Psichologijos mokslas
5 (100%) 1 vote

Psichologijos mokslas

1121314151617181

1. PSICHOLOGIJOS MOKSLAS:

ŠAKOS, KRYPTYS IR GALIMYBĖS

Psichologija yra jaunas mokslas. Jo šaknų yra daugelyje disciplinų: nuo fiziologijos iki filosofijos. Wilhelmas Wundtas, 1879 m. Leipcigo universitete (Vokietija) įkūręs pirmąją psichologijos laboratoriją, buvo ir fiziologas, ir filosofas. Ivanas Pavlovas, pirmasis ėmęsis tyrinėti mokymąsi, buvo rusų fiziologas. Sigmund’as Freud’as, įžymus žmogaus asmenybės teoretikas, buvo austrų gydytojas. Jean Paget garsus šio amžiaus vaikų tyrinėtojas, buvo šveicarų gamtininkas. Willjamas Jamesas, 1890 m. parašęs psichologijos vadovėlį, buvo Amerikos filosofas. Psichologija terminas pradėtas vartoti XVIII a., paskelbus K. Volfo „Empirinę psichologiją” (1732) ir „Racionalistinę psichologiją” (1734).

Žodis psichologija yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi psichologija pažodžiui lietuviškai reiškia „sielos mokslas”.

Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.

Mokslas apie mūsų elgesį ir psichinius procesus.

Psichologiją galima apibūdinti kaip žmogaus susidomėjimo sritį, kurios pagrindinis klausimas yra Kodėl žmonės mąsto, jaučia ir elgiasi būtent taip kaip mąsto, jaučiasi ir elgiasi?

Psichologijos objektas kito priklausomai nuo psichinių reiškinių prigimties sampratos kitimo (psichika, sąmonė, pasąmonė).

Pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas, skiriamos psichologijos šakos.

Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal tyrimo uždavinius, metodus, rezultatų pritaikymo sritis.

Bendriausia prasme galime skirstyti psichologiją į akademinę ir taikomąją, arba į fundamentaliąsias (pamatines) ir taikomąsias šakas.

AKADEMINĖS ARBA FUNDAMENTALIOSIOS ŠAKOS:

Bendroji psichologija tiria bendriausias suaugusio sveiko žmogaus psichikos apraiškas ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.

Raidos psichologija (amžiaus tarpsnių psichologija, vystymosi psichologija) tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko, paauglio, subrendusio žmogaus psichologiją ir gerontopsichologiją.

Medicininė psichologija – tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai),

Psichopatologija -tiria psichinės veiklos, psichinio vystymosi sutrikimus.

Socialinė psichologija – tiria žmonių grupėms būdingus psichinius reiškinius.

Zoopsichologija – tiria gyvūnų psichiką, jos tikslas – pažinti ir paaiškinti gyvūnų elgesį.

Psichologija, kaip savarankiškas mokslas, pirmiausia vystėsi fundamentaliųjų tyrimų kryptimi. Tik vėliau ėmė formuoti taikomoji psichologija, kurios tikslas paaiškinti žmogaus psichikos dėsningumus atskirose veiklos rūšyse ir pateikti konkrečias rekomendacijas.

TAIKOMOSIOS PSICHOLOGIJOS ŠAKOS:

Pedagoginė psichologija tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes.

Šeimos psichologija analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos narių tarpusavio ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus ir pan.

Darbo ir inžinerinė psichologija – tiria profesines asmenybės ypatybes, darbo, mokslinio organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų sąveiką, darbo produktyvumo didinimo psichologines sąlygas, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan.

Vadovavimo psichologija – tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko kaip plėtoti partnerinį bendradarbiavimą, spręsti konfliktus, vesti derybas ir pan.

Sporto psichologija – tiria sportininkų rengimo psichologines sąlygas, sportininkų elgesį varžybose, sportinių įgūdžių formavimosi ypatybes.

Organizacinė psichologija – tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu.

Kūrybos psichologija -tiria mokslinės, meninės, techninės kūrybos procesų dėsningumus.

Šiandien intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.

KAS BŪDINGA PSICHOLOGIJAI KAIP MOKSLUI

1. Kaupia, klasifikuoja ir analizuoja faktus (remiasi empiriniu tyrinėjimu).

2. Esminius ir pasikartojančius faktus suklasifikuoja, tam reikalingi dėsniai.

3. Apibendrinantys teiginiai, leidžia numatyti būsimus faktus ir interpretuoti įvykius – tai teorijos.

MOKSLINIAI METODAI.

