Psichologijos projektas paauglių narkomanija
5 (100%) 1 vote

Psichologijos projektas paauglių narkomanija

1121314151

TURINYS

ĮVADAS 3

JAUNIMAS IR NARKOTIKAI 4

KAS GI YRA NARKOTIKAI? 5

NARKOMANŲ SUBKULTŪRA 6

KAIP TAMPAMA NARKOMANU? 7

NARKOMANIJOS PRIEŽASTYS. 8

RIZIKOS GRUPĖS PAAUGLIŲ YPATUMAI 15

APKLAUSOS DUOMENYS 17

KAIP IŠVENGTI NARKOMANIJOS? 18

LITERATŪRA 21

PRIEDAI 22

APKLAUSOS DIAGRAMOS 35

Įvadas

Viena aktualiausių šių dienų Lietuvos problemų yra plintanti narkomanija. Statistiniai duomenys liudija, kad Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus narkomanų skaičius išaugo beveik dešimt kartų. Narkotikai – tai ne tik narkomanija, tai – AIDS, prostitucija, savižudybės, smurtas, nusikaltimai, kontrabanda. Šalyje narkotikų paklausa ir pasiūla ypatingai išaugo per paskutiniuosius ketverius – penkerius metus. Specialistai teigia, kad kiekvienais metais Lietuvoje nuo narkotikų miršta apie 250-300 žmonių. Oficialioji statistika dažniausiai neatskleidžia tikros šalies situacijos. Paaulglių polinkis vartoti narkotines medžiagas tampa itin aktualia mūsų visuomenės problema. Kasmet vis daugiau jaunimo įsitraukia į jų vartojimą, vis ankstyvesniame amžiuje – net pradinėje mokykloje – pradedama „eksperimentuoti“ su tabakų, alkoholiu, narkotikais. Ypač šia problema yra susirūpinę tėvai, pedagogai bei kiti specialistai, atsakingi už vaikų ir paauglių ugdymą.

Suaugusieji dažnai jaučiasi bejėgiai, nežinodami, kaip užkirsti kelią paauglių įsitraukimui į narkotinių medžiagų vartojimą. Daugelis norėtų suzinoti „receptus“, kaip auklėti jaunimą, kad apsaugotų nuo priklausomybių atsiradimo, norėtų suprasti, kodėl paaugliai kartais renkasi vartoti narkotines medžiagas, net jei gerai žino apie jų keliamą pavojų sveikatai ir gyvybei.

Šio projekto tikslas yra paanalizuoti paauglių įsitraukimo į narkotinių medžiagų vartojimą priežastis ir aptarti esmines socialines–pedagogines prevencijos gaires. Pagrindiniai projekto uždaviniai yra: apžvelgti priklausomybių vystymosi paauglystėje priežastis; išanalizuoti būdingas suaugusiųjų klaidas siekiant užkirsti kelią žalingų priklausomybių atsiradimui; aptarti rizikos grupei priklausančių paauglių psichosocialinius ypatumus.Jaunimas ir narkotikai

Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gresiantį pavojų – paauglių narkomaniją. Kiek pagrįstos šios baimės, pasakyti sunku, kadangi išsamių ir rimtų tyrimų Lietuvoje šia tema kol kas nėra. Aišku viena – toks reiškinys iš tiesų egzistuoja, neaiškūs tik jo mastai – galbūt jie išpūsti žiniasklaidos, o gal tokie, kokių nei žiniasklaida, nei Vyriausybė, nei tėvai bei mokytojai net neįsivaizduoja. Mes nesame kažkokie išskirtiniai – Vakaruose narkotikų, alkoholio ir cigarečių paplitimas tarp vaikų ir jaunimo aptarinėjamas jau daugelį metų. Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima reikšmingą vietą. Vakaruose gaminamos LSD tabletės ryškiaspalvėse, animacinių herojų piešinėliais papuoštose pakuotėse; vaikai vakarėlių metu perpardavinėja pagal gydytojo receptą gautus vaistus kaip narkotikus; vartojami gyvūnams skirti raminamieji „Ketaminas“; pernakt vykstančiuose šokių vakarėliuose, skambant „reivui“, palaikyti energiją padeda narkotikai. Tai ne naujiena ir Lietuvoje – vis daugiau paauglių patenka į ligonines, apsinuodiję narkotinėmis medžiagomis.

