Psichologinio konsultavimo pagrindai
5 (100%) 1 vote

Psichologinio konsultavimo pagrindai

1121314151617181

TURINYS

1. Psichologinio konsultavimo bendras apibūdinimas 3

1.1. Psichologinio konsultavimo apibrėžimas ir tikslai 3

1.2. Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąsajos ir skirtumai 6

1.3. Asmenybės teorija ir konsultavimo praktika 7

1.4. Konsultavimo proceso struktūra 9

2. Konsultanto vaidmuo 12

3. Reikalavimai konsultanto asmenybei 14

4. Konsultanto ir kliento kontaktas 17

4.1. Kontakto apibūdinimas 17

4.2. Terapinė atmosfera. Emociniai terapinės atmosferos komponentai 19

4.3. Perkėlimas ir kontrperkėlimas konsultavime ir psichoterapijoje 21

5. Problemų įvertinimas 24

6. Psichologinio konsultavimo pabaiga ir rezultatų įvertinimas 25

7. Etiniai psichologinio konsultavimo principai 28

Baigiamosios nuostatos 32

Literatūra 33

1. PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO BENDRAS APIBŪDINIMAS

Šiandien psichologai, gydytojai, pedagogai savo praktikoje susiduria su gausybe žmogaus problemų, kurias sunku, o kartais ir neįmanoma apibūdinti klinikiniais terminais, kurios negali būti „gydomos“ ar „sprendžiamos“ tradiciškai mediciniškai. Jas galima apibūdinti kaip kasdieninio gyvenimo problemas, susijusias su asmenybės formavimosi ir prisitaikymo sunkumais, tarpasmeninių santykių keblumais, socialinėmis problemomis (AIDS, narkomanija, alkoholizmu, skyrybomis, smurtu ir kt.), psichologinėmis krizėmis. Platus šių problemų ratas ir sudaro gana naujos srities, artimai susijusios su klinikine psichologija ir psichoterapija, – psichologinio konsultavimo – objektą.

1.1. Psichologinio konsultavimo apibrėžimas ir tikslai

H. M. Burks ir B. Stefflre (1979) pateikia tokį psichologinio konsultavimo apibrėžimą: „Konsultavimas grindžiamas profesiniu santykiu tarp pasirengusio konsultanto ir kliento. Šis santykis paprastai yra „asmuo-asmuo“, nors kartais jame gali dalyvauti ir daugiau negu du žmonės. Jis skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenimo erdvėje, ir išmokti siekti savo tikslo prasmingai, pagrįstai renkantis ir sprendžiant emocinio ir tarpasmeninio pobūdžio problemas“. Yra ir daugiau panašių psichologinio konsultavimo apibrėžimų, tačiau visi jie apima keletą svarbiausių elementų:

1) konsultavimas padeda žmogui veikti pasirinktinai;

2) konsultavimas padeda mokytis naujai elgtis;

3) konsultavimas skatina asmenybę tobulėti;

4)konsultuojant akcentuojamas kliento atsakingumas, t.y. pripažįstama, kad nepriklausomas, atsakingas individas pats gali priimti savarankiškus sprendimus esant tinkamoms sąlygoms, o konsultantas kuria sąlygas, skatinančias klientą valingai keistis;

5) konsultavimo esmė – kontaktas tarp kliento ir konsultanto. Jo pagrindas – į klientą orientuoto konsultavimo filosofija. Jos ryškiausias atstovas buvo žymus amerikiečių psichologas C. Rogers. Ši filosofija gali būti apibūdinta trimis prielaidomis (ar konsultanto nuostatomis):

a) kiekvienas asmuo yra besąlygiškai vertingas ir todėl gerbtinas bei vertintinas toks, koks yra;

b) kiekvienas asmuo gali atsakyti už save;

c) kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti savo vertybes ir tikslus bei priimti savarankiškus sprendimus.

Taigi psichologinio konsultavimo apibrėžimas apima ir bazines konsultanto nuostatas žmogaus atžvilgiu apskritai ir konkretaus kliento atžvilgiu. Konsultantas priima klientą kaip nepakartojamą, unikalų, autonomišką individą, kuris turi teisę laisvai rinktis, kaip nori elgtis, gyventi savo gyvenimą. Dar daugiau – svarbu pripažinti, kad bet kokia įtaiga ir bet koks spaudimas kliudo klientui atsakyti už save ir tinkamai spręsti savo problemas.

Nėra paprasta apibūdinti ir konsultavimo tikslus, nes jie priklauso nuo kliento, besikreipiančio psichologinės pagalbos, poreikių ir paties konsultanto teorinės orientacijos. Tačiau, remdamiesi R. L. George ir T. S. Cristiani (1990), suformuluojame keletą universalių tikslų, kuriuos daugiau ar mažiau mini įvairios psichologinio konsultavimo mokyklos

1. Skatinti keisti elgesį, kad klientas galėtų gyventi produktyviau, būtų patenkintas gyvenimu net esant tam tikrų neišvengiamų socialinių apribojimų.

