Psichologijos apibrėžimas šakos tyrimų sritys tyrimo metodai
5 (100%) 1 vote

Psichologijos apibrėžimas šakos tyrimų sritys tyrimo metodai

1121314151617181

I PASKAITA

Psichologijos apibrėžimas, šakos, tyrimų sritys, tyrimų metodai.

Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie sielą.

Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus, o tik pastangos dėl jo gerovės (tipo geriau pažinti ir jam padėti), noras perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti.

Kritiškai vertinant, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos.

Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose. Kad ir Aristotelio „Apie sielą“. Arba Hipokrato (4 a.pr.m.e.) sukurti 4 temperamento tipai. Dar anksčiau – kad ir Biblijoje (ST).

Terminas „psichologija“ pirmąkart pavartotas 1732 metais K.Volfo „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija kaip savarankiškas mokslas – nuo 1879, kai Leipcige (Vokietija) V.Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją. Vundtas introspekcijos pagalba tikėjosi rasti pagrindinius žmogaus sąmonės elementus.

Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar – daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Skirstoma paprastai pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela). Taip pat – pagal tyrimo uždavinius, metodus ir rezultatų pritaikymo sritis.

Psichologijos sritys:

· Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį; pvz. kaip sekshormonai veikia elgesį, kuri smegenų žievės dalis už ką atsakinga, kaip narkotikų vartojimas veikia atmintį ir kt.

· Eksperimentinė psichologija (sąlyginis pavadinimas, nes eksperimentus daro ir kitų sričių atstovai): nagrinėja žmonių reagavimą į sensorinius stimulus, pasaulio suvokimą, išmokimą, atmintį, mąstymą ir kt.

· Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t. Pvz. kalbos raida, mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir kt.

· Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje. Požiūriai, nuostatos, stereotipai, savęs vertinimas, bendravimas ir kt.

· Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt. Pastaba: pastarosios trys sritys tarpusavyje labai susijusios.

· Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija. Psichologinis konsultavimas.

· Mokyklų, pedagoginė psichologija: mokinių adaptacija mokykloje, mokymosi problemos; mokymas ir išmokimas; mokinių-mokytojų tarpusavio santykiai.

· Organizacinė psichologija: darbuotojų atranka, personalo tyrimai, efektyvus komandos darbas, derybos, konfliktai, vadovavimas ir t.t.

· Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt. psichologija.

Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu. Kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio. Tas požiūris – iš atitinkamos psichologijos mokyklos, pakraipos, susiformavusios psichologijos, kaip mokslo, raidos eigoje. Apie psichologijos istoriją galima pasiskaityti M.Furst “Psichologija” (liet.kalba)

Psichologinių tyrimų tikslai ir metodai:

Numatymas: Kontrolė:

Hipotezės formavimas, Hipotezės formavimas,

koreliaciniai tyrimai Eksperimentiniai tyrimai

hipotezių tikrinimui hipotezių tikrinimui

Aprašymas: Aiškinimas:

Apklausos, apžvalgos, Teorijos kūrimas

atvejų analizės, stebėjimai

Metodai:

-eksperimentinis (nepriklausomas ir priklausomas kintamasis, eksper. ir kontr. grupės);

-koreliacinis (kai iš anksto negalima sugrupuoti tiriamųjų pagal atitinkamas sąlygas, koreliacinis koeficientas; testai);

-stebėjimo (apklausos, anketos, tiesioginis stebėjimas, atvejų analizės, anamnezės).

II PASKAITA

Biologiniai psichologijos pagrindai. Nervų sistemos sandara. Genetika.

Neuronas – nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus. Aksonas – siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas – izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visai prisijungia, lieka plyšelis). Jos perduoda signalus (sinaptiniai mediatoriai).

Nervinio impulso perdavimas – elektrocheminis procesas (Na jonai). Neurono viduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronas tampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas – kaip šūvis iš pistoleto: viskas arba nieko. Kai nervinis impulsas nueina iki aksono galo, ten atpalaiduojamos cheminės medžiagos neurotransmiteriai, kurios toliau ir perduoda
informaciją kitam neuronui.