Pamokėlės ar valandėlės narkotikų žalos tema kažin ar gali atsverti iš supančios aplinkos gaunamą „švietimą“, kurį suteikia bendraamžiai ir populiariosios kultūros terpė. Vaikai imlūs naujovėms, ir žinių jie gauna iš kino filmų, televizijos, vaizdajuosčių, kompaktinių diskų, žurnalų, interneto svetainių, virtualių pokalbių kambarių. Mūsų šiandieninės kultūros mados ir tendencijos propaguoja kartais šokiruojančias vertybes. Vaiką ar paauglį supa gausybė įvairių pranešimų apie tai, kas gero „slypi“ tokiose medžiagose kaip alkoholis, tabakas ar narkotikai. TV personažai gyvena narkotikais uždirbtų pinigų sukurtoje prabangoje; interneto svetainė propaguoja pritarti marihuanos legalizavimui; mėgstamos kino žvaigždės herojus naujausiame filme nesiskiria su cigaretėmis. Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susiję „pranešimai“ paauglius gali pasiekti visai netikėtai: iš žurnale išspausdintos reklamos, parduotuvėje skambančios dainos, kino filmo herojaus posakio. Šie „ženklai“ paprastai tiesiogiai neskatina vartojimo – tačiau jie tarsi kuria nuostatą, kad vartojimas yra „normalus“ dalykas. Tiesa ir tai, kad paauglystė – nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, nes tuomet jaunas žmogus pergyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikų kaitos bei nesaugumo jausmo; jis siekia išsiaiškinti, kas toks yra, bando prisitaikyti. Pasak paplitusių stereotipų, paaugliai maištingi ir linkę į pavojų, kartais – net į savęs sunaikinimą, jiems labai svarbi bendraamžių įtaka. Nekeista, kad būtent šiuo laikotarpiu daugelis jaunų žmonių pabando alkoholio, tabako ir kitų narkotikų. Pavyzdžiui, amerikiečių tyrimų duomenimis, vidutinis amžius, kada paaugliai pradeda rūkyti tabaką, yra maždaug 12 metų, gerti alkoholį – 13 metų, rūkyti marihuaną – 14 metų. Tiesa ir tai, kad dauguma jaunų žmonių tikrai nevartoja šių medžiagų, tačiau yra ir tokių vaikų, kurie jas pradeda vartoti dar ankstyvesniame amžiuje.

Statistiniai duomenys
liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo beveik 10 kartų. Taigi vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus. Beveik kiekvienas jau turi ir savo nuomonę šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais filmais, skaitytomis knygomis ar pan. O kai kurie, kaip liudija jau minėtų tyrimų duomenys jau turi ir asmeninę patirtį – yra gėrę alkoholį, rūkę „žolės“, bandę ekstazy ar kitų narkotikų. Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji – mokytojai ir tėvai. Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų pavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų. Deja, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė, abstinencija. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais. Yra paplitę daug mitų, pvz.; „jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi“, „keli kartai tikrai nepakenks“, „žolė visai nekenkia“ ir pan.

Kas gi yra narkotikai?

Narkotikai – tai organinės ar neorganinės kilmės vaistinė medžiaga, vartojama gryna ar kaip sudėtinė preparatų dalis. Toks narkotikų apibrėžimas pateikiamas žodyne, tačiau jis dar ne visas. Narkotikais vadinama chemine medžiaga, veikianti jūsų organizmą, galinti keisti nuotaiką, elgesį, klausos ir regos pojūčius bei kitus jutimus. Narkotinės medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios centrinės nervų sistemos intoksikaciją ar panašų psichinių funkcijų pokytį. Narkotinės medžiagos apima plačią preparatų skalę, įskaitant narkotikus, psichotropines medžiagas, vaistus, anestetikus, lakiuosius tirpiklius, dopingines medžiagas ir priemones, alkoholį ir tabaką. Narkotinių medžiagų sąvoka įvairiose šalyse gali skirtis, priklausomai nuo įstatymų ir profesinių tradicijų.

