Psichologinio konsultavimo pagrindai
5 (100%) 1 vote

Psichologinio konsultavimo pagrindai

TURINYS

1. Psichologinio konsultavimo bendras apibūdinimas 3

1.1. Psichologinio konsultavimo apibrėžimas ir tikslai 3

1.2. Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąsajos ir skirtumai 6

1.3. Asmenybės teorija ir konsultavimo praktika 7

1.4. Konsultavimo proceso struktūra 9

2. Konsultanto vaidmuo 12

3. Reikalavimai konsultanto asmenybei 14

4. Konsultanto ir kliento kontaktas 17

4.1. Kontakto apibūdinimas 17

4.2. Terapinė atmosfera. Emociniai terapinės atmosferos komponentai 19

4.3. Perkėlimas ir kontrperkėlimas konsultavime ir psichoterapijoje 21

5. Problemų įvertinimas 24

6. Psichologinio konsultavimo pabaiga ir rezultatų įvertinimas 25

7. Etiniai psichologinio konsultavimo principai 28

Baigiamosios nuostatos 32

Literatūra 33

1. PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO BENDRAS APIBŪDINIMAS

Šiandien psichologai, gydytojai, pedagogai savo praktikoje susiduria su gausybe žmogaus problemų, kurias sunku, o kartais ir neįmanoma apibūdinti klinikiniais terminais, kurios negali būti „gydomos“ ar „sprendžiamos“ tradiciškai mediciniškai. Jas galima apibūdinti kaip kasdieninio gyvenimo problemas, susijusias su asmenybės formavimosi ir prisitaikymo sunkumais, tarpasmeninių santykių keblumais, socialinėmis problemomis (AIDS, narkomanija, alkoholizmu, skyrybomis, smurtu ir kt.), psichologinėmis krizėmis. Platus šių problemų ratas ir sudaro gana naujos srities, artimai susijusios su klinikine psichologija ir psichoterapija, – psichologinio konsultavimo – objektą.

1.1. Psichologinio konsultavimo apibrėžimas ir tikslai

H. M. Burks ir B. Stefflre (1979) pateikia tokį psichologinio konsultavimo apibrėžimą: „Konsultavimas grindžiamas profesiniu santykiu tarp pasirengusio konsultanto ir kliento. Šis santykis paprastai yra „asmuo-asmuo“, nors kartais jame gali dalyvauti ir daugiau negu du žmonės. Jis skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenimo erdvėje, ir išmokti siekti savo tikslo prasmingai, pagrįstai renkantis ir sprendžiant emocinio ir tarpasmeninio pobūdžio problemas“. Yra ir daugiau panašių psichologinio konsultavimo apibrėžimų, tačiau visi jie apima keletą svarbiausių elementų:

1) konsultavimas padeda žmogui veikti pasirinktinai;

2) konsultavimas padeda mokytis naujai elgtis;

3) konsultavimas skatina asmenybę tobulėti;

4)konsultuojant akcentuojamas kliento atsakingumas, t.y. pripažįstama, kad nepriklausomas, atsakingas individas pats gali priimti savarankiškus sprendimus esant tinkamoms sąlygoms, o konsultantas kuria sąlygas, skatinančias klientą valingai keistis;

5) konsultavimo esmė – kontaktas tarp kliento ir konsultanto. Jo pagrindas – į klientą orientuoto konsultavimo filosofija. Jos ryškiausias atstovas buvo žymus amerikiečių psichologas C. Rogers. Ši filosofija gali būti apibūdinta trimis prielaidomis (ar konsultanto nuostatomis):

a) kiekvienas asmuo yra besąlygiškai vertingas ir todėl gerbtinas bei vertintinas toks, koks yra;

b) kiekvienas asmuo gali atsakyti už save;

c) kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti savo vertybes ir tikslus bei priimti savarankiškus sprendimus.