Glijai – jungiamosios ir statybinės, maitinančios ląstelės (atlieka ūkio darbus). Žmogaus smegenyse – nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų. Glijų 10 kartų daugiau. Priklausomai nuo aksono tipo, nervinio impulso greitis 2-200 mylių/h (palyginimui elektros greitis 186300 mylių/s).

Nervas – tūkstančių neuronų pluoštas.

3 neuronų rūšys:

– sensoriniai neuronai (iš receptorių į CNS, įcentriniai);

– motoriniai neuronai (iš CNS į veikimo organus:raumenis, liaukas; išcentriniai);

– tarpiniai neuronai (tik smegenyse, akyse ir stubure; impulsų gavėjai ir paskirstytojai).NERVŲ SISTEMA:

Centrinė: Galvos smegenys; nugaros smegenys.

Periferinė: Somatinė ir Autonominė: simpatinė, parasimpatinė

Labiausiai mus domina galvos smegenys. (paveikslėlis)

Smegenėlės (Cerebellum) – tiesiogiai susijęs su judesių koordinacija.

Kamienas (medulla) – reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus. Kamiene persikryžiuoja iš stuburo smegenų ateinantys nervai (kairė valdo dešinę ir atv.).

Talamusas – viena sritis: regėjimo, klausos, skonio, lytos receptorių informacijos paskirstymas ir nukreipimas į žievės sritis; kita sritis dalyvauja miego-budrumo kontroliavime.

Hipotalamusas (lietuviškai – gumburas) – labai svarbi sritis. Ten yra valgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; jis reguliuoja endokrininę veiklą, palaiko homeostazę (kai šalta drebame, kai karšta – prakaituojame). Ši sritis labai susijusi su emocinėmis ir stresinėmis situacijomis (rastas streso centras; stimuliuojant atitinkamas sritis, juntamas malonumas arba skausmas).

Limbinė sistema – papildoma instinktyvaus ir refleksinio elgesio kontrolė.

Hipokampus – atmintis, naujų faktų įsiminimas. Pažeidus šią sritį, prisimenami seni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar išmokta prieš metus ar prieš pat pažeidimą. Neįsimintų ir dabar vykstančių dalykų, sutinkamų žmonių. Limbinė sistema taip pat susijusi ir su emocijomis (pvz. beždžionės su pažeidimais limbinėj sistemoj nereaguoja į užpuoliką).

Galvos smegenys.

(paveikslėlis apie žievės sritis)

Motorinė sritis – valingi judesiai (paralyžius)

Somatosensorinė sritis – kūno judesių ir pojūčių jautimas

Regėjimo sritis (pav. apie akies nervų susikryžiavimą)

Klausos sritis -sudėtingų garsinių signalų analizė (kalbos supratimas)

Broko ir Vernikės sritys – kalbėjimas ir kalbos supratimas

Angular Gyrus – vizualinės ir girdimosios žodžio formų suderinimas.

Asociacijų sritys: priekinė -problemų sprendimas, strategijos pakeitimas;

užpakalinė (pakaušinė) – vizualinės asociacijos (žmogus mato formą, bet negali jos įvardinti ar atskirti nuo kitos).

Smegenų asimetrija (paveikslėlis)

Kairysis pusrutulis beveik visuomet didesnis už dešinįjį. Broko sritis (kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kurių kairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje. Kairiajam pusrutulyje – kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprasti rašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Dešiniajame pusrutulyje neverbalinis supratimas, erdvinis mąstymas ir kt., šis pusrutulis labiau valdo emocines išraiškas.

Greitas informacijos perdavimas iš pusrutulio į pusrutulį, nes juos jungia nerviniai pluoštai (corpus callosum). Epilepsijos atveju tai tik blogiau (didesni traukuliai, apima abi sritis).

Psichologijos chemija: kaip veikia narkotikai; pagrindiniai (7) neurotransmiteriai (g.b. seminaro tema).

Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju. Tai vyksta ir normalaus gyvenimo eigoje. Smegenų žievės neuronų pasikeitimai vystymosi eigoje (paveikslėlis).

Genetika. Aiškinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtina išmanyti ir paveldimumo įtaką. Yra speciali sritis: elgesio genetika arba psichogenetika, kuri tyrinėja, kiek psichologinės ypatybės – intelekto sugebėjimai, temperamentas, emocinis stabilumas ir kt. – yra paveldimi.