Su narkotinėmis priemonėmis žmonija pažįstama nuo seniausių laikų. Jų vartojimas pirmiausia buvo siejamas su buitiniais arba religiniais papročiais ir tradicijomis ten, kur augo augalų, turinčių narkotinių savybių. Būtent tie regionai ir tapo pirmaisiais narkotikų vartojimo židiniais: Pietryčių Azija (opijinės aguonos), Pietų Amerika (kokainas), Artimieji Rytai, Vidurinė Azija, Pietų ir Šiaurės Amerika, Šiaurės Afrika, Iranas, Pakistanas, Afganistanas, Indija (kanapės). Jei Rytų kultūroje narkotikai nuo seno buvo tradicijų, ypač religinių ritualų, dalis, tai Vakarų kultūrai narkotinių medžiagų vartojimas nebūdingas, tai gana naujas socialinis reiškinys. Europoje narkotikai pradėjo smarkiai plisti XX a. septintajame dešimtmetyje – su jais susijusi „gėlių vaikų“ laikotarpio kultūra, kuomet ore sklandė taika, meilė, darna ir kanapių suktinių dūmai. Aštuntame dešimtmetyje išpopuliarėjo heroinas, o šiandien narkotikai – aktuali socialinė problema visame pasaulyje. Lietuvoje narkotikų vartojimas neturi senų tradicijų. Aguonos, kanapės nuo seno buvo žinomos kaip augalai, vartojami kulinarijoje, gana dažnai minimi lietuvių tautosakoje. Šiandien mes jau baigiame tai užmiršti ir, išgirdę kalbant apie šiuos augalus, pirmiausia pagalvojame apie narkotikus. Pastaruoju metu Lietuvoje paplitę ne tik aguonos ar kanapės, bet ir amfetaminai, LSD, „ekstazi“, heroinas, kokainas.

Visus narkotikus galima sugrupuoti į dvi grupes: legalius (tabakas, alkoholis, lakiosios medžiagos ir t. t.) ir nelegalius (heroinas, LSD, marihuana, įvairūs sintetiniai narkotikai ir t. t.). Legalūs narkotikai yra laisvai ir lengvai prieinami, tik taikomi tam tikri valstybės apribojimai. Pavyzdžiui, tabakas parduodamas nuo 18 metų, alkoholiniai gėrimai – nuo 21 m. amžiaius. O nelegalių narkotikų platintojams valstybė taiko įvairias baudžiamąsias priemones (piniginės baudos, turto konfiskavimą, laisvės atėmimą bei kitas bausmes).

Narkomanų subkultūra

Narkotikus vartojančioms žmonių grupėms būdingas tam tikras juos siejantis gyvenimo stilius, laisvalaikio praleidimo būdai, apranga, bendravimo būdas, vertybinės orientacijos. Tačiau toli gražu negalima teigti, kad visiems narkotinės medžiagas vartojantiems žmonėms būdingas vienodas gyvenimo stilius. Jis iš dalies priklauso nuo to, kokiai narkomanų kategorijai priklauso konkretus asmuo. Pavyzdžiui, gana ryškiai savo išvaizdą išsiskiria vadinamieji kislotnikai, vakarėliuose paprastai vartojantys LSD, „ekstazy“, besiklausantys techno, reivo ir pan. Nuo jų išvaizda, vertybinėmis, orientacijomis skiriasi Vilniaus Senamiesčio narkomanai, kurie dažniausiai rūko „žolę“. Šios specifinės jaunimo grupės dažnai ir vis labiau keičiasi, nes plečiasi narkotikus vartojančių vaikų ir moksleivių ratas.

Narkomanas paprastai atrodo ir elgiasi taip:

 nenatūraliai siauri arba išsiplėtę vyzdžiai, sutinusios plaštakos, tamsūs, pažeisti dantys.

 nepriklausomai nuo oro sąlygų apsivilkę drabužiais ilgom rankovėm.

 nevikrus, sunkiai kalbantis, nors iš jo burnos nesklinda alkoholio kvapas.

 dažnai keičiasi jo nuotaikos.

 vengia suaugusių šeimos narių.

