Psichologijos istorija
5 (100%) 1 vote

Psichologijos istorija

11

PSICHOLOGIJOS MOKSLO RAIDA. ŠIUOLAIKINĖS PSICHOLOGIJOS KRYPTYS

Psichologija kaip atskiras mokslas atsirado XIX a antroje pusėje Vokietijoje. Tuometinė psichologija buvo artimesnė gamtos mokslams, fiziologijai, pagrindinis naudojamas tyrimo objektas – eksperimentas. Formaliu psichologijos kaip mokslo įkūrėju yra vadinamas Wilhelm’as Wundt’as (1832-1920), kuris 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją pasaulyje eksperimentinės psichologijos laboratoriją, o 1889 buvo pradėtas leisti pirmasis psichologijos žurnalas “Filosofinės studijos”. Naujojo mokslo tyrimo objektu Wundt’as paskelbė sąmonę. Wundt’o nuomone sąmonei tirti geriausiai tinka savistabos metodas. Savistaba – tai savo minčių ir jausmų stebėjimas. Wundt’o nuomone, sėkmingai užsiimti savistaba gali tik kvalifikuotas psichologas, nes reikia visiškai atsiriboti nuo ankstesnių žinių apie stebimą objektą (pvz.: Jei mes norime ištirti, kaip žmogus žiūrėdamas į obuolį supranta, kad tai obuolys, mus stebint reikia atsiriboti nuo bet kokių žinių apie obuolį). Wundt’as psichologijai kėlė tris uždavinius:

1. Rasti sąmonės elementus;

2. Nustatyti dėsnius, kaip tie elementai jungiasi į sudėtingesnius darinius;

3. Nustatyti ryšius tarp psichikos elementų ir fiziologinių procesų;

Psichikos elementų tipus išskyrė Wundt’o mokinys Edward’as Bradford’as Titchener’is (1967-1927). Jo nuomone psichiką sudaro jutimai, vaizdiniai ir jausmai.

Dėl siekimo skaidyti sąmonę į atskirus elementus, ši psichologijos mokykla vadinama struktūralizmu.

Beveik lygiagrečiai su struktūralizmu atsirado ir priešingas jam požiūris – funkcionalizmas. Funkcionalizmas domėjosi psichikos ir sąmonės funkcijomis, kaip organizmas panaudoja psichiką geresniam prisitaikymui prie aplinkos. Pagrindiniu funkcionalizmo lyderiu yra laikomas William’as James’as, kuris kritikavo struktūralizmą, kad jo tyrimai yra nutolę nuo praktikos. Didelės įtakos funkcionalizmo atsiradimui turėjo Darvino evoliucijos teorija. Centriniu dėmesio objektu tampa adaptacija. Žmogaus psichika suvokiama kaip tarpininkas tarp išorinių įvykių ir vidinių įvykių (jausmų, minčių). Daug svarbiau ne tai, kokie elementai psichiką sudaro, o kaip ji funkcionuoja visumoje. Kaip ir struktūralistai, funkcionalistai naudojo introspekcijos metodą, tačiau tai jau ne laboratorinė introspekcija – jos pagrindas supratimas. James teigė, kad introspekcija yra gamtos dovana žmogui, kuri leidžia įsiskverbti į savo vidinį pasaulį ir suvokti savo pergyvenimus. Taip pat naudojamas elgesio stebėjimas, palyginamasis metodas.

Funkcionalizmas padarė didelę įtaką tolesnei psichologijos raidai:

• Evoliucijos teorija neatskiria kokybine siena žmogaus nuo kitų gyvūnų, tai davė postūmį vystytis zoopsichologijai, nes gyvūnai turi daug bendro su žmonėmis.

• Viena iš svarbiausių evoliucijos teorijos koncepcijų – yra adaptyvumas, arba sugebėjimas prisitaikyti, todėl funkcionalistai teigia, psichologijos tikslas nagrinėti, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti aplinkoje. Tai davė impulsą psichologijai vystytis kaip taikomajam mokslui.

• Evoliucijos teorija teigia, kad net tos pačios rūšies viduje yra dideli individualūs skirtumai tarp atskirų individų. tai davė postūmį vystytis diferencinei psichologijai, kuri šiuos skirtumus nagrinėja.

