai slapta, liga progresuoja lėtai, keletą metų. Svarbiausias sutrikimas – demencija ( demencija – tai dėl smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, įgyta silpnaprotystė. Ja sergant pažeidžiama daug aukštesniųju smegenų žievės funkcijų: atminties, mąstymo, orientacijos, supratimo, skaičiavimo, mokymosi, kalbos ir samprotavimo). Esant demencijai sutrinka pažinimo funkcija, silpnėja emocijų kontrolė, pakinta socialinis elgesys, jo motyvai.

Alzheimerio liga nėra normalaus senėjimo procesas. Šios ligos priežastys dar neatskleistos, mokslininkai jų tebeieško. Yra tyrinėjama daug teorijų: biocheminė, genetinė, autoimuninė, virusinė, kraujotakos ir kt. Ligonio smegenyse, dažniausiai smegenų žievėje ir amonio rage, atsiranda amiloido plokštelių ir neurifi-brilių rezginių. Apie 10-15% sergančiųjų paveldi šią ligą autosominiu dominantiniu būdu. Tikėtina, kad ankstyvosios ligos formos, sudarančios 10% visų Alzheimerio ligos atvėjų, yra paveldimos. Joms daro įtaką trijų genų pakitimas, lemiantys amiloidų kaupimąsi smegenyse. Genai presenilinas 1, esantis 14-oje chromosomoje, ir preselinas 2, esantis 1-oje chromosomoje, yra panašūs ir veikia amiloido pirmtako baltymą. Kai šis baltymas normaliai nesidalija, jo daugėja ir kaupiasi smegenyse – tai ir yra pirminė Alzheimerio ligos preižastis.

Kartais ankstyvąsias šios ligos formas lemia 21-oje chromosomoje esančio pirmtako baltymo geno (APP geno) pakitimai. Šiuo atvėju sutrinka baltymo dalijimasis, ir smegenyse ima kauptis pakitęs baltymo produktas.

Su šia liga susijęs ir 19-oje chromosomoje esantis apolipoproteino E genas (Apo E genas). Jo alelė E4 didina pavojų susirgti vėlyvąja Alzheimerio ligos forma. Naujausiais duomenimis, vėlyvajai ligos formai gali turėti įtakos ir 12-oje chromosomoje atrastas genas.

Mikroskopiniu smegenų pakitimus pirmą kartą 1906 metais aprašė Aloisas Alzheimeris. Tiksliai diagnozuoti šią ligą įmanoma tik po mirtie ištyrus smegenis.

Vėlyvojoje ligos stadijoje atlikus kompiuterinę tomografiją galima matyti pakitusias smegenis (dėl žievės ir baltosios medžiagos nykimo mažėja jų masė), vingių suplonėjimus ir vagų paplatėjimus.

Nuolat ieškoma būdų ir priemonių kuo anksčiau ir tiksliau nustatyti šią ligą.

Alzheimerio ligos formos:

1. Ankstyvoji (prasideda
metų amžiaus, greitai progresuoja);

2. Vėlyvoji (prasideda po 65-erių metų, lėtai progresuoja);

3. Netipiška arba mišri;

4. Nežinomos arba nepatikslintos etiologijos.

1996 metų duomenimis, JAV maždaug 4 mln. gyventojų serga Alzheimerio liga. Lietuvoje demencijomis serga daugiau kaip 11 tūkst. žmonių, 5-6 tūkst. iš jų – Alzheimerio liga. Nors ši liga nėra pagydoma, tačiau galima pagerinti ligonių savijautą.

Kas serga Alzheimerio liga?

Svarbiausias rizikos veiksnys – senėjimas. Tikimybė susirgti šia liga didėja su amžiumi. Apie pusę žmonių nuo 85-erių metų amžiaus serga Alzheimerio liga ar kitomis sunkimis demencijomis.

Alzheimerio ligą tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad ja dažniau serga giminaičiai, todėl daro išvadą apie genų pakitimų įtaką šiai ligai atsirasti.

Taigi tikimybė sergančio asmens artimiausiems giminaičiams susirgri Alzheimerio liga yra du kart didesne negu apsktitai populiacijoje.

