Psichologijos apibrėžimas šakos tyrimų sritys tyrimo metodai
5 (100%) 1 vote

Psichologijos apibrėžimas šakos tyrimų sritys tyrimo metodai

I PASKAITA

Psichologijos apibrėžimas, šakos, tyrimų sritys, tyrimų metodai.

Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie sielą.

Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus, o tik pastangos dėl jo gerovės (tipo geriau pažinti ir jam padėti), noras perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti.

Kritiškai vertinant, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos.

Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose. Kad ir Aristotelio „Apie sielą“. Arba Hipokrato (4 a.pr.m.e.) sukurti 4 temperamento tipai. Dar anksčiau – kad ir Biblijoje (ST).

Terminas „psichologija“ pirmąkart pavartotas 1732 metais K.Volfo „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija kaip savarankiškas mokslas – nuo 1879, kai Leipcige (Vokietija) V.Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją. Vundtas introspekcijos pagalba tikėjosi rasti pagrindinius žmogaus sąmonės elementus.

Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar – daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Skirstoma paprastai pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela). Taip pat – pagal tyrimo uždavinius, metodus ir rezultatų pritaikymo sritis.

Psichologijos sritys:

· Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį; pvz. kaip sekshormonai veikia elgesį, kuri smegenų žievės dalis už ką atsakinga, kaip narkotikų vartojimas veikia atmintį ir kt.

· Eksperimentinė psichologija (sąlyginis pavadinimas, nes eksperimentus daro ir kitų sričių atstovai): nagrinėja žmonių reagavimą į sensorinius stimulus, pasaulio suvokimą, išmokimą, atmintį, mąstymą ir kt.

· Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t. Pvz. kalbos raida, mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir kt.

· Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje. Požiūriai, nuostatos, stereotipai, savęs vertinimas, bendravimas ir kt.

· Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt. Pastaba: pastarosios trys sritys tarpusavyje labai susijusios.

· Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija. Psichologinis konsultavimas.

· Mokyklų, pedagoginė psichologija: mokinių adaptacija mokykloje, mokymosi problemos; mokymas ir išmokimas; mokinių-mokytojų tarpusavio santykiai.

· Organizacinė psichologija: darbuotojų atranka, personalo tyrimai, efektyvus komandos darbas, derybos, konfliktai, vadovavimas ir t.t.

· Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt. psichologija.

Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu. Kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio. Tas požiūris – iš atitinkamos psichologijos mokyklos, pakraipos, susiformavusios psichologijos, kaip mokslo, raidos eigoje. Apie psichologijos istoriją galima pasiskaityti M.Furst “Psichologija” (liet.kalba)

Psichologinių tyrimų tikslai ir metodai:

Numatymas: Kontrolė:

Hipotezės formavimas, Hipotezės formavimas,

koreliaciniai tyrimai Eksperimentiniai tyrimai

hipotezių tikrinimui hipotezių tikrinimui

Aprašymas: Aiškinimas:

Apklausos, apžvalgos, Teorijos kūrimas

atvejų analizės, stebėjimai

Metodai:

-eksperimentinis (nepriklausomas ir priklausomas kintamasis, eksper. ir kontr. grupės);

-koreliacinis (kai iš anksto negalima sugrupuoti tiriamųjų pagal atitinkamas sąlygas, koreliacinis koeficientas; testai);

-stebėjimo (apklausos, anketos, tiesioginis stebėjimas, atvejų analizės, anamnezės).

II PASKAITA

Biologiniai psichologijos pagrindai. Nervų sistemos sandara. Genetika.

Neuronas – nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus. Aksonas – siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas – izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visai prisijungia, lieka plyšelis). Jos perduoda signalus (sinaptiniai mediatoriai).

Nervinio impulso perdavimas – elektrocheminis procesas (Na jonai). Neurono viduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronas tampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas – kaip šūvis iš pistoleto: viskas arba nieko. Kai nervinis impulsas nueina iki aksono galo, ten atpalaiduojamos cheminės medžiagos neurotransmiteriai, kurios toliau ir perduoda
informaciją kitam neuronui.

Glijai – jungiamosios ir statybinės, maitinančios ląstelės (atlieka ūkio darbus). Žmogaus smegenyse – nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų. Glijų 10 kartų daugiau. Priklausomai nuo aksono tipo, nervinio impulso greitis 2-200 mylių/h (palyginimui elektros greitis 186300 mylių/s).

Nervas – tūkstančių neuronų pluoštas.

