Psichologinio klimato įtaka mokinių mokymuisi
5 (100%) 1 vote

Psichologinio klimato įtaka mokinių mokymuisi

Turinys

Įvadas —————————————————————————————————3

Teorinė kursinio darbo dalis

1. Mokinių požiūris į mokymąsi ir klasės bendruomenę————————————-4

2. Mokymas spręsti problemas – vienas iš būdų ugdyti atsakingumą———————-5

3. Nauji mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai——————————————-7

4. Lygiateisis bendravimas———————————————————————–9

5. Mokykla ir mokytojas————————————————————————-11

6. Teigiamų mokinio ir mokytojo santykių kūrimas—————————————–12

7. A. Maslow požiūris į mokinį ir mokytoją————————————————–14

8. Mokyklinis nerimastingumas—————————————————————-15

Praktinė kursinio darbo dalis

Mokytojų anketų analizė————————————————————————16

Mokinių anketų analizė ————————————————————————-20

Išvados ir siūlymai————————————————————————————31

Literatūros sąrašas————————————————————————————33

Santrauka ———————————————————————————————-34

Priedai————————————————————————————————–36

Įvadas

Mano darbo tema – „Psichologinio klimato įtaka mokinių mokymuisi“. Kaip klasės lyderis, mokytojas yra atsakingas už psichologinį klasės klimatą. Jis priklauso nuo bendravimo su mokiniais stiliaus. Būna mokytojas autoritaras, kuris valdo jėga ir siekia, kad vaikai paklustų taisyklėms, mokytojas demokratas, kuris dalijasi valdžia su vaikais, ir mokytojas nuolaidžiautojas, kuris valdžią atiduoda į klasės rankas. Kaip klasės lyderis, mokytojas turi protingai panaudoti savo autoritetą, ugdyti vaikų savikontrolę ir tinkamą elgesį, atsižvelgdamas į jų poreikius. Jis turi priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir ugdyti išsilavinusį, laisvą žmogų, demokratinės visuomenės pilietį. Juk emocijos, jausmai, nuotaikos byloja apie tam tikrą žmogaus vidinę būseną. Nuo to, kokios emocijos, jausmai ar nuotaikos yra vaikus užvaldę, priklauso, ar jie bus darbingi, ar galės susikaupti, ar galės girdėti ir suprasti, kas vyksta pamokoje. Asmenybės atsiskleidimas priklauso nuo žmogaus žinių apie save patį, jo prigimtį ir gyvenimo prasmę; sugebėjimo įsisąmoninti savo asmenišką patyrimą ir save dabarties momentu; nuo savarankiškų pasirinkimų ir apsisprendimų, meilės ir atsakomybės. Nesant normalių aplinkos sąlygų ir socialinio paskatinimo , kai kurios asmens dimensijos ir galios lieka tik potencialios, todėl nėra pakankamai efektyvios organizuojant elgseną, ypač jeigu aplinkoje daug negatyvių pavyzdžių ir jos galimybės bei poveikis vaikui neatitinka asmenybės prigimties dėsnių. Visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis- nelygiateisiškas bendravimas, “kai vienas stovi, kitas klūpi”, o stovintysis galvoja tik apie savo tikslą, norėdamas jį kuo greičiau pasiekti. Dažniausiai jis nei girdi, nei mato, ką jaučia, galvoja ir norėtų pasakyti tas, kurį jis paklupdė. Problema yra ta, kad neigiamas psichologinis klimatas kenkia mokinių mokymosi sėkmei. Tyrimo objektas yra mokinių ir mokytojų požiūris į psichologinio klimato įtaką mokymosi rezultatams.

Tuo tarpu mano praktikos tikslas yra išsiaiškinti neigiamo psichologinio klimato įtaką mokinių mokymuisi pradinėje mokykloje.

Darbe atliksiu tokius tyrimo uždavinius:

1. išanalizuoti pedagoginę – psichologinę literatūrą apie psichologinio klimato reikšmę mokinių mokymuisi.