2. Lavinti įgūdžius, padedančius įveikti problemas, iškylančias susidūrus su naujomis gyvenimo situacijomis ir naujais reikalavimais.

3. Užtikrinti, kad būtų priimami efektyvūs gyvenimo sprendimai. Tam konsultavimo metu reikia išmokti daugybę dalykų: įvertinti poelgius, laiko ir energijos sąnaudas, rizikos padarinius, vertybių lauką, kuriame priimami sprendimai, tirti savo asmenybės ypatybes, emocinius sunkumus, nuostatų įtaką sprendimams ir kt.

4. Lavinti gebėjimą užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius. Bendravimas su kitais žmonėmis užima didelę gyvenimo dalį ir daugeliui žmonių tai yra sunku dėl žemo jų savigarbos lygio ar netinkamų socialinių įgūdžių. Konsultuojant visada siekiama pagerinti klientų gyvenimo kokybę mokant juos efektyviau bendrauti tarpusavyje.

5. Padėti realizuoti ir plėtoti asmenybės potencialą. D. H. Blocher (1966) mano, kad konsultuojant reikia siekti maksimalios kliento laisvės atsižvelgiant į jo paties ir aplinkos sukeliamus apribojimus, taip pat padėti jam kuo efektyviau kontroliuoti savo aplinką bei savo reakcijas, provokuojamas aplinkos.

R. May (1967) dar nurodo, kad, dirbdamas su vaikais, konsultantas turėtų stengtis pakeisti
jų artimiausią aplinką. Tada pagalba būtų efektyvesnė.

Dalis konsultavimo tikslų yra universalūs, tačiau jie nemažai priklauso ir nuo konsultanto teorinės orientacijos. Taigi, kaip konsultavimo tikslus formuluoja pagrindinės psichoterapijos ir psichologinio konsultavimo mokyklos?

Čia pateiktas toli gražu ne visas teorinių orientacijų sąrašas. Jų iškeliami konsultavimo tikslai gana skirtingi. Tad, ar iš viso galima kalbėti apie kažkokius universalius konsultavimo tikslus, kai jie tokie įvairūs: pakeisti asmenybę, ieškoti gyvenimo prasmės, spręsti emocines problemas, prisitaikyti prie socialinių situacijų, siekti laisvės, surasti tikresnę saviraišką, mažinti nerimą, mokytis, kaip elgtis konkrečiomis situacijomis ir t.t. Atsakyti į šį klausimą galima taip – psichologinio konsultavimo tikslai yra išsidėstę kontinuume, kurio viename poliuje – bendrieji, globaliniai, ilgalaikiai, o kitame – specifiniai, konkretūs, trumpalaikiai. Šio kontinuumo galuose esantys tikslai nebūtinai prieštarauja vieni kitiems – mat į konsultanto ir kliento kontaktą orientuotuose mokyklose akcentuojami pirmieji (bendrieji), o orientuotose į kliento elgesį mokyklose – antrieji (konkretieji) tikslai.

Kryptis Svarbiausi konsultavimo tikslai

Psichoanalizės kryptis Tai, kas slypi pasąmonėje, iškelti į sąmonę; padėti klientui atgaminti

ankstyvuosius potyrius ir analizuoti išstumtus konfliktus; rekonstruoti

bazinę asmenybę

Adlerinė kryptis Pakeisti kliento gyvenimo prielaidas ir tikslus; padėti formuluoti socialiai vertingus tikslus; keisti klaidingą motyvaciją ir padėti jaustis lygiu su kitais

Elgesio terapija Pašalinti neadaptyvų elgesį ir mokyti elgtis efektyviai

Racionalioji-emocinė tera- Pašalinti kliento „save žlugdantį“ ir padėti formuoti tolerantišką bei

pija (A. Ellis) racionalų požiūrį į gyvenimą; išmokyti moksliškai spręsti emocines ir elgesio problemas

Į klientą orientuota terapija Kurti saugų konsultavimo klimatą, kad klientas galėtų save tyrinėti, (C. Rogers) atpažinti asmenybei tobulėti kliudančius veiksnius, įsisąmoninti anksčiau atmestas ar iškreiptai priimtas asmenybės dalis; skatinti kliento atvirumą patyrimui, labiau pasitikėti savimi, spontaniškumą

