Psichologijos valstybinis-2005
5 (100%) 1 vote

Psichologijos valstybinis-2005

1121314151617181

Psichologiios obiektas, šakos. kryptys, uždaviniai ir reikšmė, vieta mokslu sistemoje. Psichologija ir edukologija.

Žodis ‘psichologija’ kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių psyche -siela ir logos – mokslas. Yra 3 žmogaus egzistencijos lygmenys – fizinis, psichinis ir dvasinis. Juos tyrinėja atskiros mokslo šakos: fizinį – medicina ir biologija, psichinį – psichologija ir dvasinį – teologija. Siekiant išvengti painiavos, vidiniams išgyvenimams, mintims ir troškimams įvardyti psichologijoje yra naudojamas ‘psichikos’ terminas. Psichologija pradėjo formuotis V a. prieš Kristų senovės Graikijos filosofų darbuose. XIX a. subrendo sąlygos psichologijai tapti atskiru mokslu/ kurio uždavinys – tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje.

Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę/ raidą/ reiškimosi formas ir

mechanizmus.

Psichologijai kaip mokslui budinga:

1.Kiekvienas mokslas siekia kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi empiriniu (gr. empeiria- pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai, tai elgsena/ kuri gali būti tyrėjo užfiksuota elgsenos lygiai:

a) fiziologinės reakcijos (pulsas, nerviniai impulsai, prakaito išsiskyrimas/ kraujospūdis/ kvėpavimo dažnis ir pan.)

b) motorika ir judesiai

c) kalbinės reakcijos

d) gali būti fiksuojami ir elgsenos rezultatai (įvykdyta ar neįvykdyta užduotis, piešimai ir kt.).

2.Mokslas siekia ir ne tik aprašyti surinktus faktus/ bet ir juos paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti, reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų/ keldama mokslines hipotezes ir jas tikrindama.

3.Kiekvienas mokslas turi teorijas. Teorija – tai apibendrinantys teiginiai/ kurie leidžia aiškinti faktus, numatyti būsimų faktų pasirodymą bei interpretuoti būsimus faktus.

4.Psichologija turi savo mokslinius metodus t.y.būdus/ kuriais yra renkami ją dominantys faktai.

5.Kiekvienas mokslas turi specialius terminus – žodžius/ kurie turi tikslią apibrėžtą mokslinę reikšmę. Pvz.

psichologijoje žodis ‘suvokti’ – tai susidaryti šiuo metu veikiančio objekto vaizdą.

Psichologijos objektas-psichika: SĄMONĖ ir PASĄMONĖ.

Sąmonė – tai toji psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti apie šį pažinimą/prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius (to nesugeba gyvūnai). Galima sakyti/ kad sąmonė yra tai/ apie ką žmogus gali duoti žodinę ataskaitą. Žmogus pažįsta ne tik išorinį pasaulį/ bet ir pats save, savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone. Dar vaikystėje žmogus ima skirti save nuo kitų. Jis ima pažinti ir vertinti savo psichinius reiškinius (protą, jausmus/ valią), lyginti juos su kitų žmonių atitinkamais reiškiniais.

Pasąmonė – tai psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, hipnozės reiškiniai. Visa, kas susiję su mūsų pagrindiniais gyvenimo įgūdžiais, pvz. ėjimu, rašymu, kalbėjimu ir t.t.taip pat glūdi pasąmonėje.

Psichologijos šakos:

I.Fundamentalioji:

l.Bendroji psichologija. Ji aiškina pagrindines psichologijos problemas/ jos tikslus, metodus ir kt, Z.Socialinė psichologija tyrinėja kaip žmonės veikia vienas kitą (kaip suvokiame, vertiname save bei kitus),

3-Amžiaus tarpsnių (raidos) psichologija duoda vaiko, paauglio, jaunuolio/ subrendusio ir senstančio Žmogaus psichikos pažinimą.

4.Zoopsichologija – gyvūnų psichikos tyrimas, bandant paaiškinti ir pažinti gyvūnų elgesį.