Simptomai:

• Susilpnėjo atmintis

• Pakito elgesys ir temperamentas

• „trūksta žodžių“ ir žodynas ne toks turtingas kaip ankščiau.

Alzheimerio ligos pradžia

Liga prasideda ne staiga, o lėtai ir laipsniškai. Retai ja serga jaunesni kaip 65-erių metų amžiaus žmonės. Nėra išskirtinių, tik šiai ligai būdingų simptomų, todėl labai svarbu įtartinus pokyčius nuodugniai įvertinti, išanalizuoti, neskubėti jų priskirti Alzheimerio ligai. Atmintie, ypač trumpalaikės, sutrikimai pasitaiko gana dažnai: užmiršta išjungti šviesa, užsukti dujų čiaupą, nerandama padėto daikto ir t.t.

Pirmieji nežymūs elgesio pakitimai gali pasirodyti ankstyvojoje ligos stadijoje: vengiama bendrauti, apima apatija. Ligai progresuojant, žmogui darosi sunku abstrakčiai mąstyti, apskritai dirbti protinį darbą.

Pradžioje pats ligonis kritiškai vertina save ir aplinką, suvokia, kad jam sunku dirbti, dar sugeba orientuotis aplinkoje. Ligai progresuojant, žmogus tampa priekabus, irzlus, nesugeba tinkamai apsirengti, susitvarkyti, dar labaiu susilpnėja jo atmintis, ligonis nebeatsimena naujų įvykių, datų, labai susiaurėja interesai.

Tolėsnė ligos eiga

Žmogus tampa nedarbingas, nebegali kritiškai vertinti savęs ir savo poelgių, praranda įprastus įgūdžius ir žinias.

Kai demencija visiškai įsigali, pakinta psichikos funkcijos. Ligonis nebepaiso įprastų moralės ir etikos normų, tampa paviršutiniškas, praranda laiko ir vietos orientaciją, nebepažįsta net pačių artimiausių žmonių. Jis dažnai pasiklysta, priešinasi slaugomas. Kartais tampa visišku psichikos ligoniu. Tokį žmogų reikia itin atidžiai, visapusiškai ir pasiaukojamai slaugyti. Jis trokšta dėmesio ir meilės, nes pats tebesugeba mylėti ligonis gali skaityti, dainuoti ar užsiimti kita mėgstama veikla, tačiau tik slaugytojams padedant.

Vidutinė ligos trukmė

Nuo jos atpažinimo iki ligonio mirties praeina maždaug 6-8 metai, bet žmogus gali sirgti nuo 2 iki 20 metų. Pacientai, kurie Alzheimerio liga suserga gilioje senatvėje, kai liga nespėja įsigalėti, gali mirti ir nuo kitų kigų, pavyzdžiui širdies, plaučių ir pan.

Dauguma ligonių gali gyventi namuose iki paskutinės ligos stadijos. Tačiau jeigu atsiranda gilios depresijos, nerimo, paranojos požymių, reikėtų gydyty stacionare.

Liga veikia ne tik ligonius, tačiau ir jų slaugytojus. Ji trunka ilgai, sunkėja, o slaugytojų jėgos ir kantrybė senka. Šeima, kurioje yra Alzheimerio liga sergantis žmogus, turi daug rūpesčių. Dažnai šeimos nariams pasireiškia reakcinė depresija. Tokiais atvėjais patartina pakeisti ligonio aplinką – tai sumažintų įtampą. Manomė, kad Lietuvoje turėtų būti speciali slaugosįstaiga ar skyrius sergantiems Alzheimerio liga, nes vėlyvojoje ligos stadijoje ligoniui reikia kvalifikuotų specialistų pagalbos.

Nors Alzheimerio liga kol kas yra nepagydoma, tačiau galima palengvinti ligonio ir jo šeimos gyvenimą.

Sergant šia liga nyksta smegenų ląstelės, ir jų pakeisti, deją neįmanoma. Tačiau vaistais stengiamasi apsaugoti nuo nykimo sveikąsias ląstelės.

Gydymas

Alzheimerio liga sergantiems žmonėms taikoma kombinuota terapija: medikamentinis ir nemedikamentinis gydymas. Pastarasis labai padeda ne tik ligoniui, bet ir jo šeimai, slaugytojams.

