1. ĮVADAS
Kiekvienas mokslas, kad ir kokią gyvenimo srity ar mokslo šaką jis
beapimtų, turi praeiti nemažą istorijos atkarpą, kad galėtų nusistovėti
arba vystytis ir tobulėti toliau. Kiekvienas mokslas atsiranda nuomonių
kovoje: vienas koncepcijas keičia kitos, tai kas kažkada atrodė neginčytina
tiesa, vėliau traktuojama kaip klaida; tai ,aks iš pradžių buvo tik
kritikuojama ar net kėlė šypsena, vėliau neretai pasirodydavo tiesa”[1].
Taigi ir kriminologijos mokslas vystėsi ilgai ir palaipsniui, jo
vienos teorijas keisdavo kitas, arba jos įsivyraudavo ir viešpataudavo tol,
kol niekas neatrasdavo tam laikotarpiui geresnių bei priimtimesnių.
Šis mokslas ėjo ilgą kelią, o visų pirma todėl, kad jo tyrinėjimo
objektas yra ir iki šių dienų aktualus bei sukelia daug diskusijų. Kadangi
nusikalstamumas dar ir dabar yra opiausia pasaulyje problema, kurios
nustumti į šalį niekada ir nepavyktų.
Taigi kriminologija – tai mokslas apie nusikalstamumą.
Nusikalstamumas, atrodo bauginantis žodis, sietinas tik su daroma žala mūsų
gyvenime.
Taip tai iš tiesų baisi sąvoka, bet ji niekada niekur nebuvo dingusi
iš mūsų istorijos. Ji praėjo daug, turėjo įvairiausių teorijų, kurios
vienos išnyko, kitos papildė naujas.
Taigi kriminologijos mokslas apima daugelių teorijų, tačiau šiame
darbe apžvelgsime tik kelias iš jų: tai radikalioji ir neoradikalioji
kriminologija.
Šiame darbe panagrinėsime nusikalstamumo kilimo priežastis, tokias
kaip socialinė nelygybė, skurdas, žemas išsimokslinimas ir pan.
2.Radikalioji kriminologija
Karlas Marksas ir F.Engelsas, tai du mokslininkai su kuriais ir
siejama radikalioji kriminologija. Taigi , kaip minėjau, kriminologija –
mokslas apie nusikalstamumą. O kur gi tą nusikalstamumą ir įžvelgė mūsų du
paminėti mokslininkai?
K.Marksas: pagrindinės nusikalstamumo priežastys – klasinėje
visuomenėje[2]. Kadangi K.Marksas buvo teisininkas ir laikėsi blaivaus
požiūrio į teisę, ir siekė viską pažinti iš tikrovės, o ne iš vadovėlių.
Pagrindinės teorijos rėmėsi socialine nelygybe ir klasių kovose. “Tikrieji
istorijos kūrėjai yra ne atskiri žmonės, o būtent klasės: vergų
pasipriešinimas sugriauna vergovę, iš tų griuvėsių leisdamas iškilti
feodalams ir jų išnaudojamiems valstiečiams, miestiečiams bei pirkliams, o
visų pastarųjų pasipriešinimas feodalams iškelia buržuaziją ir jų
išnaudojamą darbininkiją”[3].
Taigi šių abiejų mokslininkų teorijos yra aiškiai pabrėžiančios
materialumą. Kodėl atsiranda nusikalstamumas- nes jis paremtas socialine
nelygybe, kiekvienas nori geresnės savo būties, o kaip ją kitaip pasiekti –
tik kovojant su turtingesniais.
Ne protas, o turėjimas materialinės gerovės, lemia žmonių tarpusavio
santykius. Tai nereiškia, kad taip nulemti santykiai yra stabilūs ir
daugiau nekelia jokių problemų, atvirkščiai, kiekvienas stengiamės turėti
kuo daugiau. Žinoma, kiti dėl to nesidžiaugia, kuo galingesnis yra vienas,
tuo mažiau gali turėti kitas.. Taip atsiranda turtinės priklausomybės
santykis ir socialinė nelygybė. Savo ruožtu iškyla ir žmonių išnaudojimas.
Jų prieštaravimai paremti klasių kova, yra visuomenės raidos variklis.
Protingas gyvenimas čia, šioje Žemėje, šiame laike – realiai galimas
protingas gyvenimas- buvo visų naujųjų ir naujausių amžių svajonė[4].
Kadangi gerovė buvo suprantama kaip visų pirma materialinis aprūpinimas,
protingiausiu dažniausiai pasirodydavo tas, kuris geriausiai sugebėjo
mąstyti, ir tas, kuris buvo gudresnis,”mokėjo manipuliuoti daiktų
pagausinimo technika”[5].
Taigi tais laikais protingiausi buvo tie, kurie mokėjo ne tik mąstyti
ir svajoti, bet to siekti, būti drąsiems, pagaliau – laimingesniems.