2. ištirti mokinių nuomonę.

3. ištirti mokytojų nuomonę.

Tyrimo metodika: savo darbe naudosiu ne tik literatūros šaltinių analizę, anketavimą , bet ir kiekybinių duomenų analizę.

1. Mokinių požiūris į mokymąsi ir klasės bendruomenę

Pirmas naujas žmogus mokykloje, vaidinantis lemiamą vaidmenį pirmoko gyvenime, yra mokytojas. „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose“ 1997 (Šilėnienė B. Edukologijos mokslo keliu,2002) nurodoma, jog „mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios (klasės ar grupelės) bendruomenės vadovas. Būtinas mokytojo ir mokinių santykių pagrindas – abipusė pagarba ir pasitikėjimas vienas kitu. Mokytojo santykis su mokiniu, mokine yra natūralus, neapsimestinis, nevaidintinas“.

Net ir patys to nenorėdami, mokytojai gali sukurti baimę keliančią aplinką. Tokioje aplinkoje mokinių motyvus lemia nesėkmės baimė, o ne noras pasiekti tikslą. Jeigu vaiko motyvacijoje vyrauja baimė, jo elgesys yra neadaptyvus, jis blogai prisitaiko .prie naujos aplinkos.

G. Chomentauskas (1990) teigia, kad vaikai labai atidžiai stebi savo mokytoją, jo reakcijas, nuotaikų ir reikalavimų kaitą. Remdamiesi pirmais įspūdžiais, mokinukai sukuria savo mokytojo „koncepciją“ – ar reikia jo bijoti ir paklusti, ar bandyti apeiti jo reikalavimus, ar mokytojas yra tas žmogus, su kuriuo malonu dirbti. Ypač svarbus
vadovavimo klasei periodas yra mokslo metų pradžia. Per keletą pirmųjų savaičių yra sukuriamas modelis, kuris nulemia, ar klasė bus gerai organizuota, ar mokiniai joje jausis saugiai. Dažnai mokykloje jau pirmosiomis dienomis dirbama įtampos, grėsmės sąlygomis, skatinamas besąlygiškas paklusnumas. Mokytojai beatodairiškai kelia pirmokams reikalavimus, kad galėtų palaikyti tvarką mokykloje, organizuoti darbą klasėje. Nuolatinis priminimas, kas galima, o kas ne, seka pirmokėlį klasėje ir koridoriuje tarsi šešėlis.

Tas pats autorius teigia, jog „klasės darbingumas labai priklauso nuo mokinių tarpusavio santykių. Draugiška atmosfera bet kokioje socialinėje grupėje teigiamai veikia žmogų. Klasėje pirmaisiais mėnesiais vaiko žvilgsnis nuolat krypsta į mokytoją, o klasės draugai kurį laiką lieka fone. Patekęs į didelę vaikų grupę, naujokas pasimeta ir ilgai nepastebi net savo suolo kaimyno ar kaimynės, nežino jų vardų. Vaikai mokslo metų pradžioje ne tik neprisimena bendraklasių vardų, bet dažnai jų pačių neatpažįsta. Vaikų bendravimą dažniausiai lemia suolo kaimynystė, gyvenamoji vieta, bendras kelias namo ir pan. Tai rodo, kad klasėje artimai, nuoširdžiai nebendraujama. I klasės mokytojui derėtų pasistengti specialiai sudaryti situacijas, kuriose vaikai nuo pat pradžių galėtų artimiau susipažinti, susidraugauti, organizuoti bendrus kūrybinius žaidimus. Per pamokas daugiau reikėtų skirti laiko bendram mokinių darbui.

Vaikui atėjus i mokyklą, pasikeičia jo veiklos pobūdis. Darželyje vyravo žaidimas, o mokykloje – rimtas, sunkus protinis darbas – mokslas. Mokykloje užmirštami žaidimai, neretai mokytojai draudžia vaikams į mokyklą atsinešti net jų mėgstamus žaisliukus.

