Pvm mokestis
5 (100%) 1 vote

Pvm mokestis

ĮVADAS

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė

Pridėtinės vertės mokestis – vienas bene plačiausiai pasaulio mokesčių sistemose naudojamų netiesioginių mokesčių, išsi¬vystęs iš apyvartos mokesčio. Lietuvoje PVM įvestas nuo 1994 m. gegužės l d. vietoje bendrojo akcizo mokesčio. PVM reglamentuoja 2002 m. kovo 5 d. įstatymas.

PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir mokesčiai atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, valstybės fiskalinio monopolio mokestis, licencijų mokestis ir kt.).

Istorijoje nėra žinoma atvejo, kad teoriškai sukurtas mokestis taip greitai būtų įgyvendintas praktikoje ir daugelyje šalių taptų pagrindiniu vartojimo mokesčiu.

Pridėtinės vertės mokestis įvedamas gamybos pradžioje, kur jį galima lengvai nustatyti ir kontroliuoti, o paskui jis pats save kontroliuoja, t.y. nereikia tikrinti, ar kiekvieną kartą perkant šis mokestis priskaičiuojamas, nes jis jau atsispindi pirkinio kainoje. PVM įvedamas kiekvienoje gamybos bei prekybos pakopoje ir gyvuoja, kol pasiekia vartotoją, t.y. mokestis perkeliamas galutiniam vartotojui, kuris, pirkdamas prekes ar paslaugas, šį mokestį sumoka ir tampa tikruoju PVM mokėtoju. PVM labai pravartus, kai į valstybės biudžetą reikia gauti daugiau pajamų.

Pridėtinės vertės mokesčio organizacija – sudėtingas mechanizmas, susidedantis iš daugelio etapų, kuriuos išnagrinėsiu šiame kursiniame darbe.

Darbo tikslas – pateikti mokesčių esmę bei išnagrinėti pridėtinės vertės mokesčio organizacijos etapus, jo taikymo mechanizmą ir iš to kylančias problemas.

Pridėtinės vertės mokesčio organizaciją ir jos problemas nagrinėsiu remiantis moksline literatūra, šį ir kitus Lietuvos Respublikos mokesčius reglamentuojančiais teisės aktais bei statistiniais duomenimis.

1. MOKESČIAI IR JŲ ESMĖ

Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse, atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingiems karams. Laikui bėgant, karas baigėsi, bet mokesčių našta nepalengvėjo. Pirmųjų užuominų apie mokesčius randama VI-V amžiuje prieš mūsų erą gyvenusio Ksenofonto Atėniečio traktate „Apie pajamas“.

Taigi, mokesčių raida apima ilgą laikotarpį. Mokesčiai susiję su valstybių istorija. Vystantis valstybėms, keičiantis jų visuomeninėms ekonominėms formacijoms, kartu keitėsi ir valstybėse imami mokesčiai, jų ėmimo tvarka, taip pat jų mokėtojai bei apmokestinimo principai. Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Mokesčiai ir jų ėmimo tvarka buvo nuolat keičiami, pertvarkomi ir tobulinami įvairiuose valstybių raidos etapuose.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: „Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka“.

Akcentuojami trys esminiai mokesčių bruožai:

1) privalomasis pobūdis,

2) jų ėmėjas – valstybė,

3) paskirtis – parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (127 str.) įrašyta: „Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“.

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymu nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų valstybių (dažniausiai nugalėtų kare)).

Mokesčiai kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas susijęs tiek su valstybės, tiek praktiškai su visų krašto ūkio subjektų ir gyventojų materialiniais interesais. Todėl teisę nustatyti valstybi¬nius mokesčius turi tik įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, veikianti visos valstybės (tautos) vardu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą valstybinius mokesčius nu¬stato Seimas, priimdamas mokesčių įstatymus. Tokiu būdu Seimas nustato Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, mokesčio mokėto¬jus, reguliuoja kitus mokesčių surinkimą užtikrinančius santykius. Atskiri įgalinimai reguliuojant mokesčių rinkimą suteikti ir Vyriausybei.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis – visuotinai privalomas mokėjimas į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir fondus, t.y. įstatymais nustatytus mokesčius privalo mokėti visi asmenys, turintys apmokestinimo objektus ar besinaudojantys jais (gaunantys pelną ar pajamas, turintys nuosavybę ar
naudojantys apmokestinamą turtą ir pan.).