5.Medicininė psichologija nagrinėja įvairių susirgimų psichologinius aspektus. Ji tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai bei somatinės (kūno) ligos poveikį psichikai.

6-Patopsichologija nagrinėja žmogaus psichikos sutrikimus.

II.Taikomos:

1.Darbo ir inŽinierinė tyrinėja profesines asmenybės ypatybes, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan.

2.Pedagoginė tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes,

3.Šeimos – analizuoja partnerio pasirinkimo, Šeimos kūrimo, šeimos tarpusavio ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus ir pan.

4.Kūrybos (arba inovacijų) – aiškina mokslinės, techninės/ meninės kūrybos procesų dėsningumą/ kūrybinių sugebėjimų struktūrą ir pan.

S.Sporto – atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas, tiria sportininkų elgesį varžybose.

6.Vadovavimo tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko spęsti konfliktus/ vesti derybas ir pan.

7,0rganizacinė – tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu. Šiandien intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos,

Psichologiios krvptvs:

l.Struktūralizmas. Atstovai V.Vuntas, E.Tičineris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonę, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galiam suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį.

2,Funkcionalizmas. Atstovai V.Džeimsas, R.Vudvortsas/ F.Spenseris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.

3.Biheviorizmas. Atstovai
Dž. Vatsonas/ E.Torndaikas. Jie iškėlė idėją/ kad, jog psichologija turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas.

4.Geštaltpsichologija. Atstovai V.Keleris, K.Kofka, M.Vertheimeris. Jie tyrė suvokimą. ir atmintį.

5.Psichoanalizė. Atstovai Z.Froidas. Bandė atskleisti ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogaus psichikoje išskiriami trys lygmenys: id (nesąmoningas), ego (pasąmonijinis) / superego(sąmoningas).

6-Neopsichoanalizė. Atstovai A. AdIeris, K. Jungas, K. Horm, E.Fromas, E. Eriksonas. Jie pabrėžė socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui. ARBA Jie, neatmesdami nesąmoningų reiškinių vaidmens psichikoje, iškėlė ir sodalinės bei kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena žmogus, reikšmę.

7.Kognityvinė (šiuolaikinė psich. kryptis). Atstovai U.Neiseris, S.Stenbergas. Įrodė, kad subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai.

S.Humanistinė. Atstovai A.Maslou, K.Rodžersas, V.Franklis. jie iškėlė asmenybės reikšmę, jos sugebėjimus siekti didelių vertybių/ pažinti save,(Uždavinys – rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas). Šiuolaikinė psichologija yra žinių sistema, apimanti įvairias psichinės tikrovės sritis. Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plečiasi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių.

Psichologija ir edukologija?

2. Psichikos tyrimo galimybės ir būdai. Specifiniai raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai

Galima išskirti mokslinius psichologinius tyrimus ir psichodiagnostiką. Psichodiagnostika – psichologo praktiko veikla. Naudojantis mokslo žiniomis, siekiama pažinti vieną kurį nors konkretų atvejį. Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi, tuo kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto būvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktų, reiškinių, suformuluoti dėsnius, kurti arba patikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama pasiekti tai, kas nauja, nežinoma. Psichologijoje galime išskirti tris mokslinio tyrimo strategijas:

1. Aprašomoji arba stebėjimo strategija naudojama, kai norima gauti duomenų apie elgesį, savižiną ir t.t. Tokiu būdu gaunamos išvados nepaaiškina priežasčių ir tik konstatuoja faktus.

2. Eksperimentinė strategija, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis.

3. Koreliacinis tyrimas naudojamas tada, kai ieškomas ryšys tarp tam tikrų psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus. Kiekl mokslas turi tam tikrų būdų. – metodų kuriais jis renka žinias apie savo tiriamus objektus. Galima išskirti šiuos duomenų rinkimo bei matavimo būdus-metodus:

1. Stebėjimas-tai objektyvus duomenų rinkimo būdas/ kai Žmogus savo jutimo organų pagalba tiksliai suvokia daiktus ir reiškimus. Kad stebėjimas būtų objektyvus, reikia naudotis aparatūra, stebimus duomenis tiksliai apibrėžti/ o faktus tiksliai fiksuoti bei klasifikuoti/ išreikšti juos skaičiais/ stebėti juos atitinkamais laiko tarpais.