 šiurkštus, nemandagus.

 vogia tėvų pinigus, neša iš namų vertingus
ja naujų draugų, apie kuriuos nelinkęs kalbėti, ir kurie vengia jo tėvų.

 nebevertina senųjų draugų.

 niekada nepasakoja apie savo užsiėmimus.

Asmenį, vartojantį narkotikus, galima atpažinti pagal tam tikrus požymius ir ženklus. Bet būti visiškai tikram sunku. Žmonės vartoja narkotikus dėl įvairiausiu priežasčių, skirtingi narkotikai žmones veikia įvairiai. Galima ieškoti elgesio pakitimų, bet nebūtinai kiekvieno elgesys kis vienodai. Vieni žmonės gali atrodyti labai linksmi, kiti labai liūdni.

Kaip tampama narkomanu?

Narkomanija – tai dėl ilgesnio ar trumpesnio narkotikų vartojimo kylanti liga, kuriai būdinga didėjanti tolerancija narkotikui, psichologinė ir fizinė priklausomybė nuo jo, besivystantys saviti psichikos pakitimai. Dažniausiai paaugliai išbando lengvesnius narkotikus, tokius kaip marihuana, dar vadinamą „žole“. Tačiau remiantis statistika, apie 60 proc. žmonių, kurie pabando marihuaną, vėliau imasi heroino. Sociologų duomenimis, 61% apklaustųjų teigia, kad narkotikus išbandė ta pačią dieną, kai jie buvo pasiūlyti; 7 proc. atsisakiusiųjų išbandė juos per sekančias 10 dienų; 12 proc. per artimiausią mėnesį, o 9 proc. dar vėliau. Iš tų, kurie neatsispyrė narkotikams pirmąją dieną, maždaug 80 proc. per sekančias 10 dienų jais svaiginosi pakartotinai.

Narkotikų poveikis kiekvienam asmeniui yra labai individualus, o įvairūs narkotikai veikia labai skirtingai. Pabandžius narkotikų, po tam tikro laiko pajuntama vadinamoji pakitusės sąmonės būsena. Tai gali būti atsipalaidavimas, visų rūpesčių nutolimas, lengvumo, ramybės, meilės ar begalinio džiaugsmo jausmas. Tai euforinė būsena. Pasibaigus narkotinės medžiagos veikimui, asmuo gali grįžti į normalią sąmonės būseną,. Kartais net ir po pirmojo bandymo asmuo patiria liūdnas to malonumo pasekmes (apsinuodijimą, kraujo užkrėtimą, abscecą, mirtį…). Kai jis grįžta į normalią sąmonės būseną ir jaučiasi pakankamai gerai, po kiek laiko, siekdamas malonumo, pabando dar kartą. Taip asmuo tampa psichologiškai priklausomai nuo narkotikų – nuolat apie tai galvoja, nori vėl ir vėl patirti malonumą, atsipalaiduoti. Psichologinė priklausomybė – tai liguistas potraukis nuolat vartoti narkotines medžiagas komforto būklei pasiekti. Narkotikai užvaldo asmens mintis, jausmus ir veiklą, todėl nutraukti vartojimą būna labai sunku.

