Radioaktyvumas
5 (100%) 1 vote

Radioaktyvumas

Įvadas

Mūsų aplinka prisodrinta vienokios ar kitokios rūšies radiacijos, be kurios nebūtų ir gyvybės Žemėje. Tai, visų pirma, reliktiniai spinduliai, kurių dalelės fotonai užpildo visą Visatą, o jų skaičius gerokai viršija medžiaginių dalelių skaičių Visatoje. Šie spinduliai – tai prieš keliolika milijardų metų viešpatavusių labai didelės fotonų energijos trumpabangių spindulių, kurių fotonai per milijardus metų degradavosi į mažos energijos fotonus, reliktas. Jis dabar registruojamas kaip centimetrinės radijo bangos. Šioje spinduliuotėje užfiksuota informacija apie mūsų Visatą tolimoje praeityje.

Gyvybei Žemėje atsirasti ir jai palaikyti lemiamą vaidmenį turi Saulės radiacija, kurios 10’5 vatų galia pasiekia Žemės atmosferą. Nemažą Saulės radiacijos dalį sudaro šiluminė, regimoji ir ultravioletinė spinduliuote. Pastaroji gyviems organizmams turi ir žalingą poveikį. Nuo pačių žalingiausių ultravioletinių spindulių poveikio mus apsaugo dešimties kilometrų aukštyje esantis plonas ozono sluoksnis. Jis dėl atmosferos teršimo vis plonėja. Iš tolimų žvaigždžių ar kitų galaktikų į Žemę patenka dar trumpesni už ultravioletinius spindulius rentgeno bei gama spinduliai. Bet mus pasiekiąs jų intensyvumas yra per menkas, kad pajustume jų žalingą poveikį. Taigi radiacija vadinamos labai plataus diapazono elektromagnetinės bangos, pradedant kilometrinio ilgio radijo bangomis ir baigiant trumpais didelės energijos rentgeno bei gama spinduliais. Radiacijos sąvoka apima ir 1896 m. Bekerelio surastą spinduliuote, atsirandančią vykstant sunkiųjų branduolių virsmams. Šią spinduliuote, kaip paaiškėjo, sudaro gama spinduliai ir didelės energijos medžiaginės dalelės: elektronai (beta spinduliai) ir helio branduoliai (alfa spinduliai). Čia žodį „radiacija“ mes naudosime siauresne prasme ir juo vadinsime tai, kas turi konkretesnį pavidalą, o būtent jonizuojančiąja spinduliuote. Radiacija yra jonizuojanti, jei ji gali suardyti molekulių cheminius ryšius ir tuo sukelti svarbius pokyčius organizme. Šviesa, radijo bangos, būdamos radiacijos rūšimis, nesukelia jonizacijos sąlygojamų žalingų pokyčių, nors, esant pakankamam jos intensyvumui, ir gali sukelti tam tikrus biologinius poveikius.

Gyvybės vystymasis Žemėje visais laikais vyko esant supančios aplinkos radiaciniam fonui. Radiacinis spinduliavimas tai – nėra kažkas sukurta žmogaus, bet nuo Žemės susidarymo pradžios esantis reiškinys. Nauja, kas atsirado šioje srityje dėl žmogaus veiklos, tai papildoma radiacija, veikianti mūsų organizmą dėl radioaktyviųjų teršalų, iškritusių po branduolinių užtaisų sprogdinimo, o taip pat dėl atominių reakto-rių, gaminančių elektros energiją, veiklos ir net medicininių tyrimų, panaudojant rent-geno spindulius bei radioaktyviuosius izotopus. Dirbtinai sukurti radioaktyvumo šal-tiniai nuolat didina gamtinį radiacijos foną, kas sukelia pagrįstą visuomenės nerimą, kai papildoma radiacija savo esme nesiskiria nuo gamtinės, priešingai, negu kai kurie kiti teršalai, yra susiję su žmonių visuomenės veikla. Maisto pramonėje plačiai naudo-imi cheminiai priedai, žemės ūkyje – pesticidai, įvairios sintetinės medžiagos atsirado tik dėl žmogaus veiklos.