Faktai gali būti renkami įvairiomis stebėjimo priemonėmis:

Pastebėjimas natūraliose gyvenimo sąlygose, kai nesikišame į stebėjimą/ situaciją t.y. tyrėjas nėra suvokiamas (pvz.tiriame vaikų elgesį. stebėjimas tyrėjo sudarytose sąlygose. kurios yra artimos natūralioms. Šiuo būdu naudojamės, kai norime aiškintis natūraliai vykstančius reiškinius, bet reiktų ilgai laukti, kol tos sąlygos susidarys. Todėl Šios sąlygos sukuriamos dirbtinai (pvz. vairuotojų elgesys, pamačius avariją ir t.t). stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje/ laboratorijoje, kai tyrėjas yra suvokiamas savo instrukcijomis sukelia stebėjimo reiškinį, naudojant šį būdą sutaupoma daug laiko, procedūras galima kartoti. Reiškiniams sukelti ir registruoti pasitelkiama technika. Stebėjimas dalyvaujant tyrėjui. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią gr. [r stebėti tos gr, narius ‘iš vidaus’, Šis būdas labai tinka socialinio elgesio tyrimams, kai norime gauti informaciją apie tai, kas vyksta uždarose grupėse/ sektose ir pan.

2. Apklausa – duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu ar raštu atsakant į pateiktus klausimus. apklausa raštu -įvairios anketos/ klausimynai, žodžiu – pokalbiai/ interviu. Šiuo būdu gauname informaciją apie žmogaus savęs pažinimą/ savęs vertinimą ir t.y. žinias iš savižinos srities. Tokių duomenų nesurinksi stebėdamas. Silpnoji pusė -tai subjektyvumas.

3. Psichologiniais testais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testai gali būti naudojami tiriamųjų atrankai. Testas – tai standartinės užduotys/ iš kurių atlikimo pagal tam tikrus kriterijus galime įvertinti Žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį ir t.t). Kuriant testą reikia nustatyti ryšį tarp tiriamos psichinės savybės ir užduočių atlikimo, t.y. išsiaiškinti ar testo užduotys iš tiesų atspindi tyrėja dominančią savybę (tai testo validumas). Testas turi tikti visiems konkrečios kultūros atstovams, todėl psichologus visad domina, ar norma yra patikimai nustatyta. Pagal matavimo sritį testus galima suskirstyti:

• žinių testai skirti nustatyti mokymo metodų efektyvumą;

• gabumų testai skirti būsimos veiklos rezultatų prognozavimui;

• asmenybės testai paprastai skirstomi
asmenybės klausimynus (sudaro klausimai, į kuriuos žmogus atsakydamas suteikia info apie savo elgesį, jausmus, potyrius, gali būti skirti matuoti vienai savybei/ pvz.nerimui) »r projekcinius testus (budingos nekonkreČios ir daugiaprasmės užduotys).

Pagal pateikiamų užduočių pobūdį projekciniai testai skirstomi į:

1. asociacinius. kuriuos sudaro neapibrėžti stimulai, pvz.įvairios formos, primenančios rašalo dėmes R-oršacho teste. Tiriamajam reikia išvardinti visas asociacijas, kurios kyla, suvokiant konkrečią rašalo dėmę.

2. interpretacinius. kuriuose tiriamasis turi užbaigti pateiktus sakinius, piešiniu arba įrašyti į nurodyto personažo lūpas žodžius, kuriuos jis ištartų panašioje situacijoje.

3. Ekspresyvinius testus, kuriuose užduotys susiję su laisva tiriamojo raiška. Pvz.tiriamam skiriama užduotis nupiešti namą, medį, žmogų arba fantastinį gyvūną (H – T – H testas). Tik projekcinių testų pagalba atskleidžiami psichikos gelmėje glūdintys asmenybės ypatumai. Tiriamasis dažniausiai negali įspėti testo panaudojimo tikslo, to dėl sumažėja duomenų iškreipimo tikimybė.

