TURINYS
Struktūralizmas………………………………………………………………………3
Funkcionalizmas……………………………………………………………………3-4
Biheviorizmas………………………………………………………………………4-5
Geštalpsichologija…………………………………………………………………….5
Psichoanalizė………………………………………………………………………..6-7
Neopsichoanalizė……………………………………………………………………7-8
Kognityvinė psichologija……………………………………………………………8-9
Humanistinė psichologija…………………………………………………………….10
Literatūra……………………………………………………………………………..11
Struktūralizmas
V. Vuntas 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimų
laboratoriją. Su šiuo faktu siejama psichologijos, kaip savarankiško
mokslo, atsiradimas. Toje laboratorijoje savo mokslinę karjerą pradėjo
tokie žymūs mokslininkai kaip G. S. Holas (įkūręs Amerikos psichologijos
asociaciją), Dž. Keteletas ( individualių skirtumų psichologijos
pradininkas), H. Miunsterbergas ( taikomosios psichologijos pradininkas).
Struktūralizmas – psichologijos kryptis, kuriuos atstovai (be jau
minėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio teigė, jog susijusią su patyrimu. Sąmonę
galima suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie,
jungdamiesi pagal asociacijų dėsningumus, sudaro sąmonės turinį. Buvo
manoma, kad sąmonės turinys gali betarpiškai atsiskleisti žmogui ir tuo
remiantis buvo sukurtas tyrimo metodas – introspekcija. Laboratorinėmis
sąlygomis, pateikiant įvairius stimulus, tiriamajam reikėjo stebėti ir
nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Introspekcija – tai ne paprasta savistaba.
Tiriamieji būdavo specialiai paruošiami tyrimui juos treniruojant, buvo
planuojama ataskaitos apie patyrimą įgūdžiai.
Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos. Tai, ką žmogus gali
papasakoti, nėra tapatu tam, kas vyksta jo sąmonėje. Žmogiškasis
subjektyvumas lėmė tyrimo duomenų įvairovę ir sunkumus juos pakartoti. Be
to, struktūralistinis požiūris į sąmonę pasirodė labai supaprastintas.
Pagrindiniai šios krypties atstovų nuopelnai yra tie, kad
psichologijai buvo iškelti mokslinio tyrimo kriterijai, kuriais
vadovaujantis buvo siekiama atlikti tyrimus ir gauti objektyvius
rezultatus. Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis, išliko kai
kuriuose tyrimuose iki šių dienų.
Funkcionalizmas
Ryškiausi atstovai V. Džeimsas, R.Vudvortsas, H. Spenseris teigė, kad
psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui
prisitaikyti prie aplinkos. Buvo perimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijos
procese išlieka tik stipriausi. Buvo teigiama, kad prisitaikymo prie
aplinkos dėsnis galioja ir žmogui. V.Džeimsas 1890 m. išleistoje knygoje
„Psichologijos pagrindai“ teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo
prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla.
Be to, žmogaus vidinis gyvenimas yra nuolatinė pojūčių ir patirties tėkmė.
Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichiniai būčiai
formą. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savoje vidinėje
psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka pasaulio objektyvumą. Žmogaus
vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsas
sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina
žmogų veikti tuo ar kitu būdu.
Funkcionalizmo atstovai buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijos
rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu bei
eksperimentais.
Funkcionalistų įnašas į psichologijos mokslą yra svarbus, nes pateikė
dinaminę psichikos sampratą ir sąlygojo spartų taikomosios psichologijos
vystimąsi XX a. pradžioje. Tuo metu gyveno ir kūrė: H.Holas- pedagoginės
psichologijos pradininkas; R. B. Ketelas – protinių sugebėjimų testo
kūrėjas; A. Bine – protinio išsivystymo diagnostikos pradininkas; V. D.
Skotas – pirmasis pritaikęs psichologijos žinias reklamos kūrimui,
profesinės atrankos bei vadovavimo problemų sprendimui. V.D. Skotas įkūrė
pirmąją psichologinio konsultavimo centrą, padedantį organizacijoms spręsti
iškilusias psichologines problemas.
Biheviorizmas
Dž. Votsonas, E. Torndaikas, ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai,
iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti moksline, turi tyrinėti
elgesį. kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas
kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Vidinė psichinė
realybė, kuri buvo funkcionalizmo tyrimo objektas, negali būti objektyviai
stebima bei tiriama. Psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje.
Pradiniuose elgesio tyrinėjimo etapuose dalyvavo vaikai; tai uždraudus,
imta naudoti viščiukus, peles ir kitus gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys
yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą,
lengvai galima prognozuoti elgesį.
Tokios sąvokos kaip „ protas“ ,
„sąmonė“, „išgyvenimas“ ir kitos prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnais
rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui.
Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėl
to bihevioristai buvo karštai kritikuojami savo amžininkų.
Nežiūrint minėto trūkumo (beje, esminio), bihevioristai iškėlė
psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad
elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama.
