Psichologijos terminai
5 (100%) 1 vote

Psichologijos terminai

1121

TURINYS

Struktūralizmas………………………………………………………………………3

Funkcionalizmas……………………………………………………………………3-4

Biheviorizmas………………………………………………………………………4-5

Geštalpsichologija…………………………………………………………………….5

Psichoanalizė………………………………………………………………………..6-7

Neopsichoanalizė……………………………………………………………………7-8

Kognityvinė psichologija……………………………………………………………8-9

Humanistinė psichologija…………………………………………………………….10

Literatūra……………………………………………………………………………..11

Struktūralizmas

V. Vuntas 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimų

laboratoriją. Su šiuo faktu siejama psichologijos, kaip savarankiško

mokslo, atsiradimas. Toje laboratorijoje savo mokslinę karjerą pradėjo

tokie žymūs mokslininkai kaip G. S. Holas (įkūręs Amerikos psichologijos

asociaciją), Dž. Keteletas ( individualių skirtumų psichologijos

pradininkas), H. Miunsterbergas ( taikomosios psichologijos pradininkas).

Struktūralizmas – psichologijos kryptis, kuriuos atstovai (be jau

minėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio teigė, jog susijusią su patyrimu. Sąmonę

galima suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie,

jungdamiesi pagal asociacijų dėsningumus, sudaro sąmonės turinį. Buvo

manoma, kad sąmonės turinys gali betarpiškai atsiskleisti žmogui ir tuo

remiantis buvo sukurtas tyrimo metodas – introspekcija. Laboratorinėmis

sąlygomis, pateikiant įvairius stimulus, tiriamajam reikėjo stebėti ir

nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Introspekcija – tai ne paprasta savistaba.

Tiriamieji būdavo specialiai paruošiami tyrimui juos treniruojant, buvo

planuojama ataskaitos apie patyrimą įgūdžiai.

Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos. Tai, ką žmogus gali

papasakoti, nėra tapatu tam, kas vyksta jo sąmonėje. Žmogiškasis

subjektyvumas lėmė tyrimo duomenų įvairovę ir sunkumus juos pakartoti. Be

to, struktūralistinis požiūris į sąmonę pasirodė labai supaprastintas.

Pagrindiniai šios krypties atstovų nuopelnai yra tie, kad

psichologijai buvo iškelti mokslinio tyrimo kriterijai, kuriais

vadovaujantis buvo siekiama atlikti tyrimus ir gauti objektyvius

rezultatus. Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis, išliko kai

kuriuose tyrimuose iki šių dienų.

Funkcionalizmas

Ryškiausi atstovai V. Džeimsas, R.Vudvortsas, H. Spenseris teigė, kad

psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui

prisitaikyti prie aplinkos. Buvo perimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijos

procese išlieka tik stipriausi. Buvo teigiama, kad prisitaikymo prie

aplinkos dėsnis galioja ir žmogui. V.Džeimsas 1890 m. išleistoje knygoje

„Psichologijos pagrindai“ teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo

prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla.

Be to, žmogaus vidinis gyvenimas yra nuolatinė pojūčių ir patirties tėkmė.

Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichiniai būčiai

formą. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savoje vidinėje

psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka pasaulio objektyvumą. Žmogaus

vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsas

sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina

žmogų veikti tuo ar kitu būdu.

Funkcionalizmo atstovai buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijos

rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu bei

eksperimentais.

Funkcionalistų įnašas į psichologijos mokslą yra svarbus, nes pateikė

dinaminę psichikos sampratą ir sąlygojo spartų taikomosios psichologijos

vystimąsi XX a. pradžioje. Tuo metu gyveno ir kūrė: H.Holas- pedagoginės

psichologijos pradininkas; R. B. Ketelas – protinių sugebėjimų testo

kūrėjas; A. Bine – protinio išsivystymo diagnostikos pradininkas; V. D.

Skotas – pirmasis pritaikęs psichologijos žinias reklamos kūrimui,

profesinės atrankos bei vadovavimo problemų sprendimui. V.D. Skotas įkūrė

pirmąją psichologinio konsultavimo centrą, padedantį organizacijoms spręsti

iškilusias psichologines problemas.

Biheviorizmas

Dž. Votsonas, E. Torndaikas, ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai,

iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti moksline, turi tyrinėti

elgesį. kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas

kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Vidinė psichinė

realybė, kuri buvo funkcionalizmo tyrimo objektas, negali būti objektyviai

stebima bei tiriama. Psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje.

Pradiniuose elgesio tyrinėjimo etapuose dalyvavo vaikai; tai uždraudus,

imta naudoti viščiukus, peles ir kitus gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys

yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą,

lengvai galima prognozuoti elgesį.
Tokios sąvokos kaip „ protas“ ,

„sąmonė“, „išgyvenimas“ ir kitos prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnais

rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui.

Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėl

to bihevioristai buvo karštai kritikuojami savo amžininkų.

Nežiūrint minėto trūkumo (beje, esminio), bihevioristai iškėlė

psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad

elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama.

