Psichologijos istorija
5 (100%) 1 vote

Psichologijos istorija

1121314151617181

PSICHOLOGIJOS DALYKAS, OBJEKTAS IR METODAI

Psichologijos istorija (toliau – PI) – teorinė psichologijos šaka, tirianti psichologinių pažiūrų raidą įvairiose žmonijos raidos pakopose. Taip pat ir procesas, kuriame kito požiūris į psichologiją, jos objektą ir metodus.

Kodėl reikia studijuoti PI? Todėl kad:

1. Šioje disciplinoje nedaug kas pasikeitė. Egzistuoja t.t. klausimų, problemų tęstinumas psichologijoje, ieškoma atsakymų į tuos pačius klausimus.

2. Istorijos studijų dėka galima atsakyti į klausimą kaip įvairios socialinės sąlygos įtakojo psichologijos raidą, pavidalą.

3. Senovės Romos imperatorius Ciceronas sakė: “žmogus, kuris nežino istorijos, visada lieka vaikas”.

4. Plėstume savo psichologinių žinių horizontą. E.Boring: “neturėdamas žinių apie psichologijos istorija psichologas regi dabartį iškreiptoje perspektyvoje” (seni dalykai suvokiami kaip nauji).

5. Išvengtume praeities klaidų kartojimo.

6. Praeities žinios gali padėti prognozuoti ateitį.

7. M.Wertheimer (geštaltistas): tai yra tradicija. Kiekvienas save gerbiantis prieš kažką rašydamas visų pirma apžvelgia istoriją.

Kada prasideda PI? Seniausiuose išlikusiuose indoeuropiečių raštuose. Gal buvo ir seniau, bet nėra išlikusių tai patvirtinančių šaltinių.

PI tyrimo metodai

 Chronologinis metodas – apžvelgiami vienas po kito einantys įvykiai ir stebimi pokyčiai.

 Pavienių psichologijos mokyklų tyrimas (yra 11 pagrindinių). Apima tik laikotarpį nuo XIX a. pabaigos.

 (Šiuo metu populiariausia) nagrinėti psichologinės mokyklos istorines ištakas.

 Autobiografinis metodas. Žymių psichologų biografijos studijos, ieškant atsakymo į klausimą, kodėl tas ir tas sukūrė būtent tokią sistemą.

 Tirti vieno ar kelių panašiai psichologijos krypčiai priklausančių psichologų indėlį į psichologijos mokslą.

PI įtakoja:

 Bendrasocialiniai veiksniai (pvz., ekonominė padėtis, visuomenės sąranga).

 Specifiniai veiksniai (pvz., gretimų mokslinių disciplinų išsivystymo lygis.)

Nagrinėjant pažiūrų sistemą reikėtų taikyti istorinį vertinimo požiūrį. Atsižvelgti į tai, ką naujo psichologijos mokslui davė viena ar kita psichologijos mokykla. Kaip tos psichologinės žinios atrodo nūdienos požiūriu. Kokia jų išliekamoji vertė. Naudojami kriterijai:

 Naudingumo;

 Loginis;

 Psichologinis (pvz., originalumas);

 Stiliaus (pvz., sklandumas).

Ideali PI tyrinėjimų seka/schema:

1. Įvertinti socialines sąlygas, kurios lėmė tas pažiūras.

2. Įvertinti vienos ar kitos mokyklos pirmtakus.

3. Išdėstyti psichologines pažiūras.

4. Įvertinti psichologinių pažiūrų vertę, reikšmę – kas išliko, kokią padarė įtaką ir pan.

PI periodizacija:

I laikotarpis. Psichologijas filosofijos ir gamtos mokslų sudėtyje. Nuo seniausių laikų iki XIX a. II pusės. Šį laikotarpį galima dar įvairiai skaidyti.

II laikotarpis. Psichologija kaip savarankiškas mokslas. Nuo XIX a. II pusės.

SENOVĖS INDŲ PSICHOLOGIJA

Planas:

1. Psichologinės pažiūros upanišadose.

2. Jogos patandžali psichologija.

ĮŽANGA

Indų mokslininkai paliko neaprėpiamą rašytinį palikimą.

Šis periodas skirstomas į 4 laikotarpius:

1. VEDŲ (3000-1500 (arba 1200 arba 600) m. pr. m. e.) Arijų užkariavimo laikotarpis, arijų kūryba.

2. EPINIS (600-200 m. pr. m. e.) Radosi populiariausios indų religinės sistemos (budizmas, džainizmas ir t.t.) bei upanišados.

3. SUTRŲ (200-?) Radosi svarbiausios filosofinės indų mokyklos: samkya, joga, mimansa, vedanta ir t.t.

4. SCHOLASTINIS (200-?) Plėtojant literatūrinį palikimą iškilo pavieniai mąstytojai (scholastai).

Vedos – itin gausi religinė, mitologinė, filosofinė literatūra. Ją kūrė iš Šiaurės į Indiją įsiveržusios arijų gentys. Jos kalbėjo indoeuropiečių dialektu. Jų tėvynė – dabartinė Ukraina.

Žodis “veda” iš pradžių reiškė “žinojimas” (Di – pažinimas), vėliau – “religinis žinojimas”. Dabar neretai taip vadinamas visas senovės indų literatūrinis palikimas.