Paskutiniu metu Alzheimerio ligai gydyti vartojami acetilcholinesterazės (AchE) inihibitoriai: Cognex, Aricept.

Ariceptas yra vienas iš efektyviausių dabar vartojamų šios ligos vaistų. Vaistą lengva dozuoti, jis gerai toleruojamas, saugus vartoti. Ariceptas skiriamas lengvai ir vidutinio sunkumo Alzheimerio ligai gydyti.

Gydyti, prižiūrėti, slaugyti ligonį Jums padės ir emocinę bei dvasinę paramą suteiks geriausi Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės specialistai. Šioje ligoninėje per metus gydomi 38-42 Alzheimerio liga sergantys pacientai. Čia šiuolaikiniais metodais gydomi ir gretutiniai šios ligos sutrikimai – depresijos.

Sudarė: med. dr. V. Mačiulis

Alzheimerio liga

Tipinė Alzheimerio liga prasideda po 50 m. amžiaus, jai būdingas pamažu progresuojantis protinės veiklos silpnėjimas. Dažnai pats asmuo ir jo artimieji nepastebi besivystančių suvokimo sutrikimų ir tik vėliau tai įvertina, retrogradiškai sakydami, kad ligonis jau ir anksčiau daug ką užmiršdavo. Artimieji pasakoja, kad sergantysis užmiršdavo, ką pradėjęs daryti, kartodavo klausimus, pamesdavo
pokalbio siūlą ar televizijos filmo seką.

Dažniau šeimoje nariai pastebi, kad sergantysis pasidarė nelankstus, užsispyręs, dirglesnis nei buvo ir ne toks spontaniškas. Darbe tokie asmenys tampa mažiau produktyvūs, nesudaro gero darbo plano, kelis kartus skambina tuo pačiu klausimu, gana aiškiai mažėja jų iniciatyva. Vis mažėjanti tokio asmens atsakomybė (įsipareigojimai, ateities darbų numatymas) bendradarbiams sudaro įspūdį, kad tai „senatvinis gesimas“ ar tingumas. Tokie asmenys dažnai neužmoka sąskaitų arba užmoka tą pačią kelis kartus, neteisingai užpildo kvitus, nuvažiuoja priešinga kryptimi. Alkoholis juos neadekvačiai sudirgina, bet koks kasdieninės rutinos pakeitimas erzina, kelionės tampa nemėgstamos. Bet koks susirgimas, net karščiavimas „išmuša iš vėžių“, narkozė gali sukelti kliedėjimą.

Liga vystosi pamažu (2-3 m., o kartais ir ilgiau), tačiau stebint tokius asmenis ir vertinant MMSE (mini mental status examination) skalės rezultatus nustatoma, kad kas 6-12 mėn. suvokimas pablogėja iki 3-4 balų. Pažinimo ir suvokimo silpnėjimas priklauso nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo ir aplinkos, kurioje asmuo gyvena. Visada būklė labai pablogėja susirgus bet kokia somatine liga. Sugebėjimas apsipirkti, pasigaminti valgį ir išsirinkti rūbus bei apsirengti pradeda aiškiai mažėti. Dažnai tokie asmenys atsisako vairuoti automobilį (nebenori, neįdomu, per keblu). Asmens higiena užmirštama arba jos nepaisoma – tai iš karto gali pastebėti ne tik artimieji, bet ir gydytojas (žinoma, palygindamas su tuo, kaip buvo anksčiau).

Pradžioje simptomai yra pavieniai, lyg nesusiję, tačiau juos galima sugrupuoti. Anksčiausiai artimieji pastebi pirmąją simptomų grupę.

Pirma simptomų grupė:

• užmaršumo didėjimas,

• asmenybės pakitimai,

• dezorientacija,

• daiktų praradimas ar neradimas,

• žodžių trūkumas,

• aritmetinių veiksmų pablogėjimas.

Antroji simptomų grupė:

• ryškėjantis atminties (ypač įsiminimo) trūkumas,

• neteisingas žodžių vartojimas,

• įgūdžių praradimas – nebemoka apsipirkti, skaičiuoti pinigų, maudytis, rengtis, ruošti maisto ir t.t.,

• sujaudinimo-konfūzinės būsenos, sunkiau atpažįsta veidus,

• agnozijos – neatpažįsta daiktų ir jų paskirties.