3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių, kaip asmenybės raidos varomosios iėgos hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).

Asmenybė pirmiausia reiškia atskirumą/ individualumą/ unikalumą. Asmenybė yra organizuota visuma, kuri turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos/ adaptuojasi. Asmenybe negimstama/ o tampama. Asmenybė-vystymosi rezultatas. Aplinkos sąlygojamas socialinis vystymasis, tapimas visuomeniniu žmogumi vadinamas socializacija. Lemiamą vaidmenį šiame procese atlieka mikro (artimiausia žmonių bendrija) ir makroaplinka (miestas, rajonas). Socialinė aplinka veikia asmenybę tiesiogiai arba per įv.institucijas (darželį, mokyklą). Asmenybės formavimasis-ilgas procesas/ kurio užuomazgos pastebimos/ kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva, atsisakydamas vyresniųjų pagalbos. 2-3 metais vaikas pradeda sakyti ‘aš pats’. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai – svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis. Asmenybės vystymąsi lemia daug veiksnių, kurie grupuojami:

1. endogeninius (vidinės kilmės). Tai yra paveldimumas ir brendimas. Iš ankstesniųjų kartų paveldimos tam tikros savybės, turinčios įtakos ne tik biologiniam, bet ir psichiniam vystymuisi. Brendimą skatina vidiniai augimo procesai, glaudžiai sąveikaujantys su aplinka. Yra įgimtų elgsenos būdų ir išmoktų, remiantis nesąlyginiais refleksais.

2. egzogeninius (išorinės kilmės). Tai aplinkos poveikiai, į kuriuos individas selektyviai reaguoja, vienus įsisavindamas, kitus atmesdamas. Šį reagavimo subjektyvumą lemia subjektas, kurio struktūrą sudaro įgymiai ir sudėtingos santykių su savimi ir išore sistemos. Nuo jų ir priklauso, ką individas įgyja. Išmokimas – svarbus asmenybės vystymosi veiksnys. Juo įgyjama individuali patirtis. Asmenybei vystantis, individualioji ir istorinė-visuomeninė patirtis susilieja į vieningą visumą. Išmokstama ne tik suvokiant aplinkos reiškinius, įvykius, santykius, bet ir dirbant, pertvarkant aplinką/ keičiant tuos santykius. Žmogus, santykiaudamas su visu tuo, ką veikia ir jaučia, formuoja savyje motyvaciją, kuri sudaro jo gyvenimiškąjį ir filosofinį-ideologinį kryptingumą bei nusistatymą/ jo santykių stilių – žmogaus charakterį. Tam tikru momentu žmoguje pradeda veikti prieštaravimų įveikimo mechanizmas, kurį sudaro saviaukla, vaizduotė ir kūryba, valia ir mąstymas. Esama įvairių prieštaravimų/ skatinančių asmenybės vystymąsi.’

1) asmenybės ir aplinkos prieštaravimai. Jie gali reikštis prieštaravimu tarp įsisavintų elgesio būdų ir naujų jos reikalavimų.

2) Esama ir vidinių prieštaravimų. Dažnai žmogaus aspiracijos neatitinka jo galimybių/ siekimai – sugebėjimų. Kitas pastebimas vidinis prieštaravimas mokykloje yra žinių ir įgūdžių įsisavinimo tempo skirtumai; įgimtų ir įgyjamų savybių neatitikimas.

3 asmenybės psichikos lygiai:

» id (yra impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai;

» ego – realybės lygmuo. Jis tramdo id.

» Superego – žmogaus idealų/ įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Tai idealų viešpatija, todėl nuo tikrovės atitolusi. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali/ blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas/ o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės. Struktūrinės dalys:

• poreikių, motyvacijos ir valios sfera

• temperamentas ir charakteris

• sugebėjimai.

• sąžinė

Asmenybės kryptingumą (dominuojančius santykius) galime apibrėžti pagal:

1. požiūrį į kitus žmones

2. požiūrį į save

3. požiūrį į išorinį pasaulį.