Indų kastos (pirmos trys – arijai):

 BRAHMANAI – dvasininkai, intelektualai, aristokratai;

 ŠATRIJAI – kunigaikščiai;

 VAIŠIJAI – liaudis;

 ŠUDRAI – asimiliuoti aborigenai.

Žinomos 4 vedos:

 RIGVEDA – himnų žinojimas (seniausia);

 SAMAVEDA – liturginių melodijų rinkiniai (melodijų žinojimas);

 JAJURVEDA – aukojimo apeigų formų rinkiniai (aukojimo formulių žinojimas);

 ATHARVAVEDA (užkariavimo vedos) – žynio Atarvano žinios.

Svarbiausia vedos dalis – himnai (SAMHITA). Kitos dalys:

 BRAHMAN’ai – skirti brahmanams;

 ARANYAKA (miškų tekstai) – atsiskyrėliams. Juos kūrė ne brahmanai, o laisvamaniai;

 UPANISAD – vėliau sukurti filosofiniai tekstai atspindintys indų požiūrį į pasaulį, žmones. Upanišada – apačioje, arti sėdintis.

 SUTROS – pamokymų rinkiniai.

Svarbiausia veda – RIGVEDA. Ją sudaro 1,028 himnai, 10,000 mantrų ir t.t. Svarbiausias nagrinėjamas klausimas – pasaulio tapsmo klausimas. Rigvedos etikoje svarbiausias vaidmuo tenka RTA (ritos) dėsniui. Jam paklūsta visi Dievai ir žmonės. Tai visų daiktų esmė. Visa, kas prieštarauja šiam dėsniui – ANRTA. Žmogus, kuris vadovaujasi RTA yra doras, VRATANI. Svarbiausias jo
gyvenimo bruožas – nuoseklumas ir pamaldumas (pareiga Dievui), svetingumas (pareiga kitam žmogui).

Žmogus gimsta 3 kartus: natūraliai, dvasinio tobulėjimo metu ir mirdamas.

1. PSICHOLOGINĖS ŽINIOS UPANIŠADOSE

Upanišados – baigiamoji vedų dalis. Jų yra 108, sukurtos 1000 – 300 m.pr.m.e. Pagrindinis jose nagrinėjamas klausimas: kas yra tiesa? Ar galima įvertinti juslinį patyrimą? Juslių teikiamos žinios – sąlygiškos ir ribotos. Egzistuoja dvasinė tikrovė. Kiekvieno žmogaus gyvenimo paskirtis – dvasinės pilnatvės siekis.

Pagrindinės indų filosofijos ir psichologijos kategorijos – BRAHMAN ir ATMAN. Brahman – beasmenis bet kokios būties pirminis dėmuo. Jis neaprėpiamas – iš jo kyla visi daiktai, jame ir pranyksta. Tai, kas objektyvu, kosmiška. Atman prilygsta dabartinei aš, savasties kategorijai, tam, kas subjektyvu, psichiška. Pasaulyje nuolatos vyksta brahman ir atman apykaita. Ji nutrūksta vieninteliu atveju – kai žmogaus siela išnyksta brahman.

Brahman (objektyvu)

Atman (subjektyvu)

Kosmosas Kūniškasis aš (savastis)

Pasaulio dvasia Gyvybiškasis aš

Savimonė Intelektinis aš

Palaima Intuityvusis aš

Palaima (ANANDA) – aukščiausia būsena, kai pažįstantysis ir pažįstamasis susilieja į vieną. Tai siejama su METEMPSICHOZĖS IDĖJA – siela mirus kūnui įsikūnija į kitas gyvas būtybes: žmogų, Dievus, gyvūnus. Naujas gyvenimas priklauso nuo ankstesnio gyvenimo kokybės. Kuo žmogus atgims priklauso nuo atman prigimties, tai gali būti ir atpildas ir bausmė. Metempsichozės tikslas – išsivaduoti iš daiktų pasaulio ir ištirpti brahman.

Daugiausia pažinimo psichologinių idėjų – upanišadoje PRASNA. Pasak jos žmogus turi 10 INDRYA’ų: 5 jusles ir 5 veiksmo organus. Psichiniai reiškiniai – sąmonės aktai. Sąmonės aktus, jusles tvarko protas PRAJNI. Žmogus regi ir girdi protu. Veiklą valdo MANAS. Visas 10 indrijų valdo intelektas – BUDDHI.

Sąmonės aktai reiškiasi:

1. Kama – žemi norai, grubūs veiksmai;

2. Karma – dorinės energijos tvermės dėsnis;

3. Dharma – gyvenimo būdas/iš anksto nustatyta tvarka.

Sąmonės aktyvumas egzistuoja pagal dorinės energijos tvermės dėsnį KARMA. Sąmonės aktai teka iš anksto nustatyta tvarka DHARMA. Jei žmogus nesilaiko dharmos, jam tai atsiliepia kitame gyvenime.

Kaip vyksta pažinimas

Pažinimas vyksta Atman būsenų dėka.