Kai kurios ligos, susiję ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiai paveldimos arba perduodamos genetiškai. Dažniausiai – recesyviniu būdu.

Fenilketonurija (organizmas nevirškina ir neįsisavina fenilananino, kuris nuodija NS, kenkdamas smegenims).

Hantingtono liga – nulemia dominantinis genas. Tam tikrų smegenų sričių degeneracija (pasireiškia tik 30 – 40 metų amžiuje)

Chromosominiai sutrikimai: Ternerio sindromas (viena X chromosoma), Klainfelterio sindromas (XXY arba XYY). Dabartiniai tyrimai bando išsiaiškinti, ar papildoma Y susijusi su padidintu agresyvumu. Panašu, kad ne.

Bandoma aiškintis ir pvz. šizofrenijos paveldimumą. Randama tam tikra predispozicija, tačiau daug lemia ir aplinkos faktoriai.

Psichogenetiniai tyrimai – su dvyniais.

Vėlgi – elgesys priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos sąveikos; genai nubrėžia individo galimybių ribas, tačiau tai, kas atsitinka toms galimybėms, priklauso nuo aplinkos.

III PASKAITA

Sensoriniai procesai. Sensorinis kodavimas. Jutimo organai.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.

Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad išorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų
kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir tuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu iššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingais vamzdeliais.

Tik 1825 Johanas Miuleris pasiūlė kitą idėją. Stimulai, veikiantys mūsų jutimo organus, dirgina atitinkamus nervus, o skirtingi nervai sukelia skirtingų tipų jutimus. Skirtingų tipų energijos (šviesa, garsas) stimuliuoja skirtingus nervus.

Taigi visi jutimo organai turi aptikti stimulus, užkoduoti juos nerviniais impulsais ir perduoti šią užkoduotą informaciją smegenims.

Sensorinis kodavimas – tai stimulo fizinių savybių pavertimas nervinio aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio nervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo kodavimą.

Pvz. jeigu paspausime akį, bus pažadintas optinio nervo aktyvumas ir matysime mažas švieseles.

Miulerio specifinės pojūčių energijos dėsnis: pojūčių kokybė lemia ne dirgiklis, o dirginamų receptorių rūšis. Akis į spaudimą ir elektros srovė reaguoja kaip į šviesą.

Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu (amplitude). Pvz.

silpnas paspaudimas

stiprus paspaudimas

Kokybė yra koduojama atitinkamų receptorių. Pvz. skonio receptoriai (paveikslėlis).

Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas. Skonis ir uoslė – ne taip. (Nors kūdikiui tikriausiai jie svarbūs).

Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Vundtas tai mėgino padaryti introspekcijos pagalba.

Pvz. jutimas: garsus, burzgiantis, raudonas

suvokimas: ugnies variklis.

Tačiau tai abejotina. Kada – tik pojūtis, o kada – to pojūčio suvokimas. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija. Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine NS, o suvokimas – su aukštesniais NS lygiais.

Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų centrams. Čia jau prasideda suvokimas.

Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai – absoliutus stimulo slenkstis – kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai (mažiausias garsas, mažiausia šviesa ir t.t.). Dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį. Psichometrinių tyrimų pagalba tai galima išmatuoti.

Pav. (grafikas)

Žmogaus absoliučių slenksčių lentelė.

Jutimas Slenkstis

Regėjimas Žvakės liepsna matoma už 30 mylių tamsią aiškią naktį

Klausa Rankinio laikrodžio tiksėjimas už 20 pėdų tyloje

Skonis Vienas šaukštelis cukraus dviejuose galonuose vandens

Uoslė Vienas lašas kvepalų pasiskirstęs trijuose kambariuose

Lytėjimas Musės sparnelio kritimas ant skruosto iš 1 cm aukščio

Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų) slenksčiai: kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito. Veberio dėsnis: kuo stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis būtų pastebėtas. Pojūčio pasikeitimas atitinka logaritminę funkciją.

Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo logaritmui. Arba paprasčiau: tarp stimulo intensyvumo ir suvokiamo dydžio ne tiesinė, o funkcinė priklausomybė.

Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu ir skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Rankų mirkymas, iš tamsos į šviesą ir kt. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesni; pojūčių, organizmo ir t.t. Atskaitos taškas – anksčiau buvęs dirgiklis.

IV PASKAITA

Suvokimas. Suvokimo organizavimas. Pastovumas. Dydžio, erdvės, judesio suvokimas.

Kas tai per daiktas? Kur jis yra? Atpažinimas ir lokalizacija.

– suvokimas priklauso nuo esamų žinių (schemų)

– suvokimas yra „numatantis“ (dar ar net neturėdami pilnos informacijos hipotetiškai spėjame)

– suvokimas remiasi kategorijomis („tai gyvūnas“, „tai žmogaus balsas“)

– suvokimas yra santykinis (jungiame ir lyginame bruožus)

– suvokimas turi adaptacinę reikšmę (padeda susiorientuoti, įvertinti situaciją).

Pasaulį suvokiame kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą. Ir matome, suvokiame ne viską iš karto. Į kažką atkreipiame dėmesį, kažkas tik sudaro kontekstą.

Mūsų suvokimas yra organizuojamas. 2 pagrindiniai organizavimo principai:

– figūra ir fonas (šių dviejų dalykų kaitomumas; selektyvumas)

– objektų grupavimas:

pagal artimumą

pagal uždarumą

pagal panašumą

pagal teisingą tęstinumą (sklandžią eigą)

pagal orientaciją (judesį)

pagal paprastumą

Net nepriklausomai nuo matomo objekto dydžio, formos, spalvos keitimosi, mes jį suvokiame kaip pastovų (nemanome, kad iš tikrųjų jis pasikeitė). Tai suvokimo pastovumas.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo.

Pavyzdys: 30 sek žiūrėkite į lempą. Tinklainėje
suformuojamas normalus atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis, nes jis „padauginamas“ iš didesnio atstumo.

šitoks suvokimo santykinumas gali turėti ir neigiamų pasekmių (pvz., kai nežinome realaus daikto dydžio, ir tik spėjame atstumą iki jo). Kaip tik dėl to mažosios mašinos patiria daugiau avarijų (atrodo, kad jos dar toli).

Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame kaip pastovios formos. Todėl kad suvokimas remiasi žiniomis ir santykinumu.

Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis). Tai, kas padeda suvokti erdviškumą, kaip tik yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Atsižvelgiama į daugelį dalykų:

– santykinis dydis (toliau esantys mažesni)

– aukštis regėjimo lauke (kuo aukščiau, tuo toliau)

– persidengimas (arčiau esantys daiktai uždengia tolimesnius)

– linijų konvergavimas (perspektyva)

– sumažėjęs aiškumas (tolimesni daiktai ne tokie ryškūs)

– šviesos ir šešėlių žaismas

– gradientai (struktūros)

– judėjimo paralaksas, judesio gradientai (arti esantys daiktai greitai lekia pro šalį, tolimesni beveik nejuda arba juda drauge su mumis).

– akies lęšiukų akomodacija (suplokštėjimas – toliaregystei)

– konvergencija (žiūrint į arčiau esantį daiktą, akys labiau įtempiamos, labiau žvairuoja) Paveikslėlis

– binokulinis nesuderinamumas (panašiai kaip ausys nustatinėja garsą: jei dešinėje pusėje, dešinei ausiai garsiau; skirtumas abiejų akių tinklainės atvaizdų; kuo didesnis atstumas, tuo skirtumas mažesnis)

Judesio suvokimas. Daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Nes kai vien tik judiname galvą ar akis, nemanome, kad visas pasaulis aplink juda.

Taigi suvokimas, kad jūs ar pasaulis juda, priklauso nuo sudėtinės informacijos iš: akių tinklainės, gradientų, galvos ir akių judesių, vestibiulinių ir taktilinių pojūčių (sėdi traukinyje, pajuda traukinys šalimais).

Pereinant prie iliuzijų: greitkelyje vairuotojai artėdami prie pavojingų kryžkelių, žiedų, nemažino greičio. Buvo nupieštos skersinės linijos su progresuojančiai mažesniais intervalais. Tai buvo suvokiama kaip važiavimo pagreitėjimas ir vairuotojai numesdavo greitį. Avarijų sumažėjo nuo 14 iki 2 per metus.