Po tam tikro laiko narkotinės medžiagas vartojantis asmuo jau nebegali, pasibaigus narkotinės medžiagos poveikiui, sugrįžti į normalią būseną. Narkotikui nustojus veikti, jaučiamas nerimas, įtampa, silpnumas, gali skaudėti galvą ir pan. Gydomasi jau žinomomis ir prieinamomis priemonėmis. Šiuo atveju – narkotikais, kurie ne tik nuslopina visus nemalonius kūno pojūčius, bet dar ir sukelia malonumą. Tačiau toks pat narkotinės medžiagos kiekis jau nebesukelia tokio pat malonumo. Organizmas pripranta, todėl narkotinės medžiagos dozę tenka didinti. Tai vadinamoji tolerancija narkotikui, pasireiškianti silpnėjančia organizmo reakcija į tą patį preparato kiekį. Todėl tokiam pat efektui pasiekti asmuo kas kartą suvartoja vis didesnę narkotiko dozę. Taigi palaipsniui malonumas, kurį sukelia narkotikas, mažėja, o skausmingosios pasekmės – abstinencija – didėja. Pasibaigus narkotiko poveikiui, asmuo jus vis stiprėjanti fizinį skausmą. Abstinencijos reiškiniai išnyksta, kai organizmas gauna naują narkotiko dozę. Taigi, be auksčiau minėtos psichologinės priklausomybės, atsiranda ir fizinė priklausomybė. Fizinė priklausomybė – tai viso organizmo funkcinės veiklos pakitimas, pasireiškiantis ryškiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais, staiga nustojus vartoti narkotiką. Pradžioje tik eksperimentavęs, paskui vystantis psichologinei, fizinei priklausomybei, žmogus tampa narkomanu. Fizinė priklausomybė atsiranda vėliau, kai narkotinė medžiaga tampa būtina organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyros sąlygai. Ji pasireiškia sunkiais psichikos ir fiziniais sutrikimais. Pakinta visos organizmo funkcijos, kraujyje turi nuolat cirkuliuoti tam tikras narkotiko kiekis. Narkotiko vartojimo sukeltus nemalonius reiškinius panaikina nauja dozė. Jei organizmas negauna narkotiko, prasideda abstinencijos sindromas, kuris pasireiškia nežmoniškais skausmais. Jeigu paauglys juos pajustų suvartojęs pirmąją narkotikų dozę, jis niekada netaptų narkomanu.

Paaugliams nejučiomis formuojasi požiūris į narkotikus ir jų vartojimą. Vaikai stebi aplinką, apie narkotikus sužino iš kino filmų, televizijos, vaizdo ir garso įrašų, žurnalų, interneto. Vaikas ar paauglys mato, kaip prabangiai gyvena prekiaujantys narkotikais televizijos filmų herojai, o jam patinkanti kino žvaigždė naujausiame filme traukia cigaro dūmą; skaito interneto tinklapį, kuris skatina pritarti marihuanos legalizavimui. Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susijusi informacija paauglius gali pasiekti visai netikėtai: jos gali būti žurnale skelbiamoje reklamoje, parduotuvėje transliuojamoje dainoje, kino filmo herojaus kalboje. Tokia informacija laipsniškai formuoja nuostatą, kad svaigiųjų medžiagų vartojimas yra savaime suprantama gyvenimo norma.

Paauglystė – ypatingas gyvenimo laikotarpis, nes bręstančio organizmo funkcijų pokyčiai stipriai veikia paauglių psichiką. Jie nori atrodyti suaugę, savarankiški, labai
vertina bendraamžių ir draugų nuomonę. Mėgdžiodami ne visada tinkamą suaugusiųjų elgseną, jų įpročius ar tradicijas, kad pasirodytų panašūs į juos, paaugliai pradeda rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus ar svaigintis įvairiomis psichotropinėmis medžiagomis, pernelyg laisvai ir šiurkščiai elgtis ar net nusikalsti. Todėl svarbu žinoti narkotikų vartojimo priežastis ir laiku užkirsti tam kelią.

Narkomanijos priežastys.

Šeimos, mokyklos ir aplinkos poveikis paaugliui.

Narkomanijos priežasčių pradėta ieškoti dar XIX a. viduryje, tačiau dar ir šiandien nesuformuluota bendra jų koncepcija. Priklausomos aamenybės tema vis dažniau atsiduria įvairių mokslininkų ir praktikų dėmesio centre. Šiuo metu egzistuoja nemažai teorijų, aiškinančių žalingų priklausomybių atsiradimo priežastis. Pasaulinėje literatūroje rastume daugybę tapimo narkomanu priežasčių. Iš tiesų vienareikšmiškai apibūdinti narkomanijos dėl jos priežasčių įvairovės, plataus pačių narkotinių medžiagų asortimento, įvairių narkotikų vartojimo būdų ir pan. neįmanoma. Kalbant apie narkotikų vartojimo priežastis, tikslinga išskirti tam tikras grupes. Bendriausiai narkomanus galima skirstyti pagal amžių – į „suaugusius“ (amžiaus vidurkis – 24 metai) ir „paauglius narkomanus“ bei pagal narkotinių medžiagų vartojimo pobūdį – į „eksperimentuojančius su narkotikais“ir „pastoviai vartojančius narkotikus asmenys“. Šios grupės susijusios – „eksperimentinis“ narkotikų vartojimas būdingesnis jaunimui. Tačiau antra vertus, Skandinavijos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad eksperimentinis narkotikų vartojimas tampa vis populiaresnis tarp vyresnio amžiaus, aukštą socialinę padėtį užimančių asmenų.