N. Anikejeva (1987) pabrėžia žaidimo svarbą vaiko asmenybės raidai. Jos nuomone, vaikas žaisdamas gali tyrinėti, eksperimentuoti, fantazuoti. Pirmokui žaidimas padeda pažinti supančią aplinką, giliau suprasti savo mintis, jausmus. Žaidimu jis gali perteikti mintis, jausmus, norus, svajones, o tai suteikia daug teigiamų emocijų. Autorė pažymi, jog pirmokėliai vis dar mėgsta žaisti su lėlėmis, neretai jas atsineša į klasę. Anot jos, tai – nieko blogo, juk kiekvienas norime turėti kažką mielo, brangaus. Mokytoja galėtų pasiūlyti vaikams išmokyti žaisliukus rašyti, skaityti ar skaičiuoti, sukurti jiems pasakėlę.

T. Stulpinas (1983) nurodo, jog žaidybinius elementus mokytojai gana plačiai naudoja visose pamokose: vaikai tampa žvalgais ir ieško trūkstamų raidžių, skaičių, kai kada pakviečiami mėgstami pasakų herojai ir t.t.

R. Dovidavičiūtė (1987) teigia, jog, pradėjus lankyti mokyklą, vyrauja mokymasis, tačiau šešiametis kaip ir anksčiau tebesidomi žaidimu. Tinkamai vadovaudamas vaikų žaidimams, sumanus pedagogas sprendžia sudėtingus dorovinio auklėjimo uždavinius, moko gerumo, sąžiningumo. Tai, ką vaikas sunkiai supranta ir išmoksta jam gana nuobodžiame mokymo procese, žaidybinėje veikloje, t.y. situacijoje, suvokia ir įsimena daug lengviau. Žaidžiant lavėja pastabumas ir atmintis, dėmesys ir mąstymas, vaizduotė ir valia.

2. Mokymas spręsti problemas – vienas iš būdų ugdyti atsakingumą

Pastaruoju metu keičiasi pati atsakingumo samprata. Nuo „išorinės“ atsakomybės (atsakomybės kam nors) einama „vidinės“ atsakomybės link (t. y. atsakomybės sau). Atsakingumas vertinamas kaip pagrindinė asmenybės savybė.

Vienas svarbesnių mokėjimų, norint apsispręsti ar atsakingai pasirinkti, yra mokėjimas spręsti problemas. Amerikiečių mokslininkės A. Faber ir E. Mazlish(Kuzavinytė R. Žvirblių takas, 1996, Nr.1) siūlo penkis problemos sprendimo etapus:

1) pasikalbėti su vaiku apie jo jausmus ir poreikius;

2) išsakyti savo (t. y. suaugusiojo ar kito asmens) jausmus ir poreikius;

3) ieškoti abi puses tenkinančio sprendimo;

4) užrašyti visas siūlomas idėjas (be jų vertinimo);

5) įvertinti užrašytas idėjas (patinka, nepatinka, pasirenkama, nepasirenkama, reikia dar svarstyti ir t.t.), ieškoti galutinio sprendimo.

Remdamiesi šia schema, galėtume nesunkiai išspręsti daug įvairių problemų ir konfliktinių situacijų, išvengtume atsitiktinių sprendimų. Be to, vaikas, būdamas problemos sprendimo dalyviu, dėl suteiktos laisvės ir galimybės pačiam spręsti noriau vykdys sprendimus. O suaugusieji neturėtų vaiko laikyti „problema“, kurią reikia išspręsti. Taip pat nereikėtų manyti, kad suaugusieji visada žino teisingą atsakymą. Nustokime manę, kad jei būsime „nepakankamai kieti“, vaikas jausis esąs pranašesnis.

Turime išmokti atskleisti vaikui savo jausmus ir suprasti jo – tik tada kartu galėsime rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą. Tokio vertinimo esmė yra ta, kad įsiplieskus konfliktui neturime kaupti jėgų vieni prieš kitus ir nerimauti dėl to, kas laimės ar pralaimės. Svarbiausia ieškoti sprendimo, atitinkančio mūsų visų poreikius. Vaikai nėra nei mūsų „aukos“, nei mūsų „priešai“. Mes privalome išmokyti juos sąmoningai spręsti įvairias dabarties ir ateities problemas. Svarbiausia ir privaloma sąlyga sprendžiant problemas yra pagarba vaikui ir sau.

