Referatas
Raganų medžioklė
Parenge Česlovas Zinkevič
Turinys
Bažničia ir raganų persekiojimas 3
Dvasininko pamokslas apie raganų darbus 3
Šiuolaikinis požiurus į raganų persekiojimus 4
Raganų persekiojimai Prancūzijoje 5
Raganų medžiokle Anglijoje 6
Škotiškasis raganų medžiokles variantas 7
Apibendrinimas 8
Literaturos sarašas 9
Bažničia ir raganų persekiojimas. Ankstyvaisiais viduramžiais daugelis teologų tvirtino, kad raganos ir blogosios dvasios gyvenančios tarp žmonių. Bet katalikų bažnyčia tai paneigė kaip pagonišlus prietarus. Pvz.: Prancūzijoje nuo IX a. už raganos sudeginimą grėsė mirties bausmė. Tuo metu Bažnyčia tvirtino, jog tas, kuris tiki, kad raganos ir troliai galį sukelti vėttrą ir audrą, skraiditi ir susitikinėti su velnių, yra klaidatikis pagonis. Tačiau XV a. bažnyčia pakeitė savo požiurį. Istorikai nurodo keleta šio pasikeitimo priežaščių.
Viduramžiais buvo sukurti atskiri teismai, kurie turėjo išaiškinti ir nuteisti eretikus. Vėlyvaisiais viduramžiais šie inkviziciniai teismai taip pat ėmė teisti raganas ir burtininkus. Buvo tvirtinama, kad burtininkai bendrauja su velnių, o velnio garbinimas prieštaravo bažnyčios mokymui. Todėl su jais reikėjo kovoti. Bausmė – sudeginimas ant laužo. Kovai su kitaminčiais vadovavo specialus vienuolių ordinas, dominikonai. Yra manančiu, kad del celibato vienuoliai ėmė neapkesti moterų ir del to jas persekiojo. Del nuolatinių maro epidemijų sustiprino žmonių tikėjimą raganomis, nes juk kažkas turėjo buti kaltas dėl masinių mirčių.
1480 m. išleista knyga „Raganos kūjis“ atspindėjo oficialią bažnyčios nuomonę. Ten buvo teigiama, kad raganos ir burtininkai iš tiesų egzistuoja. Tokiai popežiaus nomonei pritare Liuteris ir Kalvinas. Jie abu rėmė raganų persekiojimus.
Manoma, kad priežastis, dėl kurių po 1550 m. sustiprėjo raganų persekiojimas slypinčios ano meto visuomenėje. Išaugus gyventojų skaičiui, reikėjo išmaitinti daugiau burnų. Todėl daugelis bijojo elgetų, kurių tarpe moteris dažnai budavo aršiausios.
Raganos ir burtininkai dažnai buvo kaltinami dalyvavimu seksualinėse orgijose su velniu. Jie turėdavo atsakyti už kaimynų mirtį, vyrų impotenciją, blogus orus, žalą paseliams ir visas kt. negandas. Tardomėji dažniausiai peisipažindavo, dėl visko ko buvo kaltinami, nes jos kankindavo, be to bet kurio atvėjų je budavo sudeginami ant laužo, taigi prisipažinimas palengvindavo kančias. Kartais kaltinamėji įduodavo kt., kad patys išvengtu kankinimų, o kartais pasitaikydavo savanoriškų prisipažinimų. Žmones menkai išmane psichines ligas, tad, tikriausiai, buvo sudeginta daug psichinių lygonių.
Dvasininko pamokslas apie raganų darbus. Tokie pamokslai buvo sakomi bažnyčiuose norint įbauginti tikinčiuosius.
Velnias sudarė su kai kuriais žmonėmis sutartis ir nurodė jiems žodžius ir ženklus. Tereikia jiems duoti ženklą bei ištarti žodį – ir velnias pasirengęs padaryti viską, ko tik jie nori, taigi velnias imas kerėtoijškujų darbų, kai raganos to pageidauja. Imk pavyzdį, ir tu tai suprasi. Komet ragana nori sukelti audrą arba krušą, ji ima šluotą, įbeda į upelį ir 6luota te6kia vandenį sau per galvo: taip ir pasidaro kruša. Tačiau nuo vandens taškymo per galvą ir nuo žodžio kruša kilti negali. Bet velnias, vos tik pamatęs tokį ženklą ir išgirdęs žodį, ten, ore ir vėjyje, stoja raganai padėti ir sukelia audrą. Ką gi, pasakys kas nors, o aš tuo visiškai netikiu. Aš tikiu, kad pakanka man persižegnoti, ir kas man toji ragana. Neturi jos tokios galios, – tai neišmintingos kalbos. Mes gi savo akimis matome, kad taip iš tikrųjų būna. Žinoma, ne jos tai daro – tai tesa – daro ne jos, bet velnias jų pageidavimu gali tai padaryti, sykį jau jis pamato ženklą ir išgirsta žodį, kurio jas buvo išmokęs.
Na štai, tu manęs klausi: ką turiu aš apie tai galvoti? Ar gali raganos karves padaryti bergždžias ir nutraukti joms pieną taip, kad jos daugiau jo nebeduotų? Ir ar gali jos milžti pieną iš kirvakočio arba iš ylos? Aš sakau: taip, velnio padedamos, jos tai gali. Kaipgi tai atsitinka? Gamtoje yra dėsnis, kad velnias naudodamasis jam būdinga jėga, kūrią gavo iš visagalio dievo, gali medžiaginius daiktus kilnoti iš vietos į vetą. Pavyzdžiui, velnias gali didžiulę uolą pernešti kaip plunksnelę… Iš to ir išeina, kad, kuomet ragana apsižergia šakes, patepajas ir ištaria reikiamą žodį, tai ji joja, kur panorėjusi. Visa jėga čia slypi, žinoma, ne šakėse ir ne tepale: viską daro velnias, kuris raganą gabena ant šakių, vos tik pamato savo burtą ir savo ženklą. Tas pat ir su karvėmis. Pienas yra medžiaginis daiktas, o, kaip mes sakėme, velnias per dievo nuolaidumą gali bet kurį medžiaginį daiktą pergabenti iš vienos vietos į kitą. Taigi velnias gali išgrebti iš karvės pieną, ištraukti jį iš jos kūno ir pernešti iį kitą vietą, sykį jis pamato raganos duotą ženklą. Ir kai ragana įsivaizduoja, kad melžia kirvakotį, velnias gali tą pačią aimirką pernešti ten pieną ir
pilti jai į milžtuvę. O kadangi tai darydamas jis lieka nematomas, tai ragana ir galvoja, pienas bėgąs iš pagalio arba kirvakočio. ( iš „Vidurinių amžių istorijos chrestomatijos“ )
Šiuolaikinis požiurus į raganų persekiojimus.Dvidešimtame a. buvo imta tvirtinti, kad kerėjimai išliko per tūkstantmečius kaip senosios religijos tradicija – Deives Motinos garbinimas. Taip pat tiketina, kad kerėjimai, kurios praktikavo viduramžių Europoje, tera primitivus prietarai suderinti su paviršutiniškų išmanimu apie žoles. „Išmintinga moteris“ galinti „užburti“ karpas, pagiditi neveisingumą, palengvinti gymdimą, buvo labai vertinama tarp valstečių, netgi jei ji nuogastavo del savo „galių“.