Radikalioji ir neoradikalioji kriminologija
5 (100%) 1 vote

Radikalioji ir neoradikalioji kriminologija

1. ĮVADAS

Kiekvienas mokslas, kad ir kokią gyvenimo srity ar mokslo šaką jis

beapimtų, turi praeiti nemažą istorijos atkarpą, kad galėtų nusistovėti

arba vystytis ir tobulėti toliau. Kiekvienas mokslas atsiranda nuomonių

kovoje: vienas koncepcijas keičia kitos, tai kas kažkada atrodė neginčytina

tiesa, vėliau traktuojama kaip klaida; tai ,aks iš pradžių buvo tik

kritikuojama ar net kėlė šypsena, vėliau neretai pasirodydavo tiesa”[1].

Taigi ir kriminologijos mokslas vystėsi ilgai ir palaipsniui, jo

vienos teorijas keisdavo kitas, arba jos įsivyraudavo ir viešpataudavo tol,

kol niekas neatrasdavo tam laikotarpiui geresnių bei priimtimesnių.

Šis mokslas ėjo ilgą kelią, o visų pirma todėl, kad jo tyrinėjimo

objektas yra ir iki šių dienų aktualus bei sukelia daug diskusijų. Kadangi

nusikalstamumas dar ir dabar yra opiausia pasaulyje problema, kurios

nustumti į šalį niekada ir nepavyktų.

Taigi kriminologija – tai mokslas apie nusikalstamumą.

Nusikalstamumas, atrodo bauginantis žodis, sietinas tik su daroma žala mūsų

gyvenime.

Taip tai iš tiesų baisi sąvoka, bet ji niekada niekur nebuvo dingusi

iš mūsų istorijos. Ji praėjo daug, turėjo įvairiausių teorijų, kurios

vienos išnyko, kitos papildė naujas.

Taigi kriminologijos mokslas apima daugelių teorijų, tačiau šiame

darbe apžvelgsime tik kelias iš jų: tai radikalioji ir neoradikalioji

kriminologija.

Šiame darbe panagrinėsime nusikalstamumo kilimo priežastis, tokias

kaip socialinė nelygybė, skurdas, žemas išsimokslinimas ir pan.

2.Radikalioji kriminologija

Karlas Marksas ir F.Engelsas, tai du mokslininkai su kuriais ir

siejama radikalioji kriminologija. Taigi , kaip minėjau, kriminologija –

mokslas apie nusikalstamumą. O kur gi tą nusikalstamumą ir įžvelgė mūsų du

paminėti mokslininkai?

K.Marksas: pagrindinės nusikalstamumo priežastys – klasinėje

visuomenėje[2]. Kadangi K.Marksas buvo teisininkas ir laikėsi blaivaus

požiūrio į teisę, ir siekė viską pažinti iš tikrovės, o ne iš vadovėlių.

Pagrindinės teorijos rėmėsi socialine nelygybe ir klasių kovose. “Tikrieji

istorijos kūrėjai yra ne atskiri žmonės, o būtent klasės: vergų

pasipriešinimas sugriauna vergovę, iš tų griuvėsių leisdamas iškilti

feodalams ir jų išnaudojamiems valstiečiams, miestiečiams bei pirkliams, o

visų pastarųjų pasipriešinimas feodalams iškelia buržuaziją ir jų

išnaudojamą darbininkiją”[3].

Taigi šių abiejų mokslininkų teorijos yra aiškiai pabrėžiančios

materialumą. Kodėl atsiranda nusikalstamumas- nes jis paremtas socialine

nelygybe, kiekvienas nori geresnės savo būties, o kaip ją kitaip pasiekti –

tik kovojant su turtingesniais.

Ne protas, o turėjimas materialinės gerovės, lemia žmonių tarpusavio

santykius. Tai nereiškia, kad taip nulemti santykiai yra stabilūs ir

daugiau nekelia jokių problemų, atvirkščiai, kiekvienas stengiamės turėti

kuo daugiau. Žinoma, kiti dėl to nesidžiaugia, kuo galingesnis yra vienas,

tuo mažiau gali turėti kitas.. Taip atsiranda turtinės priklausomybės

santykis ir socialinė nelygybė. Savo ruožtu iškyla ir žmonių išnaudojimas.

Jų prieštaravimai paremti klasių kova, yra visuomenės raidos variklis.

Protingas gyvenimas čia, šioje Žemėje, šiame laike – realiai galimas

protingas gyvenimas- buvo visų naujųjų ir naujausių amžių svajonė[4].

Kadangi gerovė buvo suprantama kaip visų pirma materialinis aprūpinimas,

protingiausiu dažniausiai pasirodydavo tas, kuris geriausiai sugebėjo

mąstyti, ir tas, kuris buvo gudresnis,”mokėjo manipuliuoti daiktų

pagausinimo technika”[5].

Taigi tais laikais protingiausi buvo tie, kurie mokėjo ne tik mąstyti

ir svajoti, bet to siekti, būti drąsiems, pagaliau – laimingesniems.

Nusikalstamumas siejamas su blogiu. O blogis slypi pavyde, kad kitas

turi geresnę būtį, moka labiau savimi pasirūpinti. “K.Markso ir F.Engelso

mąstymo originalumas ir buvo tas, kad suprasdami ir pripažindami idėjų ir

teorijų vaidmenį gyvenimo gamyboje, jie suvokė, jog ne idėjos ir teorijos

pačios savaime, o tik tai, kiek ir kaip jos realizuotos gyvenimu, yra proto

ir protingumo reali apraiška, yra realus istorijos protingumas. Norėti gali

labai daug, galėti gali kur kas mažiau”[6].

Marksas ir Engelsas skyrė keturias klasinės ekonomikos sistemas,

arba gamybos būdus. Pirmoji stadija po gentinės visuomenės buvo

“azijinis” gamybos būdas, kur centrinė valstybės biurokratija, susijusi su

monarchu arba dvasininkija, organizuoja agrarinę ekonominę veiklą ir

valdo valstiečių sukurtą pridėtinę vertę. Antrojoje, “vergvaldinėje”,

stadijoje vergvaldžių klasė nuosavybės teise disponuoja žmonėmis, kurie

sukuria beveik pridėtinę vertę. Vergvaldines sistemas paprastai pakeičia

“feodalinis” gamybos būdas, kur iš dalies laisvų baudžiauninkų klasė

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 736 žodžiai iš 2427 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.