Tiriant paauglių narkotinių medžiagų vartojimo priežastis, svarbu teisingai interpretuoti asmenybės ypatybių ir socialinės aplinkos reikšmę elgesio formavimuisi. Elgesio nukrypimai turi savas priežastys. Visgi daugelis tyrinėtojų akcentuoja lemiamą socialinių veiksmų įtaką elgesio sutrikimams:

 neigiamas šeimos poveikis; neteisingas auklėjimas šeimoje; įtraukimas į asocialią, nusikalstamą suaugusiųjų veiklą;

 mokymo-auklėjimo ir pedagoginės korekcijos trūkumai mokykloje; moksleivių užimtumo ir laisvalaikio organizavimo trūkumai; nepakankamas dėmesys teisiniam auklėjimui, socializacijai, prevencijai ir t. t.

Šeima – pagrindinė institucija vaiko gyvenime. Ji teigia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia išsivysto ilgalaikiai vaiko ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Vaikas išmoksta, kas yra šeimos normos bei vertybės. Kiekvieno žmogaus asmenybės ir jo „aš“ formuojasi sąveikaujant su kitais žmonėmis. Glaudūs ryšiai su tėvais, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra labai svarbūs. Galimybė užmegzti artimus, ilgalaikius ryšius yra be galo svarbi vaiko ateities gerovei. Jei vaikas nepatiria tėvų meilės ir rūpesčio, nesusiformuoja prieraišumas. Nesant prieraišumo jausmo, vystosi socialinė disfunkcija. Šie vaikai išgyvena nerimą, patiria sunkias depresijas, galvoja apie savižudybę ir žudosi, jiems vystosi psichozės ir t. t.

Dauguma linkusių į žalingus įpročius vaikų dažniausiai yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą ir yra nestabilios. Skurdas, tėvų psichopatologija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaikų elgesio sutrikimais. Nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškus tokiai vaiko savybei kaip impulsyvumas, sutrinka vaikų ir tėvų bendravimas. Tokiose situacijose tėvai dažnai griebiasi žiaurių fizinių bausmių, nes nesugeba nustatyti pastovių, vaiko elgesį reguliuojančių taisyklių. Kitais atvejais, kai tėvai įžeidinėja, žemina vaiką, vaikui parodomas žiauraus elgesio pavyzdys, jis mokosi elgtis taip pat. Vaikai iš šeimų, kuriuose tėvai jais visai nesidomi, neskiria jiems laiko, nesidomi jų interesais, veikla, nebendrauja su jais, gali susirasti draugų, kurie užsiima nusikalstama vaikla, uosto klijus, vartoja narkotikus, ir taip pat įsitraukti į šią veiklą, norėdamo prie jų pritapti. Tai atsitinka, kai skiriama nepakaknkamai dėmesio vaikui.