1. Budrumas, budėjimas. Atman labiausiai nutolęs nuo Brahman. Visą elgesį lemia motyvacija.

2. Miegas, sapnai. Prie tiesos priartėjama labiau.

3. Miegas be sapnų. Individualus Atman nutraukia ryšius medžiaginiu pasauliu, susijungia su visuotiniu Brahman.

4. TURIYA – individualus Atman nutraukia visus ryšius su medžiaginiu pasauliu. Tai mistinis vienybės su kosmosu patyrimas.

Žengiant nuo nežinojimo prie žinojimo per visas būsenas atman susilieja su brahman. Žmogus siekiantis pažinimo tam tikra prasme pasmerktas nesėkmei, nes naudojasi savo intelektu, kuris negali pažinti objektyvios tikrovės, nes susiejęs laiko, priežastingumo, erdvės ryšiais, o jų tikrovėje nėra. Intelektinis pažinimas nesutapatinamas su sąmone. Jis apima ir pasąmonę. Intelektą papildo intuicija, kurios dėka žmogus pažįsta savo dvasios ir pasaulio prigimtį. Intuicija – paslaptingi žmogaus išgyvenimai, kurių dėka negalima tampa galima. Jos dėka pasiekiama ta būsena, kurioje atman susilieja su brahman.

Upanišadose teigiama, kad iš visų baigtinių objektų individualusis Aš yra aukščiausia tikrovė. Aš – individualusis atman. Aš – pasaulio atspindys individe. Pasaulio raida – siekis tapti begaliniu. Tai atsiskleidžia kiekviename individe. Individo būtis – nuolatinis tapsmas, siekis to, ko nėra. Tapsmas ir intelektiniame, ir dvasiniame, ir emociniame gyvenime. Kiekviena siela, kokia ji bebūtų, gali pasiekti harmoniją, absoliutą. Tai grįžimas į ankstesnę būseną, ištirpimas absoliute.

Psichologinės žinios upanišadose. Neįsisąmonintų reiškinių idėja. Plėtojamos dabartinės kognityvinės psichologijos idėjos. Individualybės koncepcija, kurioje svarbiausias dvasiškumas.

2. JOGOS PATANDJALI PSICHOLOGIJA

7a.pr.m.e. indų visuomeniniame ir filosofiniame gyvenime radosi daug pokyčių. Suaktyvėjo intelektualinis gyvenimas. Atsirado SAMKHYA, YOGA, MIMAMSA, VEDANTA, VAISESIKA (plėtojo atomistinį požiūrį), NYAHA mokyklos. Ji pakeitė Atman į PURUSU ir Brahman į PRAKRTI. VEDANTA – paskutinieji vedų raštai. VAISESIKA plėtojo atomistinę filosofiją. NYAHA – logika.

Joga reikšmės:

 Tiesiog metodas.

 Sąjunga, ryšys tarp individualaus ir amžino.

Joga PATANJALI siekis atskirti Purusu (dvasišką) nuo Prakriti (praktinio) prado. Sistema išdėstyta Patanjalio “Joga sutra” (5a.pr.m.e.). Ją sudaro 4 dalys:

 SAMADHIH – susikaupimo, pasinėrimo į save prielaidos;

 Keliai pasiekti Samadhih;

 Individualių gebėjimų svarba pasiekti Samadhih;

 Atskleidžiama purusu išsilavinimo prigimtis.

25 dėsniai suteikiantys teorinį pagrindą purusu išlaisvinimui ir samadhih pasiekimui:

1. Visata yra nesutverta ir amžina

2. Visata yra kintanti

3. Pirminėje būsenoje visata yra prakriti. Ji susijungia su gunomis (tapsmo jėgomis) ir gali virsti purusu. Yra tokios gunos: šviesa (džiaugsmas), judrumas (aistringumas), tamsumas (slopinimas).

4. Egzistuoja gausybė individualių gyvų padarų
grynų, amžinų, nekintančių.

25. Susijungimo su visata dėka siela gali betarpiškai išgyventi džiaugsmą, o SAMSAROS metu įgauti gausybę kūno formų.

Svarbi jogos psichologijos kategorija CITTA yra beveik tas pats, kas Upanišadose Buddhi. Tai intelektas, protas, savimonė. Pirmiausia susiejęs su gunomis. Savasties pažinimo priemonė, veidrodis. Aplinkinis pasaulis modifikuoja citta ir taip aš pažįsta aplinkinį pasaulį. Subjektas išlieka tas pats, kinta citta. Aplinkos poveikis cittai sukelia troškimus. Cittą gali ištikti 5 nelaimės:

 AVIDYA – nežinojimas. Nelaimė švarų palaikyti nešvariu, ne aš – aš, nemalonų – maloniu.

 ASMITA – egoizmas. Klaidingas savęs sutapatinimas su kūnu ir intelektualiniais sugebėjimais.

 RAGA – prisirišimas prie malonių dalykų.

 DVESA – pasibjaurėjimas daiktais, žmonėmis.

 ABHINIBESA – meilė gyvenimui, mirties baimė.

Kitos kliūtys: liguistumas, mieguistumais, tingumas, nesėkmė siekiant susikaupimo ir netvirtumas jį pasiekus.