Problemų sprendimui turi būti tinkamai pasirengta. Jei „verda“ pyktis, jei jaučiame nuoskaudą ar esame susijaudinę, negali būti nė kalbos apie racionalų konflikto išsprendimą. Tik jausdamiesi
ramūs ir įsitikinę, kad ir vaikas nusiteikęs pasikalbėti, bandykime aptarti problemą ir kaip ją spręsti. Paanalizuokime visus problemos sprendimo etapus.

Kaip minėta, atsakomybė yra tiesiogiai susijusi su galimybe laisvai, savarankiškai pasirinkti. Vadinasi, savarankiškumas ir atsakingumas ugdomi kartu, bet pirmiausia turime įsisąmoninti, kad mūsų vaikai yra individualybės, kurios nuo mūsų skiriasi temperamentu, jausmais, troškimais, svajonėmis, išgyvenimais.

Kaip padėti jiems tapti savarankiškiems? Leiskime patiems ką nors padaryti, spręsti savo problemas, galbūt net mokytis iš savų klaidų.

Kaip sumažinti vaiko priklausomumą nuo ko nors? Kaip padėti jam tapti atsakingam ir savarankiškam? Progų skatinti vaiko savarankiškumą pasitaiko kasdien. Suteikime vaikui galimybę rinktis, gerbkime jo nuomonę, neužduokime per daug klausimu, neskubėkime atsakyti į visus jo klausimus, skatinkime pasitikėjimą savimi ir t. t. Tačiau mes, suaugusieji, esame pernelyg užsiėmę savo darbais ir rūpesčiais, todėl mums kur kas paprasčiau viską padaryti už vaiką. Be to, vaikų nesėkmių neturėtume laikyti savo pačių nesėkmėmis. Bet kaip sunku nepatarti, ypač tada, kai žinome atsakymą arba vaikas klausia mūsų patarimo. Tegu jis pats atsako, išdėsto savo nuomonę. Paradoksalu, tačiau didžiuodamiesi vaikų pažanga jiems augant ir savarankiškėjant, tuo pat metu kankinamės, kad nebesame tokie reikalingi savo vaikams kaip anksčiau, nors tai nereiškia, kad mus sieja silpnesni ryšiai. Juk leisti vaikams patiems spręsti problemas ir ignoruoti jas yra du skirtingi dalykai. Mes galime padėti vaikams išsiaiškinti savo jausmus ir mintis, suformuluoti problemą kaip klausimą, į kurį vaikui būtų lengviau atsakyti, jam paaiškinti, kur dar galėtų rasti patarimų (pvz., skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą ir t.t.). Be abejo, išsakykime ir savo nuomonę. Jei vaikas nepasinaudos patarimu dabar, jis vis tiek apsvarstys jį, o galbūt kada nors ir pritaikys.