Mokesčių privalomumas reiškia ne tik prievolę mokėti mokestį, bet ir pareigą griežtai laikytis teisės aktais nustatytos mo¬kesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintoje mokesčio sąvokoje akcentuojama, kad mokestinė prievolė „atliekama įstatymų nustatyta tvarka“. Jeigu mokesčio mokėtojas nevykdo ar netinkamai vykdo nustatytą mokes¬tinę prievolę, jam gali būti taikomos įstatymo numatytos poveikio priemonės (priskaičiuojami delspinigiai, skiriamos baudos, taikomas priverstinis mokestinio įsiskolinimo išieškojimas, administracinės ar baudžiamosios sankcijos).

Įstatymas mokestį apibūdina kaip piniginę prievolę valstybei, t.y. kaip teisinį santykį tarp mokesčio mokėtojo ir valstybės, kurio esmę sudaro mokesčio mokėtojo pareiga sumokėti nustatyto dydžio mokestį pinigais ir valstybės teisė reikalauti iš mokesčio mokėtojo (skolininko) tinkamai įvykdyti šią pareigą. Mokestis kaip piniginė prievolė reiškia, kad jis gali būti mokamas tik pinigais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Pažymėtina, kad ir tada, kuomet mokes¬tinis įsiskolinimas padengiamas turtu (akcijomis), pastarasis įvertina¬mas pinigais, o tai reiškia, kad mokestinis įsiskolinimas padengiamas pinigais ir mokestis išsaugo savo kaip piniginės prievolės formą.

Lietuvos įstatymai traktuoja mokesčius plačiąja prasme, t.y. kaip bet kokius fiskalinius instrumentus, kuriais iš juridinių ir fizinių as¬menų surenkamos lėšos viešoms (visuomeninėms) išlaidoms padengti.

Pagrindinė mokesčių funkcija yra fiskalinė – gauti pajamų, reikalingų valstybės (savivaldybių) funkcijoms vykdyti. Pagal bendrą taisyklę mokesčiais surinktos lėšos neturi tikslinės paskirties – jos įskaitomos į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir naudojamos pagal to biudžeto patvirtintas išlaidų sritis Respublikos ar savivaldybių reikmėms tenkinti.

Mokesčiai paskirstomi remiantis Biudžeto sandaros ir kitais mo¬kesčių įstatymais. Jeigu įstatymas nenurodo, kur turi būti kaupiami konkretūs mokesčiai, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. Tokia pat tvarka kaupiamos ir pajamos, gautos iš delspinigių bei baudų, priskai¬čiuotų už pavėluotą, mažesnio nei reikalaujama mokesčio sumokėjimą arba nemokėjimą.

Mokesčiais taip pat reguliuojama gamyba ir vartojimas, išlygi¬namos gyventojų pajamos ir net daromas poveikis demografiniams procesams (reguliuojamoji mokesčių funkcija).

2. MOKESČIŲ RŪŠYS

Mokesčius kaip piniginę prievolę valstybei, svarbų jos (savivaldybės) pajamų gavimo šaltinį galima ir būtina klasifikuoti. Mokesčių klasi¬fikavimo pagrindu gali būti įvairūs kriterijai.

Pagal mokesčių mokėtojų ypatybes skiriami:

1) juridinių asmenų,

2) fizinių asmenų (gyventojų),

3) bendri mokesčiai.

Juridiniai asmenys moka pelno, fiziniai asmenys (gyventojai) – pajamų mokestį; bend¬riems mokesčiams priklauso žyminis mokestis, valstybės rinkliava, nuompinigiai (užmokestis) už valstybinę žemę bei valstybinio fondo vandens telkinius ir t.t.

Mokesčiai įskaitomi ir į valstybės (savivaldybės) biudžetą, ir į specialius fondus, todėl pagal įskaitymo tvarką jie skirstomi į:

1) valsty¬bės biudžeto,

2) savivaldybių biudžetų,

3) tikslinių fondų mokesčius.

Į valstybės biudžetą įskaitomi pelno, pridėtinės vertės, konsulinis mo¬kesčiai, akcizai, taip pat žyminis mokestis ir t.t. Į savivaldybių biu¬džetus įskaitomi fizinių asmenų (gyventojų) pajamų, žemės, valsty¬binės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomos, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto, prekyviečių, paveldimo ar dova¬nojamo turto mokesčiai ir t.t.

