Riteris ant balto žirgo
Šventąjį Kazimierą šiandien tapatiname su Kazimierinėmis ir Kaziuko muge; kur jau pasidėsime, mes tokie, ir papročiai tokie, kokie mes. Be kita ko, sunku apie Kazimierą ką nors daugiau žinoti – mums prieš akis iškyla nuo tikėjimo paklaikęs šventas jaunuolis, svetimas mūsų dienoms, stereotipams ir idealams.
*
Septyni tūkstančiai maskvėnų raitelių įsirengė stovyklą prie Polocko ir mėgino jėga ar išdavystės būdu užimti šią lietuvių valdą. O lietuvių ir lenkų pajėgoms (2000 vyrų), vadovaujamoms Goštauto ir Jono Boratinskio, lenkų raitelių vado, niekaip nevyko persikelti per Dauguvą ir priartėti prie Polocko – milžiniška upė buvo laikoma neperbrendama. Beieškant brastos, pasirodė prakilnios išvaizdos jaunuolis, jojantis ant puikaus žirgo. Pakvietęs joti paskui, jis perbrido brastą ir kitame upės krante pranyko. Visa raitija persikėlė per upę ir, žygiuodama kautynių rikiuote, užpuolė maskvėnus, o šie po trumpo aršaus pasipriešinimo pabėgo. Tas „stebuklas prie Dauguvos“ išsyk buvo priskirtas Kazimierui, karaliaus Žygimanto broliui (p. 71–72). Tačiau ne tik brastos epizodas čia įdomus. Ta pati istorija apie Polocką primenama „Šv. Kazimiero apsireiškimuose, įvykusiuose 1654 m.“ Tik šįsyk savo priesaika karalaičio apsireiškimą paliudija jau pačių maskvėnų vadas Polocko vaivada Šeremetas, dėl šio įvykio tikrumo prisiekę jo liudininkai, dalyvavę Šeremeto vedamos Maskvos armijos žygyje į Polocką. Prie miesto vartų jį pasitikęs baltais drabužiais vilkintis jaunikaitis, raitas ant balto žirgo, ir perspėjęs dėl taikos sutarties sulaužymo. Šeremetas, manydamas, kad tai vienas įžūlaujančių polockiečių, įsakė jį suimti, bet jaunikaitis dingo. Kitą sykį pasirodė jau Polocke, drausdamas griauti katalikiškas šventenybes. Perspėjęs vėl dingo. Mėginta išsiaiškinti, kas tai per vaizdinys, lyginta su Polocko ir Lietuvos globėjais, bet niekas matyto vaizdo neatitiko. Galiausiai buvo prieita prie išvados, kad tai karalaitis Kazimieras, ir Šeremetas išsyk sutiko: „Mūsų rašytojai taip pat pasakojo, kad Kazimieras visuomet mums buvo griežtas, kai tik Lietuva atsidurdavo pavojuje. Neabejoju, kad dabar taip pat jį būsiu matęs“ (p. 288).
Yra ir paties Kazimiero korespondencijos, bylojančios apie jo buklų protą, valstybinį mąstymą ir rūpinimąsi ne tik religiniais, bet ir kariniais bei ekonominiais dalykais. Legendos liejasi viena ant kitos – štai Kazimieras atsiunčia gandrą, vykstant jo garbei skirtai procesijai, čia jis kovoja, čia jis rūpinasi šventenybių saugumu. Trumpai tariant, tiek jo valstybinė veikla, sprendžiant iš laiškų ir dokumentų, tiek hagiografijose atsispindinti stebuklų pritvinkusi ir viltį suteikianti veikla gerokai pranoksta pamaldaus jaunikaičio, suklupusio maldoje prie Katedros durų, įvaizdį. Kazimieras ir legendose, ir faktiškai buvo kitoks; jo pamaldumas ir askezė nekelia abejonių, tačiau jo figūra yra nepaprastai talpi. Apskritai – raitelis ant balto žirgo primena Vytį, gandras – paslaptingą lietuvių paukštį, atskrendantį iš dausų, t. y. šv. Kazimieras sutelkia savo povyzoje daug daugiau, nei atrodo. Ir netgi Kaziuko mugę, perdėm etnografišką šventę. Ir tai, žinoma, dar ne viskas. O lietuvių ir Lietuvos patronas jis buvo ir tebėra. Prisiminkime jį šiais juodumos laikais.
Kazimierinės mums asocijuojasi su ‘kaziuko muge’ , naujais pirkiniais – švilpukais ,kėdėmis , galbūt pintu krepšiu…
Man kaziuko mgė asocijuojasi su šeima , nes ten dirba mano tetos vyras , taip pat ten dirbdavo mano amžiną jam atilsį , senelis.