Neobiheviorizmo atstovas E. Č. Tolminas įvedė tarpinių kintamųjų

sąvoką, kuri apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus.

Išmokimas, anot Tolmino, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie

yra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dėka išmokimas yra

automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir nepriklauso nuo

subjekto valios ir nervų. Nobihevioristai darė toli siekiančias išvadas;

stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuoti

individu.

B.F. Skineris tyrinėjo bausmės ir įvairių pastiprinimo sistemų įtaką

išmokimui. Tyrimai parodė, kad elgesiomodifikacija gali būti pasiekiama

norimo elgesio teigiamo pastiprinimo dėka. Šis metodas plačiai taikomas iš

šiandien pedagogikoje ir psichiatrijoje.

Geštaltpsichologija

Ši kryptis siejama su tokiais vardais, kaip M. Vertheimeris, K. Kofka,

V. Keleris.

Pagrindinis geštaltpsichologijos dėmesys buvo sutelktas suvokimo ir

atminties tyrinėjimui. Suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų

sumai. Pagrindinė psichikos ypatybė – tai įgimtas sugebėjimas suvokiamą

informaciją organizuoti į tam tikras formas ( gestelt (vok.) – pavidalas,

forma). Buvo sakoma, kad, kai žiūrime pro langą, matome medžius, o ne

sensorinius segmentus. Visumos organizaciją nulemia atskirų ją sudarančių

dalių ypatybes ir funkcijas. Tyrinėjant suvokimą ( dažniausiai regėjimu),

buvo nustatyta tokie ypatumai: kontantiškumas, struktūriškumas, suvokimo

priklausomybė nuo fono ir t.t.

Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ geštaltpsichologams buvo svarbiausios. Jie

siekė paaiškinti, kaip figūra išskiriama iš fono. Figūros ir fono problema

akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose, kur figūra ir fonas lyg ir nevalingai

keičiasi vietomis. Informacijos „perstruktūravimo“ mechanizmas buvo

perkeltas į kūrybinio mąstymo bei netikėto sprendimo atradimo paaiškinimą.

Tyrinėjant mąstymą, buvo nustatyta, kad pažintiniai procesai, perkurdami

suvokiamą objektą, produktyviai veikia mąstymą. Visybiškumo idėja buvo

panaudota ir vėliau, aiškinant grupės dinamiką bei kuriant gestelt-

terapijos metodus.

Ši kryptis buvo kritikuota dėl to, kad jos teiginiai ne visada

pagrįsti eksperimentais įrodymais, sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta

apibrėžtumo.

Tačiau svarbu yra tai, kad gestaltpsichologai atkakliai domėjosi

psichikoje vykstančiais procesais (suvokimu, mąstymu ir kt. ) biheviorizmo

klestėjimo laikais ir oponavo jam.

Psichoanalizė

Ši kryptis siejama su Z. Froido vardu. Pirmiausia psichoanalizė buvo

vadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psihologine teorija, dar

vėliau – plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi. Z. Froidas

buvo praktikuojantis psichiatras ir, stebėdamas savo pacientus, suprato,

kad jų elgesys yra sąlygotas pasąmoninių jėgų, pavadintų potraukiais, kurių

pagrindą sudaro instinktai. Sąmonės lygmenyje jų pasirodymas yra

uždraustas, todėl jie išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai veikia

ir be sąmonės žinios, pasireikšdami sapnais, kalbiniais apsirikimais,

nukrypimais nuo adekvataus elgesio, įtakodami profesijos pasirinkimą bei

kūrybą. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis,

nes būtent jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime.

Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi

bręstant asmenybei.

Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys – id (nesąmoningas), ego

(pasąmoninis), ir superego ( sąmoningas).

Z. Froidas buvo kritikuojamas už seksualinio potraukio (libido)

asmenybės gyvenime sureikšminimą ir suabsoliutinimą, už sąmonės ir

pasąmonės santykio antagonizmą (todėl Froido teorija yra vadinama

panseksualistine). Be to, jo teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai.

Šios krypties nuopelnai psichologijai aiškiai persveria trūkumus. Nors iki

Z. Froido taip pat kalbama apie pasąmonę, būtent ji bandė atskleisti

dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Sąmonė jau nebuvo suprantama

kaip uždara erdvė, bet tapo psichinės visumos dalimi. Z. Froidas atkreipė

dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniam funkcionavimui. Jis

įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas iš svarbiausių

šiandieninėje psichoterapijoje.

    Šiandien labai dažnai susiduriame su Z..Froido ir psichoanalizės

kritika. Deja, kaip paaiškėja, kritikuoti imasi tie, kurie tėra perskaitę

tik keletą Z.Froido knygų ir neretai nėra nieko girdėję apie tolesnius

psichoanalizės raidos kelius ir pokyčius. Ypač keista, jog didžiausi

kritikai yra tie, kurie mokosi ar yra baigę kurią nors
psichoterapijos

mokyklą, bet niekuomet nėra mokęsi jokios psichoanalitinės teorijos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1405 žodžiai iš 2796 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.