Taigi psichologinio konsultavimo apibrėžimas apima ir bazines konsultanto nuostatas žmogaus atžvilgiu apskritai ir konkretaus kliento atžvilgiu. Konsultantas priima klientą kaip nepakartojamą, unikalų, autonomišką individą, kuris turi teisę laisvai rinktis, kaip nori elgtis, gyventi savo gyvenimą. Dar daugiau – svarbu pripažinti, kad bet kokia įtaiga ir bet koks spaudimas kliudo klientui atsakyti už save ir tinkamai spręsti savo problemas.

Nėra paprasta apibūdinti ir konsultavimo tikslus, nes jie priklauso nuo kliento, besikreipiančio psichologinės pagalbos, poreikių ir paties konsultanto teorinės orientacijos. Tačiau, remdamiesi R. L. George ir T. S. Cristiani (1990), suformuluojame keletą universalių tikslų, kuriuos daugiau ar mažiau mini įvairios psichologinio konsultavimo mokyklos

1. Skatinti keisti elgesį, kad klientas galėtų gyventi produktyviau, būtų patenkintas gyvenimu net esant tam tikrų neišvengiamų socialinių apribojimų.

2. Lavinti įgūdžius, padedančius įveikti problemas, iškylančias susidūrus su naujomis gyvenimo situacijomis ir naujais reikalavimais.

3. Užtikrinti, kad būtų priimami efektyvūs gyvenimo sprendimai. Tam konsultavimo metu reikia išmokti daugybę dalykų: įvertinti poelgius, laiko ir energijos sąnaudas, rizikos padarinius, vertybių lauką, kuriame priimami sprendimai, tirti savo asmenybės ypatybes, emocinius sunkumus, nuostatų įtaką sprendimams ir kt.

4. Lavinti gebėjimą užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius. Bendravimas su kitais žmonėmis užima didelę gyvenimo dalį ir daugeliui žmonių tai yra sunku dėl žemo jų savigarbos lygio ar netinkamų socialinių įgūdžių. Konsultuojant visada siekiama pagerinti klientų gyvenimo kokybę mokant juos efektyviau bendrauti tarpusavyje.

5. Padėti realizuoti ir plėtoti asmenybės potencialą. D. H. Blocher (1966) mano, kad konsultuojant reikia siekti maksimalios kliento laisvės atsižvelgiant į jo paties ir aplinkos sukeliamus apribojimus, taip pat padėti jam kuo efektyviau kontroliuoti savo aplinką bei savo reakcijas, provokuojamas aplinkos.

R. May (1967) dar nurodo, kad, dirbdamas su vaikais, konsultantas turėtų stengtis pakeisti
jų artimiausią aplinką. Tada pagalba būtų efektyvesnė.

Dalis konsultavimo tikslų yra universalūs, tačiau jie nemažai priklauso ir nuo konsultanto teorinės orientacijos. Taigi, kaip konsultavimo tikslus formuluoja pagrindinės psichoterapijos ir psichologinio konsultavimo mokyklos?

Čia pateiktas toli gražu ne visas teorinių orientacijų sąrašas. Jų iškeliami konsultavimo tikslai gana skirtingi. Tad, ar iš viso galima kalbėti apie kažkokius universalius konsultavimo tikslus, kai jie tokie įvairūs: pakeisti asmenybę, ieškoti gyvenimo prasmės, spręsti emocines problemas, prisitaikyti prie socialinių situacijų, siekti laisvės, surasti tikresnę saviraišką, mažinti nerimą, mokytis, kaip elgtis konkrečiomis situacijomis ir t.t. Atsakyti į šį klausimą galima taip – psichologinio konsultavimo tikslai yra išsidėstę kontinuume, kurio viename poliuje – bendrieji, globaliniai, ilgalaikiai, o kitame – specifiniai, konkretūs, trumpalaikiai. Šio kontinuumo galuose esantys tikslai nebūtinai prieštarauja vieni kitiems – mat į konsultanto ir kliento kontaktą orientuotuose mokyklose akcentuojami pirmieji (bendrieji), o orientuotose į kliento elgesį mokyklose – antrieji (konkretieji) tikslai.