Trečioji simptomų grupė:

• autonomiškumo praradimas,

• elgesio pakitimai, esmės nesuvokimas, nebylumas,

• mitybos sutrikimai, higienos nesilaikymas (priverstinė mityba), nesugeba apsirengti,

• šlapimo nelaikymas.

Vyresniame amžiuje prasidėjusi liga vystosi lėčiau ir pasižymi blogėjančia atmintimi. Jaunesniame (40-50 m.) amžiuje greičiau vystosi kalbos ir tikslingų judesių sutrikimai (afazija ir apraksija).

Ankstyvosios demencijos stadijoje pakitimai nedideli. Pacientas gali sėkmingai neigti ir slėpti savo trūkumus nuo gydytojų, šeimos narių, bendradarbių. Tačiau kai žmogus ima skųstis silpnumu, apatija, tampa užmaršus, dirglus, o organinės patologijos nėra, galima numanyti ankstyvąją demencijos stadiją.

Tarptautinė Alzheimerio asociacija 1999 m. pateikė 10 ankstyvųjų ligos požymių sąrašą:

1. Netenka trumpalaikės atminties (vardų įsiminimo sutrikimas).

2. Sunkiai vykdo elementarias užduotis (neužsega sagos, neužrakina spynos).

3. Sutrinka kalba (neaiškus sakinys, netikslūs žodžiai).

4. Nesiorientuoja laike ir vietoje (savo namuose, kieme).

5. Trūksta apsisprendimo (neišsirenka rūbo, valgio).

6. Sutrinka abstraktus mąstymas (nesuvokia laikrodžio, pinigų, čekių prasmės).

7. Pakinta įpročiai (maišo daiktų vietas: į šaldytuvą deda piniginę, raktus).

8. Pakinta elgesys ir nuotaika (staigūs ramybės ir „audros“ perkryčiai).

9. Sutrinka asmenybė (smulkmeniškumas, baimingumas, konfūzijos, paranoja).

10. Trūksta iniciatyvos (sutrinka veikla, nesupranta žodžių „stok“ ir „eik“ prasmės).

Taigi ankstyvieji demencijos simptomai labiau panašūs į funkcinius, o neretai – ir į somatinių ligų požymius. Todėl be galo svarbu nustatyti suvokimo ir pažinimo sutrikimų (kognityvinės funkcijos) stiprumą ir stebėti ligonį arba iš karto siųsti į specializuotus centrus demencijos priežasčiai nustatyti. Geriausiai kognityvinius trūkumus atspindi (ir praktiškai yra lengva atlikti) protinės būklės tyrimai naudojant MMSE skalę, ji yra adaptuota Lietuvoje. Demenciją galima įtarti, jei yra 24 ir mažiau (1999 m. tarptautiniai nutarimai) MMSE skalės balų.

Papildomos informacijos suteikia artimųjų vertinimas (Blessed’o skalė): 8 ir daugiau balų atspindi kasdieninės veiklos bei asmenybės ir elgesio pakitimus.

Tiksliau demencijos kliniką įvertina klinikinės skalės, kurias gali apibendrinti šeimos gydytojas, dar kartą susitikęs su ligoniu, arba palatos gydytojas, jei pacientas gydomas ligoninėje. Jos buvo pateiktos knygelėje „Alzheimerio liga ir kitos demencijos“, 1997 m.

Kadangi demencijos gali būti grįžtamos ir sukeltos kitų, o ne degeneracijos procesų, svarbu laikytis tam tikros jų priežasties nustatymo eigos.

Šeimos gydytojas:

1. Atkreipia dėmesį į pagrindinį skundą: kokie pirmieji suvokimo sutrikimai, ar nuolat skundžiasi atminties sutrikimais.

2. Išsiaiškina galimos intoksikacijos ar vaistų vartojimo pasekmes.

3. Atlieka kraujo tyrimus (Ca kiekis, galimas B12 ar foliatų trūkumas; endokrininiai pakitimai: diabetas,
hipotireozė; serologiniai tyrimai: sifilis, AIDS).