Egzistencinė terapija Padėti klientui pamatyti savo laisvę ir įsisąmoninti savo galimybes; skatinti atsakyti už tai, kas vyksta su juo; identifikuoti veiksnius,

blokuojančius laisvę

Konsultavimo tikslai priklauso ir nuo kliento problemų. Konsultanto ir kliento tikslai turi būti susiję, nes paprastai kiekvienas konsultantas omenyje turi savą bendrųjų tikslų, atitinkančių jo teorinę orientaciją, sistemą, o kiekvienas klientas – savo individualius tikslus, priklausančius nuo jį privertusių konsultuotis gyvenimo sunkumų ir trokštamų sprendimų. Labai dažnai tikslai formuluojami ir keičiami konsultuojantis, bendraujant konsultantui ir klientui. Konsultanto tikslų realizavimas priklauso nuo kliento poreikių ir lūkesčių. Konsultantas, norėdamas sėkmingiau suderinti savo bendruosius ir kliento konkrečiuosius tikslus, turi išsiaiškinti kliento lūkesčius, iš pat pradžių užduodamas jam klausimus – „Ko Jūs tikitės iš mūsų bendravimo?“, „Ko Jūs pats norite?“ ir kt. Paprastai klientas tik bendrai įsivaizduoja, kaip vyks jo konsultavimas ir ko jis gali tikėtis iš konsultanto. Klientas, visiškai neišmanydamas apie konsultavimą, negali tinkamai paaiškinti ir savo tikslų. Klientai, kurie informuojami apie tai, kiek truks pokalbis, kiek jų bus iš viso, kaip vyks pats pokalbis, lengviau supras konsultavimo galimybes ir ribas.

Daugelis klientų ateina į psichologinį konsultavimą tikėdamiesi, kad konsultantas kažką padarys jam ar dėl jo. Taigi konsultantas turėtų prisiminti vieną svarbiausių konsultavimo tikslų – padėti klientui suprasti, kad būtent jis pats yra tas žmogus, kuris gyvenime turi veikti, spręsti, keistis, tapti.

1.2. Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąsajos bei skirtumai

Išskirti šias dvi psichologinės pagalbos sritis gana sudėtinga. Tie patys profesiniai įgūdžiai reikalingi tiek konsultuojant, tiek užsiimant psichoterapija; ir konsultantui, ir psichoterapeutui keliami tie patys reikalavimai; be to, ir konsultuojant, ir užsiimant psichoterapija naudojama panašios procedūros, panašūs būdai. Galiausiai, ir vienu, ir kitu atveju klientui padeda bendraudamas su juo konsultantas (psichoterapeutas). Todėl kai kurie praktikai psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąvokas vartoja kaip sinonimus, argumentuodami, kad konsultantai praktiškai užsiima tuo, ką psichoterapeutai vadina psichoterapija, o psichoterapeutai – tuo, ką konsultantai vadina psichologiniu konsultavimu.

Daugelyje šalių šios dvi profesijos – konsultanto ir psichoterapeuto – egzistuoja kaip atskiros, todėl reikia ieškoti, kas jas bent iš dalies skiria. L. M. Bramer ir E. L. Shostrom (1982), kalbėdami apie psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos santykį, manė jas esant dviem vieno kontinuumo poliais. Viename poliuje profesionalo darbas yra daugiau grindžiamas palaikymu, lavinimu, orientacija į situacines problemas, sprendžiamas sąmonės lygyje, bei į kliniškai sveikus individus. Tai konsultavimas. Kitame poliuje daugiau siekiama giliau
analizuoti problemas, orientuojantis į pasąmonę, struktūriškai pertvarkyti asmenybę. Tai psichoterapija. Veiklą tarp šių polių galima vadinti tiek konsultavimu, tiek psichoterapija.

C. J. Gelso, B. C. Fretz (1992), D. H. Blocher (1966) išskiria specifinius psichologinio konsultavimo bruožus, skiriančius jį nuo psichoterapijos:

– konsultavimas orientuojasi į kliniškai sveiką asmenybę; tai žmonės, turintys kasdienio gyvenimo psichologinių sunkumų ir problemų, neurozinių nusiskundimų, taip pat besijaučiantys gerai, bet sau keliantys tolesnius asmenybės tobulėjimo tikslus;

– konsultavimas orientuojasi į stipriąsias žmogaus puses bei pozityvią sveikatą neatsižvelgiant į sutrikimo laipsnį; ši orientacija grindžiama tikėjimu, kad „individas gali keistis, pasirinkti jį patenkinantį gyvenimą, surasti būdų, kaip panaudoti savo potenciją, net jei ji susilpnėjusi dėl netinkamų nuostatų ir jausmų, sulėtėjusio brendimo, auklėjimo trūkumų, galimybių stokos, ligos, invalidumo, seno amžiaus“ (Jordan ir kt.; cit. pgl. Myers R. A. ir kt., 1968);

– konsultavimas dažniau orientuojasi į klientų dabartį ir ateitį;

– konsultavimas paprastai orientuojasi į trumpalaikę pagalbą (iki 15 susitikimų);

– konsultavimas orientuojasi į problemas, kylančias sąveikaujant asmeniui ir aplinkai;

– konsultuojant akcentuojamas vertybinis konsultanto dalyvavimas, nors atmetamas vertybių primetimas klientui;

– konsultuojant stengiamasi keisti elgesį ir skatinti klientą tobulėti.