Psichologijoje galima išskirti tris mokslinio tyrimo strategijas:

1. Aprašomoji arba stebėjimo, kuri leidžia gauti naujų duomenų apie elgesį, savižiną, nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja faktus.

2. Eksperimentinė, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis.

3. Koreliacinis tyrimas naudojamas tuomet, kai ieškomas ryšys tarp tam tikrų psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus.

Duomenų rinkimo bei matavimo būdai:

1. Stebėjimas.

2. Apklausa.

3. Atvejo tyrimas.

4. Psichologiniai testai.

Kiekvienas mokslas turi savo terminus – žodžius, kurie turi tikslią, apibrėžtą mokslinę reikšmę.

Psichologija – tai mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.

PSICHOLOGIJOS RAIDOS APŽVALGA

Žymus vokiečių psichologas H. Ebbinghausas yra pasakęs,
kad psichologijos mokslas turi seną praeitį, bet trumpą istoriją.

Psichikos reiškiniais jau domėtasi gilioje senovėje, indų vedose, Kinijos išminčių darbuose keliami klausimai susiję su žmogaus būtim, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės – materializmas ir idealizmas. Atomistinio materializmo pradininkas senovės Graikijoje Demokritas (460-370m. prieš Kristų) sakė, kad siela materiali, kad ji sudaryta iš smulkių dalelyčių – atomų, tačiau jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.

Žymiausias idealizmo atstovas – Platonas (427 – 347m. prieš Kristų) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai – siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmonės, gavę sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks kažko aukščiau, daugiau, jiems rūpės daugelis dalykų. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią siela turintys žmonės – bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme – protingi.

Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322m. prieš Kristų). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima” („Apie sielą”) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t. t. Aukščiausia mąstančioji siela yra žmogaus siela. Įdomu, kad šis modelis sutampa su žmogaus smegenų sandara: seniausia dalis – smegenų kamienas – valdo tokias gyvybiškai svarbias funkcijas kaip kvėpavimas ir kraujotaka. Virš kamieno esančios vidurinės smegenys veikia tarsi emocijų ir instinktų valdymo pultas. Jas dengia didžiosios smegenys, atsakingos už aukštąją nervinę veiklą – asociacijų ryšius ir mąstymą. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIIIa. Mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete). Aristotelio pažiūros buvo populiarios ir XVI-XVIIamžiais.

XVIIa. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą [lot. ratio] laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum” [lot. Mąstau, vadinasi, esu]. Jis teigia, kad galima abejoti, jog egzistuoja išorinė realybė, bet abejoti sąmonės reiškiniais negalim.

Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr. empeiria – patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot. švari lenta], kurioje viską pojūčiais įrašo patirtis.

Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija.

Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti – gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377m. prieš Kristų) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (130-200m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo
nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I Sečenovas. Jo „minties polėkį” toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs, kaip susidaro sąlyginiai refleksai – naujos organizmo atoveiksmio formos. Fiziologai sukaupė nemažai medžiagos ir nustatė tam tikrus psichologijos dėsningumus.

Trečioji prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti – tai gyvenimiškoji psichologija, tai yra liaudies išmintis ir jos patyrimas, perduodamas iš kartos į kartą.

Psichologijos mokslo atsiradimą netiesiogiai skatino matematikos, fizikos, astronomijos mokslų vystymasis.

Psichologija XIXa. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1989m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIXa. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigti ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje,Prancūzijoje, JAV, ir kt. Psichologijos vystymasis vyko dar vienu aspektu – kūrėsi įvairios psichologijos mokyklos, kuriose įvairiais istoriniais laikotarpiais įsivyraudavo tai vienas, tai kitas požiūris į žmogaus psichiką. Taip formavosi atskiros psichologijos kryptys.

PSICHOLOGIJOS KRYPTYS

Kryptis Pagrindinės idėjos Trūkumai

Struktūralizmas

W. Wundas

(1832 – 1932) Psichologija turi tirti tai, kas vyksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti naudodami introspekciją (savistabą). Mūsų sąmoningą patyrimą sudaro pojūčiai ir vaizdai. Siūlė sąmonę skaidyti į elementus ir pagal asociacijos dėsnius sudarinėti sudėtingus psichinius derinius. Realiai tyrinėjo ne betarpišką psichinį patyrimą, nes introspekcija jį iškreipė. Ne apie visą, kas vyksta mūsų viduje, žmogus gali duoti tikslią ir teisingą ataskaitą. Nenagrinėjo daugybės psichinių reiškinių.