Tačiau kad vaikas norėtų ką nors savarankiškai nuspręsti ir atsakingai elgtis, reikalingas teigiamas savęs vertinimas. Juk nuo to, kaip mes vertiname save, priklauso mūsų pačių mąstymas, emocijos, troškimai, vertybės, tikslai ir elgesys. Taigi vaikas turi suvokti savo vertę, įsisąmoninti, kad jau pats savaime jis yra vertybė. Kaip skatinti teigiamą savęs vertinimą? Be jau minėtų būdų, veiksmingi yra ir pagyrimai ar kitokie paskatinimai, tik jie turi atitikti konkrečią situaciją. Jei abejojame mus giriančio žmogaus nuoširdumu, jei pagyrimą suvokiame kaip pataikavimą, jei pagyrimas didina nepasitikėjimą ar net kelia pasipiktinimą, toks pagyrimas ne tik neskatina, bet ir slopina savęs vertinimą. A. Faber ir E. Mazlish(Kuzavinytė R. Žvirblių takas, 1996, Nr.1) siūlo suaugusiajam tik suprantamai išdėstyti tai, ką jis mato ar jaučia, o vaikas, tai girdėdamas, pats save paskatins ar pagirs. Vaiko darbo, jo pastangų ir rezultatų apibūdinimas, užuot trumpai įvertinus, yra naudingesnis dar ir dėl to, kad vaikas daugiau sužinos apie save, savo gebėjimus, žinias, įgūdžius ir t. t. Todėl ir mokytojams rekomenduojama visada paaiškinti, kodėl rašomas vienoks ar kitoks pažymys. Žinioms apie save kaupiantis, stiprėja pasitikėjimas savimi, savęs vertinimas, nes kasdien paaiškėja, kad gebama padaryti vis daugiau. Vaikas „auga“ tiesiog akyse. O štai pasakę, kad vaikas yra „geras berniukas“ arba „gera mergaitė“, mes labai greitai tą pasitikėjimą galime ir sugriauti pavadindami jį „blogu“.

Kas žinotina apie pagyrimus? Pagyrimas turi atitikti vaiko amžių ir gebėjimus, nepriminti ankstesnių nesėkmių, girdami turime išsakyti tai, kas sutaptų su vaiko siekimais.

Suaugusiesiems nederėtų koneveikti savęs dėl nesėkmių, nes tai daro blogą įtaką vaikams. Be to, pagirti reikta ne tik už rezultatus, bet ir už pastangas.

3. Nauji mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai

Dabartinė Lietuvos švietimo reforma grindžiama humanistinėmis idėjomis ir vertybėmis. Daugelis humanistinio ugdymo teoretikų minčių mums girdėtos. Naujos psichologijos šakos atstovai C. Rogers, A. Maslow ir kiti pagrindė humanistinio ugdymo principus ir suformulavo reikalavimus mokyklai. Vienas iš humanistinio ugdymo principų yra saugios, bebaimės aplinkos mokykloje kūrimas, mokinio ir mokytojo lygiateisis bendravimas, pagarbūs ir tolerantiški tarpusavio santykiai. Kiek kitaip, negu buvome pratę, nusakomas mokytojo vaidmuo mokykloje. Mokytojas turi būti ne tik geras specialistas, bet, svarbiausia, mokinio asmenybės ugdytojas ar pagalbininkas, draugas, patarėjas, gerbiantis mokinį, vertinantis jį tokį, koks šis yra. Kadangi pradinių klasių mokytojas beveik visą auklėjamąjį darbą atlieka per pamokas, mokinių interesai ir gabumai, galimybės turi labai didelę įtaką tarpusavio santykiams. Humanistinio ugdymo teoretikai ypač išskiria mokytojo asmenybę, jo pedagogikos ir psichologijos žinias, mokėjimą bendrauti, pedagoginę patirtį ir išmintį. Tačiau ne visada mokytojas gali įgyvendinti savo sumanymus. Iš mokytojo tik reikalaujama duoti, o pačiam jam neduodama.

Psichologė V. Lepeškienė apie mokyklos atnaujinimą rašo: „Mokyklos humanizavimas – tai ne valandų perskirstymas atimant jas iš vienų dalykų ir atiduodant kitiems, tai visų pirma humaniškas požiūris į joje esančius žmones – ir
mokinius, ir mokytojus“ (Majauskienė V. Žvirblių takas,1997, Nr.6).

Tik mokytojas gali būti mokyklos humanizavimo veiksnys ir šio proceso varomoji jėga“. Tai niekam nekelia abejonių, tik norėtųsi priminti, kad visuomenės vystymąsi nulemia ne vien mokytojas. Būtina mokykloje sukurti sąlygas, palankias vaiko fizinei ir psichinei raidai, brandai, sukurti saugią aplinką, parinkti tinkamus mokymo metodus, apgalvoti naujus mokytojo ar mokinių tarpusavio santykius.

