Pusiau prezidentinis valdymas
5 (100%) 1 vote

Pusiau prezidentinis valdymas

Pranešimas

Pusiau prezidentinis valdymas

Pirmą kartą terminas „pusiau prezidentinis“ pavartotas 1957 m., apibūdinant Austrijos politinę sistemą, o labiau įprastam Prancūzijos kontekstui — po dvejų metų. Tačiau akademinė šio termino vartosena siejama su Maurice’u Duverger, kuris jį pristatė 1970 m. ir patikslino bei išplėtojo vėlesniuose darbuose, iš kurių žinomiausias — angliškasis jo straipsnis 1980 m. žurnale. Nors Prancūzijoje teorinė diskusija apie pusiau prezidentizmo kaip sąvokos reikalingumą vyko jau iki tada, į pasaulį šis terminas atėjo dar vėliau, maždaug nuo devintojo dešimtmečio vidurio. Gali būti, kad kaip tik dėl pernelyg mažo laiko tarpo įsitvirtinti pusiau prezidentizmas tebėra diskusijas kelianti sąvoka, nors vis dažniau pripažįstamas kaip politinės sistemos tipas.

Taigi pusiau prezidentinę valdymo sistemą galima apibūdinti tokiais pagrindiniais bruožais:

ь prezidentą renka ne parlamentas, bet valstybės tauta;

ь prezidentas disponuoja svarbiais vykdomosios valdžios įgaliojimais;

ь vis dėlto prezidentui nepriklauso visi vykdomosios valdžios įgaliojimai, nes vyriausybei tiesiogiai vadovauja ne prezidentas, bet ministras pirmininkas;

ь ministrą pirmininką skiria prezidentas, tačiau tik parlamentui pritarus;

ь ministras pirmininkas gali vadovauti vyriausybei, jeigu turi parlamento daugumos pasitikėjimą;

Kaip matome, pusiau prezidentinė vykdomosios valdžios struktūra turi ir parlamentinio, ir prezidentinio valdymo ypatybių.

Priešingai negu parlamentinio valdymo sistemoje čia valstybės vadovą valstybės tauta paprastai renka tiesiogiai. Taip išrinktas prezidentas tampa galinga politine figūra, kuriai pagal konstituciją pavedama tvarkyti svarbiausius valstybės reikalus, nustatyti pagrindines užsienio ir vidaus politikos kryptis. Tačiau nuo prezidentinio valdymo šis atvėjis skiriasi tuo, kad čia prezidentas pats tiesiogiai vyriausybei nevadovauja. Respublikos prezidentas nustato bendrąsias vidaus ir užsienio politikos kryptis, tuo tarpu kasdieniu valstybės reikalų tvarkymu užsiema vyriausybė. Tačiau prezidentas savo dispozicijoje turi keleta labai svarbių įgaliojimų, kurie leidžia daryti esminę įtaką vyriausybės veiklai. Visų pirma, patį ministrą pirmininką ir kitus vyriausybės narius (premjero teikimu) skiria prezidentas, o ne parlamentas. Antra, prezidentas turi teisę pirmininkauti vyriausybės posėdžiams arba netgi sušaukti juos svarbiais valstybės reikalais. Pagaliau trečia, kaip ir prezidentinio valdymo atveju, čia prezidentas disponuoja suspensyvinio veto teise parlamento priimtų įstatymų atžvilgiu.

Kita vertus, pusiau prezidentinėje sistemoje išlieka ir kai kurie esminiai parlamentarizmo požymiai. Svarbiausias jų – tai parlamentinė vyriausybės atsakomybė. Kad vyriausybė galėtu pradėti veikti, reikia, kad jos veiklos programai ir apskritai visai veiklai pritartų parlamentas. Todėl nors prezidentas formaliai gali paskirti ministru pirmininku bet ką, tačiau realiai jis negali skirti to asmens, kuris yra nepriimtinas parlamento daugumai. O štai Lietuvoje Konstitucijos 92 straipsnis netgi formaliai reikalauja, kad ministrą pirmininką prezidentas skirtų ir atleistų tiktai Seimui pritarus.

Taigi prezidento galimybės formuojant vyriausybės ir apskritai prezidento ir vyriausybės darbo darna labai priklauso nuo politinės parlamento sudėties. Žinoma, jeigu prezidentas ir parlamentinė dauguma yra tos pačios politinės partijos atstovai, tai ypatingų problemų nekyla. Tačiau jei šias dvi valdžios institucijas kontroliuoja priešingų pažiūrų politikai, tai paprastai nusileisti tenka prezidentui ir ministru pirmininku skirti ne sau, bet parlamento daugumai priimtiną asmenį. Tiesa, ir čia prezidentas turi galimybę pakeisti padėtį, nes disponuoja teise paskelbti pimalaikius parlamento rinkimus, tikėdamasis, kad nauji rinkimai suformuos jam palankesnę parlamento daugumą. Bet tai yra gana rizikingas politinis ėjimas, nes niekas negali būti tikras, jog rinkimų rezultatai bus palankesni. Lietuvos Konstitucija apskritai mažina tokių pirmalaikių Seimo rinkimų skelbimo galimybę, nes jos 87 straipsnis numato, kad tokiu būdu naujai išrinktas “Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus”.

Šiuo metu Jūs matote 65% šio straipsnio.
Matomi 604 žodžiai iš 929 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.