Funkcionalizmas

W. Džeimsas

(1842 – 1910) Praplėtė psichologijos apibrėžimą. Siūlė nagrinėti proto ir elgesio funkcijas prisitaikant prie kintančių aplinkybių. Tebenaudojo introspekciją. Todėl netiksliai buvo fiksuojami psichiniai reiškiniai ir nenusakomas tikslų ryšys tarp psichinio fakto ir konkretaus elgesio.

Biheviorizmas

Dž. Wotsonas

(1878 – 1958)

E. Torndaikas

(1874 – 1949) Psichologija turi tirti elgesį, nes tik jį įmanoma tiksliai užfiksuoti. Stebėjimo pagalba galima nustatyti ryšį tarp aplinkos sąlygų ir žmogaus bei gyvūnų elgesio. Šiuolaikiniai bihevioristai jau pripažįsta kognityvinių procesų tarpininkavimą sąveikoje; aplinka – elgesys. Per daug akcentuoja elgesio tyrinėjimus, kaip vienintelį būdą tyrinėti psichiką. Ignoruoja pažinimo procesus. Tyrinėdami elgesį jį susmulkina į atskirus segmentus, tuo prarasdami visumos supratimą.

GeštaltpsichologijaM. Wertheimeris (1880 – 1943)

K. Kioleris

(1887 – 1967) Akcentavo, jog pagrindinė psichikos ypatybė organizuoti suvokiamą informaciją į tam tikras formas, konfigūracijas [vok. Gestalt – pavidalas, forma] ir tyrinėjo jas. Teigė, kad vidinė visumos organizacija lemia jį sudarančių dalių savybes ir funkcijas. Tyrė žmogaus mąstymo procesus. Sąvokos netikslios ir gana miglotos.

Psichoanalizė

Z. Froidas

(1856 – 1939) Psichologijos tyrimo objektas – procesai vykstantys žmogaus pasąmonėje. Jie yra susiję su lytiniu potraukiu, nulemiančių visą žmogaus elgesį. Akcentuoja seksualinio potraukio svarbą, asmenybės vystymuisi. Lytinio potraukio reikšmės suabsoliutinimas. Teiginiai labai bendri ir daugiau filosofiniai, nei įrodomi ir pagrindžiami eksperimentu.

Kognityvinė psichologija

U. Neiseris

(g. 1928) Tiria žmoguje vykstančius informacijos fiksavimo, apdorojimo, perkūrimo procesus. Ypatingas dėmesys skiriamas pažintiniams procesams – suvokimui, atminčiai, dėmesiui, mąstymui. Pažinimo procesai, o ne aplinka sąlygoja žmogaus elgseną. Ignoruoja aplinkos bei pasąmonėje vykstančių procesų įtaką žmogaus elgesiui.

Humanistinė psichologija

K. Rodžersas

(1902 – 1987)

A Maslou

(1908 – 1970) Psichologijos paskirtis – padėti žmogui atskleisti ir realizuoti savo galimybes bei gerai jaustis ir būti savo gyvenimo autoriumi. Svarbiausias psichologo uždavinys – padėti psichologinėmis priemonėmis žmogui spręsti konkrečias jo gyvenimo problemas. Atskiros teorijos yra grindžiamos autoriaus patyrimu ir asmeniniais išgyvenimais. Trūksta teiginių eksperimentinio pagrįstumo. Neapibrėžti, nemoksliški terminai, nėra duomenų bazės.

KLAUSIMAI:

1. Kokios pagrindinės prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu?

2. kas būdinga psichologijai kaip mokslui?

3. Kokios yra teigiamos ir neigiamos psichologijos populiarumo pasekmės?

4. Kuo galime paaiškinti psichologijos šakų įvairovę?

5. Kodėl dabartinė psichologija neturi vieningos paradigmos?

UŽDUOTIS SAVARANKIŠKAM DARBUI

ŠIUOLAIKINĖS PSICHOLOGIJOS KRYPTYS

1. Psichoanalizė.

2. Biheviorizmas.

3. Geštaltpsichologija.

4. Humanistinė psichologija.

5. Kognityvinė psichologija.

LITERATŪRA:

1. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai. V., 1991. p. 25 – 31.