Jogos tikslas – grąžinti cittą į pirminę būseną. Tuomet ji atitrūksta nuo aplinkinio pasaulio įtakų, virsta beasmeniu dariniu, bešališku, betarpišku. Svarbiausia pasiekimo priemonė – protinės veiklos slopinimas. Tada žmogus gali atitrūkti nuo aplinkos ir pasiekti vidinę esmę. Šiame kelyje citta gali būti 5 lygių:

1. APAKINTA. Dažniausiai sapnuojant.

2. IŠBLAŠKYTA. Kai ją užvaldo vienas besikartojantis objektas.

3. NERAMI. Kai ją veikia daug objektų.

4. NUKREIPTA Į TIKSLĄ – susitelkusi ties vienu dvasiniu objektu. Tai padeda parengti protą dvasiniam patyrimui.

5. SUSILAIKANTI – žmogaus protinė veikla pristabdoma. To ir reikėjo pasiekti.

Cittos naudojamos empirinio, kasdienio (netikro) pažinimo priemonės:

1. Jutimai perteikia aplinkinio pasaulio vaizdą.

2. Išvados – protinė modifikacijos, kurių dėka galima pažinti bendrą daiktų prigimtį.

3. Šventieji raštai arba verta pasitikėjimo asmenybė.

Cittoje besirandantys klaidingi proto pavidalai:

1. Klaidingas supratimas – idėja neatitinkant daiktų prigimties.

2. Vaizduotės produktai – tikrovės neatitinkantys vaizdiniai.

3. Sapnai – proto būsena, kuriai būdingas budrumo patirties neigimas.

4. Atminties vaizdiniai – ankstesnių objektų įspūdžių prisiminimas.Jogos praktika

Tikros žinios gaunamos tiktai jogos praktikos dėka. Siekiant dvasinio pažinimo svarbiausia:

1. Protinės veiklos slopinimas

2. Troškimų valdymas

3. Pratimai

Pašalinti netikrą pažindinimą siūlomas 8 dalių metodas apimantis:

1. YAMA – susilaikymas

2. NIYAMA – taisyklių laikymasis

3. ASANA – kūno lavinimo pratimai

4. PRANAYAMA – kvėpavimo pratimai

5. PRATYAHARA – emocijų pašalinimas

Tai yra 5 pagalbiniai jogos veiksniai. Ir 3 vidinės jogos priemonės:

1. DHYANA – fiksuotas vidinis dėmesys

2. DHARANA – meditacija

3. SAMADHI – susikaupimas

Samadhi randasi prieš pat išsilaisvinant aš (joga samadhih). Todėl joga patanjali dar vadinama joga samadhi. Tai jogos tikslas. Ši būsena pakelia sielą iš materialaus pasaulio į amžiną ir tobulą gyvenimą. Įžengus į samadhi iš pradžių citta vis dar būna nukreipta į vieną dvasinį objektą (SAMPRAJNYATA SAMADHI). Tada individas gali patirti apmąstymus, svarstymus, džiaugsmą, individuacijos jausmą ir pan. Šis samadhi etapas kartais vadinamas EKSTAZE (arba EKSTAZĖS SĄMONE). Citta sulaiko visas iš tikrovės sklindančias modifikacijas. Kai dingsta ir tas 1 objektas įkrentama į DHARMAMEGHA būseną, kurioje nustoja veikti karma. To galima pasiekti tik daugelio pastangų dėka. Šios būsenos aprašyti negalima. Platonas tai vertino kaip ”dieviškoji beprotybė”, palaimą.

Laisvės kategorija jogoje patanjali – laisvė nuo materijos ar karmos. Karma nustoja egzistavusi, kai išnyksta jos priežastis motyvai, pagrindas ir tikslai. Yra bent 3 karmos rūšys:

 Dėl praeities darbų, kurių padariniai dabar reiškiasi.

 Dėl praeities darbų, kurie bus išpirkti būsimame gyvenime.

 Įtakojama šiame gyvenime karma.

Dirbtinė karma (siela) – sukuriama samadhi būsenoje, skirta nuodėmių išpirkimui. Išpirkusi nuodėmes siela miršta.

Karma reiškiasi ir kasdieniniais išoriniais ir vidiniais veiksmais. Jie skirstomi į:

 Juodus, nedorus (KRSNA) – apkalbos (išorinis), tikėjimo stoka (vidinis).

 Baltus (SUKLA) – geradarystės, tikrojo pažinimo siekis. Tikėjimas arba išmintingumas.

 Ir balti, ir juodi (SUKLA-KRSNA) – nelaisvi nuo blogio dėmenų, bet yra geri.

 Nei tokie, nei tokie – visko atsisakiusio žmogaus veikla.

Joga daro prielaidą, kad kiekviename žmoguje yra paslėptos gyvybinės potencijos apie kurių egzistavimą neįsivaizduojame. Jogos patanjali tikslas yra jas atskleisti.

IV. ANKSTYVOJI SENOVĖS GRAIKŲ MINTIS: NUO POEZIJOS Į FILOSOFIJĄ

PSICHOLOGINĖS SĄVOKOS HOMERO POEZIJOJE.

FILOSOFIJOS IR PSICHOLOGIJOS UŽUOMAZGOS.

PIRMIEJI FILOSOFINIAI DEBATAI.

