Pusiau-prezidentizmas
5 (100%) 1 vote

Pusiau-prezidentizmas

ĮVADAS

Lietuvoje pusiau-prezidentizmas gali būti problemiškas ne vien kasdieniniame politiniame gyvenime, bet ir sistemos lygiu, t. y. tam tikromis sąlygomis kelti grėsmę ne vien politiniam, bet ir demokratijos stabilumui. Be to, neigiamą pusiau prezidentizmo įtaką galėtų sustiprinti ydos, kurias pusiau prezidentinis institucinis modelis perima iš prezidentinio, o galbūt ir iš parlamentinio modelių. Tai nereiškia, jog pusiau prezidentinis institucinis modelis a priori yra prastas pasirinkimas jaunai demokratinei valstybei jos stabilumo požiūriu — kai kurių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, pasirinkusių pusiau prezidentizmą kaip geriausią pereinamąjį modelį, konstitucijų kūrėjai manė kaip tik priešingai. Vis dėlto klausimas, kokią įtaką pusiau prezidentinis modelis daro jaunų demokratinių valstybių demokratijos stabilumui, yra vertas dėmesio. Šio darbo tikslas ir yra išanalizuoti Lietuvos pusiau-prezidentizmą, potencialius pavojus demokratijos stabilumui, kuriuos kelia tam tikri pusiau prezidentizmo sisteminiai bruožai. Mėginsiu įrodyti, kad pusiau prezidentizmas gali būti pavojingas mažiausiai keturiais aspektais. Pirma, jis sukuria paskatų atsirasti tarpinstituciniams konfliktams, ir tik labai kruopščiai parengta konstitucija gali jas sumažinti. Antra, pusiau prezidentizmo stabilumas priklauso nuo susiformavusių tradicijų, o jų stoka gali būti pavojinga. Trečia, demokratijos stabilumui gali būti nepalankios kai kurios prezidento institucijos ypatybės. Ketvirta, pusiau prezidentizmo stabilumas priklauso nuo konteksto (partijų, rinkimų sistemų), tačiau su pusiau prezidentizmu susijusios institucinės taisyklės ne visada tarnauja palankaus konteksto sukūrimui.

Dėmesio centre yra politiniai veikėjai ir jų elgesys. Institucinis modelis — šį elgesį įtakojantis (ribojantis, skatinantis) bendrų taisyklių rinkinys — nėra nepriklausomas kintamasis (tačiau nėra sutariama, ar jį priskirti prie tarpinių, ar prie priklausomų kintamųjų). Pusiau prezidentiniam modeliui elgesys ir aplinkos faktoriai, yra dar svarbesni negu kitiems modeliams.

Pusiau prezidentizmo bruožai Lietuvos valdymo (valdžių sąrangos) sistemoje. Pirmas ir svarbiausias pusiau prezidentinio modelio ypatumas – visuotinis prezidento rinkimų būdas. Šį “reikalavimą”, kaip žinia, atitinka ir LR Prezidentas: Konstitucijos 77 straipsnyje Prezidentas skelbiamas valstybės vadovu, o 78 str. įtvirtina visuotinių rinkimų būdą. Vienodas Prezidento ir Seimo rinkimų būdas objektyviai iškelia klausimą: kaip apibrėžti jų konstitucines galias? Ir čia, reikia pasakyti, iš tiesų matosi Konstitucijos autorių siekto kompromiso pėdsakai: Prezidento ir Seimo konstitucines galias lemia konkrečios politinės aplinkybės.

Antra, visuotiniuose rinkimuose išrinktas prezidentas nebūtinai tampa realiu vyriausybės vadovu. Daugelyje valstybių jis tampa valstybės vadovu, likdamas tik nominaliu vyriausybės vadovu. Prezidento aukščiausiosios galios vykdomosios valdžios srityje (suprema executive) deklaruojamos labai retai (pav., Suomijos (iki 2000 m.) Konstitucijos 2 str. ). Be abejo, tai nėra paneigimas, jog prezidentas yra sudėtinė vykdomosios valdžios dalis.

Antrasis bruožas – pusiau prezidentinėje sistemoje prezidentui suteikiamos nemažos konstitucinės galios (considerable powers). Tokios LR Prezidento galios išvardintos Konstitucijos 58 (teisė skelbti pirmalaikius rinkimus), 68 (įstatymų iniciatyvos teisė), 84 (teisės tvirtinant Ministrą Pirmininką ir formuojant Vyriausybę) bei kituose straipsniuose.