1.3. Asmenybės teorija ir konsultavimo praktika

Mėginimas kvalifikuotai padėti kitam žmogui spręsti jo problemas, nesiremiant jokia teorinių pažiūrų sistema, panašus į skrydį be žemėlapio, be maršruto. Tokio „skraidytojo“ konsultavimas ne tik neefektyvus, bet kartais ir pavojingas klientui. Psichologiniame konsultavime toks žemėlapis yra asmenybės teorija, leidžianti plačiau suprasti kliento problemas ir nurodanti efektyviausius būdus joms spręsti. Ji padeda konsultantui formuluoti dinamines hipotezes, aiškinančias kliento problemas. Kartu ji suteikia tam tikrą saugumo jausmą priimant chaotišką, dezorganizuotą, nestruktūrišką kai kurių klientų vidinį pasaulį.

Kiekvienai teorijai tenka 4 pagrindinės funkcijos:

– apibendrinti sukauptą informaciją;

– padaryti suprantamesnius sudėtingus reiškinius;

– numatyti įvairių situacijų padarinius įvairiomis aplinkybėmis;

– Skatinti ieškoti naujų faktų, praplečiančių jos bazę.

Šios funkcijos tinka bet kokiai asmenybės teorijai, sudarančiai atitinkamos konsultavimo praktikos pagrindą. Ji padeda konsultantui apibendrinti darbo su įvairiausiais klientais patyrimą, suprasti daugelio problemų prigimtį, jų raišką konkretaus kliento gyvenime, efektyviai pritaikyti konkrečius būdus šioms problemoms spręsti ir numatyti rezultatus, taip pat kelti naujas hipotezes savo praktiniame darbe.

Kiekvienas konsultantas, remdamasis savo praktika, „konstruoja“ savo teoriją, kurios esmę dažniausiai sudaro jau žinomos pagrindinės teorijos paradigmos ir kryptys (psichoanalizės, adlerinė, elgesio terapijos, racionalioji-emocinė terapija, į klientą orientuota terapija, egzistencinė terapija) ar orientacijos (psichoanalitinė-psichodinaminė, elgesio-kognityvinė, humanistinė-egzistencinė). Didėjant patyrimui, nuolat koreguojama, plečiama, stiprinama savos praktikos teorinė bazė. Nuo ko priklauso, kad pasirenkama viena ar kita teorinė orientacija? Visų pirma, tai lemia konsultanto požiūris į žmogaus prigimtį. Jis sąlygoja specifinius atsakymus į principinius klausimus:

– Kas yra žmogus?

– Kokias įgimtas tendencijas jis atsineša į gyvenimą?

– Ar žmogus laisvas rinktis gyvenimo kryptį ir konkrečius sprendimus bet kokiomis aplinkybėmis, ar jo pasirinkimą lemia prigimtis ar praeities įvykiai?

– Ar žmogus motyvuotas keistis ir kaip jis gali tai daryti?

Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso, kaip konsultantas supranta asmenybės struktūrą, elgesį lemiančius veiksmus, problemų prigimtį, asmenybės normalios raidos perspektyvą.

Kiekvienas konsultantas, atsižvelgdamas į savo asmenybės ypatybes, pasaulėžiūrą, teorines-psichologines nuostatas, laisvai gali pasirinkti vienų ar kitų psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos mokyklų teorines prielaidas kaip savo praktikos pagrindą. Tačiau negalima teigti, jog vienų mokyklų nuostatos yra teisingos, o kitų – klaidingos. Daugybės tyrimų rezultatai rodo, kad, praktikoje vadovaujantis skirtingomis teorinėmis prielaidomis, gaunami panašūs efektyvumo rezultatai. Svarbiausia yra ne tiek pati teorija, kiek konsultanto profesinis pasirengimas ir asmenybės brandumas, apimantis ir gilią praktikos bei teorijos integraciją.

Dabar pasaulyje plinta eklektinis konsultavimas, mėginantis apimti geriausias įvairių mokyklų puses. Turima omenyje ne įvairių teorinių principų, požiūrių kratinys ar metodų bei technikų, įrodžiusių savo praktinį efektyvumą, sankaupa. Eklektinis konsultavimas remiasi kelių teorinių požiūrių sistemine integracija siekiant atrasti tai, kas vienija šiuos požiūrius ir kaip naujoji sistema „dirba“ praktikoje. Galima sakyti, kad eklektinio požiūrio kūrimas konsultuojant – tai viso profesinio gyvenimo darbas. Dauguma profesionalų, ilgiau dirbančių psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos srityje,
teorinę sistemą, dažniausiai eklektinę, labiausiai atitinkančią kiekvieno jų asmenybę ir pasaulėžiūrą.

1.4. Konsultavimo proceso struktūra

Eklektinis (sisteminis) konsultavimo modelis, pasiūlytas B. E. Gilliland ir bendr. (1989), apima šešias glaudžiai tarpusavyje susijusias stadijas, atspindi universalius bet kokios orientacijos psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos bruožus.