2. Furst M.
V., 1998. p. 20 – 21.

3. Myers D. G. Psichologija. K., 2000. p. 7-8.

4. Psichologijos įvadas. V., 2003., p. 14 – 17.

5. Psichologija studentui. K., 2000. p. 11 – 17.

6. Psichologijos žodynas. V., 1993.2. PSICHIKA: jos sritys ir reiškiniai

Psichika [gr. psychikos – sielos] – žmogaus ir kitų išsivysčiusios nervų sistemos gyvūnų smegenų funkcija atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ja.

Būdinga gyvoms būtybėms, turinčioms centrinę nervų sistemą smegenis. Nors psichika yra nervų sistemos savybė, tačiau psichinės veiklos ir nervų sistemos veiklos dėsniai netapatūs. Psichika yra subjektyvus, t. y. priklausantis nuo vidinių subjekto savybių, objektyvaus pasaulio atspindėjimas (pažinimas), turintis savo dėsnius.

Svarbiausia psichikos savybė yra jos aktyvumas. Kuo sudėtingesnė organizmo nervų sistema tuo sudėtingesnė ir jo psichika.

Žmogaus nervų sistema, kurios svarbiausia dalis yra didieji smegenų pusrutuliai, yra gerokai labiau išsivysčiusi už kitų gyvūnų nervų sistemą.

Sąmonė – aukščiausia psichikos funkcija, kuri būdinga tik žmogui.

Pagal psichinių reiškinių įsisąmoninimo lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo kryptis: sąmonę ir pasąmonę.

Sąmonė – psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius. Savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone. Psichologija tiria sąmonės kilmę, struktūrą ir funkcionavimą. Kiekvieno individo sąmonė yra unikali, tačiau ne nepriklausoma – ją sąlygoja nepriklausantys išorės veiksniai. Individo sąmonės struktūros formuojasi ankstyvoje vaikystėje, vaikui perimant (interiorizacija) veiklos, visų pirma bendravimo su suaugusiais struktūras. Tokio perėmimo pagrindas – filogenetinis (istorinis) vystymasis.

Pasąmonė – psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, instinktai, potraukiai, neįsisąmoninti norai, pamiršti praeities vaizdai ir potyriai, daugelis mūsų veiksmų atlikimo įgūdžių glūdi pasąmonėje. Nuo sąmonės skiriasi tuo, kad jos atspindėta tikrovė yra susiliejusi su žmogaus jausmais, jo santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti žmogaus veiksmų, įvertinti jų rezultatų. Pasąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis dažnai susipina viename psichiniame akte (pvz. sapne). Pasąmonė iškyla ankstyvosiose kūdikio pažinimo formose, pirmykščiame mąstyme, intuicijose, afektuose, panikoje, hipnozėje, sapnuose, automatizuotuose veiksmuose, ikislenkstiniame suvokime. Z. Froido nuomone pasąmonė – tai nerealizuoti potraukiai, kuriuos įsisąmoninti trukdo socialinės normos.

Pasąmonės prigimties, jos reiškimosi specifikos, žmogaus elgesį reguliuojančių mechanizmų ir funkcijų samprata padeda susikurti vientisą asmenybės psichinio gyvenimo vaizdą.

Psichiką sudaro psichiniai procesai, psichinės būsenos ir psichinės savybės (psichiniai reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir reikšme asmenybės veikloje.).

Psichiniai procesai – dinamiški psichiniai reiškiniai, kurie prasideda dėl išorinių ar vidinių dirginimų ir baigiasi jiems nutrūkus.

Psichiniai procesai skirstomi į :

1. Pažintinius procesus:

• Pojūtis

• Suvokimas

• Vaizdinys

• Mąstymas

• Vaizduotė

• Atmintis

2. Valios procesus:

• Noras

3. Emocinius procesus arba būsenas:

• Jausmai

• Emocijos

• Nuotaika

• Nerimas

• Pyktis.

Psichinė būsena – tokie psichiniai reiškiniai, kuriems būdinga palyginti pastovus psichinės veiklos lygis.