Iliuzijos: stroboskopinis judėjimas (multikai); indukuotas judėjimas (su traukiniu arba ilgai sukantis ratu). Regėjimo pojūčių dominavimas.

Pavyzdžiai: Ebinghauso iliuzija

Ponzo iliuzija (konverguojančios linijos sudaro įspūdį, kad A tiesė yra toliau, taigi jos vaizdas dauginamas iš atstumo)

Miuller-Lyer iliuzija (taip pat, arba tai, kad matomo objekto „rėmai“ didesni)

Iliuzijos sėkmingai naudojamas apstatant kambarius, parenkant drabužius, ir net socialiniame bendravime ar savęs vaizdo kūrime.

Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas, Dėmesys. Dėmesio selektyvumas: praktikavimasis (įgūdžio sudarymas), stimulo pobūdis, užduoties sunkumas, streso poveikis (dėmesio susiaurėjimas).

Suvokimo vystymasis: įgyjama daugiau žinių, labai svarbu suvokimo-motorikos treniravimas (akies-rankos koordinacija; be šito – dažnai iškreiptas suvokimas); aktyvus veikimas su objektais ir savarankiškas judėjimas.

VII PASKAITA

Sąmonė ir jos būsenos.

Sąmonė – mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsi fonas, kontekstas.

Pvz. atmintis gali būti sąmoninga, bet sąmonė nėra atmintis.

Suvokimas gali būti sąmoningas, bet sąmonė nėra tik suvokimas.

Ankstyvoji psichologija tapatino „sąmonę“ su „protu“. Introspekcija – pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotiškas sąmonės pasidalijimas). Biheviorizmas bandė išsiversti be sąmonės.

Sąmonė – tai ir pasyvus, ir aktyvus žinojimas:

– stebėjimas (savęs ir aplinkos) įsisąmoninat suvokimus, mintis, prisiminimus (selektyvus dėmesys);

– kontroliavimas (savęs ir aplinkos) elgesio ir kognityvinės veiklos inicijavimui, planavimui, veiksmų pradėjimui ir vykdymui.

Psichoanalizė įvedė pasąmonės terminą. Tai irgi tam tikri mentaliniai procesai (prisiminimai, suvokimai, jutimai), apie kuriuos nežinome, bet kurie gali būti įsisąmoninami ir kurie daro įtaką mūsų elgesiui, veiksmams, mintims.

Šitas, o ir kiti terminai (nesąmonė, ikisąmonė, pusiau sąmonė) naudojami ir dabar. „Kognityvinė pasąmonė“. Daug kas vyksta, mums net nespėjus įsisąmoninti, nežinant apie tai. Sąmonė ribota. Ji tuo momentu kažkuo užimta, tačiau ir kiti dalykai, į kuriuos šiuo metu nesame atkreipę dėmesio, daro įtaką sąmonei. Nesąmoningai nusprendžiame daugelį dalykų (kad vienas objektas didesnis už kitą ir artimesnis). Automatiniai įgūdžiai. Kai ką nors darome automatiškai, paprastai neatsimenam (ar išjungiau šviesą?). Vakarėlyje šnekamės su kuo nors, o kiti savo pokalbyje pamini mūsų vardą ir iškart atkreipiame dėmesį. Taigi tarsi sąmonės pasidalijimas, bet vienu metu galime
įsisąmoninti tik kažką viena. Pusiau sąmonė (subconscious)

Ne-sąmonė (nonconscious) – kas visiškai neprieinama sąmonei, žinojimui (pvz. kaip smegenys dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime). Tai galima stebėti tik netiesiogiai (ir šitaip išmokti kontroliuoti sąmonei nepasiekiamus procesus). Arba atomų susidūrimas, molekulių formavimasis.

Ikisąmonėje (preconscious) – atsiminimai ir dalykai, įvykiai, kuriuos bet kada galime ištempti į dienos šviesą.

pasąmonė (unconscious) – įvykiai, prisiminimai, mintys, potraukiai, nepasiekiami sąmonei (apie juos nežinome), bet daro didelę įtaką elgesiui. Apsirikimai, klaidos.