Radiacija iš esmės skiriasi nuo kitų mūsų aplinkos teršalų, radiologinės sistemos turi nepaprastai svarbią savybe – stengiasi prisitaikyti prie sąlygų, kuriose jos ilgesnį laiką yra veikiamos kokių nors veiksnių. Pirmasis susidūrimas su naujais žalingais veiksniais gali būti labai pavojingas, tačiau adaptuojantis ir evoliu-cionuojant tam tikro žalingo veiksnio poveikis silpnėja. Kadangi organizmai žemėje atsirado, veikiant nuolatiniam radiacijos fonui, tai galima manyti, kad jie turėtų gerai plakelti radiacijos poveikį, jeigu jos lygis neviršija tam tikros ribos. Radiacija galėjo atlikti svarbų vaidmenį ir biologinių rūšių evoliucijoje, nes radioaktyviųjų spindulių galimybė sukelti mutacijas galėjo būti viena iš pagrindinių evoliucijos priežasčių. Takiau vis didėjantis jonizuojančios radiacijos poveikis gyviems organizmams, o taip pat ir žmonių giminei gali būti žalingas, nes mutacijos dažniausiai būna neigiamo pobū-džio ir sukelia išsigimimus. Be to, radiacija inicijuoja daug susirgimų, visų pirma, ginekologinių, kurie tiesiogiai veikia esamos kartos sveikatą.

Akivaizdu, kad technokratinė visuomenė susiduria su vis didėjančia radiacija. Iš tikrųjų jau skrendant oro laineriais 10 km ar didesniame aukštyje, keleiviai ir įgula patiria daug kartų didesnį apšvitinimą kosminiais spinduliais negu žemės paviršiuje. Dar didesnes apšvitinimo dozes patiria kosminių laivų įgulos. Žymiai gyventojų daliai gresia branduolinio ginklo pramonės ir jo bandymais sukurti radioaktyvūs teršalai. Nors, normaliai eksploatuojant atomines elektrines, aplinkos teršimas radioaktyviaisiais nuklidais nėra didelis, tačiau, juos toliau plėtojant, jis gali tapti žymus. Tai būtų daugiausia dėl atominio kuro pramonės ir panaudoto kuro apdorojimo bei saugojimo metu į aplinką patenkančių teršalų. Branduolinio ginklo pramonės kombinatai jau sugebėjo užteršti didelius žemės plotus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Po Černobylio avarijos užteršti plotai dar labiau padidėjo. Viso to rezultatas – milijonams žmonių tenka gyventi
teritorijose, kuriose radiacijos lygis dešimtis kartų didesnis už natūralų.

Nemažą metinės apšvitinimo dozės dalį sukelia ir medicininės procedūros ypač

išsivysčiusiose šalyse, kuriose diagnostikos tikslais plačiai taikomi radioaktyvieji izo-

topai, rentgeno spinduliai.

Radioaktyvumas

Radioactivity

Tai savaiminis atomų branduolių virsmas kitų elementų branduoliais, išskiriant energiją. Radioaktyvaus virsmo metu iš branduolio išmetama  dalelė (helionas),  dalelė (elektronas arba pozitronas) kartais dar ir  fotonas. Radioaktyvaus virsmo metu branduolys užgrobia vieną iš artimiausių to paties atomo elektronų; dėl to protonas virsta neutronu, išmesdamas neutriną. Laiko tarpas, per kurį pusė turimo radioaktyvaus izotopo branduolių patiria radioaktyvumą, vadinamas skilimo pusėjimo trukmė arba pusamžiumi.

Radiacijos rūšys.

Jonizuojančioji radiacija yra arba trumpabangiai elektromagnetiniai spinduliai, arba elektringųjų bei neutralių greitų dalelių (korpuskulų) srautas. Elektromagnetinė spinduliuotė – tai rentgeno ir gama spinduliai. Ilgesnio bangos ilgio už rentgeno spindulius ultravioletiniai spinduliai taip pat geba jonizuoti ir gali pažeisti organizmo išorinius audinius (odą). Korpuskulinės prigimties radiacija yra neutronų, protonų, alfa dalelių, elektronų, pozitronų srautai.