Kryptis Svarbiausi konsultavimo tikslai

Psichoanalizės kryptis Tai, kas slypi pasąmonėje, iškelti į sąmonę; padėti klientui atgaminti

ankstyvuosius potyrius ir analizuoti išstumtus konfliktus; rekonstruoti

bazinę asmenybę

Adlerinė kryptis Pakeisti kliento gyvenimo prielaidas ir tikslus; padėti formuluoti socialiai vertingus tikslus; keisti klaidingą motyvaciją ir padėti jaustis lygiu su kitais

Elgesio terapija Pašalinti neadaptyvų elgesį ir mokyti elgtis efektyviai

Racionalioji-emocinė tera- Pašalinti kliento „save žlugdantį“ ir padėti formuoti tolerantišką bei

pija (A. Ellis) racionalų požiūrį į gyvenimą; išmokyti moksliškai spręsti emocines ir elgesio problemas

Į klientą orientuota terapija Kurti saugų konsultavimo klimatą, kad klientas galėtų save tyrinėti, (C. Rogers) atpažinti asmenybei tobulėti kliudančius veiksnius, įsisąmoninti anksčiau atmestas ar iškreiptai priimtas asmenybės dalis; skatinti kliento atvirumą patyrimui, labiau pasitikėti savimi, spontaniškumą

Egzistencinė terapija Padėti klientui pamatyti savo laisvę ir įsisąmoninti savo galimybes; skatinti atsakyti už tai, kas vyksta su juo; identifikuoti veiksnius,

blokuojančius laisvę

Konsultavimo tikslai priklauso ir nuo kliento problemų. Konsultanto ir kliento tikslai turi būti susiję, nes paprastai kiekvienas konsultantas omenyje turi savą bendrųjų tikslų, atitinkančių jo teorinę orientaciją, sistemą, o kiekvienas klientas – savo individualius tikslus, priklausančius nuo jį privertusių konsultuotis gyvenimo sunkumų ir trokštamų sprendimų. Labai dažnai tikslai formuluojami ir keičiami konsultuojantis, bendraujant konsultantui ir klientui. Konsultanto tikslų realizavimas priklauso nuo kliento poreikių ir lūkesčių. Konsultantas, norėdamas sėkmingiau suderinti savo bendruosius ir kliento konkrečiuosius tikslus, turi išsiaiškinti kliento lūkesčius, iš pat pradžių užduodamas jam klausimus – „Ko Jūs tikitės iš mūsų bendravimo?“, „Ko Jūs pats norite?“ ir kt. Paprastai klientas tik bendrai įsivaizduoja, kaip vyks jo konsultavimas ir ko jis gali tikėtis iš konsultanto. Klientas, visiškai neišmanydamas apie konsultavimą, negali tinkamai paaiškinti ir savo tikslų. Klientai, kurie informuojami apie tai, kiek truks pokalbis, kiek jų bus iš viso, kaip vyks pats pokalbis, lengviau supras konsultavimo galimybes ir ribas.

Daugelis klientų ateina į psichologinį konsultavimą tikėdamiesi, kad konsultantas kažką padarys jam ar dėl jo. Taigi konsultantas turėtų prisiminti vieną svarbiausių konsultavimo tikslų – padėti klientui suprasti, kad būtent jis pats yra tas žmogus, kuris gyvenime turi veikti, spręsti, keistis, tapti.

1.2. Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąsajos bei skirtumai

Išskirti šias dvi psichologinės pagalbos sritis gana sudėtinga. Tie patys profesiniai įgūdžiai reikalingi tiek konsultuojant, tiek užsiimant psichoterapija; ir konsultantui, ir psichoterapeutui keliami tie patys reikalavimai; be to, ir konsultuojant, ir užsiimant psichoterapija naudojama panašios procedūros, panašūs būdai. Galiausiai, ir vienu, ir kitu atveju klientui padeda bendraudamas su juo konsultantas (psichoterapeutas). Todėl kai kurie praktikai psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąvokas vartoja kaip sinonimus, argumentuodami, kad konsultantai praktiškai užsiima tuo, ką psichoterapeutai vadina psichoterapija, o psichoterapeutai – tuo, ką konsultantai vadina psichologiniu konsultavimu.