Problemos tyrimas. Šioje stadijoje konsultantas pradeda kontaktuoti su klientu ir plėtoja abipusį pasitikėjimą; dėmesingai klausosi kliento, kalbančio apie savo sunkumus, rūpesčius, problemas; būna nuoširdus, autentiškas, empatiškas, rūpestingas, nevertinantis, nemanipuliuojantis; į klientą reaguoja taip, kad skatintų jį giliau tyrinėti savo problemas; fiksuoja kliento jausmus, pasisakymų turinį, nežodinės reakcijas.

Dvimatis problemos apibrėžimas. Šioje stadijoje konsultantas siekia tiksliai apibūdinti kliento problemą fiksuojant jos emocinius ir kognityvinius (pažintinius) aspektus. Problema tikslinama tol, kol ją vienodai supranta klientas ir konsultantas; ji apibrėžiama tiksliomis, konkrečiomis sąvokomis. Tikslus apibrėžimas leidžia suprasti, iš kur kilo problema, o kartais nurodo, kaip ją spręsti. Jeigu, apibrėžiant problemą, atsiranda sunkumų, neaiškumų, grįžtama prie problemos tyrimo stadijos.

Alternatyvų identifikacija. Šioje stadijoje iškeliamos ir atvirai aptariamos visos galimos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas skatina klientą įvardyti visus galimus pasirinkimus, kuriuos jis laiko tinkamais ir realiais. Tam naudodamas atvirus klausimus, padeda iškelti papildomas sprendimo alternatyvas, kurias klientas galėtų priimti, bet neprimeta savo sprendimų. Kalbantis galima fiksuoti galimus pasirinkimus. Tada juos lengviau palyginti. Šioje stadijoje turi būti atrastos tokios problemos sprendimo alternatyvos, kurias klientas galėtų tiesiogiai panaudoti.

Planavimas. Šioje stadijoje kritiškai įvertinamos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, kurios iš jų yra tinkamos ir realistiškos atsižvelgiant į kliento ankstesnį patyrimą bei dabartinį pasirengimą keistis. Sudarant realistišką problemos sprendimo planą, klientui padedama suprasti, kad ne visos problemos gali būti išsprendžiamos; kad kai kurioms iš jų išspręsti reikia daug laiko; kad kai kurios gali būti tik iš dalies išspręstos sumažinant jų destruktyvų, elgesį trikdantį poveikį. Problemos sprendimo plane turi būti numatyta, kokiomis priemonėmis ir būdais klientas patikrins pasirinktų sprendimo alternatyvų realistiškumą, galimybes (vaidinant, „repetuojant“ veiksmus ir kt.). labai svarbu, kad pagrindinis problemos sprendimo autorius būtų pats klientas.

Veikla. Šioje stadijoje nuosekliai realizuojamas problemos sprendimo planas. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, ką reikėtų atlikti atsižvelgiant į realybę, laiką, emocines galimybes ir poreikius, taip pat suprasti, kad, siekiant tikslo, galimos nesėkmės, kad dalinė sėkmė ar net nesėkmė dar nėra katastrofa – svarbu rizikuoti ir toliau mėginti realizuoti problemos sprendimo planą. Visus savo veiksmus klientas sieja su galutiniu tikslu.

Įvertinimas ir grįžtamasis ryšys. Šioje stadijoje klientas kartu su konsultantu įvertina tikslo pasiekimo lygį (problemos įveikimo laipsnį) atsižvelgiant į kliento poreikius, apibendrina pasiektus rezultatus. Prireikus patikslinamos problemos, grįžtama prie ankstesnių konsultavimo stadijų.

Žinoma, šis konsultavimo modelis tik padeda geriau įsivaizduoti, kaip vyksta pats konsultavimas. Iš tikrųjų jis yra daug turtingesnis, sudėtingesnis, neretai nepaklūstantis modelyje išdėstytai tvarkai. Studijų išskyrimas yra tik sąlygiškas, nes dirbant jos susilieja, susipina, jų sąveika yra gerokai sudėtingesnė negu pavaizduota schemoje.

Norime dar kartą akcentuoti – konsultuojant svarbu ne tiek schemos (nors būtina įsivaizduoti ir suprasti bendrą konsultavimo eigą), kiek profesinė ir žmogiškoji konsultanto kompetencija. Ją sudaro daugelis dalykų, apie kuriuos kalbėsime vėliau.

Konsultavimas bus efektyvesnis laikantis bendrųjų taisyklių ir konsultanto nuostatų:

1. Nėra dviejų vienodų klientų ir konsultavimo situacijų. Žmogiškosios problemos tik išoriškai gali atrodyti panašios, bet iš tikrųjų jos yra unikalios, nes kyla, plėtojasi, egzistuoja žmonių nepaprastų gyvenimų kontekste. Kartu kiekvienas kontaktas konsultuojant irgi yra unikalus, nepasikartojantis.