Sąmonės būsenos. Normali budri sąmonės būsena.

Pakitusi sąmonės būsena: miglotas žinojimas, tikrovės iškraipymas. Hipnozė, meditacija, narkotikai, sapnai.

Užsisvajojimas (daydreaming) – irgi pakitusi sąmonės būsena, kai dėmesys nukreipiamas nuo išorinių stimulų į vidinius įvykius. Ši pakitusi sąmonės būsena yra arčiausiai normalios sąmonės būsenos. Tai gali būti kartais žalinga, bet kartais – naudinga: atsipalaiduoji, išvengi nemalonių ar nuobodžių situacijų, kartais sugeneruoji net kūrybinių idėjų. Pgl Froidą, svajonės, kaip ir sapnai – pasąmoninių jausmų, norų, impulsų išreiškimas. Galbūt svajojimas kaipo toksai yra visuomet, tiktai ne visada „prasimuša“ pro sąmoningą veiklą.

Miegojimas – irgi sąmonės būsena. Išlieka tam tikras žinojimas (stebėjimas ir net kontroliavimas): sapnai, atsibudimas, vos sujuda vaikas, realių dirgiklių dalyvavimas sapne, atsibudimas tam tikru laiku.

Miego stadijos tiriamos elektroencefalogramos pagalba (EEG): smegenų elektrinis aktyvumas. Pagal EEG ir akių judesius, bei raumenų aktyvumą, miegas skirstomas į 6 stadijas:

0 stadija: atsipalaidavę, akys užmerktos, bet dar nemiega, akys juda normaliai, raumenyse dar yra gan aukštas tonusas.

1 stadija: prasideda miegas, akys juda lėtai, vartosi;

2-4 stadijos: ramus miegas, kiekviena stadija trunka po keletą minučių, paskutinėje stadijoje miegas giliausias.

Vėl grįžtama per visas stadijas atvirkštine tvarka, tada:

REM stadija (rapid-eye-movement) – aktyvus miegas, viskas veikia kaip dieną, tačiau visiškai sumažėjęs raumenų tonusas (kaip paralyžiaus metu); veido, rankų spazmos.

80 proc. tiriamųjų, pažadinti REM miego metu, sakė, kad sapnavo.

Pažadinti kitų stadijų metu, sapnavę sakėsi tik 7 proc. tiriamųjų.

Miegant naktį, pirmąsias 3-4 valandas yra giliausias miegas (pasiekiama 4 stadija), vėliau miegas paviršutiniškas – tik iki 2 stadijos, pailgėja REM miego epizodai. (Grafikai).

Miego sutrikimai. Beveik visi bent kada yra jų turėję. Tačiau yra labai smarkių, chroniškų, kankinančių.

Insomnija (1977 metų duomenimis, ją turėjo 25-30 mln. amerikiečių) – paprastai susijusi su nerimo sutrikimais, depresija, pervargimu, nesveiku gyvenimo būdu.

Narkolepsija – užmiegama aktyvios veiklos metu ( kai studentas klausydamasis paskaitos, tai dar nieko, bet jei dėstytojas, skaitydamas paskaitą, jau blogai). Pgl. EEG parodymus, iš karto „krentama“ į REM miegą. Rastas tam tikras genetinis polinkis sirgti šia liga.

Miego apnėja – miegant nustojama kvėpuoti. Prabundama, kvėpavimas atstatomas ir miegama toliau. Tai gali vykti net iki 100 kartų per naktį. Ryte to neprisimenama, bet jaučiasi pavargę, neišsimiegoję. Tai greičiausiai susiję su kamieno srities defektais (ji kontroliuoja kvėpavimą – refleksinį). Gali būti, kad staigios kūdikių mirties sindromas yra panašios prigimties.

Naktiniai košmaraisiaubai – vyksta ramaus miego metu, dažniausiai būdingi berniukams.

Blogi sapnai (košmarai) – gali būti bet kam, vyksta REM miego metu.

Vaikščiojimas miegant – dažniausiai vaikai, ramaus miego metu (žmona išgydė vyrą švilpuku).