Psichinės savybės – pastovūs psichiniai reiškiniai, nepriklausantys nuo dirginimų, nulemti anatominių fiziologinių savybių bei jų patirties. (temperamentas, charakteris, gebėjimai).

Psichika yra organizmų filogenezės ir ontogenezės rezultatas – kokybiškai nauja jų prisitaikymo prie aplinkos forma.

Filogenezė [gr. phylon + genezė] – organizmų, organų istorinis vystymasis (nuo pat gyvybės atsiradimo žemėje).

Ontogenezė [on (kilm. ontos) + genezė], individualus organizmo vystymasis – visuma pakitimų nuo individo gimimo iki mirties.

Mūsų nervų sistema yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus mąstyti ir jausti. Žmogaus nervinis audinys susideda iš ląstelių, vadinamų neuronais ir pagalbinių elementų – daugiausia neuroglijos. Kasdien žmogus netenka apie 10 tūkst. neuronų. Neurono kūnas – soma – ir ataugos – aksonas bei dendritai. Žmogaus nervų sistemą sudaro: periferinė ir centrinė.

Centrinę nervų sistemą sudaro: stuburo smegenys, galvos smegenys.

GALVOS SMEGENYS (svoris:1380 –1450g.) Struktūra:

• PAILGOSIOS SMEGENYS (reguliuoja širdies plakimą, kvėpavimą, kraujospūdį, virškinimą, persikryžiuoja dauguma nervų)

• SMEGENĖLĖS (veikia mokymąsi ir atmintį, kontroliuoja raumenų veiklą ir valingus judesius).

• TILTAS (kontroliuoja miegą, dėmesį, raumenų darbą, jungia žemesnes ir aukštesnes smegenų sritis).

• TINKLINIS DARINYS (padeda kontroliuoti budrumą, dėmesį, raumenų tonusą, kvėpavimą, baimę).

• VIDURINĖS SMEGENYS (atlieka laidininko funkciją).

• PRIEKINĖS SMEGENYS:

• GUMBURAS (pro jį pereina jutiminė informacija).

• PAGUMBURIS („malonumų centras”, reguliuoja alkį, troškulį, kūno
temperatūrą, lytinį elgesį, tonusą, kvėpavimą, emocijas.)

• LIMBINĖ SISTEMA (emocijos, motyvacija, atmintis, išmokimas).

• DIDIEJI SMEGENŲ PUSRUTULIAI.

• ŽIEVĖS FUNKCIJOS IR STRUKTŪRA NEVIENALYTĖ.

• KAIRYSIS (verbalinis, nuoseklus, logiškas, laikinas, linijinis, racionalus, intelektualus) MĄSTYMAS IR KALBA

• DEŠINYSIS (neverbalinis, vizualinis erdvinis, analogiškas, dvasingas, sintetinis, intuityvus, jutiminis) EMOCIJOS IR ERDVĖ.

• DIDŽIOJI JUNGTIS. KAIRYSIS IR DEŠINYSIS SMEGENŲ PUSRUTULIAI

KAIRYSIS PUSRUTULIS DEŠINYSIS PUSRUTULIS

Kontroliuoja dešiniąją kūno dalį

Dirba atskirai su kiekvienu atskiru informacijos elementu

Funkcionuoja pagal logikos dėsnius

Kontroliuoja žodinę informaciją: sakinio struktūrą, gramatiką

Tvarko ir perduoda informaciją, reiškiamą žodžiais ir matematiniais simboliais

Turi specialius atminties centrus žodžiams ir skaičiams

Analizuoja, kritikuoja, pateikia kiekybinį vertinimą

Sveikas protas

Pagrindinis tokioms profesijoms: lingvistams, matematikams, analitikams, tyrinėtojams. Kontroliuoja kairiąją kūno dalį

Dirba ne su sąvokomis, o vaizdiniais, reginiais, traukia į žaidimus

Komponuoja elementus naujai, nustato naujus ryšius

Operuoja bendrybėmis, o ne dalimis

Kūno kalbos ir judesių, fizinio aktyvumo šaltinis

Turi specialius centrus, leidžiančius atsiminti ne epizodus, o visumą: įvykių, daiktų, žmonių.

Spalvos ir formos pajautos ir kūrybinių išgyvenimų organizatorius

Intuicijos, spontaniškumo, emocijų centras

Pagrindinis profesijoms: menininkams, muzikantams, pedagogams, dizaineriams.