3 neuronų rūšys:

– sensoriniai neuronai (iš receptorių į CNS, įcentriniai);

– motoriniai neuronai (iš CNS į veikimo organus:raumenis, liaukas; išcentriniai);

– tarpiniai neuronai (tik smegenyse, akyse ir stubure; impulsų gavėjai ir paskirstytojai).NERVŲ SISTEMA:

Centrinė: Galvos smegenys; nugaros smegenys.

Periferinė: Somatinė ir Autonominė: simpatinė, parasimpatinė

Labiausiai mus domina galvos smegenys. (paveikslėlis)

Smegenėlės (Cerebellum) – tiesiogiai susijęs su judesių koordinacija.

Kamienas (medulla) – reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus. Kamiene persikryžiuoja iš stuburo smegenų ateinantys nervai (kairė valdo dešinę ir atv.).

Talamusas – viena sritis: regėjimo, klausos, skonio, lytos receptorių informacijos paskirstymas ir nukreipimas į žievės sritis; kita sritis dalyvauja miego-budrumo kontroliavime.

Hipotalamusas (lietuviškai – gumburas) – labai svarbi sritis. Ten yra valgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; jis reguliuoja endokrininę veiklą, palaiko homeostazę (kai šalta drebame, kai karšta – prakaituojame). Ši sritis labai susijusi su emocinėmis ir stresinėmis situacijomis (rastas streso centras; stimuliuojant atitinkamas sritis, juntamas malonumas arba skausmas).

Limbinė sistema – papildoma instinktyvaus ir refleksinio elgesio kontrolė.

Hipokampus – atmintis, naujų faktų įsiminimas. Pažeidus šią sritį, prisimenami seni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar išmokta prieš metus ar prieš pat pažeidimą. Neįsimintų ir dabar vykstančių dalykų, sutinkamų žmonių. Limbinė sistema taip pat susijusi ir su emocijomis (pvz. beždžionės su pažeidimais limbinėj sistemoj nereaguoja į užpuoliką).

Galvos smegenys.

(paveikslėlis apie žievės sritis)

Motorinė sritis – valingi judesiai (paralyžius)

Somatosensorinė sritis – kūno judesių ir pojūčių jautimas

Regėjimo sritis (pav. apie akies nervų susikryžiavimą)

Klausos sritis -sudėtingų garsinių signalų analizė (kalbos supratimas)

Broko ir Vernikės sritys – kalbėjimas ir kalbos supratimas

Angular Gyrus – vizualinės ir girdimosios žodžio formų suderinimas.

Asociacijų sritys: priekinė -problemų sprendimas, strategijos pakeitimas;

užpakalinė (pakaušinė) – vizualinės asociacijos (žmogus mato formą, bet negali jos įvardinti ar atskirti nuo kitos).

Smegenų asimetrija (paveikslėlis)

Kairysis pusrutulis beveik visuomet didesnis už dešinįjį. Broko sritis (kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kurių kairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje. Kairiajam pusrutulyje – kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprasti rašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Dešiniajame pusrutulyje neverbalinis supratimas, erdvinis mąstymas ir kt., šis pusrutulis labiau valdo emocines išraiškas.

Greitas informacijos perdavimas iš pusrutulio į pusrutulį, nes juos jungia nerviniai pluoštai (corpus callosum). Epilepsijos atveju tai tik blogiau (didesni traukuliai, apima abi sritis).

Psichologijos chemija: kaip veikia narkotikai; pagrindiniai (7) neurotransmiteriai (g.b. seminaro tema).

Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju. Tai vyksta ir normalaus gyvenimo eigoje. Smegenų žievės neuronų pasikeitimai vystymosi eigoje (paveikslėlis).

Genetika. Aiškinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtina išmanyti ir paveldimumo įtaką. Yra speciali sritis: elgesio genetika arba psichogenetika, kuri tyrinėja, kiek psichologinės ypatybės – intelekto sugebėjimai, temperamentas, emocinis stabilumas ir kt. – yra paveldimi.

Kai kurios ligos, susiję ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiai paveldimos arba perduodamos genetiškai. Dažniausiai – recesyviniu būdu.

Fenilketonurija (organizmas nevirškina ir neįsisavina fenilananino, kuris nuodija NS, kenkdamas smegenims).

Hantingtono liga – nulemia dominantinis genas. Tam tikrų smegenų sričių degeneracija (pasireiškia tik 30 – 40 metų amžiuje)

Chromosominiai sutrikimai: Ternerio sindromas (viena X chromosoma), Klainfelterio sindromas (XXY arba XYY). Dabartiniai tyrimai bando išsiaiškinti, ar papildoma Y susijusi su padidintu agresyvumu. Panašu, kad ne.