Senovės graikai atrado žmogaus protą. Kategorija, apjungianti tai, ką vadiname pavieniais psichiniais reiškiniais susiformavo 800-200 m.pr.m.e.

PSICHOLOGINĖS SĄVOKOS HOMERO POEZIJOJE.

Iliadoje paminėta siela [psyche]. Tačiau nei Iliadoje, nei Odisėjoje nėra pasakyta, kad siela suteikia ką nors ypatinga. Žmogus gali laikinai netekti sielos. Gyvybinę jėgą turi tik žmonės ir dievai. Jei siela nėra
psichologinė kategorija, tai kokios yra? Minimos tokios:

tumos [thumos] – motyvacinė jėga, žmogaus emocinio patyrimo šaltinis. Lemia emocijas, gali įgauti ir intelekto pavidalą; yra išsisklaidęs po visą kūną, centras – diafragma. Po mirties tumos palieka kūną ir išnyksta (kitaip nei siela).

nus [nous] – intelektinis pradas. Tai protas arba proto aktas. Ši kategorija plėtojama pirmųjų graikų filosofų darbuose.

menos [menos] – tam tikra motyvacinė jėga, kurios šaltinis – dievai. Tai dieviškasis, antrasis kvėpavimas, kai padeda dievai.

ate [ate] – psichinis sutrikimas, kurio šaltinis – dievai.

FILOSOFIJOS IR PSICHOLOGIJOS UŽUOMAZGOS.

VI am.pr.m.e. paruošė dirvą senovės graikų filosofijai. Filosofų mintis pasuko kitu keliu – radosi filosofija. Pirmieji filosofai:

Thales, Pittacus, Solon, Cleobulus, Bias, Chilon, Mison (VII am. pr.m.e.). Chilon: “Pažink pats save”.

TALIS. Talis gimė Milete. Jam priskiriamas teiginys “viskas yra vanduo”(624-547 m.pr.m.e.). Tai vienas pirmųjų mąstytojų, kuris sprendė poezijos ir filosofijos ginčą. Teigė, jog visas pasaulis turi pakliūti po mąstymo prizme. Pirmasis mąstytojas, kuris pradėjo skirti kategoriją – “logos”, nors iš pradžių ji buvo glaudžiai siejama su protu.

Visata turi sielą, magnetai taip pat turi sielą. Talis iš keturių pirminių elementų pasirinko vieną – vandenį. Physis aiškinant neapsiėjo be dieviškųjų apraiškų įvedimo. Visata – gyva. Kiekvienas elementas – tiek gyvūnai, tiek augalai – turi sielą. Kadangi siela atsakinga už gyvybę, ji atsakinga ir už Visatos judėjimą. Taigi ir magnetas turi sielą. Cornford teigė, jog Talis pasirinko pirminiu elementu vandenį kaip savitą, originalią medžiagą, kuri turėjo manas – demonišką energiją. Pasaulis radosi ne iš paprasto vandens, bet iš ypatingo vandens.

Mileto mokykloje Talio idėjas plėtojo ANAKSIMANDRAS (610-546 m.pr.m.e.). Mėgino rasti pirminį elementą, pirminį pradą – arche. Pirminė priežastis – apeiron (beribis). Jis užpildo visą visatą.

Anaksimandras sukūrė pirmąjį pasaulio žemėlapį – cilindro formos. Jam taip pat priskiriama pasaulio evoliucinės kilmės idėja – gyvybė radosi iš šlapių vietų, o žmogaus protai – iš žuvų. Siela pajėgi savo pačios paskatintam judėjimui.

ANAKSIMENAS (588-525 m.pr.m.e.) atmetė apeiron kaip arche. Jis teigė, jog pirminis pradas – oras. Norint pajudinti daiktus, būtina siela, o tuo metu ji buvo siejama su kvėpavimu. Siela keičia visa, kas yra aplink ją, bet pati nekinta.

PITAGORAS (570-500 m.pr.m.e.). Apie 530 metus Pitagoras apsigyveno Krotono mieste, kur įkūrė mokyklą, turėjusią matematinę ir mistinę pakraipą. Jis pradėjo naudoti filosofijos, Visatos sąvokas kaip kosmoso sąvokas. Filosofija – išminties meilė. Pitagoro ir jo pasekėjų darbai linkę į racionalizmą ir misticizmą. Egzistavo dvi Pitagoro pasekėjų rūšys: akustikai [akousmatiki] ir matematikai [mathematiki].Yra 3 protingų būtybių rūšys:

dievai;

žmonės;

žmonės, panašūs į Pitagorą.

Pitagoriečių bendruomenė privalėjo laikytis tokių draudimų:Susilaikyti nuo pupų.

Nekelti to, kas nukrenta.

Neliesti baltojo gaidžio.

Nelaužyti duonos.

Neperžengti svarstyklių.

Nežarstyti ugnies peiliu.

Neužkabinėti aikštingo žmogaus.

Nevalgyti iš viso kepalo.

Nepešioti lauro lapų vainiko.

Nesėdėti ant kvortos.

Nevalgyti širdies.

Nevaikščioti didžiais keliais.

Neleisti kregždėms sukti lizdo po savo stogu.

Nukėlus puodą nuo ugnies, nepalikti pėdsako pelenuose.