2. Klientas ir konsultantas nuolat keičiasi plėtojantis jų kontaktui; psichologiniame konsultavime nėra statiškų situacijų.

3. Geriausias savo problemų ekspertas yra klientas, todėl konsultuojant reikėtų padėti jam prisiimti atsakomybę už savo problemų sprendimą. Tai, kaip savo problemas mato klientas, yra ne mažiau, o gal ir daugiau svarbu, negu tai, kaip jos atrodo konsultantui.

4. Konsultuojant kliento saugumo jausmas yra svarbiau, negu konsultanto poreikiai. Taigi nedera siekti tikslų bet kokia kaina neatsižvelgiant į kliento emocinę būklę.

5. Siekdamas padėti klientui, konsultantas turėtų „įjungti“ visas savo profesines ir asmenines galimybes, tačiau neturėtų pamiršti, kad jis yra tik žmogus, todėl negali visiškai atsakyti už
žmogų, klientą, jo gyvenimą ir sunkumus.

6. Nereikėtų tikėtis tiesioginio efekto per kiekvieną susitikimą – problemų sprendimas, kartu ir konsultavimo sėkmė nepanašės į tolygiai aukštyn kylančią tiesę; tai procesas, kuriame pastebimus pagerėjimus keičia pablogėjimai, nes, norint save pakeisti, reikia daug pastangų, kurios ne visada ir ne iš karto būna sėkmingos.

7. Kompetentingas konsultantas žino savo profesinės kvalifikacijos lygį bei trūkumus ir yra atsakingas už etikos taisyklių laikymąsi bei darbą kliento interesų labui.

8. Kiekvienai problemai įvardyti bei suprasti gali būti panaudoti įvairūs teoriniai požiūriai – nėra ir negali būti geriausio teorinio požiūrio.

9. Kai kurios problemos, kurias galima pavadinti esminėmis žmoniškosiomis dilemomis, praktiškai yra neišsprendžiamos, pvz., egzistencinis nerimas, kaltė ir kt. Tada konsultantas turėtų padėti klientui suprasti, kad situacija neišvengiama ir ją tokią reikės priimti.

10.Efektyvus konsultavimas – tai procesas, kuris atliekamas kartu su klientu, bet ne klientui.

2. KONSULTANTO VAIDMUO

Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos praktikoje kiekvieną dieną susiduriama su žmogaus kaip asmenybės gyvenimu. Konsultantas padeda savo klientui:

– apsvarstyti mažas ir dideles gyvenimo problemas;

– paaiškinti kasdienius jo pasirinkimus bei jų padarinius;

– išspręsti gausybę keblių emocinių troškimų ir tarpasmeninių santykių problemų;

– įveikti vidinio chaoso jausmą, kad tai, kas buvo nesuprantama ir nepastovu, pasidarytų suprantama ir tikslinga.

Konsultantas turėtų gana aiškiai žinoti, kas jis yra, kuo gali būti ir kokiu tikisi matyti jį klientas. Kitaip tariant, čia iškyla konsultanto vaidmens apibrėžtumo klausimas. Kas yra konsultantas? Kliento draugas, profesionalus patarėjas, mokytojas, ekspertas, kliento palydovas jo kelionėse po savo gyvenimo užkaborius, o gal guru – absoliučios išminties spinduliuotojas? Daugelį, ypač pradedančių, konsultantų trikdo tai, kad nėra universalaus atsakymo į klausimą apie apibrėžtą konsultanto vaidmenį teikiant psichologinę pagalbą. Atsakymas dažniausiai priklauso nuo konsultanto teorinės orientacijos, jo pasirengimo, kvalifikacijos, asmenybės bruožų, galiausiai, nuo klientų lūkesčių.

Tačiau nuo to, kaip aiškiai ir apibrėžtai konsultantas įsivaizduoja savo vietą psichologiniame konsultavime, labai priklauso darbo efektyvumas. Kai tokio aiškumo nėra, iškyla grėsmė, kad konsultantas vadovausis ne apibrėžtais teoriniais principais, o vien tik kliento lūkesčiais ir poreikiais, t.y. konsultantas darys vien tik tai, ko iš jo tikisi ir norėtų klientas. Dažniausiai klientas tikisi, kad konsultantas atsakys už jo tolesnio gyvenimo sėkmę ir spręs jo šiandienos problemas – kur mokytis, kaip spręsti konfliktus darbe, ar skirtis su vyru ar žmona, ar gyventi toliau kartu ir t.t. tai, kad žmonės, ieškodami atsakymų į sudėtingus savo gyvenimo klausimus, kreipiasi būtent į jį, gali glostyti pradedančio konsultanto savimeilę, ir jis gali pasijusti žinantis atsakymus į visus kliento klausimus ir, kas dar blogiau, mėginti juos „įteikti“ klientui. Nesuprasdamas savo vaidmens, konsultantas didins kliento priklausomybę nuo jo, vietoj to, kad padėtų jam pačiam spręsti savo problemas. Joks konsultantas negali pasakyti kitam žmogui kaip gyventi.