Nesant aiškių demencijos somatinių priežasčių, ligonis turi būti konsultuojamas psichiatro ir neurologo. Psichiatras gali įvertinti, ar yra demencija, ar labai progresavusi, atskirti tokias demencijos priežastis kaip depresija, buvę psichikos sutrikimai. Neurologas gali nustatyti smegenų kraujotakos sutrikimų sukeltus lokalius ir difuzinius smegenų pažeidimus, kitas smegenų degeneracines ligas, pvz., Parkinsono, Piko ligas, persirgtus encefalitus, dažnus epilepsijos priepuolius, auglius ir kitas ligas, galinčias sukelti demenciją. Jis naudojasi Hašinskio skale, atlieka kruopštų neurologinį tyrimą, ištiria smegenų kraujotaką doplerio ar Duplekso aparatais, metabolizmo pakitimus SPECT, smegenų organinius pažeidimus naudodamas kompiuterinę tomografiją (KT).

Nesant lokalių smegenų pažeidimų nei neurologinės ligos, kognityviniai ir atminties sutrikimai (jų tipas ir laipsnis) įvertinami neuropsichologo. Jų tyrimo metodai leidžia nustatyti smegenų žievės funkcijų pažeidimo lokalizaciją. Neuropsichologas nustato kalbos sklandumo pakitimus, įsiminimo pajėgumą, t.y. gana specifinius Alzheimerio ligos požymius. Tarptautinių centrų duomenimis, AL demencijos diagnostinės klaidos siekia 12-20 proc., t.y. po klinikinių ir autopsijos duomenų sulyginimo. Tai dar priklauso ir nuo diagnostikos kriterijų naudojimo. Tiksliau nei TLK-10 Alzheimerio ligą aprašo NINCDS-ADRDA klasifikacijos kriterijai.

Naudojant paskutiniuosius kriterijus (National Institute of Neurology and Communicative Disorders and Stroke – Alzheimer’s Disease and Related Disorders Association) AL diagnozė 88 proc. pasitvirtina atlikus patanatominius tyrimus.

NINCDS-ADRDA kriterijai Alzheimerio tipo demencijai nustatyti

Galutinė AL diagnozė

• Klinikiniai galimos AL kriterijai

• Histopatologiniai duomenys (autopsija ar biopsija)

Tikėtina AL diagnozė

• Klinikinių tyrimų metu nustatyta demencija, patvirtinta vertinant MMSE skalės rezultatus.

• Demencija, patvirtinta atlikus neuropsichologinius testus.

• Dviejų ar daugiau kognityvinių funkcijų sutrikimas.

• Progresuojantis atminties ar kitų suvokimo funkcijų blogėjimas.

• Nėra sąmonės sutrikimo.

• Ligos pradžia – 40-90 metų, dažniausiai po 65 m.

• Nėra sisteminių somatinių ar smegenų ligų, galinčių sukelti demencijos sindromą.

Galima AL diagnozė

• Netipiška ligos pradžia, be aiškios priežasties pasireiškia ir progresuoja demencijos sindromas.

• Yra smegenų pažeidimų ar serga kitomis sisteminėmis ligomis, galinčiomis sukelti demenciją, nors neatrodo, kad jos šiuo metu būtų sukėlusios demenciją.

• Pamažu progresuojantis vienos intelekto funkcijos blogėjimas be aiškios priežasties.

Nebūdinga Alzheimerio tipo demencijai

• Staigi pradžia

• Lokalūs neurologiniai simptomai

• Sąmonės ar eisenos sutrikimo priepuoliai, buvę ligos ankstyvoje stadijoje

Šie siūlomi kriterijai, skirtingai nuo TLK-10, paremti ne atmetimo principu, bet ligos specifiškumo įvertinimu. Diagnozė Al gali būti rašoma esant tikėtiniems požymiams (t.y. labiausiai priartinantiems prie tikrosios diagnozės požymiams). Galutinė diagnozė vis dar nustatoma tik iš biopsijos duomenų, nors atsiranda ir specifinių biocheminių žymenų, kaip ir tau baltymo pagausėjimas likvore.