Nežiūrėti į veidrodį, kuris pakabintas šalia šviesos.Kosmologijos teoriją grindė skaičiaus kategorija. Jie tiksliai pagrindė Visatos sandarą – Žemė yra apvali ir sukasi aplink savo ašį. Susiejo kokybinius ir kiekybinius rodiklius, naudodami monochordą ( gr. viena styga).

Siela susideda iš 3 dalių:

Smegenyse yra protas ( nous) ir intelektas ( phren).

Širdyje yra aistros ( thumos).

Matematika padeda išgryninti sielą, ji išlaisvinama nuo kūno kalėjimo. Pitagoriečių darbuose siela nebuvo gyvybės sąlyga, nei Visatos judintojas, tai buvo sietina su mąstančia, racionalia žmogaus prigimtimi. Rėmėsi metempsichozės idėja, kurią greičiausiai atsinešė iš Rytų. Sielos persikėlimo pagrindiniai teiginiai:

Siela egzistuoja atskirai nuo kūno ir skrieja neišvengiamu ratu.

Siela gali jungtis su bet kuriuo kūnu.

Siela pastovesnė už kūną – ji išlieka jam žuvus.

Kūnas sielai kalėjimas.

Siela išsivaduos iš kalėjimo išsivaliusi iš nuodėmių.

Gyvenimas ne betikslis – jis skirtas sielos išsilaisvinimui.

Sielos išlaisvinimui padeda religinė praktika.

Po mirties siela stoja prieš dievybės teismą. Jei jis sugedusi, pasmerkiama amžinoms kančioms Tartare. Jei siela pagydoma, ji apsivalo, vėl grąžinama į Žemę. Ji gali nugyventi dar 3 gyvenimus. Jei siela yra nesutepta, ji paleidžiama amžiams į laisvę.

Ši idėja nedaug skiriasi nuo dirbtinio intelekto idėjų, kuri teigia, kad intelektas – žinių organizacija, kurią galima perkelti į kompiuterį (Di – čia jau įtartinai panašu į asmenines Bliumo idėjas).

Bene pirmasis bandė sukurti sielos teoriją. Siela turėjo tam tikrus kognityvinius sugebėjimus. Jam priskiriamas trūkumas – dualistas, supriešinęs fizinius kūnus ir sielą. Psichologija operuoja skaičiais,
galima atsekti iki Pitagoro.

KSENOFANAS įkūrė Elėjos filosofinę mokyklą. Jai priklausė Parmenidas, Zenonas, Melisas. Kai kuriems priskiriama idėja, jog siela padaryta iš eterio ir vandens derinio bei idėja apie pasaulio evoliuciją: gyvoji gamta radosi iš negyvosios. Pasaulis persunktas cikliniais procesais.

HERAKLITAS (540-480 m.pr.m.e.). Yra išlikę 130 jo minčių. Jis yra pirmoji klaidingo citavimo auka: “ Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įbristi” – ši citata yra klaidinga. “Į tas pačias upes įbrendame ir neįbrendame” – tokia būtų teisinga citata.

Heraklitas rašė apie Pitagorą: Pitagoras – žmonių mulkintojas. Aiškindamas žmogaus būtį, teigė: “Mes esame ir nesame”. Dž. Lokas rašė: “Ar laivas yra tas pats, jei pakeičiamos visos jo dalys?”. Heraklitas buvo vienas pirmųjų, pavartojęs sielos kategoriją, jungiančią visus psichinius reiškinius – psyche.

Drėgmė gali sunaikinti sielą. Siela atrodė kaip dalis tos pačios fizinės grandinės, fizinio pasaulio. Ar siela yra mirtinga? Kai kurių žmonių sielos yra nemirtingos – tai nesugedusios sielos. Jei siela sudrėksta nuo ligų ir alkoholio, tai ji po mirties miršta. Heraklitas nepaliko jokios sielos teorijos aplamai. Jam arche buvo ugnis, svarbi priešybių vienybė, apibendrino psichinį patyrimą – psyche.

PARMENIDAS (515-445 m.pr.m.e.) – tikrasis Italijos mąstytojas. Studijavo kartu su Pitagoru ir Ksenofanu. Jo nuopelnai viršija visų jo pirmtakų indėlį. Whithead rašė: ”Paties Platono darbai – išnašos Parmenido darbuose”. Tai pirmasis filosofas, kurio darbų fragmentai yra išlikę. Už tai reikia dėkoti Simplicijui, kuris savo darbuose beveik ištisai citavo Parmenido gabalus.

Yra du žinojimo keliai: Tiesos ir Nuomonės. Didžiausias nuopelnas – būties klausimo sprendimas. Šis klausimas yra aktualus iki šiol: “ar tai, ką stebime apie pasaulį yra teisinga, ar tai, ką mąstome apie pasaulį, yra teisinga?”. Tiesos kelias – kelias į šio klausimo sprendimą. Nuomonės kelias – ką juntam. Mąstymas – vienintelis tikrovės pažinimo kelias.

Parmenido išvados:

Visa, kas egzistuoja, egzistuoja.

Visa, kas neegzistuoja, neegzistuoja.

Visi kitimai tėra perėjimai iš neegzistuojančio į egzistuojantį ir atvirkščiai.