Bendriausias atsakymas į klausimą apie konsultanto vaidmenį slypi paties konsultavimo supratime. Svarbiausia konsultanto užduotis turėtų būti padėti klientui sužinoti savo vidinius rezervus, jėgas, atskleisti, kas kliudo joms pasireikšti ar jas panaudoti, padėti suprasti, koks jis nori būti. O klientas konsultuojant turi galėti atvirai pažvelgti į savo elgesį bei gyvenimo stilių ir nuspręsti, kaip ir kuria linkme jis norėtų pakeisti savo gyvenimą.

C. Wrenn (1965) suformulavo svarbiausias konsultavimo funkcijas:

– užtikrinti kontaktą su klientu, kurio svarbiausias bruožas yra tarpusavio pasitikėjimas;

– užtikrinti kliento savivokos ir veiklos būdų alternatyvas;

– „įsibrauti“ į kliento situaciją ir jo santykius su jam svarbiais asmenimis;

– užtikrinti klientui sveiką psichologinę aplinką;

– nuolat tobulinti konsultavimą.

Taigi akivaizdu, kad konsultuojant labai svarbu konsultanto asmenybė.

3. REIKALAVIMAI KONSULTANTO ASMENYBEI

Konsultanto (psichoterapeuto) asmenybė, kaip viena svarbiausių konsultavimo (psichoterapijos) proceso grandžių, išskiriama beveik visose teorinėse orientacijose pabrėžiant tai vienus, tai kitus asmenybės bruožus. Garsus vengrų kilmės anglų psichoanalitikas M. Balint 1957 m. tvirtino, kad „visiškai pamirštama, jog psichoterapija yra ne teorinės žinios, o asmenybės įgūdžiai“. Jam antrina garsus amerikiečių humanistinės psichologijos atstovas C. Rogers (1961), kad konsultanto teorija ir metodai yra daug mažiau svarbūs negu tai, kaip klientas suvokia konsultanto nuostatas (t.y., iš esmės, jo asmenybę – R. K.). A. Combs su bendr. (1969) atlikę keletą tyrimų nustatė, kad efektyvų konsultantą nuo neefektyvus skiria asmenybės bruožai. S. Freud į klausimą apie efektyvų psichoterapeutą yra atsakęs, kad psichoanalitikui nėra būtinas medicininis išsilavinimas, o svarbiausia yra įgimta
įžvalga į žmogaus dvasią. Taigi pagrindinė psichologinio konsultavimo technika yra „aš – kaip instrumentas“, t.y. pagrindinė priemonė, skatinanti tobulėti kliento asmenybę, yra konsultanto asmenybė (A. Adler: „gydymo technika privalo būti jumyse“).

Taigi konsultanto efektyvumas priklauso nuo asmenybės ypatybių, profesinių žinių ir specialių konsultavimo įgūdžių. Kai kiekvienos iš šių sferų lygis aukštas, kontaktas, kuris ir yra psichologinio konsultavimo šerdis, bus kokybiškas. Jis ir lemia galutinį konsultavimo efektą, kurį galima apibūdinti proceso (konsultanto reakcijų konstruktyvumo) ir rezultato (kliento pasikeitimo po konsultacijų) pasiekimais. Tai priklauso ir nuo konsultanto teorinio pasirengimo svarbos, visgi prioritetą mes linkę teikti konsultanto asmenybei. Savo laiku M.Balint ir E.Balint (1959) rašė: „Be asmenybės pasikeitimo, psichoterapija yra amatas, grindžiamas gerais norais; į profesionalų lygį jį pakelia asmenybės pokyčiai“. Tad koks turėtų būti tas asmenybės ypatybių derinys, kuris turėtų didelę įtaką konsultavimo sėkmei? Vienareikšmio atsakymo nėra. JAV Nacionalinio profesinio orientavimo asociacija išskyrė šias svarbias konsultanto ypatybes:

– gilus domėjimasis žmonėmis ir kantrumas būnant su jais; ir ne todėl, kad jie yra šizofrenikai ar psichopatai ar kad įdomi jų problemų psichodinamika, o vien todėl, kad šie žmonės yra;

– jautrumas kitų žmonių nuostatoms ir elgesiui;

– emocinis stabilumas ir objektyvumas;

– gebėjimas kelti kitų žmonių pasitikėjimą;

– pagarba kitų žmonių teisėms.

JAV Konsultantų rengimo ir priežiūros asociacija 1964 m. nustatė, kad konsultantas privalo turėti šias 6 asmenybės ypatybes:

– pasitikėti kiekvienu individu;

– gerbti individualias žmogaus vertybes;

– būti budrus, atsižvelgdamas į pasaulines problemas;

– neturėti išankstinių nusistatymų;

– suprasti save;

– būti pareigingas.