E. Marcelionienės žodžiais (Majauskienė V. Žvirblių takas, 1997, Nr.6), kuo sudėtingesnis laikotarpis, tuo geriau turi būti apsaugota vaikystė nuo moralinio purvo, grubumo, prievartos, nes kitaip vaikai užaugę kartos mūsų pačių klaidas. Mokslininkė pabrėžia, kad mokytojas privalo atsisakyti valdovo ir teisėjo vaidmens klasėje, kad jis įvairiomis aplinkybėmis turėtų būti vyresnysis mokinio draugas, o mokinys – mokytojo partneris. Mokslininkės teigimu, kai kuriems mokytojams tokie tarpusavio santykiai bus rimtas išbandymas. Nedemokratiški santykiai mokyklose -netolimos praeities palikimas. Ar juos pakeisime, priklausys tik nuo mūsų pačių.

Man kyla ir prieštaringų minčių. Anksčiau, kai būdavo reikalaujama šimtaprocentinio mokyklų pažangumo, mokytojo nuomonė apie kurį nors vaiką ne kažin ko būdavo verta. Bet ir tada daugelis mokytojų buvo jautrūs vaiko išgyvenimams ir nesėkmėms, ne vienam mokytojui teko apginti protingą, tik vienokių ar kitokių mokymosi sunkumų turintį mokinį nuo pagalbinės mokyklos, ne kartą teko individualiai, apkabinus mažąjį žmogutį, padėti spręsti iškilusią problemą.

E. Marcelionienė, kalbėdama apie naujus mokytojo ir mokinių tarpusavio santykius, pataria, kad mokytojas turėtų padėti keisti ir pačių mokinių santykius: „Gerumo pradžiamokslis – pagarba kiekvienam esančiam šalia, kitaip manančiam, neįkyri užuojauta ir pagarba silpnesniam draugui“ (Majauskienė V. Žvirblių takas, 1997, Nr. 6).

Tačiau šio amžiaus vaikai labai jautrūs neteisybei, smurtui, giliai išgyvena nesėkmes, todėl mokytojai ir bendraklasiai gali kelti arba slopinti pasitikėjimą savo jėgomis, skatinti arba atimti norą bendrauti, padeda ugdyti teigiamą savęs, kitų žmonių ir aplinkos vertinimą.

Paauglys jau nedrįsta išsakyti savo bėdų, dažnai būna užsisklendęs savyje, nepasitiki aplinkiniais arba per anksti įsivaizduoja esąs suaugęs, kartais būna agresyvus. Tada kažkodėl ne vienas atsigręžia į pradinių klasių mokytojus ir pradeda ieškoti kaltų.

Tyrimų duomenimis, pradinukų dėmesingumą, aktyvumą ir pasitikėjimą savo jėgomis lemia šiltas, supratingas ir draugiškas mokytojo elgesys. Be to, šios patrauklios mokytojo savybės padeda išugdyti tokius pat mokinio bruožus.

Visi pedagogai vienaip ar kitaip privalo rūpintis savo auklėtiniais. Mokytojas, norėdamas išlaikyti gerus tarpusavio santykius, domėsis mokinių interesais, plėtos jų gabumus. Ypač daug dėmesio reikia skirti tiems mokiniams, kurie ieško pagalbos, neturi prie ko prisiglausti namuose ar yra nemėgstami mokykloje. Nuolatinis nerimas dėl kito žmogaus skatins ieškoti efektyvesnių priemonių. Žinotina, kad kiekvienas mokytojo sprendimas, moksleiviams ištartas žodis gali būti lemtingas. Amerikos lietuvis profesorius J. Pikūnas teigia: „Vaikui reikia duoti, kad jis – galėtų turėti, vaiką reikia mylėti, kad jis galėtų pamilti, vaikui reikia pareikšti užuojautą <…>, tada jis vėliau supras tėvų, mokytojų bėdas ir juos užjaus“ (Majauskienė V. Žvirblių takas, 1997, Nr.6).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2827 žodžiai iš 9087 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.