Daugelyje šalių šios dvi profesijos – konsultanto ir psichoterapeuto – egzistuoja kaip atskiros, todėl reikia ieškoti, kas jas bent iš dalies skiria. L. M. Bramer ir E. L. Shostrom (1982), kalbėdami apie psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos santykį, manė jas esant dviem vieno kontinuumo poliais. Viename poliuje profesionalo darbas yra daugiau grindžiamas palaikymu, lavinimu, orientacija į situacines problemas, sprendžiamas sąmonės lygyje, bei į kliniškai sveikus individus. Tai konsultavimas. Kitame poliuje daugiau siekiama giliau
analizuoti problemas, orientuojantis į pasąmonę, struktūriškai pertvarkyti asmenybę. Tai psichoterapija. Veiklą tarp šių polių galima vadinti tiek konsultavimu, tiek psichoterapija.

C. J. Gelso, B. C. Fretz (1992), D. H. Blocher (1966) išskiria specifinius psichologinio konsultavimo bruožus, skiriančius jį nuo psichoterapijos:

– konsultavimas orientuojasi į kliniškai sveiką asmenybę; tai žmonės, turintys kasdienio gyvenimo psichologinių sunkumų ir problemų, neurozinių nusiskundimų, taip pat besijaučiantys gerai, bet sau keliantys tolesnius asmenybės tobulėjimo tikslus;

– konsultavimas orientuojasi į stipriąsias žmogaus puses bei pozityvią sveikatą neatsižvelgiant į sutrikimo laipsnį; ši orientacija grindžiama tikėjimu, kad „individas gali keistis, pasirinkti jį patenkinantį gyvenimą, surasti būdų, kaip panaudoti savo potenciją, net jei ji susilpnėjusi dėl netinkamų nuostatų ir jausmų, sulėtėjusio brendimo, auklėjimo trūkumų, galimybių stokos, ligos, invalidumo, seno amžiaus“ (Jordan ir kt.; cit. pgl. Myers R. A. ir kt., 1968);

– konsultavimas dažniau orientuojasi į klientų dabartį ir ateitį;

– konsultavimas paprastai orientuojasi į trumpalaikę pagalbą (iki 15 susitikimų);

– konsultavimas orientuojasi į problemas, kylančias sąveikaujant asmeniui ir aplinkai;

– konsultuojant akcentuojamas vertybinis konsultanto dalyvavimas, nors atmetamas vertybių primetimas klientui;

– konsultuojant stengiamasi keisti elgesį ir skatinti klientą tobulėti.

1.3. Asmenybės teorija ir konsultavimo praktika

Mėginimas kvalifikuotai padėti kitam žmogui spręsti jo problemas, nesiremiant jokia teorinių pažiūrų sistema, panašus į skrydį be žemėlapio, be maršruto. Tokio „skraidytojo“ konsultavimas ne tik neefektyvus, bet kartais ir pavojingas klientui. Psichologiniame konsultavime toks žemėlapis yra asmenybės teorija, leidžianti plačiau suprasti kliento problemas ir nurodanti efektyviausius būdus joms spręsti. Ji padeda konsultantui formuluoti dinamines hipotezes, aiškinančias kliento problemas. Kartu ji suteikia tam tikrą saugumo jausmą priimant chaotišką, dezorganizuotą, nestruktūrišką kai kurių klientų vidinį pasaulį.

Kiekvienai teorijai tenka 4 pagrindinės funkcijos:

– apibendrinti sukauptą informaciją;

– padaryti suprantamesnius sudėtingus reiškinius;

– numatyti įvairių situacijų padarinius įvairiomis aplinkybėmis;

– Skatinti ieškoti naujų faktų, praplečiančių jos bazę.