Asmenybė formuojasi bendraudama su žmonėmis, Tuo ji patenkina poreikį bendrauti, reguliuoja savo elgesį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas.
Vertybės susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka, yra pastovios ir kinta sunkiai.

Poreikiai skirstomi į biologinius ir socialinius. Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis. Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) susiję su biologine organizmo sandara/ jų patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti. Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo/ saviraiškos) verčia žmogų augti kaip asmenybę. Nepatenkinęs socialinių poreikių, žmogus nežūsta, bet smarkiai nukenčia jo socialinis komponentas. Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai esti artimi/ betarpiški ir tolimesni. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai. Pvz. Kūdikis turi daug norų, bet nemoka atitinkamų elgesio būdų, kurie tiktų norams patenkinti, todėl jam reikalinga tėvų pagalba. Motyvų hierarchija.

• Saviraiškos

• Įsitvirtinimo

• Afiliadjos

• Saugos

• Biologiniai

Motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių. Gyvybiškai svarbūs asmenybei biologiniai motyvai yra piramidės apačioje, kuo aukštesnis yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Kai patenkinami žemesnieji motyvai, tik tada atsiranda aukštesnių. Todėl žmogui niekada neužtenka to, ką yra pasiekęs, jo troškimai beribiai. Dvejopo pobūdžio motyvai (poreikiai):

A – bazinis (potraukis artimiau bendrauti/ draugauti, meilė, įvairios gr.), B – būties (nukreipti į gėrį, grožį/ pažinimą). Būties motyvų žmogus negali patenkinti iki galo.

4.Temperamentas, charakteris ir sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas

Asmenybė, kaip sudėtinga sistema/ yra unikali. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. Viena reikšmingiausių individualių ypatybių, pasižymi dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turimo, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Todėl norint parodyti temperamento įtaką, būtina pabrėžti tokius skiriamuosius temperamento požymius:

1) temperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritims ir tuo jos skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veiklai daro asmenybės kryptingumas;

2) temperamento savybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpsnį arba net visą gyvenimą;

3) temperamento savybės pasireškia ne atsietai, o yra dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą/ būdingą temperamento tipui.

Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamento ypatybės – pastovios individualios psichikos ypatybes, kurios lemia žmogaus psichinės veiklos dinamiką/ intensyvumą ir išorinę išraišką/ jos yra santykiškai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos tikslų/ motyvų bei turinio ir dėsningai siejasi tarpusavyje, sudarydamos tam tikrą temperamento tipą. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras/ keičia veiklą.

Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymasis mažai pakeičia. Kiekl žmogus turi įvairių ypatybių dominuojant kurio nors 1 temperamento savybėms. Kiekvieno temperamento žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių/ pasiekti aukšto lygio įvairiose veiklos rūŠyse. Temperamentų pakeisti neįmanoma ir nėra tikslo, nes geriau adaptuotis prie aplinkos ir vieni prie kitų būdami skirtingų temperamentų. Bet ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų būti siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus. Temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindimais požymiais:

1. Sensityvumas (jautrumas). Apie jį mes sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių/ kuriais galima sukelti kokią nors žmogaus reakciją. Tai gali būti silpniausias dirgiklis, reikalingas sukelti pojūtį (žemutinis pojūčio slenkstis)/ arba mažiausia nepatenkinta reikmė, sukelianti neigiamus pergyvenimus (kentėjimą).

2. Reaktyvumas. Apie jį sprendžiame iš to, kokio stiprumo emocijos sukelia žmogui išorinis arba vidinis to paties stiprumo poveikis.

3. Aktyvumas. Jį apibūdina tai, kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis iškeltiems tikslams pasiekti.

4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Jį parodo vyraujantis veiklos variklis – nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių ar nuo vidinių aplinkybių.

5. Reakcijų tempas. Apie jį sprendžiame iš greičio įvairių psichinių reakcijų ir procesų: judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos.

6. Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Juos apibūdina tai, kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių.

7. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė intravertiškumas. Apie juos sprendžiame iš to, kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – momento išoriniai įspūdžiai (ekstravertiškumas) ar vaizdiniai, mintys/ susiję su praeitimi bei ateitimi (intravertiškumas). Sangvinikas.

1. Labai reaktyvus, nesensityvus/ aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra, labai plastiškas,
ekstravertiškas.

2. Psichinių procesų tempai greiti. Labai energingas ir darbingas.

3. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Budinga lengva interesų/ siekimų ir emocijų kaita.

4. Linksmas/ draugiškas, dėl to pageidaujamas draugijose, kuris jas kaip ekstravertas mėgsta.

5. Dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greit nuliūsta iki ašarų/ supyksta dėl menkniekių ir greit pamiršta nuoskaudas. Tai smagūs, draugiški, nepastovūs žmonės. Garsiai kvatoja ir dėl nedidelės priežasties. Neesminis dalykas gali jį stipriai įpykinti. Gyvai, emocingai atsiliepia į viską/ kas patraukia dėmesį. Gyva veido išraiška ir judesiai. Iš veido lengva atspėti jo nuotaiką, požiūrį į daiktus ar žmones. Greitai sukaupia dėmesį, Aukštas jautrumo slenkstis. Labai silpnų garsų ir šviesos dirgiklių nejunta. Labai aktyvus, energingas ir darbingas/ gafi ilgai dirbti nepavargdamas/ energingai stveriasi naujo. Jį nesunku dtsdpliriLioti. Jis gerai tvarko savo jausmus ir nevalingas reakcijas. Greiti judesiai, kalbos tempas, greitai įsitraukia į naują darbą ir sukoncentruoja dėmesį. Greitos protinės operacijos ir orientacija. Jis lengvai suartėja su naujais draugais/ pripranta prie naujų reikalavimų ir aplinkos. Lankstaus proto. Greičiau atsiliepia į išorinius įspūdžius negu vadovaujasi vaizdiniais ir mintimis iš praeities bei apie ateitį, Cholerikas.

1. Sensityvumas nedidelis, didelis reaktyvumas ir aktyvumas/ tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą.

2. Labai energingas, greitų reakcijų/ stiprių emocijų.su ryškiais išoriniais pasireiškimais žmogus. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam kas tam trukdo.

3. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės.

4. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekimais ir emociniu gyvenimu.

Jis nekantrus, staigus. Rigidiškesnis negu sangvinikas. Tai lemia didelį jo siekimų ir interesų pastovumą/ didelę ištvermę, jam sunku perkelti dėmesį. Greitas psichinių procesų tempas.

Flegmatikas.

1. Nesensityvus ir neemocingas/ aktyvumas viršija reaktyvumą/ rigidiškas, intravertiškas.

2. Lėti psichinių procesų tempai, labai didelis pastovumas ir maža kaita.

3. Tai labai ramūs, lėti, uždari žmonės. Emocijos menkai tepasireiškia išoriškai.

4. Flegmatiško temperamento žmonės nerodo didesnio aktyvumo ieškodami veikimo tikslų, tačiau pradėtus darbus paprastai užbaigia ištvermingai ir tiksliai. Sunku prajuokinti, supykinti ar nuliūdinti. Ramus lieka ir turėdamas nemalonumų. Veidas ir judesiai neišraiškūs. Energingas/ ištvermingas darbe. Aktyvumas ryškiai dominuoja prieš reaktyvumą. Pasižymi kantrumu, ištverme/ susivaldymu. Lėtas kalbos ir judesių tempas, neišradingas. Palengva sukaupia ir su dideliu vargu perkelia dėmesį/ sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos bei keičia įgūdžius ir įpročius. Sunkiai susidraugauja su naujais žmonėmis, lėtai reaguoja į išorinius įspūdžius.

Melancholikas.

1.Labai sensityvus ir jautrus, reaktyvumas silpnas, rigidiškas/ intravertiškas.

2. Būdingiausias bruožas – labai didelis jautrumas. Emocijos gilios ir pastovios, tačiau jų išorinės išraiškos silpnos/ balsas tylus.

3.Dažnai trūksta energijos/ ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais pralenkia kitus.