Klinikiniai kriterijai, kuriuos pateikia TLK-10, DSM-IV ir NINCDS-ADRDA klasifikacijos, reikalauja, kad kognityviniai sutrikimai būtų lydimi kasdienės veiklos, socialinio bendravimo bei vykdomųjų funkcijų sutrikimo. Be abejo, tai nėra ankstyva diagnozė, tai jau įsitvirtinusi liga. Tokie diagnostikos principai leidžia išvengti klaidų dėl depresijos sukeltos demencijos požymių (čia atminties sutrikimai neprogresuoja). Tačiau kyla klausimas: kada pradėti gydyti norint sustabdyti degeneracinę ligą? Kada svarbu pradėti stabdyti kognityvinius sutrikimus?

Vadinasi, svarbu, kad patys asmenys pastebėtų savo kognityvinių funkcijų mažėjimą (ar yra blogiau negu buvo). Svarbu šeimos narių pastebėjimai apie sugebėjimų ir elgesio pakitimus. Kiekvieno asmens išsilavinimas, amžius ir darbo pobūdis reikalauja skirtingo suvokimo laipsnio kasdienėje veikloje. Todėl kognityvinių savybių sekimas duoda daugiau naudos nei vienkartinis tyrimas. Tam reikalingi neuropsichologiniai tyrimai, biocheminiai žymenys, genetiniai tyrimai. Kitaip tariant, AL presimptominės stadijos ir rizikos įvertinimas.

Šiuo metu, atsiradus galimybėms stabdyti Alzheimerio ligos vystymąsi, aktuali ankstyva ligos diagnozė.

Diagnozė lyg susideda iš 2 dalių. Reikia įvertinti: 1) ar mažėja kognityvinės funkcijos ir 2) ar tai priklauso nuo specifinio patologinio proceso.

Moksliniai ir klinikiniai tyrimai atliekami ankstyviems pokyčiams identifikuoti, t.y. prieš pasirodant klinikiniams simptomams. Tiriami didesnės rizikos grupei priskiriami asmenys (liga šeimoje), amžius. Pastebėta, kad ankstyvas ir svarbiausias pakitimas yra žodinės (verbalinės) atminties sumažėjimas ir kalbos sklandumo pakitimai. Ankstyvi pakitimai geriausiai pastebimi atliekant neuropsichologiniais tyrimus. Jų dinamika priklauso nuo degeneracijos proceso greičio ir vietos. Ypač jautrūs yra įsiminimo testai (10 žodžių), kalbos sklandumo testai, kurie padeda atskirti semantinės ir formaliosios kalbos sutrikimo tipus (sergant Al ir
rezultatai yra skirtingi). Neuropsichologiniai testai parodo įsiminimo, atgaminimo, veidų atpažinimo ar regimosios atminties sutrikimo ypatumus, padeda atskirti konstrukcinių sugebėjimų ar vykdomųjų funkcijų sutrikimus.

Tai įvyksta daug metų prieš ligą. Kita tyrimų grupė – tai modernūs smegenų metabolizmo tyrimai pozitronų emisijos metodu (SPECT). Asmenims, turintiems Apo E4 alelę (rizikos veiksnys), atsiranda ankstyvų hipometabolizmo požymių temporalinėse ir parietalinėse srityse. Be to, jiems ankstyvos atrofijos prasideda hipokampo srityje. Taigi ligonių sekimas ir klinikinių simptomų koreliacijos su objektyviais smegenų pakitimais galimybė atmeta nihilistinį požiūrį į ankstyvą Alzheimerio ligos diagnozę. Kraujo serume ir likvore ieškoma ankstyvų specifinių imunologinių Al pakitimų. Gana reikšmingi pasirodė apoliproteino (Apo E4 alelės) kiekio nustatymas ir specifinio baltymo tau smegenų skystyje oligokloninių juostų analizė, kuri atspindi neurofibrilinės degeneracijos laipsnį.

Kai kuriose šalyse stebimos žmonių grupės, kurioms AL rizika padidėjusi. Pasirodo, kad to paties asmens kognityvinių funkcijų kitimas per metus yra daug svarbesnis žymuo nei dabartinių jo sugebėjimų įvertinimas naudojant skales (MMSE ir kt.), nes čia vertinama ir lyginama su standartiniais teoriniais vidurkiais. Be to, ligonių stebėjimas kas 6-12 mėn. leidžia vertinti nuo amžiaus priklausomus kognityvinius pakitimus. Amžius (per 65 m., ypač po 85 m.) yra vienas iš svarbiausių Al rizikos veiksnių. Apie 50 proc. ir daugiau atvejų demenciją 65 m. amžiuje sukelia Alzheimerio liga, kraujagyslinė demencija sudaro 10 proc.