Biudžetams priskirti mokesčiai (išskyrus kai kurias išimtis) pasižymi tuo, kad juos renkant gautos lėšos neturi tikslinės paskirties – jos įskaitomos į surenkamąją atitinkamo biudžeto sąskaitą ir naudojamos pagal patvirtintus to biudžeto išlaidų straips¬nius. Specialių tikslinių fondų mokesčiai (privalomojo sveikatos draudimo, įmokos į Garantinį fondą) įskaitomi į atitinkamus tikslinius fondus ir naudojami konkrečioms priemonėms, kurių įgyvendinimui specialiai įsteigtas fondas, finansuoti.

Pagal apmokestinimo objekto ypatumus skiriami:

1) pelno,

2) pajamų,

3) turto,

4) vartojimo mokesčiai.

Pajamų mokesčiai skaičiuojami nuo bendrųjų mokesčio mokėtojo pajamų (visų įplaukų per mokestinį lai¬kotarpį), neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo sąnaudas pajamoms gauti (gyventojų pajamų ir pan.).

Pelno mokesčių objektas yra mokesčio mokėtojo gautas pelnas (grynosios pajamos) iš jo veiklos (juridinių asmenų pelno mokestis). Skaičiuojant pelno mokesčius, reikalingi ne tik duomenys apie bend¬rąsias mokesčio mokėtojo pajamas, bet ir žinios apie jo turėtas są¬naudas pajamoms gauti. Skirtumas tarp mokesčio mokėtojo bendrųjų pajamų ir jų gavimo išlaidų sudaro pelno mokesčių objektą.

Turto mokesčiai siejami su atitinkamo turto turėjimu ar jo prie¬augiu. Šių mokesčių skaičiavimui ir dydžiui neturi reikšmės nauda, kurią mokesčio mokėtojas gauna iš turto, – pats mokesčio mokėtojo turto turėjimas ar jo įgijimo faktas jau yra pakankamas pagrindas turto mokesčiams imti. Asmuo,
turintis savo dispozicijoje atitinkamą turtą, privalo perduoti valstybei dalį savo nuosavybės mokesčio forma. Tai jis gali padaryti perduodamas valstybei dalį savo materialaus turto (realusis turto mokestis) arba sumokėdamas mokestį pinigais, nesu¬mažindamas valdomo turto vertės (nominalusis turto mokestis). Apmo¬kestinimo objektu gali būti ir nekilnojamasis (žemė, statiniai), ir kil¬nojamasis turtas (pinigai, vertybiniai popieriai, transporto priemonės), o mokesčio dydis dažniausiai tiesiogiai proporcingas turto vertei. Specifinis turto mokesčių porūšis yra turto prieaugio mokesčiai (paveldimo ar dovanojamo turto mokestis, turto konjunktūrinės vertės padidėjimo mokestis), skaičiuojami pagal progresinį mokesčio tarifą, o kiti turto mokesčiai — pagal proporcinį tarifą.

Vartojimo mokesčių (pridėtinės vertės mokestis, akcizas) objektas – įvairūs vartojimo reikmenys, paslaugos. Tokie mokesčiai specifiš¬ki tuo, kad jų dydis įeina į prekės ar paslaugos kainą, todėl faktiškai šiuos mokesčius moka prekių (paslaugų) vartotojai, o ne mokesčio mokėtojai pagal įstatymą (prekių gamintojai, paslaugų teikėjai bei importuotojai).

Pagal apmokestinimo būdą mokesčiai yra:

1) tiesioginiai,

2) ne¬tiesioginiai.

Kiekviena valstybė turi savo mokestinę sandarą ir valstybinę mokes¬čių sistemą, apspręstą valstybės sandaros ypatumų. Mokestinė valsty¬bės sandara – valstybinės mokesčių sistemos nustatymas ir jos orga¬nizavimo principai, o valstybinė mokesčių sistema – valstybėje nustatyti mokesčiai, sudarantys teisiškai ir ekonomiškai pagrįstą visumą.