4.Labai intravertiški vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunku užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse. Žemi pojūčių slenksčiai. Nereikšmingi įvykiai gali sujaudinti iki ašarų. Greitai užsigaunantis. Mimika ir judesiai neišraiškūs. Verkia tyliai. Retai kada garsiai juokiasi. Neaktyvus. Nepasitiki savimi, nedrąsus. Neenergingas, neatkaklus. Gretai pavargsta, neištvermingas darbe. Nepastovaus ir lengvai atitraukiamo dėmesio. Lėtų psichinių procesų.

Anglų psich. Aizenkas praplėtė temperamento sąvoką/ įgimtomis savybėmis laikydamas polinkį į ekstraversiją ir intraversija / emocinį stabilumą ir neurotizmą. Asmenybės savybės iš dalies priklauso nuo to, kuris iŠ didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs, Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą/ dešinysis – kūrybingumą. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu.To paties temperamento žmonės, augantys skirtingoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Nuo to priklauso/ kokie charakterio bruožai susiformuoja jiį. pagrindu. Charakteris – visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių/ pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje/ elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime, Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas. Atskiri charakterio bruožai nėra atsitiktiniai – jie priklauso vienas nuo kito, yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą lemia -sudaro charakterio bruožų organizaciją/ kuri vadinama charakterio struktūra.

1. Charakteris nėra įgimtas. Bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitu savybių pagrindu.

2. Charakterio
keistis priklausomai nuo situacijų/ asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių. Išorinėmis išraiškomis žmogus gali ir maskuoti tikrus savo charakterio bruožus, bet dažniausiai ekstremaliomis sąlygomis jis nusiima kaukę.

3. Charakterio struktūrą sudaro asmenybės psichinių reiškinių individualių ypatybių (pažinimo, jausmų/ valios, temperamentų/ nuostatų/ sugebėjimų/ bendravimų/ veiklos manieros ir kt. junginys.

4. Artimiausius ryšius charakteris turi su temperamentu/ svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Valia: laikoma charakterio stuburu, nes valingieji charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo

savybių, Charakterį sudaro daugybė bruožų/ kurie turi savitarpio sąsajų. Visus charakterio bruožus siejančios savybės – charakterio vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas. Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra. Jausmai, intelektas, aplinka. Sugebėjimais vadiname tokias individualias asmenybės savybes, kurios lemia tam tikros veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių/ mokėjimų ir įgūdžių dinamika. Sugebėjimai yra sąlygos tam tikrai veiklai atlikti/ todėl skiriami:

muzikiniai, literatūriniai, matematiniai, sportiniai ir pan.

Taip pat skiriami bendri ir specialieji sugebėjimai.

Pagal bendresnes psichinės ir fizinės veiklos savybes sugebėjimai skirstomi:

pedagoginius/ intelektinius, percepcinius ir motorinius. Sugebėjimus galima klasifikuoti ir Daaal iu išlavėjimo lygiai:

1) sugebėjimų užuomazgas, kaip prielaidą sugebėjimams lavėti;

2) daugiau ar mažiau budingus visiems žmonėms sugebėjimus;

3) talentą, pasireiškiantį tik nedaugelio konkrečios veiklos atstovų tarpe;

4) genialumą – išimtinius, daugiapusius sugebėjimus, įgalinančius padaryti reikšmingus mokslo atradimus,

sukurti meno šedevrus. Sugebėjimų grupės (Pagal Sternberaa’):

1. sugebėjimas mokytis iš patirties

2. sugebėjimas abstrakčiai mąstyti

3. sugebėjimas adaptuotis besikeičiančiame gyvenime

4. sugebėjimas motyvuoti save, operatyviai įgyvendinti savo tikslus Sugebėjimai nėra atsiję nuo kitų asmenybės savybių. Jų formavimuisi lemiamos įtakos turi asmenybės kryptingumo savybių- poreikių, interesų/ polinkių- buvimas arba stoka. Sugebėjimai nėra savarankiška asmenybės postruktūrė, o sudėtingas įvairių savybių junginys. Žinių, mokėjimų ir įgūdžių atžvilgiu sugebėjimai pasireiškia kaip potencialios galimybės, kaip prielaidos kokios nors veiklos atlikimui, meistriškumas – kaip reali tikrovė, įgyjama išmokimo procese.