Vyresniems asmenims (85 metų amžiaus) demencijos priežastys pasiskirsto taip: Alzheimerio liga – 33,2 proc., frontotemporalinės degeneracijos sukeliama demencija – 31,5 proc., Lewy tipo demencijos – 11,3 proc. Likusius 24 proc. demencijų sukelia kraujagyslių pakitimai. Taigi senstant vis daugėja kraujagyslinių demencijų, dažnai maskuojančių jau esančią Al sukeltą demenciją. Sąlyginai didėjantis kraujagysline demencija sergančiųjų skaičius po 85 m. aiškinamas ir tuo, kad susirgus 65 m. amžiuje, Al ligos trukmė iki mirties yra 6-8 m.

Al yra gana būdingi struktūriniai pakitimai, kurie paprastai sutampa su simptomų klinika. Abipusis temporoparietalinis hipometabolizmas (SPECT tyrimas) arba ir atrofijos (MR tyrimas) visada lydi Al, – tuo ir skiriasi nuo frontotemporalinių pažeidimų sergant Piko liga. Temporalinių sričių atrofijos koreliuoja su gana ankstyvais klinikiniais ligos simptomais. Daugiausia duomenų liudijo temporalinių sričių atrofijos arba hipokampo apimties sumažėjimą Al pradžioje. Toks tūrinis hipokampo sumažėjimas pastebėtas kartais net kliniškai presimptominiame ligos etape, kai demencija pradėjo vystytis po 1-2 metų.

Taigi neuropsichologiniai ir struktūriniai smegenų tyrimai gali labiausiai padėti norint anksti diagnozuoti Al diagnozės perspektyvoje. Atminties sutrikimų diagnostikos centrų duomenimis, šie tyrimai padeda atskirti skirtingus demencijos tipus.

Pastaraisiais metais Lietuvoje Alzheimerio ligos diagnozė nustatoma laikantis vieningo protokolo, kuris apima kelių specialistų išvadas. Pagal šį protokolą psichiatro pagrindinis uždavinys yra nustatyti demenciją, atskirti psichikos ligas, galinčias sukelti demenciją, įvertinti elgesio pokyčius ir jų ryšį su demencija.

Pagrindinis neurologo uždavinys – nustatyti, ar pacientas neserga neurodegeneracine liga: atskirti jos žievinę, požievinę ar difuzinę lokalizacijas. Įvertinti neurologinius simptomus ir galimas smegenų ligas, dėl kurių gali vystytis demencija.

Neuropsichologo uždavinys – nustatyti atminties sutrikimo pobūdį, laipsnį: skirti įsiminimo ir atkūrimo pažeidimus, nustatyti kalbos rišlumo, sklandumo, semantikos pakitimus, nustatyti suvokimo sutrikimų pobūdį, juos įvertinti pagal standartines skales.

Apibendrinimas

Pagrindiniai ligos nustatymo „instrumentai“ yra tokie: MMSE, Blesed’o skalės, kognityvinių sutrikimų raida, autonomiškumo eiga, elgesio pakitimai, nuotaikos kitimai, eisenos ir pusiausvyros kitimai, svorio kritimas, ApoE4 genotipo nustatymas, tau baltymo kiekis likvore.

Alzheimerio ligos diagnozė rašoma tada, kai sutampa specialistų nuomonė apie demencijos priežastį ir ji patvirtinama atliekant objektyvius tyrimus, rodančius atrofinius smegenų pokyčius. Tai kompiuterinė tomografija arba branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas, spektrinė elektroencefalogramos analizė, smegenų kraujotakos tyrimas transkranijiniu doplerio ar duplekso aparatais, SPECT tyrimas. Ankstyva Al diagnozė leidžia ją stabdyti pritaikant patogenetinį gydymą. Sustiprinant pagrindinio neuromediatoriaus, dalyvaujančio atminties procesuose – acetilholino apykaitą ariceptu (cholinesterazės inhibitoriumi), ligos simptomai silpnėja ir kurį laiką neprogresuoja.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4343 žodžiai iš 8639 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.