Bandoma aiškintis ir pvz. šizofrenijos paveldimumą. Randama tam tikra predispozicija, tačiau daug lemia ir aplinkos faktoriai.

Psichogenetiniai tyrimai – su dvyniais.

Vėlgi – elgesys priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos sąveikos; genai nubrėžia individo galimybių ribas, tačiau tai, kas atsitinka toms galimybėms, priklauso nuo aplinkos.

III PASKAITA

Sensoriniai procesai. Sensorinis kodavimas. Jutimo organai.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.

Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad išorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų
kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir tuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu iššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingais vamzdeliais.

Tik 1825 Johanas Miuleris pasiūlė kitą idėją. Stimulai, veikiantys mūsų jutimo organus, dirgina atitinkamus nervus, o skirtingi nervai sukelia skirtingų tipų jutimus. Skirtingų tipų energijos (šviesa, garsas) stimuliuoja skirtingus nervus.

Taigi visi jutimo organai turi aptikti stimulus, užkoduoti juos nerviniais impulsais ir perduoti šią užkoduotą informaciją smegenims.

Sensorinis kodavimas – tai stimulo fizinių savybių pavertimas nervinio aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio nervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo kodavimą.

Pvz. jeigu paspausime akį, bus pažadintas optinio nervo aktyvumas ir matysime mažas švieseles.

Miulerio specifinės pojūčių energijos dėsnis: pojūčių kokybė lemia ne dirgiklis, o dirginamų receptorių rūšis. Akis į spaudimą ir elektros srovė reaguoja kaip į šviesą.

Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu (amplitude). Pvz.

silpnas paspaudimas

stiprus paspaudimas

Kokybė yra koduojama atitinkamų receptorių. Pvz. skonio receptoriai (paveikslėlis).

Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas. Skonis ir uoslė – ne taip. (Nors kūdikiui tikriausiai jie svarbūs).

Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Vundtas tai mėgino padaryti introspekcijos pagalba.

Pvz. jutimas: garsus, burzgiantis, raudonas

suvokimas: ugnies variklis.

Tačiau tai abejotina. Kada – tik pojūtis, o kada – to pojūčio suvokimas. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija. Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine NS, o suvokimas – su aukštesniais NS lygiais.

Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų centrams. Čia jau prasideda suvokimas.

Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai – absoliutus stimulo slenkstis – kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai (mažiausias garsas, mažiausia šviesa ir t.t.). Dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį. Psichometrinių tyrimų pagalba tai galima išmatuoti.

Pav. (grafikas)

Žmogaus absoliučių slenksčių lentelė.

Jutimas Slenkstis

Regėjimas Žvakės liepsna matoma už 30 mylių tamsią aiškią naktį

Klausa Rankinio laikrodžio tiksėjimas už 20 pėdų tyloje

Skonis Vienas šaukštelis cukraus dviejuose galonuose vandens

Uoslė Vienas lašas kvepalų pasiskirstęs trijuose kambariuose

Lytėjimas Musės sparnelio kritimas ant skruosto iš 1 cm aukščio

Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų) slenksčiai: kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito. Veberio dėsnis: kuo stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis būtų pastebėtas. Pojūčio pasikeitimas atitinka logaritminę funkciją.

Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo logaritmui. Arba paprasčiau: tarp stimulo intensyvumo ir suvokiamo dydžio ne tiesinė, o funkcinė priklausomybė.

Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu ir skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Rankų mirkymas, iš tamsos į šviesą ir kt. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesni; pojūčių, organizmo ir t.t. Atskaitos taškas – anksčiau buvęs dirgiklis.

IV PASKAITA

Suvokimas. Suvokimo organizavimas. Pastovumas. Dydžio, erdvės, judesio suvokimas.

Kas tai per daiktas? Kur jis yra? Atpažinimas ir lokalizacija.

– suvokimas priklauso nuo esamų žinių (schemų)

– suvokimas yra „numatantis“ (dar ar net neturėdami pilnos informacijos hipotetiškai spėjame)

– suvokimas remiasi kategorijomis („tai gyvūnas“, „tai žmogaus balsas“)

– suvokimas yra santykinis (jungiame ir lyginame bruožus)

– suvokimas turi adaptacinę reikšmę (padeda susiorientuoti, įvertinti situaciją).

Pasaulį suvokiame kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą. Ir matome, suvokiame ne viską iš karto. Į kažką atkreipiame dėmesį, kažkas tik sudaro kontekstą.