Sugebėjimas turi įgimtų ir įgytu savybių. Į sugebėjimų struktūrą įeina reikšmingesnės asmenybės savybės. Interesai ir polinkiai padeda atsiskleisti ir išlavėti sugebėjimams, kurių formavimasis ir funkcionavimas glaudžiai siejasi su darbštumo, kantrumo, ištvermingumo ir kitais charakterio bruožais. Sugebėjimų skirtumai l.priklauso nuo temperamento ypatybių, Ugdymo individualizavimas?

5. Valia. Valios procesas ir savybės. Valios ugdymas.

Valios procesas gana įvairiai aiškinamas dėl to, kad jis mūsų sąmonėje visada reiškiasi kartu su kitais procesais.

1. valios kildinimas iš jausmų/ arba valios aiškinimas jausmais.Valia yra kliūtis nugalinčios jėgos jausmas; per jausmą aš žinau čia save patį kaip vidinę priežastį.

2. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų, arba valios aiškinimas pažinimo funkcijomis. Intensyvus ko nors įsivaizdavimas tiesiogiai vedąs į atitinkamą veikimą. Žmogus dėl to atlieka sąmoningą veiksmą, kai jis prieš tai yra padaręs sprendimą, jog tą veiksmą naudinga arba tiesiog reikalinga atlikti.

3. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų ir jausmų vyksmų sąveikos. Norėti reiškia gyvai įsivaizduoti tikslo vaizdinį ir jį sodriai jausmais nudažyti. Valios funkcijos:

• Stimuliavimo;

• Reguliavimo;

• Nelaikymo. Valios veiksmas reiškiasi savybėmis:

• Ryžtingumas (apsispręsti/ išrinkti),

• Atkaklumas (įveikd kiūtis, drąsa).

Valia disciplinuoja jausmų gyvenimą. Valios veiksmų įvairumas pareina nuo žmogaus siekiamų jų tikslų įvairumo. Valia sutelkia [r reguliuoja įvairius psichinius procesus norimam tikslui siekti(kai laikau egzaminą/ mano valia sukaupia mano dėmesį į tam tikrą specialią sritį ir priverčia atmintį atgaminti tiktai tam tikras/ duotąjį klausimą atitinkančias žinias). Esminė valios žymė yra siekimas, troškimas. Valia gali aktyvinti arba slopinti veik!ą/ nukreipti Ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais. Valia prasideda tikslo pasirinkimu ir reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu. Valios tvirtumu vadiname pastovų žmogaus sugebėjimą įvykdyti savo pasiryžimus bei nusprendimnus, nepaisant išorinių ar vidinių kliūčių.

Valios silpnumu laikome žmogaus nesugebėjimą įgyvendinti savo nusprendimų bei siekių, nesugebėjimą nugalėti sutinkamų išorinių bei vidinių kliučių. Kuo žmogus didesnis silpnavalis/ tuo ir mažiau savarankiškas, tuo mažiau sugeba atsispirti kitų įtakai. Silpnavališkumas – tai nesugebėjimas realizuoti savo sąmoningo nusistatymo. Silpnavaliui sunku ištesėti duotą žodį/ ištverti iki galo, ar užbaigti pradėtą darbą. Jis nebepasitiki savimi, savo jėgomis, nesusivaldantis, kitų lengvai patraukiamas. Silpnavalis gali būti ir aktyvus ir pasyvus.
Aktyvus silpnavalis toks žmogus, kuris veikia kurios nors aistros, polinkio valdomas prieš savo paties valią. Jie nesusivaldantys/ daugelis antisocialūs. Pasyvus silpnavalis – kuriam trūksta sugebėjimo savarankiškai nuspręsti ir veikti. Jie neturi jėgos pasipriešinti kitų įtakai, dėl to nukenčia patys. Silpnavališkumo priežastys:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4667 žodžiai iš 9181 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.