Jei tai, kas neegzistuoja, neegzistuoja, tai niekas negali iš to kilti ir šituo pavirsti.

Kitimai neįmanomi.

Pasaulis nekinta: visada taip buvo ir visada taip bus.

Jei sakome, kad A skiriasi nuo B, tai sakome, kad D viena dalimi skiriasi nuo A.

Parmenidas turėjo daug pasekėjų: Zenonas Elėjietis: ”Strėlė, iššauta iš lanko, negali atsiskirti nuo lanko timpos”. Jis įvedė aktualios begalybės kategoriją. Begalybė, kurios kūrimas yra neužbaigtas.

3. PIRMIEJI FILOSOFINIAI DEBATAI.

Iš Parmenido kritikos galime išskirti atsakus:

Empedoklis (490-430 m.pr.m.e.).

Atomistai: Leukipas, Demokritas (Vam.pr.m.e.).

Anaksagoras (500-428 m.pr.m.e.).

EMPEDOKLIS keliavo save pristatydamas kaip Dievas. Iš jo filosofijos išliko didžiulė poema: Apie gamtą ir plėtotę.

Jam priskiriama tai, kad jis, aiškindamas Visatos sandarą, akcentavo kiekvieno pirminio elemento svarbą, priskyrė vienodą reikšmę. Pusiausvyrą lemia Meilės jėga, kurią suprato kaip kosmoso, materijos traukos jėgą. Griaunamoji jėga – Neapykanta – griauna materiją. Kas egzistuoja, negali nustoti egzistavę. Objektai, su kuriais susiduriame, sudaryti iš svarbesnių, esmingesnių elementų, kurie yra nekintantys. Dėl Meilės ir Neapykantos mūsų gyvenime randasi Visatos judėjimas. Tas kitimas yra cikliškas. Meilė sujungia elementus į vieną homogenišką struktūrą. Vėliau Neapykanta suskaido elementus ir nuslopina Meilę. Per kiekvieną ciklą tie elementai gali būti sujungti vis kitaip.

Vienas pirmųjų evoliucionistų. Žmogaus siela buvo aiškinama taip: gyvos būtybės buvo sukurtos Meilės dėka, o Neapykantos dėka tik kai kurios išliko.

Ar siela yra mirtinga? Siela sudaryta iš 4 elementų. Kaip įrodyti sielos nemirtingumą? Sielos nemirtingumas reiškia, kad siela ateityje bus sudaryta atgimstančios meilės dėka.

Empedoklis pažinimo centru laikė širdį, o ne smegenis. Pirmenybę reikia teikti ne jutimams, bet mąstymui.

Žmonės yra nevienodi. Skirtumus lemia visi 4 dėmenys ir tai, kuris dėmuo vyrauja ir kiek tie dėmenys yra judrūs.

LEUKIPAS teigė, kad jokie dalykai nesikeičia atsitiktinai – visi jie proto ir būtinybės padarinys.

DEMOKRITAS ilgai gyveno ir buvo labai produktyvus. Rašė apie viską, tačiau didžioji raštų dalis neišliko. Atomistas.

Pasaulio egzistencija yra netapati materijai. Pasaulį sudaro atomai, kurie juda vakuume. Atomai skiriasi vienas nuo kito forma, dydžiu, padėtimi ir surėdymu.

Į būties teoriją įnešė atomo, vakuumo ir atomų judėjimo pavidalo kategorijos. Atomas – nedalus.

Davė psichologijai: Į žmogų žvelgė kaip į tam tikrą mikrokosmosą, kuris sudarytas iš atomų; siela sudaryta iš daugybės mažų atomų. Sielos atomai yra mažiausi ir lygiausi. Taip siekia paaiškinti mąstymo, pažinimo greitį.

Psichologijoje egzistuoja kūno ir sielos klausimas. Kaip siela susijusi su kūnu? Maži sielos atomai yra išsibarstę po kūną tol, kol žmogus gyvas. Siela po mirties palaipsniui išsisklaido. Tiek siela, tiek kūnas yra materialūs.

Tai, kaip mes suvokiame materialų pasaulį, yra iliuzija. Visas pasaulis
sudarytas iš mažyčių medžiagų, kurių judėjimas lemia Visatos sandarą. Pasaulis yra nekintantis, bet to stabilumo juslėmis nepatiriame, galime įžvelgti tik protu.

Demokritas: pirminių ir antrinių kokybių teorija. Tas pasaulis, kurį juntame nėra tikrasis pasaulis, kurį pažįstame proto dėka. Antrinės kokybės, kurių daiktai neturi – tai mūsų nuomonės apie tuos daiktus.

ANAKSAGORAS Atėnuose įkūrė filosofinę mokyklą, ėmė pinigus už filosofijos mokymą. Sukūrė paskutinį atsaką Parmenidui: pasaulyje yra daugybė skirtingų rūšių pagrindinių dalykų: akmuo, oras, vanduo, plaukai, mėsa. Visų objektų pradus pavadino homeomerijomis (gemalas). Pvz., aukso gabale yra mažytė dalis kraujo, medžio ir t.t., bet daugiausiai aukso. Nieko visiškai gryno nėra. Grynos medžiagos – tam tikri idealai. Šitie samprotavimai leidžia paaiškinti, kaip viskas keičiasi – keičiasi homeomerijų santykiai. Šitai puikiai paaiškina, kaip mus veikia maistas [mėsa arčiau kūno].