Šios funkcijos tinka bet kokiai asmenybės teorijai, sudarančiai atitinkamos konsultavimo praktikos pagrindą. Ji padeda konsultantui apibendrinti darbo su įvairiausiais klientais patyrimą, suprasti daugelio problemų prigimtį, jų raišką konkretaus kliento gyvenime, efektyviai pritaikyti konkrečius būdus šioms problemoms spręsti ir numatyti rezultatus, taip pat kelti naujas hipotezes savo praktiniame darbe.

Kiekvienas konsultantas, remdamasis savo praktika, „konstruoja“ savo teoriją, kurios esmę dažniausiai sudaro jau žinomos pagrindinės teorijos paradigmos ir kryptys (psichoanalizės, adlerinė, elgesio terapijos, racionalioji-emocinė terapija, į klientą orientuota terapija, egzistencinė terapija) ar orientacijos (psichoanalitinė-psichodinaminė, elgesio-kognityvinė, humanistinė-egzistencinė). Didėjant patyrimui, nuolat koreguojama, plečiama, stiprinama savos praktikos teorinė bazė. Nuo ko priklauso, kad pasirenkama viena ar kita teorinė orientacija? Visų pirma, tai lemia konsultanto požiūris į žmogaus prigimtį. Jis sąlygoja specifinius atsakymus į principinius klausimus:

– Kas yra žmogus?

– Kokias įgimtas tendencijas jis atsineša į gyvenimą?

– Ar žmogus laisvas rinktis gyvenimo kryptį ir konkrečius sprendimus bet kokiomis aplinkybėmis, ar jo pasirinkimą lemia prigimtis ar praeities įvykiai?

– Ar žmogus motyvuotas keistis ir kaip jis gali tai daryti?

Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso, kaip konsultantas supranta asmenybės struktūrą, elgesį lemiančius veiksmus, problemų prigimtį, asmenybės normalios raidos perspektyvą.

Kiekvienas konsultantas, atsižvelgdamas į savo asmenybės ypatybes, pasaulėžiūrą, teorines-psichologines nuostatas, laisvai gali pasirinkti vienų ar kitų psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos mokyklų teorines prielaidas kaip savo praktikos pagrindą. Tačiau negalima teigti, jog vienų mokyklų nuostatos yra teisingos, o kitų – klaidingos. Daugybės tyrimų rezultatai rodo, kad, praktikoje vadovaujantis skirtingomis teorinėmis prielaidomis, gaunami panašūs efektyvumo rezultatai. Svarbiausia yra ne tiek pati teorija, kiek konsultanto profesinis pasirengimas ir asmenybės brandumas, apimantis ir gilią praktikos bei teorijos integraciją.

Dabar pasaulyje plinta eklektinis konsultavimas, mėginantis apimti geriausias įvairių mokyklų puses. Turima omenyje ne įvairių teorinių principų, požiūrių kratinys ar metodų bei technikų, įrodžiusių savo praktinį efektyvumą, sankaupa. Eklektinis konsultavimas remiasi kelių teorinių požiūrių sistemine integracija siekiant atrasti tai, kas vienija šiuos požiūrius ir kaip naujoji sistema „dirba“ praktikoje. Galima sakyti, kad eklektinio požiūrio kūrimas konsultuojant – tai viso profesinio gyvenimo darbas. Dauguma profesionalų, ilgiau dirbančių psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos srityje,
teorinę sistemą, dažniausiai eklektinę, labiausiai atitinkančią kiekvieno jų asmenybę ir pasaulėžiūrą.

1.4. Konsultavimo proceso struktūra

Eklektinis (sisteminis) konsultavimo modelis, pasiūlytas B. E. Gilliland ir bendr. (1989), apima šešias glaudžiai tarpusavyje susijusias stadijas, atspindi universalius bet kokios orientacijos psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos bruožus.