Prie ypač svarbių prezidento galių priskiriamos jo teisės legislatyvinėje srityje. Priešingai nei prezidentinėje sistemoje, kur prezidento galios šioje srityje yra ribojamos (dažniausiai suteikiama tik veto teisė), pusiau prezidentinėje sistemoje prezidentui yra suteikiama įstatymų iniciatyvos teisė. Nors yra ir išimčių, pavyzdžiui, LR Prezidentas turi maksimalias legislatyvines galias – ir įstatymų iniciatyvos, ir veto teisę.

Trečiasis bruožas – dualistinis vykdomosios valdžios pobūdis (dual executive). Pusiau prezidentinėje sistemoje koegzistuoja prezidentas ir ministras pirmininkas. Jeigu prezidentinėje sistemoje, kaip minėta, prezidentas tampa ir valstybės, ir vykdomosios valdžios vadovu, tai pusiau prezidentinėje sistemoje jis dažniausiai tampa tik valstybės vadovu, o realiu vyriausybės vadovu tampa premjeras. Akivaizdu, kad tokių nuostatų laikėsi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos autoriai.

Pusiau prezidentinėse valstybėse prezidento ir vyriausybės santykiai sprendžiami įvairiai. Vienur prezidentui suteikiamos maksimalios galios, ir prezidentas yra tarsi “surištas” su vyriausybe, kitur (tame tarpe ir Lietuvoje) prezidentas įtakoti vyriausybės darbą turi labai mažai galimybių, tarp jų politinė jungtis yra labai silpna.

Ketvirtas pusiau prezidentinės sistemos bruožas – prezidento teisė paleisti parlamentą. Pavyzdžiui, pagal Prancūzijos Konstitucijos 12 str., tokią teisę (paleisti žemutinius parlamento rūmus) turi šalies vadovas/prezidentas. Nors ir numatyta išlyga – prieš tai prezidentas turi išklausyti abiejų parlamento rūmų pirmininkų nuomones – priimdamas galutinį sprendimą, prezidentas gali vadovautis
vien tik savo nuomone. Tokią teisę turi ir Portugalijos prezidentas, tačiau ir jis prieš tai turi pasitarti su Valstybės Taryba, į kurią įeina prezidentas, premjeras, parlamento pirmininkas, Konstitucinio Teismo pirmininkas, generalinis prokuroras ir kt. (Konstitucijos 175 str.). Pagal 1991 m. priimtą Suomijos Konstitucijos 27 str. pataisą, Suomijos prezidentas parlamentą gali paleisti ministro pirmininko iniciatyva ir išklausius parlamento pirmininko bei frakcijų nuomones.

Pagal Lietuvos Konstituciją (58 str. 2 d.), teisę paleisti parlamentą Prezidentas taip pat turi. Tai jis gali padaryti dviem atvejais: jei Seimas nepriima sprendimo dėl Vyriausybės programos arba du kartus iš eilės jai nepritaria, taip pat – Vyriausybės siūlymu, jei Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Nesunku pastebėti, kad Prezidento galimybė paleisti Seimą nėra labai didelė – tai labiau priklauso nuo paties parlamento valios.



Pusiau prezidentizmo samprata

Nors pusiau prezidentizmo sąvokai netrukus sukaks dvidešimt metų, vis dar nėra sutariama dėl jo vietos bei svarbos institucinių modelių klasifikacijoje. Kitaip sakant, nėra sutariama, ar institucinių modelių klasifikacija yra dichotomiška (prezidentizmas versus parlamentizmas), ar trichotomiška (prezidentizmas versus pusiau prezidentizmas versus parlamentizmas). Kartais teigiama, kad institucinių modelių yra dar daugiau arba kad egzistuoja ištisas institucinių modelių kontinuumas17. Kad pusiau prezidentizmas yra „naujas politinės sistemos tipas“, pirmasis pareiškė M. Diuveržė18, tačiau ne visi tyrinėtojai atsižvelgė į jo argumentus arba pateikė kontrargumentų19. Arendas Lijpartas (Arend Lijphart) neseniai paskelbtame straipsnyje tvirtina, kad pusiau prezidentizmo koncepcija atgyveno: pats M. Diuveržė skirsto pusiau prezidentines valstybes į skirtingus potipius (arba jų politinį procesą į skirtingas — prezidentines ir parlamentines fazes), tad jas galima priskirti prie vieno iš dviejų pagrindinių tipų: prezidentizmo ir parlamentizmo20, o pusiau prezidentizmas lieka beveik tuščia kategorija.