Kairysis pusrutulis kruopščiai renka pasaulio modelį iš atskirų, rūpestingai išskirtų dalių.

Dešinysis tartum pats savaime surenka visuminį pasaulio paveiksląKLAUSIMAI:

1. Kokia svarbiausia psichikos savybė?

2. Kokia aukščiausia psichikos funkcija?

3. Kokios dvi pagrindinės tyrimo kryptys pagal psichinių reiškinių įsisąmoninimo lygį išskiria dabartinė psichologija?

4. Kas yra sąmonė, pasąmonė, savimonė?

5. Kokie psichiniai reiškiniai sudaro psichiką ir kuo jie skiriasi?

6. Kokios ląstelės sudaro centrinę nervų sistemą, kokia jų struktūra., kaip vyksta jų sąveika?

7. Kodėl nemenkėja žmogaus protiniai pajėgumai, nors mes prarandame kasdieną po 10tūkst., nervinių ląstelių?

8. Ar priklauso žmogaus protiniai pajėgumai nuo smegenų dydžio?

9. Kieno smegenys sunkesnės: vyrų ar moterų?

10. Ar skiriasi moterų ir vyrų smegenys?

UŽDUOTYS SAVARANKIŠKAM DARBUI:

MIEGAS IR SAPNAI

1. Miego ritmas (fazės)

2. Miego funkcijos.

3. Miego sutrikimai.

4. Sapnai.

LITERATŪRA:

1. Jusienė R. Sapnai. Žrn. Psichologija Tau., 1997, 2.

2. Furst M. Psichologija. V., 1998. p. 103 – 107.

3. Mačerauskas N. Ar tikrai sapnuojame? Žrn. Psichologija Tau., 1998,5.

4. Lapinas O. Sveiki atvykę į sapnų karalystę. Žrn. Psichologija Tau. 1995,4.

5. Myers D. G. Psichologija. K.,2000. p. 215 – 226.

6. O’Hanlon B. Miegas. K., 1999.

7. Rakauskaitė R. Stulbinančios naujienos apie miegą. Žrn. Psichologija Tau., 1999,5.3. ASMENYBĖS IR JOS STRUKTŪROS SAMPRATA

Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės sudaro skirtingą visumą savaip kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine aplinka. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.

Asmenybė – individo savitumas, reikšmingų pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje. Individas tampa asmenybe, kada jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais.

Asmenybei būdinga: aktyvumas (pastangos išplėsti veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis.), kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t. y. interesų, polinkių, įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai dariniai, susidarantys bendroje grupių veikloje, sąmoningi santykiai su tikrove, ir kt.

Individas savo asmenybę suvokia kaip savąjį „Aš”, t. y. turi savo autokoncepciją. Tai yra nuomonių apie save sistema, kurią jis susidaro veikdamas ir bendraudamas. Ši sistema lemia asmenybės vientisumą ir adekvatumą [lot. adaequatus – tapatumas, visiškas atitikimas] ir reiškiasi savęs vertinimu ir savigarba, aspiracijos (didžiausi tikslai, kuriuos žmogus mano atitinkant jo galimybes ir kuriuos nori įgyvendinti) lygiu ir kt. Autokoncepcija yra savęs įsivaizdavimas, tai, kokiu individas laiko save esant dabar, būsiant ateityje, kokiu jis norėtų būti, kokiu galėtų būti, jei norėtų. Individas, lygindamas vaizdinius apie save su realiomis gyvenimo aplinkybėmis, keičia savo elgesį, save auklėja. (saviaukla).

Nemaža tyrinėtojų dalis, linkę nagrinėti asmenybę pagal jos struktūrines dalis:

Temperamentą ir charakterį.

Poreikių, motyvacijos ir valios sferą.

Sugebėjimus.

Minėtos asmenybės savybės pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Sąžinė – tai asmenybės moralinės atsakomybės už savo elgesį jausmas.

Kiti asmenybės tyrinėtojai linkę analizuoti
per santykių sistemą. V. Džeimsas išskiria tokias sritis:

1. Asmenybę sudarančių elementų.

2. Jausmų ir emocijų (tame tarpe ir savęs vertinimo).

3. Poelgių, kurie kyla dėl jausmų ir emocijų (rūpinimasis savimi, savisauga).

Daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes. Asmenybę suprasdami kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių visumą, kuri aktyviai veikia, galime priskirti jai tokius požymius:

1. . Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų.