Rentgeno ir gama spinduliai išsiskiria gavimo būdu. Rentgeno spindulius 1895 m. atrado vokiečių fizikas Rentgenas, kurio vardu jie ir buvo pavadinti. Jie gaunami, nukreipiant iki keleto dešimčių kiloelektronvoltų energijos pagreitintų Rentgeno vamzdelyje elektronų pluoštelį į sunkaus metalo anodą. Elektronams susiduriant su atomais jų kinetinė energija stabdymo metu virsta rentgeno spinduliais. Rentgeno aparatai plačiai naudojami medicinoje diagnozės ir terapijos tikslais, ir pacientai, o ypač personalas, gauna nemažas apšvitinimo dozes.

Gama spindulių šaltinis yra radioaktyvieji elementai, kurie didesniais ar mažesniais kiekiais yra išplitę visose žemės vietose. Nestabilių branduolių skilimo reiškinį -radioaktyvumą – 1896-aisiais metais atrado prancūzų fizikas A. Bekerelis (A. Beąue-rel), tirdamas urano junginių liuminescenciją. Tiriant šį reiškinį buvo nustatyta, kad, vykstant virsmams nestabiliuose branduoliuose, iš jų gali išlėkti arba elektronai, arba didelės energijos branduoliai, atitinkamai vadinami beta ir alfa spinduliais. Tuo pačiu metu branduoliai gali skleisti ir gama spindulius. Visi šie nestabilių branduolių skleidžiami spinduliai yra vadinami radioaktyviaisiais spinduliais. Jeigu apšvitinimą rentgeno spinduliais patiriame daugiausia rentgeno kabinetuose gydydamiesi, tai radioaktyvieji spinduliai mus veikia pastoviai visą gyvenimą, nes radioaktyvieji elementai nedideliais kiekiais paplitę visoje Žemės plutoje.

Be šių nemažą dalį mus veikiančios jonizuojančios spinduliuotės sudaro ir kosminiai spinduliai. Tai energingos dalelės, kurių didžiausia dalis – didelės energijos protonai, helio bei sunkesnių elementų branduoliai, patenką iš kosmoso į Žemės atmosferą. Sąveikaudamos su atmosferos atomais, šios kosminės dalelės sukuria vadinamuosius antrinius kosminius spindulius, į kurių sudėtį įeina ir beta, ir gama spinduliai, kurie pasiekia Žemės paviršių ir veikia mus. Nuo Žemės susidarymo pradžios jos plutoje esamų radioaktyviųjų elementų spinduliai ir kosminiai spinduliai yra vadinamasis natūralios spinduliuotės fonas, kuris veikia biologinius organizmus visą jų egzistavimo laikotarpį.

Kitą šiuo metu mus veikiančios radiacijos dalį ir, reikia pasakyti, nemažą dalį, lyginant su natūraliosios radiacijos fonu, sudaro žmonių veiklos sukurti radiacijos šaltiniai. Svarbiausiais tokios radiacijos šaltiniais yra branduolinio ginklo gamyklos, atominiai laivai, atominių bombų bandymai ore, taip pat atominė energetika ir radioaktyviųjų izotopų panaudojimas technologijose, dėl ko žymiai pagausėjo radionuklidų atmosferoje ir nuosėdose.

Radiacijos juostos

Radiation belts

Magnetosferos sritys, kuriose yra didesnė protonų arba elektronų koncentracija. Žemės radiacijos juostos yra abipus geomagn. pusiaujo; tęsiasi iki 55-65 geomagn. platumų. Vidinė radiacijos juosta yra 2400-5600 km aukštyje virš Žemės; joje yra daugiausia ~100 MeV energijos protonų ir 20-500 keV energijos elektronų. Išorinė radiacijos juosta yra 12-20 tūkst. km aukštyje; protonų energija joje 40-100 keV, elektronų <100 keV. Trečioji radiacijos juosta yra 50-60 tūkst. km nuo Žemės; joje daugiausia yra elektromų, kurių energija 200 eV. Radiacijos juostos susidaro, Žemės magn. laukui pagavus kosm. spindulių protonus ir elektronus.

JONIZUOJANČIOSIOS RADIACIJOS ŠALTINIAI

Nuo žmogaus atsiradimo Žemėje pradžios jis yra veikiamas natūraliosios radiacijos, kurios aktyvumas didesnis negu pusė visos mus veikiančios radiacijos. Kita dalis yra žmogaus veiklos sukurtas radioaktyvumas.