Vargu ar galima sutikti su tokia interpretacija, kuri remiasi ne tiek pusiau prezidentizmo logika, kiek formaliais skirstymo kriterijais. Kartu reikia pripažinti, kad M. Diuveržė pats sumenkino savo naujos politinės sistemos koncepciją, pritardamas minčiai, jog pusiau prezidentizmas yra tik prezidentinių ir parlamentinių fazių kaita. Manau, kad pusiau prezidentizmas yra atskiras institucinis modelis, ne tik besiskiriantis nuo prezidentinių ir parlamentinių modelių formaliais kriterijais, bet ir turintis savo vidinę logiką. Būtent toji logika lemia, kad kartais galima kalbėti apie pusiau prezidentizmo artėjimą prie prezidentizmo ar parlamentizmo, tačiau darytume didelę klaidą, jei pusiau prezidentizmą sutapatintume su kuriuo nors iš šių modelių. Net jei pusiau prezidentinėse valstybėse galima stebėti artimą prezidentizmui ar parlamentizmui politiką, visą laiką būtina turėti galvoje skirtumą tarp „aktualaus“ ir „potencialaus“ elgesio21. Kita vertus, būtina pabrėžti ir tai, jog pusiau prezidentizmas turi bruožų, būdingų ir prezidentizmui, ir parlamentizmui; dar daugiau, jų poveikį galima tyrinėti remiantis teorijomis, skirtomis atitinkamiems instituciniams modeliams.

Kuo pusiau prezidentinis modelis skiriasi nuo prezidentinio ar parlamentinio modelių?

Esminis institucinis bruožas, skiriantis jį nuo abiejų — dviguba vykdomosios valdžios struktūra: vykdomąją valdžią dalijasi prezidentas ir ministras pirmininkas. Kaip ir prezidentizmo atveju, prezidentas paprastai renkamas tiesiogiai arba bent jau ne parlamento, jo kadencija faktiškai yra fiksuota, jo įgaliojimai nėra vien simboliniai. Tai neatitinka parlamentinio modelio kriterijų. Kita vertus, pusiau prezidentizmas skiriasi ir nuo prezidentizmo: vyriausybei vadovauja realią galią turintis ministras pirmininkas, jos įgaliojimų laikas nėra fiksuotas, ji priklauso nuo parlamento pasitikėjimo, prezidentas paprastai turi galią tam tikromis sąlygomis paleisti parlamentą.

Karlas Santjagas Ninas (Carlos Santiago Nino) pusiau prezidentizmui, arba, pasak jo, „mišriai sistemai“, priskiria du parlamentizmo ir vieną prezidentizmo bruožą: (1) valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo postai yra atskiri; (2) vyriausybė formuojama su parlamento intervencija; (3) vyriausybė formuojama su rinkėjų intervencija22. Šis apibrėžimas vis dėlto neapima lemiamo pusiau prezidentizmo bruožo: vyriausybės veiklos nutraukimo. Klasikiniu tapęs M. Diuveržė pusiau prezidentizmo apibrėžimas šio trūkumo neturi. Politinis režimas laikytinas pusiau prezidentiniu, jei jį sukūrusioje konstitucijoje dera trys elementai: (1) prezidentas renkamas visuotiniais rinkimais; (2) jis turi gana svarbių galių; (3) jis dalijasi valdžią su ministru pirmininku ir ministrais, kurie turi vykdomosios valdžios bei vyriausybės galią ir gali išlikti savo poste tik tol, kol parlamentas jais nereiškia nepasitikėjimo23.

M. Dziuveržė premjero—prezidento režimą apibrėžia .

Pirma, vykdomosios valdžios vadovas renkamas visuotiniais rinkimais, tačiau premjero—prezidento režime jis, kitaip negu prezidentizme, nebūtinai yra „vadovas“, bet turi koegzistuoti su premjeru, vadovaujančiu vyriausybei.

Antra, prezidentas turi politinių galių:
teikti įstatymą referendumui ar teisminei peržiūrai. Prezidentas gali turėti kitų legislatyvinių galių — veto teisę ar dekretų leidybos teisę, jis dalyvauja teikiant premjero, ministrų ir kitų pareigūnų kandidatūras ir paprastai turi galią paleisti parlamentą.

Trečia, vyriausybė priklauso nuo parlamento, ir jei prezidentas turi galią vienašališkai atstatydinti ministrus, tokia sistema jau yra nebe premjero— prezidento, bet prezidento— parlamento režimas24.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1477 žodžiai iš 4857 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.