Nusikalstamumas siejamas su blogiu. O blogis slypi pavyde, kad kitas
turi geresnę būtį, moka labiau savimi pasirūpinti. “K.Markso ir F.Engelso
mąstymo originalumas ir buvo tas, kad suprasdami ir pripažindami idėjų ir
teorijų vaidmenį gyvenimo gamyboje, jie suvokė, jog ne idėjos ir teorijos
pačios savaime, o tik tai, kiek ir kaip jos realizuotos gyvenimu, yra proto
ir protingumo reali apraiška, yra realus istorijos protingumas. Norėti gali
labai daug, galėti gali kur kas mažiau”[6].
Marksas ir Engelsas skyrė keturias klasinės ekonomikos sistemas,
arba gamybos būdus. Pirmoji stadija po gentinės visuomenės buvo
“azijinis” gamybos būdas, kur centrinė valstybės biurokratija, susijusi su
monarchu arba dvasininkija, organizuoja agrarinę ekonominę veiklą ir
valdo valstiečių sukurtą pridėtinę vertę. Antrojoje, “vergvaldinėje”,
stadijoje vergvaldžių klasė nuosavybės teise disponuoja žmonėmis, kurie
sukuria beveik pridėtinę vertę. Vergvaldines sistemas paprastai pakeičia
“feodalinis” gamybos būdas, kur iš dalies laisvų baudžiauninkų klasė
prievartaujama
ir išnaudojama aristokratinių žemvaldžių klasės, ginamos
nedidelės centrinės valstybės. Kapitalizmas yra paskutinė socialinė
sistema, kur privati gamybos priemonių nuosavybė bei piniginių mainų
paplitimas kapitalo savininkams leidžia išnaudoti nominaliai “laisvus”
žmones; šie, norėdami išlikti gyvi, yra priversti parduoti savo darbo
jėgą[7].
Visose klasinėse visuomenės išnaudojimo santykiai sukelia klasių
kovą, atspindinčią prieštaravimus tarp gamybinių jėgų ir nuosavybės
santykių. Kai šie konfliktai pasiekia krizės stadiją, viešpataujančios
grupės, mėgindamos išlaikyti anachronistinę socialinės tvarkos formą,
visada griebiasi jėgos. Istorijos variklis – visada revoliucinė kaita ir
klasių kova[8].
Išeities taškas yra darbo vertės teorija, kurią Marksas perėmė iš
politinės ekonomijos klasikų, saviškai ją perdirbęs. Rinkos mainų
vienintelis bendras vardiklis tarp mainų ir drauge jų vertės matas yra
į jas įdėtoji žmogaus darbo jėga, kurią apsprendžia, visuomeniškai
reikalingas darbo laikas tam gaminiui padirbti[9]. Kapitalistinėje ūkio
santvarkoje samdomasis darbininkas teturi savo darbo jėgą, kurią jis
kaip prekę parduoda gamybos priemonių savininkui (kapitalistui). Kaina,
kurią jis už tai gauna, yra prekės – darbo jėgos reprodukcijos kaina; ji
visada esti žemesnė už darbo vaisiaus vertę. Skirtumas sudaro “antvertę”
arba “pridedamąją vertę”, kuri tenka kapitalistui. Tuo būdu
kapitalistinis ūkio būdas remiasi pasisavinimu neapmokėto darbo, darbininko
išnaudojimu. Gautoji antvertė panaudojama nuolatiniam gamybos aparato
(pastatų, mašinų ir kt.) didinimui; tai atpalaiduoja nuolatines darbo
jėgas, išstumia darbininkus iš darbo vyksmo ir sudaro atsarginę pramonės
darbininkų armiją, kuri nuolat spaudžia darbo rinką ir laiko darbo
atlyginimą ne aukščiau pragyvenimo minimumo, reikalingo darbininko ir jo
šeimai išgyventi. Taip atsiranda vis didėjąs proletariato masių
nuskurdimas. Tuo pat metu vyksta kapitalo sukaupimas, išauga
stambiosios įmonės, kurios vis labiau ir labiau įsiurbia smulkiąsias ir
vidutines įmones; savarankiškas vidutinis luomas nyksta,
proletarėja[10]. Aštri konkurencija verčia kapitalą koncentruotis vis
mažesnio kapitalistų skaičiaus rankose. Tuo būdu iš vienos pusės
gamybos apimtis didėja, o iš antros pusės vartotojų – tų eksplotuojamųjų
masių – perkamoji galia smunka. Iš to kyla krizės, kurios vis aštrėja.
Priešingybė tarp nuolatinio turto didėjimo iš vienos pusės, ir vis didesnio
masių nuskurdimo iš antros pusės neišvengiamai veda prie
kapitalistinės sistemos žlugimo.
Marksui valstybė yra tik viešpataujančios klasės įnagis ir priemonė
laikyti priespaudoje pavergtąją klasę. Tai dera ne tik monarchijai, bet
ir buržuazinei demokratinei valstybei. Tačiau tikrovėje valstybė, kad ir
kokios valdymo formos ji būtų, yra mašina, kurios pagalba viena klasė
laiko priespaudoje kitą. Geriausiu atveju, valstybė yra tas blogis,
kurį paveldės proletariatas, išėjęs laimėtoju klasių kovoj[11].
Marksas buvo įsitikinęs, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas,
o tik disponuojantis socialine jėga – pirmiausia ekonomine (privačia