L. Wolberg (1954) akcentuoja konsultanto (psichoterapeuto) jautrumą, objektyvumą (vengiant susitapatinti su klientu), lankstumą, empatiją ir rimtų emocinių problemų neturėjimą. Prie ypač kenksmingų konsultantui emocinių problemų jis priskiria polinkį dominuoti, būti valdingu, pasyviu ir paklusniu, vengti žmonių, klientus panaudoti savo poreikiams tenkinti, nemokėjimą toleruoti įvairių kliento poelgių, neurozinę nuostatą pinigų atžvilgiu.

Analizuojant gausią literatūrą apie asmenybės ypatybes, kurios konsultantui padeda gydyti žmogų, pažinti save patį, keistis, tobulėti, priartėtume prie efektyvaus konsultanto modelio apibrėžimo. Tokių asmenybės ypatybių ir bruožų turėtų siekti kiekvienas konsultantas ir tai būtų jo profesinio tobulėjimo programa.

Šis modelis apima keletą svarbiausių bruožų:

Autentiškumas. Tai – psichoterapijos šerdis ir svarbiausia egzistencinė vertybė. Štai trys pagrindiniai autentiško egzistavimo požymiai:

– visiškas dabarties momento įsisąmoninimas;

– pasirinkimas, kaip gyventi šiuo momentu;

– atsakomybė už savo pasirinkimą.

Autentiškumas visų pirma, tai nuoširdumo klientui išraiška. Autentiškas žmogus trokšta būti ir yra savimi tiek reaguodamas į įvairius poelgius, tiek tiesiogiai bendraudamas. Jis prisipažįsta, kad nežino visų atsakymų, kai taip iš tikrųjų yra, nesielgia kaip mylintis žmogus, jei tuo metu jaučia priešiškumą. Daugelio žmonių sunkumai ir kyla, kai daug energijos suvartojama vaidinant, o ne sprendžiant realias problemas. Jeigu konsultantas didesnę laiko dalį slėpsis už savo profesinio vaidmens, klientas pasislėps nuo jo. Jeigu konsultantas atliks tik techninio eksperto vaidmenį, atsiribodamas nuo savo asmeniškų reakcijų, vertybių, jausmų, konsultavimas bus sterilus, o jo efektyvumas – abejotinas. Prisiliesti prie kliento galima tik pačiam būnant „gyvu“ žmogumi. Autentiškas konsultantas bus tinkamesnis modelis klientams, nes parodys jų elgesio galimybes.

Atvirumas. Čia atvirumu suprantama ne tik tai, kad save atskleidi tam, su kuo bendrauji, bet pirmiausia atvirumas sau, savo jausmams. Mūsų socialinis patyrimas mus moko neigti, atmesti savo jausmus, ypač neigiamus. Aplinkiniai verčia „išstumti“ liūdesį, susierzinimą, pyktį. Efektyvus konsultantas turėtų priimti visus savo jausmus, iš jų ir laikomus neigiamais. Tik tuomet galima efektyviai kontroliuoti savo elgesį, nes išstumti jausmai tampa neracionalaus, nekontroliuojamo elgesio šaltiniu.

Savęs pažinimas. Ribotas savęs pažinimas reiškia ribotą laisvę, o gilus pažinimas didina rinkimosi galimybes gyvenime. Nemokėjimas „išgirsti“ savo vidinio balso stipriną stresą ir riboja mūsų efektyvumą, be to, didina tikimybę tapti neatpažintų savo poreikių tenkinimo auka. Labai svarbu suvokti save realistiškai.

Asmenybės jėga ir identiškumas. Konsultantas žino, ko jis nori iš gyvenimo, kas jam yra iš esmės svarbu. Jis kelia klausimus gyvenimui, atsako į gyvenimo jam keliamus klausimus ir nuolat tikrina savo vertybes. Tiek profesiniame darbe, tiek asmeniniame gyvenime konsultantas neturi būti paprastas kitų žmonių lūkesčių atspindys, o privalo veikti vadovaudamasis savo vidiniu atskaitos tašku.

Neapibrėžtumo toleravimas. Viena iš asmenybės tobulėjimo prielaidų yra žmogaus „atsisveikinimas“ su tuo, kas įprasta, patirta. Konsultantas turėtų mokėti drąsiai
neapibrėžtomis situacijomis, nes jos iš esmės ir sudaro konsultavimo audinį. Niekada iš anksto nežinome, su kokiu klientu, kokia problema susidursime, kiek galėsime suprasti, ką nuspręsime daryti. Konsultantui toleruoti neapibrėžtų situacijų įtampą galėtų padėti pasitikėjimas savo intuicija, jausmais, sprendimais, gebėjimas rizikuoti bendraujant su klientu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4371 žodžiai iš 8636 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.