Psichologija: TEMPERAMENTAS IR CHARAKTERIS
TURINYS
1.ĮVADAS
2. TEMPERAMENTAS
a. Fiziologinis suskirstymas pagal I. Pavlovą;
b. Temperamentų tipai (pagal I. Kantą);
c. Praplėsta temperamento sąvoka pagal H. Aizenką;
3. CHARAKTERIS
ĮVADAS
Kiekvienas žmogus gimsta su tik jam vienam būdingomis tam
Tikromis savybėmis. Tai priklauso nuo genotipo – unikalaus, individualaus genų
derinio. Ar tai reiškia, kad tos savybės vyraus jo asmenybėje? Norint
pažinti tiek savo, tiek kito žmogaus asmenybę, reikia suvokti
priežastis, lemiančias jos veiklos kryptingumą. Supratimas, kas
asmenybėje yra įgimta, o kas susiformuoja raidos procese, reikalauja šiek tiek žinoti apie temperamentą ir charakterį.
Temperamentas
Temperamentas – tai pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios
Psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.Tai įgimtų centrinės nervų
sistemos savybių išraiška. Centrinę nervų sistemą, sudarytą iš galvos
ir stuburo smegenų, turi ir žmonės, ir gyvūnai. Rusų mokslininkas I.
Pavlovas pasiūlė tiek žmones, tiek gyvūnus skirstyti fiziologiniu
pagrindu pagal jaudinimo ir slopimo procesų savybes (1pav.):jų jėgą (gali būti stiprūs ir silpni), pusiausvyrą (lengvai ar sunkiai grįžtama į pradinę padėtį), paslankumą (ar lengvai pereinama nuo vienos būsenos prie kitos).
1pav. Temperamento ir nervų sistemos procesų ryšys
Pagal jaudinimo ir slopimo savybes I. Pavlovas išskyrė 4
temperamentų tipus, jiems pritaikęs dar Hipokrato temperamentų pavadinimus, kadangi I.Pavlovo tipai priminė Hipokrato aprašytus temperamentų požymius.
Žinoma, I. Pavlovo temperamentų klasifikacija buvo daug kritikuota ir pripažinta
kaip gana ribota, tačiau ja patogu naudotis, apibūdinant žmogaus
priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui, bandant numatyti jo
veiklos tempus, dėmesio ir emocinių išgyvenimų ypatybes.
Pavlovas buvo ne vienintelis mokslininkas, domėjęsis temperamento
Tipų pasireiškimu asmenybėje. Vokiečių filosofas I. Kantas (I. Kant) gana
išsamiai aprašė temperamento tipų kraštutines, labiausiai išreikštas
savybes:
• cholerikas: greitai užsiplieskia ir greitai nurimsta, greiti veiklos
tempai, tačiau trūksta ištvermės; mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra
išdidus, savimyla, kartais netgi šykštus; elgiasi rafinuotai ir
ceremoningai; kiti gali jo nemėgti dėl polinkio vadovauti ir
pasipūtimo;
• sangvinikas: linksmas, nerūpestingas, didelis optimistas, mėgsta
bendrauti ir dėl to yra visų mėgiamas; visada pasirengęs padėti kitiems, todėl
kartais pažada net nepagalvojęs, ar galės tą pažadą ištesėti; nemėgsta
monotonijos, linkęs dažnai keisti veiklą, todėl ypatingų laimėjimų gali ir nepasiekti.
• melancholikas: jautrus, nepatiklus, nuolat randa priežasčių
nerimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors imdamasis, daugiausia
galvoja ne apie sėkmę, o apie tai, kaip išvengti nesėkmės; turi stiprų pareigos
jausmą, todėl, prieš pažadėdamas, ilgai svarsto, ar tikrai galės
ištesėti;
• flegmatikas: šaltakraujis, nelengvai susijaudina, bet
sunkiai ir nusiramina; veikia lėtai, bet ištvermingai, yra valingas ir
principingas; taktiška, atsargi ir nemėgstanti viešumos asmenybė.Verta paminėti pavyzdį, patvirtinantį įgimtų nervų sistemos
savybių reikšmę žmogaus elgesiui. Anglų psichologas (Chess) stebėjo
(1970), ką tik gimusių kūdikių elgesį ir suskirstė juos į 4
temperamentų tipus pagal tai, kaip jie elgdavosi prašydami maisto.
Vieni iš jų verkdavo intensyviai ir garsiai, bet, gavę maisto, tuojau
nurimdavo. Jie buvo priskirti sangviniko tipui. Kiti po stipraus
reikalavimo dar kurį laiką negalėdavo nurimti (cholerikai). Dar kiti
maisto pradėdavo reikalauti pavėluotai, tačiau pavalgę, lengvai
nurimdavo (flegmatikai), o paskutiniosios grupės kūdikiai vergdavo
silpnai ir tyliai; pamaitinti dar ilgai verkšlendavo (jie buvo
priskirti melancholiko tipui). Metams bėgant, visi šie vaikai buvo
kartas nuo karto surenkami, stebimi, apklausiami. Pasirodė, kad
spėjimas apie priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui pasitvirtino daugeliu atvejų.
Reikėtų paminėti ir tai, kad grynų temperamento tipų beveik
nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente rasime visų temperamentų
bruožų,
tačiau vis dėlto dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temperamento
savybės.
Anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck) šiek tiek praplėtė
temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas žmogaus polinkį į
ekstraversiją ir intraversiją (orientacija į aplinką arba į save),
emocinį stabilumą ir neurotizmą (2.pav).
2. pav. Ekstraversijos, intraversijos ir emocinio stabilumo ryšys su
temperamento tipais (pagal H. Aizenką)Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų
veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus
veiklos tempus, emocines reakcijas.
Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš
didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis
kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – intuityvų mąstymą,
kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš
pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią veiklos rūšį.
Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų
veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus
veiklos tempus, emocines reakcijas.Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų
veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus
veiklos tempus, emocines reakcijas.
Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš
didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis
kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – intuityvų mąstymą,