2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos (procesų, būsenų, savybių) suvienytojas ir suderintojas, sąlygojantis savojo „Aš” supratimą, savireguliavimą ir adaptaciją prie aplinkos. [lot. adaptatio – prisitaikymas, prisiderinimas]

3. Asmenybė visuomet turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje.

4. Asmenybė yra kiekvienas žmogus.

ASMENYBĖS TEORIJOS

Psichoanalitinė teorija pabrėžia vaikystės seksualumą bei nesąmoningą motyvaciją ir teigia, kad tai lemia asmenybę.

Asmenybės bruožų teorija nustato konkrečius asmenybės matmenis.

Humanistinė kryptis sutelkia dėmesį į mūsų vidines galias tobulėti ir save išreikšti.

Socialinė kognityvinė kryptis pabrėžia, kad sąveika su aplinka priklauso nuo mūsų ir mes priklausome nuo jos.

Visos šios kryptys atspindi skirtingus požiūrius į asmenybę, pateikia vertingų įžvalgų ir padeda suprasti, kas yra asmenybė.

PSICHOANALITINĖS KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJA

Z. Froidas

(1856 – 1939)

Zigmundas Froidas gimė 1856 metais Pršybore, tuometinėje Austrijos imperijoje. Kai jam buvo ketveri jo šeima atvyko į Vieną, kur jis gyveno beveik visą gyvenimą. 1881m. Vienos universitete gavo mediko diplomą. Tyrinėjo neurofiziologiją, dirbo psichiatrinėje klinikoje, užsiiminėjo privačia neurologine praktika, dirbo Paryžiuje pas prancūzų neurologą Šarko.

Z. Froido idėjos formavosi pamažu. Jo pirmoji kartu su Brojeriu parašyta knyga „Isterijos studijos” 1895m.

1901m. jis suorganizavo Vienoje diskusijų apie psichologiją grupę. Vienas iš pirmųjų narių buvo Alfredas Adleris, o po kelerių metų prisijungė Karlas Gustavas Jungas. Abu jie tapo pasaulinio garso psichologais.

Froidas buvo vedęs, turėjo šešis vaikus. Gyvenimo pabaigoje jis susirgo žandikaulio vėžiu, ir nuo 1923m. jam buvo atlikta daugiau kaip 30 operacijų. Vis dėlto jis dirbo, ir kai kurie svarbūs jo veikalai pasirodė būtent paskutiniaisiais gyvenimo metais. 1938m. į Austriją įžengė nacistai, ir 82m. Froidas, kuris buvo žydas, turėjo bėgti į Londoną. Ten kitais metais jis mirė.

Savo pažiūras, kurios susiformavo jam gydant ligonius ir analizuojant save, Z. Froidas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1888 iki 1939 metų. Tai pirmoji išsami asmenybės teorija.

PASĄMONĖS TYRINĖJIMAI.

Froido asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra į paviršių iškilusi matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Kai kurios iš tų minčių laikinai yra ikisąmonės srityje, jas panorėję bet kada galime perkelti į sąmoningo žinojimo lygį. Froidą labiausiai domino nepasiekiamos aistros ir mintys, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių minčių bei jausmų, Froido įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jo manymu mūsų nepažįstami impulsai pasireiškia kitokiu, už slėptu pavidalu- mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Tai pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus. „Sapnai – tiesiausias kelias į pasąmonę”.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Pasak Froido, asmenybė – žmogaus emocijos, siekiai ir mintys – kyla iš konflikto tarp agresyvių malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė yra pastangų įveikti šį svarbiausiąjį konfliktą padarinys – išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, ir nesukeltų kaltės jausmo arba bausmės.

Konfliktas apima tris sąveikaujančias sistemas – Id, Ego ir Superego (Tai yra abstrakčios psichologinės sąvokos, Froido žodžiais tariant, tai „naudinga priemonė, padedanti geriau suprasti ir paaiškinti psichikos dinamiką”.)

Id – pasąmonės psichinės energijos, kuri nuolatos siekia patenkinti pagrindinius išlikimo, dauginimosi ir agresijos skatulius, talpykla. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė pasitenkinimo būtų siekiama nedelsiant.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4372 žodžiai iš 8717 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.