REM miego sutrikimas – būdingas vyresnio amžiaus vyrams, turintiems neurologinių sutrikimų; nėra būdingo raumenų atsipalaidavimo, todėl daro tai, ką sapnuoja (vyras smaugė žmoną).

Kodėl miegam? Stiprus biologinių ritmų poveikis. Išlieka, net kai nėra išorinių indikacijų. Hipotalamuse yra neuronų grupė, veikianti pagal 24-25 valandų ritmą, net pašalinta iš smegenų.

Todėl ritmai geriau prisiderina, kai laikas pasislenka į vėlesnę valandą, o ne ankstesnę.

Miego funkcija – kas būna, kai nepamiegam… Neurocheminiam lygyje – nuolat tam tikros medžiagos gaminimas, perdavimas, todėl tam tikras atbukimas.

Sapnai: „Karališkas kelias į pasąmonės pažinimą“ (Froidas). Sapnuoja visi, tik nevisi atsimena. Tai priklauso nuo to, kaip miegi, kurios stadijos metu atsibundi, ar tau tai reikšminga. Froido, Adlerio ir Jungo sapnų analizė. Dabartinių analitikų ir psichoanalitikų požiūriai.

Depresiškos išsiskyrusios moterys dažniau sapnuoja praeitį.

Hipnozė (gr.hypnos – miegas). Kūnas miega, o protas budrus. Prievartos daryti tai, ką tau liepia nejauti, bet nematai priežasties atsisakyti. Geriausia sužinoti, tai patyrus. Įvyksta pasikeitimai visose sferose (suvokime, mąstyme, atmintyje). Sumažėja (išnyksta) iniciatyva, planavimas, pasirinkimas, tikrovės tikrinimas. Tikriausiai susiaurėja sąmonės laukas (selektyvus dėmesys). Posthipnotinės sugestijos: po kiek laiko budrioje būsenoje atlieka tai, kas buvo liepta hipnozės metu. Hipnozei pasiduoda nevisi. Normalinis pasiskirstymas. 10-15 proc. visai neužhipnotizuojami, 10-15 proc. – labai
užhipnotizuojami. Įtakos turi žmogaus noras būti užhipnotizuotam (žr. „Psichologija Tau“).

Meditacija – dėmesio sutelkimas, susiaurinimas. Nieko nesistengti, viskam leisti, plaukti.

Psi fenomenas (parapsichologijos sritis): būrimai, telepatija, daiktų judinimas minties galiomis. Ekstrosensorinis suvokimas ir psichokinezė. Žr. „Psichologija Tau“. Tyrimai paneigia bet kokius ekstrasensų realius poveikius. Viskas priklauso _tik_ nuo žmogaus įsitikinimo, tikėjimo.

VI PASKAITA

Išmokimas, išmokimo apibrėžimas. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginių reakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas ir bausmė. Socialinis išmokimas.

Instinktyvus elgesys, refleksai – įgimtos veiksmų grandinės neurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai. Keičiantis aplinkai, įtvirtinamos naujos veiksmų grandinės, kurios vėliau irgi tampa įgimtomis..

Kas tai yra išmokimas? Kiekvienas autorius apibrėžia šiek tiek skirtingai. Apibendrinus viską, galima išskirti tokius pagrindinius išmokimo aspektus:

Išmokimas tai:

– sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai pačiai stimulinei situacijai;

– elgesio pasikeitimas individualus (tai yra ne visai rūšiai būdingas pasikeitimas brendimo ar mutacijos pasėkoje);

– atminties įjungimas;

– tie elgesio pasikeitimai turi būti susiję asociatyviniais ryšiais su atitinkamomis sritimis CNS;

– elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais parametrais (nuovargis ir psichinių procesų pokyčiai tam tikrų medžiagų poveikyje nesiskaito).

Gyvūnų išmokimo tipai:

pripratimas (paprasčiausias išmokimas, gabūs net pirmuonys);

sąlyginės reakcijos (klasikinis, instrumentinis ir operantinis sąlygojimas);

skyrimo reakcijos (keletas r-jų, išsidėsčiusių tam tikra hierarchine tvarka);

erdvinė orientacija (labirintai);

„protingas“ išmokimas (kai kurių autorių nuomone, tai nėra tikrasis išmokimas, tai jau intelekto pasireiškimas).