Valstybinė mokesčių sistema priklauso nuo valstybės sandaros bei administracinio teritorinio suskirstymo ypatumų. Skiriasi valsty¬binės mokesčių sistemos federacinėse ir unitarinėse valstybėse.

Pagal Konstituciją Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija nedalijama į jokius valstybinius darinius ir kurioje valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti vals¬tybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja viena vals¬tybinė mokesčių sistema, paremta įstatymais.

LR valstybinė mokesčių sistema

Eil. Nr. Mokesčio pavadinimas Mokesčio įvedimo data

1. Pridėtinės vertės mokestis 1993-12-22

2. Akcizo mokestis 1994-04-12

3. Gyventojų pajamų mokestis 2003-01-01

4. Pelno mokestis 2001-12-20

5. Įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis 1994-07-20

6. Žemės mokestis 1992-06-25

7. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius 1991-03-21

8. Naftos ir dujų išteklių mokestis 1992-10-07

9. Mokestis už aplinkos teršimą 1991-04-02

10. Konsulinis mokestis 1994-06-23

11. Žyminis mokestis Įteisintas CK (nuo 1964 m.)

12. Valstybės rinkliava 200-06-13

13. Prekyviečių mokestis 1993-11-23

14. Atskaitymai nuo pajamų Kelių priežiūros ir plėtros programai 2000-10-12

15. Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis 1995-06-13

16. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos 1996-05-21

17. Nuompinigiai (užmokestis už valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomą 1993-08-03

18. Įmokos į Garantinį fondą 2000-09-12

19. Azartinių lošimų mokestis 2001-05-17

20. Mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą 2001-06-05

21. Cukraus mokestis 2002-01-24

22. Baltojo cukraus virškvočio mokestis 2002-01-24

23. Prekių apyvartos mokestis 2002-05-21

1 lentelė

3. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS IR JO REIKŠMĖ

Pridėtinės vertės mokestį (PVM, angliškai – Value Added Tax) išrado prancūzas M. Lore. 1954m. jis aprašė šio mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio, siekiant pašalinti jam būdingą vadinamąjį “kaskadinį efektą” (mokesčio tarifas taikomas bendrajai prekės vertei, akumuliuotai visose ankstesnėse prekių judėjimo stadijose).

Prancūzijoje galutinai PVM įvestas tik 1968 m. ir sparčiai plito kitose šalyse. Vokietija tapo antrąja šalimi, kurioje įsigaliojo PVM (1963 m.). Iki šių metų PVM visa jėga neveikė ne vienoje šalyje. Prie šio mokesčio plitimo prisidėjo ir Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) 1967 m. balandžio mėnesį priimtos I ir III Direktyvos, pagal kurias EEB šalys PVM privalėjo įvesti kaip pagrindinį netiesioginį mokestį. 1957 m. šalys, pasirašiusios Romos sutartį, įkūrė Europos Ekonominę Sąjungą; jos tikslas buvo sukurti vieningą Europos rinką, kuri atsvertų JAV ir Japonijos ekonominį potencialą.

PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir mokesčiai atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, valstybės fiskalinio monopolio mokestis, licencijų mokestis ir kt.).

Specialistai mano, kad galutinai mokestį įvesti galima maždaug per dvejus metus. JAV apie dvejetą metų vyko analitinis darbas, ir Kongrese debatai baigėsi sprendimu šio mokesčio neįvesti.

Tai kodėl gi PVM toks populiarus? Kiekvienos šalies vyriausybė siekia gauti į biudžetą kuo daugiau mokestinių įplaukų, o PVM tam yra parankus. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, nesudėtinga apmokestinti paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo, lengva jį surinkti, ypač kai yra vienas tarifas, nors taip mano ir ne visi mokesčių ekspertai. Europos Sąjungos PHARE
atstovas Lietuvoje Antonis Varmingtonas (Anthony Warmington) teigia, kad šalys, kuriose imamas PVM, linkusios manyti, jog, norint turėti efektyvesnę ekonomiką, reikia teikti pirmenybę vartojimo mokesčiams, o ne pajamų mokesčiams. Didesni pajamų mokesčiai neskatina įmonių veiklos, o tai silpnina krašto ekonomiką. Vartojimo mokesčiai, priešingai, skatina šalies ekonomikos augimą. Tai įrodė kitų šalių patyrimas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2407 žodžiai iš 7628 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.