Mokykla suteikia vaikui naujų galimybių, bet kelia ir naujų reikalavimų. Vaikas patenka į aplinką, kurioje galioje tam tikros taisyklės, kur į jį kreipiamas nepažįstamų suaugusiųjų dėmesys. Čia vyksta intensyvus bendravimas: mokynių su mokiniais, mokinių su mokytojais. Tie santykiai dažniausiai nulemia ir mokymosi sėkmę. Jei bendravimas mokykloje yra tik individualus, t. y. kiekvienas dirba atskirai, rūpinasi vien savo laimėjimais, nėra tarpusavio supratimo, pagarbos, užuojautos, tai mokiniai tada jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Mokytojas ne visada skatina moksleivių iniciatyvą, retai atsižvelgia į jų nuomonę, skatina bendravimą, sukuria pasitikėjimo atmosferą, o nuolatos ar dažnai reikalauja besąlygiškai vykdyti nurodymus. Tai, suprantama, neskatina gerų tarpusavio santykių. Kartais į mokinį žiūrima kaip į žemesnį žmogų, ne visada jis išklausomas, neatsižvelgiama į jo problemas. Nemažai moksleivių slegia mokyklos aplinka. Jie nerimauja dėl pažymių, sunkiai įveikia mokymo programą, jaučią baimę ir įtampa prieš kontrolinius darbus. Save nuvertinantys
jaučiasi nesaugūs, nepasitikintys, jie neturi motivacijos veikti, pasyvūs, iš anksto orientuoti į nesekmę. Galime teigti, jog vaikui būtini jausminiai ryšiai, visų pirma su tėvais. Juos praradęs, vaikas ieško kompensacijos, santykiuose su kitais žmonėmis, dažniausiai su auklėtojais, mokytojais. Jis turi būti tikras, kad tėvai ir mokytojai su dėmesiu jį išklausys, atsakys į klausimus, paguos ir padrąsins. Jis bijo būti nesuprastas, neįvertintas, neteisingai nubaustas. Be to, vaikui būdingas poreikis išreikšti tai, ką jis mato ir išgyvena. Todėl šis poreikis dažniausiai įgauna asocialias formas. Atsiradusią emocinę tuštumą vaiko širdyje greit užpildo gatvės arba neformalios grupės įtaka.

Beandraamžių grupėje gali gėriau vystytis abipusis supratimas ir kooperacija negu šeimoje. Į draugo kritiką dažnai greičiau reaguojama negu į vyresniųjų priekaištus. Ir jei nori priklausyti grupei, privalai laikytis jos normų. Grupės nariai turi didesnę kompetenciją, tampa vaikams modeliu, pagal kurį jie išmoksta naudingų elgesio normų. Jei tam tikras poelgis atneša sėkmę, jis kartojamas (teigiamas įtvirtinimas), kas nepavyksta – to ateityje atsisakoma. Tačiau nepalankiomis aplinkybėmis gali išsivystyti ir neigiamos grupės normos. Jei tarp jos narių didesnis amžiaus skirtumas, gali atsirasti nesveikas priklausomumas, pasireiškiąs jėgos naudojimu bei pajungimu savo valiai. Dažniausiai paaugliai yra priimami į savo bendraamžių grupes todėl, kad sutampa jų interesai ar elgesio būdai (pavyzdžiui, važinėjimas motociklais ar kovojimas tarpusavyje), yra linkę perimti ir kitus elgesio būdus, vertybes, kurios egzistuoja toje grupėje. Tos kitos vertybės gali būti susiję su mokymusi (ir tai gali nulemti iškritimą iš mokyklos), nusikalstamu elgesiu, narkotikų vartojimu ir t. t. Tai yra, bendraamžių grupė gali būti tarpininku, vaikui perimant asocialaus elgesio modelį, Ne tik grupė daro įtaką, kad asmuo pradėtų agresyviai elgtis, bet ir kai kurie asmenys pasižymi tuo, kad yra ypač linkę tokiai įtakai pasiduoti. Šeima gali daryti įtaka tam, ar vaikas įsitrauks į bendraamžių grupes tiesiogiai ir netiesiogiai. Netiesioginė įtaka pasireiškia tuo, kur šeima gyvena, kokią mokyklą lanko vaikas, kokia yra šeimos socioekonominė padėtis. Tiesioginė įtaka pasireiškia tuo, kaip tėvai auklėja savo vaikus, kokią vaikų veiklą arba kokius ryšius su bendraamžiais skatina. Bendraamžių subkultūros pagrindiniai gyvenimo principai tampa besiformuojančios asmenybės dalimi ir juos pakeisti tampa labai sudėtinga. Kaip matyti iš minimų faktų, labai svarbų, kurią bendraamžių subkultūros dalį pasirinks vaikas ar paauglis, kokį pasirinks vertybinį kryptingumą. Visam tam didelę įtaką turi masinės informavimo priemonės.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3459 žodžiai iš 6819 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.