Radioaktyvumas- savaiminis atomų branduolių virsmas kitų elementų branduoliais, išskiriant energiją. Radioaktyvaus virsmo metu iš branduolio išmetama a dalelė (helionas), b dalelė (elektronas arba pozitronas), g fotonas. Dėl radioaktyvumo pakinta atomo branduolio sudėtis, sandara, būsena, t. y., vieni izotopai virsta kitais.
Alfa dalelės sudarytos iš dviejų neutronų ir dviejų protonų. Dėl didelės masės jonizuoja daug atomų. Šias daleles sugeria drabužiai, popierius, netgi didesnis oro tarpas (jos ore lekia ne daugiau kaip 10cm), tačiau dėl didelės jonizuojančios galios jos yra labai pavojingos, kai patenka į žmogaus organizmą įkvepiant orą arba su maistu.
Beta dalelės- tai elektronų srautai. Jas sulaiko storoka knyga, storesnė kaip 1cm organinio stiklo plokštė (jos ore lekia keletą metrų).
Gama spinduliai- tai labai trumpos elektromagnetinės bangos, kurias spinduliuoja sužadinti atomų branduoliai išlėkus alfa arba beta dalelėms. Ore šie spinduliai sklinda šimtus metrų, lengvai prasiskverbia į gyvųjų organizmų audinius, perduodami energiją elektronams.
Laiko tarpas, per kurį pusė turimo radioaktyvaus izotopo branduolių patiria radioaktyvumą, vadinamas skilimo pusėjimo trukme arba pusamžiumi.
Žmogus visada buvo ir yra veikiamas jonizuojančios spinduliuotės, kuri yra aplinkoje. Aplinkos radiaciją sudaro natūraliai gamtoje esantys, taip pat ir dirbtiniai šaltiniai. Natūraliąją radiaciją sudaro kosminiai spinduliai, žemės plutos radioaktyviosios medžiagos. Litosferoje yra ilgaamžių radioaktyviųjų urano (238U), torio (232Th), kalio (40K) ir kt.
Atmosferoje, veikiant kosminiams spinduliams, susidaro kita grupė gamtinių radionuklidų- tritis (3H), anglis (14C), berilis (7Be, 10Be) ir kt., kurie taip pat dalyvauja visuose žemės sferos medžiagų apykaitos procesuose. Be to, dėl žmogaus ūkinės veiklos (kalnakasybos, metalurgijos, trąšų gamybos, branduolinės energetikos ir kt.) intensyvėja daugelio gamtinių radionuklidų apykaita, dažnai į aplinką patenka ir technogeninių radionuklidų- radioaktyviojo stroncio (90Sr), cezio (137Cs), tričio (3H) ir kt. Vieni radionuklidai į aplinką pasklido dėl branduolinių ginklų bandymų, kiti- atominės energetikos objektų didelių avarijų metu. Taigi gamtoje esti daugybė atomų su radioaktyviaisiais branduoliais, kurie skildami skleidžia jonizuojančiąsias alfa ir beta daleles bei gama spindulius.
Jungtinių Tautų atominės radiacijos pasekmių mokslo komitetas (UNSCEAR) nurodo,kad gyventojų apšvita iš natūralių šaltinių sudaro daugiau kaip 98% visos apšvitos dozės (išskyrus medicininę apšvitą). Tai rodo, kad tik nedidelė apšvitos dalis priklauso atominės energijos šaltiniams ir branduolinių ginklų bandymams.
Įvairių rūšių jonizuojančioji spinduliuotė specifiškai veikia aplinką ir žmogų. Apšvita, kurią žmogus gauna radioaktyviosioms medžiagoms patekus ant odos ir gleivinių, yra vadinama išorine. Ją sudaro atmosferos, žemės ir technogeninės kilmės jonizuojančioji spinduliuotė. Radionuklidai, patekę su geriamuoju vandeniu, maistu ir įkvepiamu oru, sukelia vidinę apšvitą. Tiek gamtinės, tiek technogeninės kilmės apšvitos atvejais vidinė apšvita yra du kartus didesnė, palyginti su išorine. Daugiau kaip pusę natūraliosios vidinės apšvitos žmogus gauna įkvėpdamas radoną, kuris išsiskiria iš statybinių medžiagų bei žemės grunto ir
patenka į gyvenamųjų patalpų orą. Lietuvos higienos normoje HN 73-1998 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“ nustatyta, kad gyventojų, neturinčių tiesioginio kontakto su dirbtinai jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais, metinė apšvitos dozė neturi viršyti 1mSv/m, o dirbančiųjų su tokiais šaltiniais- 20mSv/m.