Natūraliosios prigimties radiacija

Natūralioji radiacija yra dvejopos kilmės: kosminės, kurią sukelia vadinamieji kosminiai spinduliai, ir
žemiškos, kurios šaltinis yra Žemės plutoje ir atmosferoje esantys radioaktyvieji nuklidai.

Atmosferos radioaktyvumas

Radioaktyviosios atmosferos iškritos. Atmosferos iškritų radioaktyvumo monitoringas atliekamas siekiant gauti informaciją, papildančią gama monitoringo duomenis radiacinio incidento atvejais, išmatuoti ilgaamžių dirbtinių radionuklidų srautą į žemės paviršių ir įvertinti teršimo intensyvumą, identifikuoti anomalius radonuklidus bei nustatyti jų šaltinį.

Atmosferos iškritos nepertraukiamai renkamos penkiose meteorologijos stotyse: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Utenos, Dūkšto. Atliekami šie matavimai ir izotopinės analizės: pirminis gama dozės galios matavimas – meteorologijos stotyse, bendro beta aktyvumo nustatymas, gama spektrų analizė (Cs-137, Be-7), radiocheminė analizė (Sr-90).

Pastaraisiais metais atmosferos iškritų radioaktyvumas mažėja (1 pav.). Iš dirbtinių radionuklidų aptinkami tik “ilgaamžiai” Sr-90 ir Cs-137, o jų aktyvumai yra sunkiai išmatuojami. Dirbtinio Cs-137 ir kosmogeninio Be-7 aktyvumai nurodyti 1 lentelėje.

Atmosferos iškritų bendro beta aktyvumo kitimas 1983-1995 metais

Cs-137 ir Be-7 aktyvumai atmosferos iškritose, Bq/m2 per parą

. sausis-kovas balandis-birželis liepa-rugsėjis spalis-gruodis

Cs-137 Be-7 Cs-137 Be-7 Cs-137 Be-7 Cs-137 Be-7

Vilnius 0 1,1 0,006 1,4 0,007 1,1 0,005 0,6

Kaunas 0,003 2,0 0,008 3,1 0,007 2,3 0,003 1,1

Klaipėda 0,005 1,1 0,009 3,1 0,004 1,3 0 1,6

Utena 0 1,0 0,005 0,9 0 1,5 0 0,9

Dūkštas 0,004 1,6 0,011 2,9 0,005 2,2 0,005 0,6

Pažemio oro radioaktyvumas. 1995 metų Cs-137 koncentracijų svyravimo ribos (<0.3-32.0 mikroBq/m3) buvo artimas 1994 metų svyravimams (<0.3-37.7 mikroBq/m3). 1995 metų vidurkis. (4.7 mikroBq/m3) šiek tiek viršijo 1994 m. lygį (3.6 mikroBq/m3). Palyginimui pateikiamos kosmogeninio Be-7 ir emanacinio Pb-212 koncentracijų svyravimo ribos (2 lentelė).

Ryškūs koncentracijų pikai, susiję su oro masių pernaša, iš stipriai užterštų Baltarusijos bei Ukrainos rajonų.

1995 metais trumpaamžių antropogeninių radionuklidų I-131, Te-132, Zr-95, Nb-95 ir kt. Vilniaus ir Preilos atmosferos bandiniuose neaptikta.