Visatos įvykiai yra tvarkomi vieno nous – tai Visatos sandaros dėsnis. Nous slypi tvarkoje visų daiktų, kurie yra dabar ir dar bus. Nous sukėlė Visatos judėjimą ratu. Nous valdo visus visatos objektus: ir tuos, kurie turi gyvybę, ir tuos, kurie ne.

Jam priskiriama pojūčio slenksčio kategorija.

V. KLASIKINĖ GRAIKŲ FILOSOFIJA IR PSICHOLOGIJA.

1. Pirmieji Atėnų filosofai.

2. Platono teorija.

Tai Atėnų klestėjimo laikotarpis. Jis baigėsi su Aleksandru Makedoniečiu ir jo imperija. Klestėjimo metu buvo ~450 filosofų (su balso teise Atėnuose buvo iš viso 40.000 žmonių).

1. Pirmieji Atėnų filosofai.

Sofistai kaip filosofinis judėjimas nesudarė vieningos mokyklos. Jie buvo identifikuojami pagal:

a) mintis;

b) jų išsakymo būdą.

Hipijas iš Elėjos mokė klientus viską, ko jie paprašydavo.

Protagoras iš Abderos (Periklio draugas ir patarėjas) domėjosi etika. “Žmogus yra visų daiktų matas.” (iš Traktato apie tiesą). Tai perėmė egzistencinė filosofija.

Gorgijas iš Leontino. Jam rūpėjo retorika, idėjų pateikimo būdas. Bendravimo įgūdžių lavinimas, kad paveiktų viešąją nuomonę. Pvz.: turguje/agoroje. Esmė – manipuliavimas klausytojais.

Tai išjuokė Aristofanas komedijoje “Debesys”.

Sokratas. (469 – 399m.pr.m.e.)

Humanistinio realizmo autorius. Etikos teorija, besiremianti psichologijas dėsniais. Moralinė psichologija (Sokratas, Platonas, Aristotelis).

Apie Sokratą žinome iš Platono “Dialogų” ir jo mokinio Ksenofonto ”Prisiminimų apie Sokratą”.

Sokratas buvo trečias sūnus šeimoje. Pagal orakulą, Sokratas turėjo vidinį valdovą (daimonion). Pradžioj bandė tapti skulptoriumi (pvz.: 3 charičių skulptūra prie Atėnų akropolio). Gyvenimo pabaigoje dalyvavo kare ir Atėnų tautos susirinkime. Ten pasipriešino susirinkimo sprendimui.

Atseit turėjo vieną teisėtą žmoną, kitą – ne. Ksantipė (teisėtoji) buvo labai aikštinga. Neteisėtoji – Mirta.

Sokratą gyvenimo pabaigoje apskundė tautos susirinkimui nevykėlis poetas Meletas:

1) nepripažįsta dievų;

2) perša naujus dievus;

3) tvirkina jaunuolius.

Dar odininkas Anitas ir oratorius Likonas kaltino. Sokratą nuteisė mirti. Cikutos (cicuta) nuodų taurė.

Mirdamas paprašė paaukoti Asklepijui gaidį.

Chairefontas (Sokrato draugas) paklausė Delfų šventykloje pitijos , ar yra pasauly išmintingesnis už Sokratą. Atsakymas buvo “NE” (lyrinis nuokrypis – tada mūsų dar nebuvo).

Sokratą labai paveikė Chilono posakis “pažink pats save”. Už savo mokymą Sokratas neėmė pinigų ir nemokė vertybių (aretė), nes žmogus pats turi rasti kelią į arete. Žmogus turi suprasti savo pažinimo ribotumą. “Žinau, kad nieko nežinau.”

Tikrasis filosofas pripažįsta pažinimo ir doros vienovę. Svarbiausia – žmogaus dvasinės vertybės.

Pagrindinis Sokrato filosofijos ir psichologijos postulatas – “Žinojimas yra didžiausia vertybė.”

Jo siekiant reikia pradėti nuo savęs.

Pažinimą Sokratas siejo su nauda. Siekti tiesos žmogui naudinga, nes tik taip jis gali patirti aukščiausią laimę (eudaimonia – būsena, kurioje mus gina geroji dvasia). Tada žmogus supranta, kad tapo geresnis ir gali padaryti kitus geresnius.

Reikia mažinti poreikius. Taip priartėji prie dievų. Nieko netrokšti – dvasinio tobulumo ženklas.

Blogis kyla iš nežinojimo. Didžiausias blogis – negauti pelnytos bausmės. Tada tampi bjaurus sau ir kitiems.

Tiesos tyrinėjimuose Sokrato metodologija buvo savita.

 Elenktika – nuginčijimo, demaskavimo metodas. Šiuo metodu Sokratas įrodinėdavo oponento nuomonės neteisingumą. Iš pradžių priima neteisingą teiginį, o klausinėdamas pašnekovą priverčia jį suvokti savo klaidą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4501 žodžiai iš 8987 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.