Bet kuriuo atveju išmokimas – tai jau įgytas elgesys.

Viskas prasidėjo nuo I.Pavlovo bandymų su šunimis. Klasikinis sąlygojimas – neutralus stimulas (sąlyginis) poruojamas su stimulu, kuris iššaukia refleksinį atsaką (nesąlyginiu dirgikliu), kol neutralus stimulas sugeba pats iššaukti tą patį atsaką.

Vakarų ūkininkai maitina vilkus sugadinta aviena (nuo kurios vilkai vemia), kol jie „išmoksta“ nebenorėti avienos.

Biologinis pasiruošimas sąlygojimui. Išmokimas žymiai greitesnis ar efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu. Tyrimas su žiurkėmis. Ryški švies, garsus burzgimas ir saldus vanduo buvo poruojami su: 1gr. elektrošoku, 2gr. pykinimu. 1gr. žiurkėms susidarė sąlyginis refleksas į šviesą ir garsą. 2gr. – sąlyginė reakcija į vandenį.

Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija, kai yra labai stipri numatanti vertė (predictive value), kai sąlyginis stimulas patikimai susijęs su nesąlyginiu stimulu. (ryški šviesa – elektrošokas, pykinimas – vanduo).

Dantisto kabinetas (sąlyginis , neutralus dirgiklis) reguliariai asocijuojasi su skausmu (nesąlyginis stimulas), reakcija – baimė. Ten iš tiesų dažnai patiriamas skausmas. Taigi yra stipri indikacija (numatanti vertė). Jau vien tik įėjus į kabinetą, jaučiama baimė.

Kitaip dar sakant, susidaro tokios sąlyginės reakcijos, kurios turi naudingą adaptyvinę reikšmę organizmui.

Sąlyginės reakcijos sudarymui reikalinga:

– kartojimas;

– sąlyginio ir nesąlyginio dirgiklių sutapimas laike;

Klasikinis sąlygojimas – tai tik išmokinimas reaguoti (jau seniai esančiu, įprastu ar refleksiniu būdu) į naują dirgiklį. Reakcija gali būti bet kokia organizmo reakcija (pvz, seilių išsiskyrimas).

Operantinis, arba instrumentinis, sąlygojimas – kai išmokstama visai naujo judesio (gali būti tik somatinė – kūno – reakcija). Tai „tikresnis“ išmokimas. Apdovanojimas (pastiprinimas) už visiškai naujai įgytą elgesį (katė išmoksta nuspausti svertelį ir gauna maisto). Tai pastebėjo amerikiečių psichologas E.Thorndike (1898). Jis sakė, kad išmokimas yra sąlygojamas efekto dėsnio (vėl remiasi Darvino natūralia atranka). kai kažkokie veiksmai „apdovanojami“ (yra efektyvūs) – jie išlieka. Šiek tiek vėliau instrumentinį sąlygojimą nagrinėjo ir Konarskis su Mileriu. Dar vėliau – amerikietis B.Skinner (1938) atrado operantinį sąlygojimą (yra operuojama aplinka), kuris iš esmės nesiskyrė nuo instrumentinio. Garsioji Skinerio dėžė (žiurkė spaudo svarelį). Spontaninė reakcija dėl savo efektyvumo (gauto pastiprinimo) virsta sąlygine reakcija.

Sąlyginių reakcijų funkcionavimo dėsniai. Gesimas arba nykimas: kai neutralus dirgiklis nebepasirodo, reakcija ima gesti. Arba kai nėra pastiprinimo. Gesimas nėra tikrasis reakcijos išnykimas, o greičiau tai naujos reakcijos susidarymas. Kuo reakcija buvo stipresnė (stiprus dirgiklis), tuo sunkiau nyksta. Kuo daugiau kartojimų reikėjo jos sudarymui, reikės daug kartoti ir gesinant. Kuo sąlyginė reakcija greičiau užgęsta, tuo sunkiau ją atstatyti iš naujo. Kuo daugiau reikėjo pastangų (ant svertelio – svoris), tuo greičiau reakcija užgęsta.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4483 žodžiai iš 8913 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.