Neobiheviorizmo atstovas E. Č. Tolminas įvedė tarpinių kintamųjų
sąvoką, kuri apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus.
Išmokimas, anot Tolmino, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie
yra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dėka išmokimas yra
automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir nepriklauso nuo
subjekto valios ir nervų. Nobihevioristai darė toli siekiančias išvadas;
stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuoti
individu.
B.F. Skineris tyrinėjo bausmės ir įvairių pastiprinimo sistemų įtaką
išmokimui. Tyrimai parodė, kad elgesiomodifikacija gali būti pasiekiama
norimo elgesio teigiamo pastiprinimo dėka. Šis metodas plačiai taikomas iš
šiandien pedagogikoje ir psichiatrijoje.
Geštaltpsichologija
Ši kryptis siejama su tokiais vardais, kaip M. Vertheimeris, K. Kofka,
V. Keleris.
Pagrindinis geštaltpsichologijos dėmesys buvo sutelktas suvokimo ir
atminties tyrinėjimui. Suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų
sumai. Pagrindinė psichikos ypatybė – tai įgimtas sugebėjimas suvokiamą
informaciją organizuoti į tam tikras formas ( gestelt (vok.) – pavidalas,
forma). Buvo sakoma, kad, kai žiūrime pro langą, matome medžius, o ne
sensorinius segmentus. Visumos organizaciją nulemia atskirų ją sudarančių
dalių ypatybes ir funkcijas. Tyrinėjant suvokimą ( dažniausiai regėjimu),
buvo nustatyta tokie ypatumai: kontantiškumas, struktūriškumas, suvokimo
priklausomybė nuo fono ir t.t.
Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ geštaltpsichologams buvo svarbiausios. Jie
siekė paaiškinti, kaip figūra išskiriama iš fono. Figūros ir fono problema
akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose, kur figūra ir fonas lyg ir nevalingai
keičiasi vietomis. Informacijos „perstruktūravimo“ mechanizmas buvo
perkeltas į kūrybinio mąstymo bei netikėto sprendimo atradimo paaiškinimą.
Tyrinėjant mąstymą, buvo nustatyta, kad pažintiniai procesai, perkurdami
suvokiamą objektą, produktyviai veikia mąstymą. Visybiškumo idėja buvo
panaudota ir vėliau, aiškinant grupės dinamiką bei kuriant gestelt-
terapijos metodus.
Ši kryptis buvo kritikuota dėl to, kad jos teiginiai ne visada
pagrįsti eksperimentais įrodymais, sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta
apibrėžtumo.
Tačiau svarbu yra tai, kad gestaltpsichologai atkakliai domėjosi
psichikoje vykstančiais procesais (suvokimu, mąstymu ir kt. ) biheviorizmo
klestėjimo laikais ir oponavo jam.
Psichoanalizė
Ši kryptis siejama su Z. Froido vardu. Pirmiausia psichoanalizė buvo
vadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psihologine teorija, dar
vėliau – plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi. Z. Froidas
buvo praktikuojantis psichiatras ir, stebėdamas savo pacientus, suprato,
kad jų elgesys yra sąlygotas pasąmoninių jėgų, pavadintų potraukiais, kurių
pagrindą sudaro instinktai. Sąmonės lygmenyje jų pasirodymas yra
uždraustas, todėl jie išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai veikia
ir be sąmonės žinios, pasireikšdami sapnais, kalbiniais apsirikimais,
nukrypimais nuo adekvataus elgesio, įtakodami profesijos pasirinkimą bei
kūrybą. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis,
nes būtent jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime.
Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi
bręstant asmenybei.
Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys – id (nesąmoningas), ego
(pasąmoninis), ir superego ( sąmoningas).
Z. Froidas buvo kritikuojamas už seksualinio potraukio (libido)
asmenybės gyvenime sureikšminimą ir suabsoliutinimą, už sąmonės ir
pasąmonės santykio antagonizmą (todėl Froido teorija yra vadinama
panseksualistine). Be to, jo teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai.
Šios krypties nuopelnai psichologijai aiškiai persveria trūkumus. Nors iki
Z. Froido taip pat kalbama apie pasąmonę, būtent ji bandė atskleisti
dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Sąmonė jau nebuvo suprantama
kaip uždara erdvė, bet tapo psichinės visumos dalimi. Z. Froidas atkreipė
dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniam funkcionavimui. Jis
įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas iš svarbiausių
šiandieninėje psichoterapijoje.
Šiandien labai dažnai susiduriame su Z..Froido ir psichoanalizės
kritika. Deja, kaip paaiškėja, kritikuoti imasi tie, kurie tėra perskaitę
tik keletą Z.Froido knygų ir neretai nėra nieko girdėję apie tolesnius
psichoanalizės raidos kelius ir pokyčius. Ypač keista, jog didžiausi
kritikai yra tie, kurie mokosi ar yra baigę kurią nors
psichoterapijos
mokyklą, bet niekuomet nėra mokęsi jokios psichoanalitinės teorijos.