Mėnuo Pb-212, mBq/m3 Be-7, mBq/m3 Cs-137, mBq/m3

Sausis 4.7-19.9 1.4-6.0 mažiau už 0.3-9.3

Vasaris 2.8-12.5 1.4-4.0 mažiau už 0.3-5.6

Kovas 8.9-36.9 1.4-8.8 0.7-32.0

Balandis 12.8-88.8 1.2-8.0 1.0-10.00

Gegužė 19.1-68.2 1.0-10.9 0.7-21.0

Birželis 23.6-100.4 1.8-8.9 1.8-9.9

Liepa 23.2-78.4 2.3-6.1 1.5-5.5

Rugpjūtis 41.5-102.6 1.0-6.3 1.3-29.5

Rugsėjis 15.5-95.7 2.1-6.0 1.8-9.4

Spalis 16.0-84.5 1.4-7.9 0.3-25.9

Lapkritis 19.0-82.8 1.0-5.7 1.0-15.2

Gruodis 3.0-47.0 1.5-4.1 0.6-12.6

Kosminiai spinduliai

Kosminiai spinduliai, pasiekią Žemės atmosferą – pirminiai kosminiai sinduliai -yra labai didelės energijos elektringosios dalelės. Didžiausia jų dalis yra protonai (apie 92 proc.), o likusi dalis – sunkesnių elementų branduoliai: apie 4 proc. helio branduoliai (alfa dalelės), o likusią dalį sudaro sunkesnių atomų branduoliai, iš kurių gausiausiai yra geležies branduolių. Į atmosferą patenkančių protonų energijos yra nuo 100 Me V iki 100 000 MeV (100 GeV). Tačiau pasitaiko ir milžiniškos energijos dalelių, siekiančių net 1020 eV.

Didelės energijos pirminės kosminių spindulių dalelės atsiranda mūsų galaktikoje. Jų šaltiniai yra sprogstančios žvaigždės. Dalelės labai pagreitinamos tarpžvaigždiniuose magnetiniuose laukuose. Energijas, viršijančias 10″ eV, dalelės įgyja tarpgalaktiniuo-se laukuose.

Didelės energijos protonui susidūrus su atomo branduoliu, pastarasis suskaldomas į sudėtines dalis – nukleonus, nes atmosferoje esančio, pavyzdžiui, azoto branduolio ryšio energija (tokia energija ir reikalinga branduoliui suskaldyti) apytiksliai lygi 110 MeV. Todėl protonas branduoliui suskaldyti suvartoja nedidele savo energijos dalį. Dėl to branduolio skeveldros turi didelę kinetinę energiją. Be to, dar yra sukuriamos didelės energijos dalelės – pi mezonai (pionai). Pionai yra trumpaamžės dalelės. Elektringi pionai (teigiamo ir neigiamo krūvio) skyla į miuonus, neutralūs – į gama kvantus. Miuonai – tai už elektroną 200 kartų sunkesnės dalelės, savo ruožtu per milijoninę sekundės dalį skyla į elektroną ir neutrinus. Nors pionų ir miuonų gyvavimo laikas mažas, tačiau lėkdamos dideliais greičiais jos gali pasiekti Žemės paviršių.

Kosminių spindulių intensyvumas, kylant aukštyn nuo Žemės paviršiaus, iki 20 km aukščio didėja. Todėl žymiai didesnes švitinimo dozes patiria aukštumose gyvenantys žmonės. Antai, aukščiausioje Žemės viršukalnėje – Evereste – švitinimo dozė būtų apie 8 mSv per metus, kai vidutinė gyventojų švitinimo dozė dėl kosminių spindulių apytiksliai lygi 0,5 mSv per metus. Papildomą, kosminės radiacijos sukeltą apšvitinimą, patiria lėktuvu skrendantys keleiviai. Transatlantinis skrydis 10 km aukštyje iš Europos į JAV sukeltų 0,05 mSv dozės papildomą apšvitinimą.

Kadangi Žemė turi stiprų magnetinį lauką, tai mažesnės energijos elektringosios dalelės nepatenka į atmosferą, nes magnetinis laukas jas nukreipia. Ties pusiaujumi pasiekti Žemės atmosferą gali protonai, turintys 15 GeV ar didesnę energiją. Vidutinėse platumose ši energija gali būti 3-5 kartus mažesnė.