Beveik tuo pat metu Europoje pradėjo vystytis nauja psichologijos kryptis – psichoanalizė. Jos įkūrėjas Zigmund’as Freud’as (1856-1939) buvo gydytojas ir psichologinę teoriją kūrė pirmiausia remdamasis darbu su psichiniais ligoniais. Todėl pagrindinis psichoanalizės tikslas buvo psichikos ir elgesio sutrikimų paaiškinimas ir koregavimas. Tai pirmoji psichoterapinė mokykla psichologijoje, būtent nuo psichoanalizės prasideda vadinamasis “gydymas pokalbiu”. Duomenis savo teorijai Freud’as rinko analizuodamas atskirus pacientus – tai vadinamasis atvejo analizės metodas. Psichoanalizė į psichologiją įvedė naują ir be galo svarbią sąvoką – pasąmonę. Freud’as tikėjo, kad pasąmonė ir socialiai nepriimtini potraukiai, kurie prieštarauja socialiniams standartams ir moralinėms normoms, kurios lemia mūsų viešą elgesį, yra mūsų elgesio motyvacinis variklis. Toks požiūris yra deterministinis, nes psichoanalizėje žmogaus laisva valia abejojama. Dauguma žmogaus poelgių yra skatinami seksualumo arba agresijos. Freud’as pirmasis pasiūlė asmenybės modelį, kurį sudarė trys komponentai: Id, kuris yra atsakingas potraukių ir fiziologinių poreikių patenkinimą, Superego, kuris apima visuomenės, kurioje žmogus gyvena moralines ir socialines normas ir Ego, kuris tarpininkauja tarp Id ir Superego ir siekia, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti, tačiau socialiai priimtinu būdu. Individo pasąmonės turinys buvo tiriamas naudojant tokias metodikas kaip laisvos asociacijos, hipnozė, sapnų analizė, kalbos ir rašybos klaidų analizė.

Psichoanalizė daug davė psichinių ligų supratimui ir psichoterapiniam gydymui. Freud’as turėjau daug mokinių, kurių daugelis vėliau sukūrė savo teorijas ir psichoterapines mokyklas. Didžiulį postūmį psichoanalizė padarė raidos psichologijai. Freud’as įrodė, kad žmogaus asmenybė vystosi, o ne yra nulemta gimimo metu, ir šiam vystymuisi svarbūs santykiai su kitais žmonėmis, ypač su tėvais. Freud’as pirmasis pastebėjo,
kad žmogaus raida turi tam tikrus etapus, ir kiekviename etape sprendžiami tam tikri uždaviniai. Psichoanalizė pirmoji pradėjo nagrinėti visuomenės, kultūros, religijos reikšmę žmogaus vystymuisi ir asmenybei.

Pačioje šio amžiaus pradžioje Amerikoje pradėjo vystytis dar viena psichologijos kryptis – biheviorizmas. Ši mokykla atsirado kaip prieštara psichologijos subjektyvumui. Biheviorizmo pradininkas John’as B.Watson’as skatino psichologus atsisakyti tokių sąvokų kaip jausmai, paskatos ar sąmonė, nes jų neįmanoma realiai stebėti. Tai, ką galime stebėti realiai yra elgesys, todėl psichologija biheviorizmo požiūriu yra mokslas apie žmogaus elgesį. Didelės įtakos biheviorizmo atsiradimui turėjo Pavlov’o darbai ir sąlyginių refleksų teorija. Pavlov’as manė, kad išmokimą galima paaiškinti sąlygojimu, t.y. elgesyje pasireiškia tos reakcijos, kurios buvo pastiprintos (stimulas – reakcija). Watson’as tikėjo, kad tokio dalyko, kaip asmenybė nėra, žmogus – tik gausybės gyvenimo eigoje surinktų pastiprinimų ir nuobaudų rezultatas. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad paprasta stimulo ir reakcijos teorija negali paaiškinti sudėtingo žmogaus elgesio, todėl į stimulo reakcijos schemą buvo įterptas tarpinis kintamasis (stimulas – tarpinis kintamasis – reakcija). Tarpiniu kintamuoju gali būti žinios, tikslas, motyvacija, įgūdžiai ir t.t.

Kitas svarbus biheviorizmo autorius, Skiner’is, biheviorizmą papildė operantinio arba instrumentinio sąlygojimo schema. Jeigu paprasto klasikinio sąlygojimo metu išmokimas įvyksta, kai du stimulai sutampa laike, o individas yra visiškai pasyvus, tai operantinio sąlygojimo metu individas yra aktyvus. Sąlyginė reakcija susiformuoja tuomet, kai individo elgesys suformuoja vienokius ar kitokius pokyčius aplinkoje. Šie pokyčiai, priklausimai nuo jų poveikio (skatinančio ar slopinančio) vadinami teigiamu ar neigiamu paskatinimu. Pvz.: studentas vaikščiodamas po miestą atranda, kad netoli universiteto yra parduotuvėlė, kur parduoda pigias ir skanias bandeles. Tai teigiamai paskatina elgesį ir studentas ima užsukti į šią parduotuvėle kasdien per pietų pertrauką. Tačiau jei vieną kartą studentas bandelėmis apsinuodys, tai neigiamai pastiprins elgesį ir jis į tą parduotuvę daugiau neis.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1079 žodžiai iš 2003 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.