Problemos tyrimas. Šioje stadijoje konsultantas pradeda kontaktuoti su klientu ir plėtoja abipusį pasitikėjimą; dėmesingai klausosi kliento, kalbančio apie savo sunkumus, rūpesčius, problemas; būna nuoširdus, autentiškas, empatiškas, rūpestingas, nevertinantis, nemanipuliuojantis; į klientą reaguoja taip, kad skatintų jį giliau tyrinėti savo problemas; fiksuoja kliento jausmus, pasisakymų turinį, nežodinės reakcijas.

Dvimatis problemos apibrėžimas. Šioje stadijoje konsultantas siekia tiksliai apibūdinti kliento problemą fiksuojant jos emocinius ir kognityvinius (pažintinius) aspektus. Problema tikslinama tol, kol ją vienodai supranta klientas ir konsultantas; ji apibrėžiama tiksliomis, konkrečiomis sąvokomis. Tikslus apibrėžimas leidžia suprasti, iš kur kilo problema, o kartais nurodo, kaip ją spręsti. Jeigu, apibrėžiant problemą, atsiranda sunkumų, neaiškumų, grįžtama prie problemos tyrimo stadijos.

Alternatyvų identifikacija. Šioje stadijoje iškeliamos ir atvirai aptariamos visos galimos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas skatina klientą įvardyti visus galimus pasirinkimus, kuriuos jis laiko tinkamais ir realiais. Tam naudodamas atvirus klausimus, padeda iškelti papildomas sprendimo alternatyvas, kurias klientas galėtų priimti, bet neprimeta savo sprendimų. Kalbantis galima fiksuoti galimus pasirinkimus. Tada juos lengviau palyginti. Šioje stadijoje turi būti atrastos tokios problemos sprendimo alternatyvos, kurias klientas galėtų tiesiogiai panaudoti.

Planavimas. Šioje stadijoje kritiškai įvertinamos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, kurios iš jų yra tinkamos ir realistiškos atsižvelgiant į kliento ankstesnį patyrimą bei dabartinį pasirengimą keistis. Sudarant realistišką problemos sprendimo planą, klientui padedama suprasti, kad ne visos problemos gali būti išsprendžiamos; kad kai kurioms iš jų išspręsti reikia daug laiko; kad kai kurios gali būti tik iš dalies išspręstos sumažinant jų destruktyvų, elgesį trikdantį poveikį. Problemos sprendimo plane turi būti numatyta, kokiomis priemonėmis ir būdais klientas patikrins pasirinktų sprendimo alternatyvų realistiškumą, galimybes (vaidinant, „repetuojant“ veiksmus ir kt.). labai svarbu, kad pagrindinis problemos sprendimo autorius būtų pats klientas.

Veikla. Šioje stadijoje nuosekliai realizuojamas problemos sprendimo planas. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, ką reikėtų atlikti atsižvelgiant į realybę, laiką, emocines galimybes ir poreikius, taip pat suprasti, kad, siekiant tikslo, galimos nesėkmės, kad dalinė sėkmė ar net nesėkmė dar nėra katastrofa – svarbu rizikuoti ir toliau mėginti realizuoti problemos sprendimo planą. Visus savo veiksmus klientas sieja su galutiniu tikslu.

Įvertinimas ir grįžtamasis ryšys. Šioje stadijoje klientas kartu su konsultantu įvertina tikslo pasiekimo lygį (problemos įveikimo laipsnį) atsižvelgiant į kliento poreikius, apibendrina pasiektus rezultatus. Prireikus patikslinamos problemos, grįžtama prie ankstesnių konsultavimo stadijų.

Žinoma, šis konsultavimo modelis tik padeda geriau įsivaizduoti, kaip vyksta pats konsultavimas. Iš tikrųjų jis yra daug turtingesnis, sudėtingesnis, neretai nepaklūstantis modelyje išdėstytai tvarkai. Studijų išskyrimas yra tik sąlygiškas, nes dirbant jos susilieja, susipina, jų sąveika yra gerokai sudėtingesnė negu pavaizduota schemoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2617 žodžiai iš 8636 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.