SAULES

. Žemės radiacinių žiedų vaizdas vidurdienį

Žemiškos kilmės radiacija

Radioaktyviosios medžiagos yra paplitusios Žemės plutoje, o dalis jų yra ir hidrosferoje, ir atmosferoje. Kai kuriose Žemės vietose jų poveikis žmogaus organizmui mažesnis negu kosminės radiacijos, kitose keletą kartų gali viršyti radiaciją, sklindančią iš kosmoso. Daugiausia gamtinių radionuklidų yra granitinėse uolienose. Kalkingi ir smiltingi gruntai mažiau radioaktyvūs, tačiau kai kurių klinčių radioaktyvumas yra labai didelis. Vidutinė spinduliavimo dozės galia 90 cm aukštyje virš kalkinio paviršiaus apytiksliai lygi 0,2 mSv per metus, o virš granitinio paviršiaus – apie 1,5 mSv/m. Tačiau įvairiose vietose tie skaičiai gali labai skirtis. 23-ose JAV vietovėse buvo atlikti dozimetriniai matavimai ir surasta, kad dozės galia kinta nuo 0,45 iki 1,3 mSv/m. Matavimai patalpose rodė mažesnes dozes (nuo 0,29 iki 0,9 mSv/m). Planetoje yra apgyvendintų vietovių, kuriose dozės žymiai didesnės (Brazilijoje, Prancūzijoje, Indijoje, Egipte). Kai kuriose Brazilijos vietose, daugiausia vandenyno pakrantėse, radiacijos dozės galia siekia 5 mSv/m. Apytiksliai 30 000 žmonių nuolatos apšvitinami tokia doze. Apie 1/6 Prancūzijos gyventojų gyvena rajonuose (Breta-nija, Centrinis masyvas), kuriuose dėl granitinių uolienų radiacijos fonas padidėjęs, ir dozės galia yra nuo 1,2 iki 2,0 mSv/m. Šiaurinės Nilo deltos rajone kai kuriuose Egipto kaimuose užregistruotos dozės galia buvo nuo 3 iki 4 mSv/m. Indijoje 200 km ilgio ir keleto šimtų metrų pločio pakrantės juosta (Keralo ir Madraso valst.) pasižymi stipria radiacija, dėl ko 100 000 žmonių per metus apšvitinami 13 mSv doze. Tai didžiausias natūraliosios radiacijos fono veikiančio žmones dydis planetoje. Žemės plutoje iki mūsų laikų išliko tik ilgaamžiai elementai, nes daugiau nei per 4 milijardus metų, praėjusių nuo Žemės susiformavimo, trumpaamžiai elementai spėjo įskilti.

Keletas įprastinių elementų turi ilgaamžius radioaktyviuosius izotopus. Pavyzdžiui, Žemėje esantis kalis turi 0,012 proc. radioaktyviojo izotopo40 K, kurio pusėjimo periodas lygus 1,3 • 109 m., ir kuris skleisdamas pozitronus, beta ir gama spindulius, virsta stabiliu kalciu 40 ir argonu 40. Šis izotopas yra pagrindinis žmogaus kūno natūraliosios radiacijos šaltinis; kiekvienas žmogus turi apytiksliai 0,1 mikroCi (3,7 • 103 Bq) radioaktyviojo kalio 40.

Kai kurių medžiagų ir maisto produktų natūralus radioaktyvumas, sąlygojamas kalio (K), radžio (Ra), urano (U) ir torio (Th), pateiktas sekančioje lentelėje:

Natūralus radioaktyvumas (Bq/kg), sąlygojamas kalio (K), radžio (Ra), urano (U) ir torio (Th) kai kuriose medžiagose ir maisto produktuose

Fosforinės trąšos (natūralios) 50-5000 (K), 10-500 (Ra), 500-1000 (U);

Statybinės medžiagos: plytos 600-1000 (K), 10-100 (Ra);

betonas 10-100 (Th), 200-700 (K), 20-300 (Ra);

gipsas 20-100 (Th), 20-100 (K), 10-1000 (Ra);

Anglis 6-60 (Th), 30-250 (K), 3-30 (Ra);

Pelenai 10-30 (U/Th), 300-1000 (K), 50-200 (U), 50-200 (Ra);

Juros vanduo 10-100 (Th), 12 (daugiausia K)

Maistas: pienas, bulvės, grūdai,

mėsa, žalios daržovės 140 (K) + 0,08 (Ra), 90 (K) + 0,02 (Ra), 100 (K) + 0,03 (Ra),

40-90 (K), 50-80 (K) 150 (K)

Palyginti neseniai atkreiptas dėmesys dar į vieną natūraliosios radiacijos šaltinį, veikiantį plaučius, kvėpuojant, turinčiu radono oru. Radono dujos išsiskiria iš statybinių medžiagų bei grunto ir susitelkia uždarose patalpose. Radonas patalpose tampa beveik svarbiausiu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2705 žodžiai iš 8980 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.