Mūsų suvokimas yra organizuojamas. 2 pagrindiniai organizavimo principai:

– figūra ir fonas (šių dviejų dalykų kaitomumas; selektyvumas)

– objektų grupavimas:

pagal artimumą

pagal uždarumą

pagal panašumą

pagal teisingą tęstinumą (sklandžią eigą)

pagal orientaciją (judesį)

pagal paprastumą

Net nepriklausomai nuo matomo objekto dydžio, formos, spalvos keitimosi, mes jį suvokiame kaip pastovų (nemanome, kad iš tikrųjų jis pasikeitė). Tai suvokimo pastovumas.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo.

Pavyzdys: 30 sek žiūrėkite į lempą. Tinklainėje
suformuojamas normalus atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis, nes jis „padauginamas“ iš didesnio atstumo.

šitoks suvokimo santykinumas gali turėti ir neigiamų pasekmių (pvz., kai nežinome realaus daikto dydžio, ir tik spėjame atstumą iki jo). Kaip tik dėl to mažosios mašinos patiria daugiau avarijų (atrodo, kad jos dar toli).

Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame kaip pastovios formos. Todėl kad suvokimas remiasi žiniomis ir santykinumu.

Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis). Tai, kas padeda suvokti erdviškumą, kaip tik yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Atsižvelgiama į daugelį dalykų:

– santykinis dydis (toliau esantys mažesni)

– aukštis regėjimo lauke (kuo aukščiau, tuo toliau)

– persidengimas (arčiau esantys daiktai uždengia tolimesnius)

– linijų konvergavimas (perspektyva)

– sumažėjęs aiškumas (tolimesni daiktai ne tokie ryškūs)

– šviesos ir šešėlių žaismas

– gradientai (struktūros)

– judėjimo paralaksas, judesio gradientai (arti esantys daiktai greitai lekia pro šalį, tolimesni beveik nejuda arba juda drauge su mumis).

– akies lęšiukų akomodacija (suplokštėjimas – toliaregystei)

– konvergencija (žiūrint į arčiau esantį daiktą, akys labiau įtempiamos, labiau žvairuoja) Paveikslėlis

– binokulinis nesuderinamumas (panašiai kaip ausys nustatinėja garsą: jei dešinėje pusėje, dešinei ausiai garsiau; skirtumas abiejų akių tinklainės atvaizdų; kuo didesnis atstumas, tuo skirtumas mažesnis)

Judesio suvokimas. Daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Nes kai vien tik judiname galvą ar akis, nemanome, kad visas pasaulis aplink juda.

Taigi suvokimas, kad jūs ar pasaulis juda, priklauso nuo sudėtinės informacijos iš: akių tinklainės, gradientų, galvos ir akių judesių, vestibiulinių ir taktilinių pojūčių (sėdi traukinyje, pajuda traukinys šalimais).

Pereinant prie iliuzijų: greitkelyje vairuotojai artėdami prie pavojingų kryžkelių, žiedų, nemažino greičio. Buvo nupieštos skersinės linijos su progresuojančiai mažesniais intervalais. Tai buvo suvokiama kaip važiavimo pagreitėjimas ir vairuotojai numesdavo greitį. Avarijų sumažėjo nuo 14 iki 2 per metus.

Iliuzijos: stroboskopinis judėjimas (multikai); indukuotas judėjimas (su traukiniu arba ilgai sukantis ratu). Regėjimo pojūčių dominavimas.

Pavyzdžiai: Ebinghauso iliuzija

Ponzo iliuzija (konverguojančios linijos sudaro įspūdį, kad A tiesė yra toliau, taigi jos vaizdas dauginamas iš atstumo)

Miuller-Lyer iliuzija (taip pat, arba tai, kad matomo objekto „rėmai“ didesni)

Iliuzijos sėkmingai naudojamas apstatant kambarius, parenkant drabužius, ir net socialiniame bendravime ar savęs vaizdo kūrime.

Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas, Dėmesys. Dėmesio selektyvumas: praktikavimasis (įgūdžio sudarymas), stimulo pobūdis, užduoties sunkumas, streso poveikis (dėmesio susiaurėjimas).

Suvokimo vystymasis: įgyjama daugiau žinių, labai svarbu suvokimo-motorikos treniravimas (akies-rankos koordinacija; be šito – dažnai iškreiptas suvokimas); aktyvus veikimas su objektais ir savarankiškas judėjimas.

VII PASKAITA

Sąmonė ir jos būsenos.

Sąmonė – mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsi fonas, kontekstas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2707 žodžiai iš 8913 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.