RAMUTĖ SKUČAITĖ
„Esu laiminga, kad rašau vaikams. Jaučiu, kad tuomet iš tiesų galiu nuveikti kažką
naudingą visiems. Manau, kad gera vaikų poezija reikalinga visiems. O ypač vaikui reikalinga poezija. Ji gydo mažylio sielą“
R.Skučaitė
Lietuvių vaikų literatūra turi daug šviesių protų, iškiliausių asmenybių, kurių kūrinius, pasak J. Linkevičiaus, galime sulyginti su gintarais gintarėliais. Viena iš jų – poetė R. Skučaitė. Jos kūrybinis kraitis ir turtingas, ir įvairiaspalvis. Gimė poetė 1931 m. Palangoje, pedagogų šeimoje. Dar vaikystėje išsiskyrė lakia vaizduote, išmone ir neapsakoma meile knygoms: „ dovanų gaudavau tik knygas…“ („ Kur auga medis sidabro lapais“. Rubinaitis 1997/2). Didelės įtakos tokiam pasirinkimui turėjo inteligentai tėvai ir močiutė.
Pirmus eilėraščius Ramutė sukūrė mokydamasi penktoje gimnazijos klasėje. Neilgai trukus, ji jau garsėjo kaip rimta poetė ir deklamatorė.
Pirmoji išleista eilėraščių knyga buvo suaugusiems – poezijos rinkinys „ Žydintis speigas“ (1965).Vėliau sekė kiti rinkiniai: „Keliai ir pakelės“(1969), „ Pusiausvyra“ (1972), „Apeisim ežerą“ (1977) ir kiti.
Į vaikų literatūrą Skučaitė atėjo tuo metu, kai poezijoje pradėjo atsigauti gamtinė lyrika.Jai buvo artima mintis, kad „ kas moka klausytis ir suprasti medžių gėlių ir žolių kalbą, tas visada ras kalbą ir su žmonėmis“. Pirmieji nedideli poetės rinkiniai („Gėlių gegužinė“ (1969), „Kiškių troleibusai“ (1970), „Kas klausosi lietučio“ (1972)) buvo greitai pastebėti, o iš jų sudaryta rinktinė „Žvangučiai“(1976) net pristatyta respublikinei premijai.
Vaikams poetė paskyrė didžiausiąją savo kūrybos dalį. Išleido per 20 poezijos rinkinių, daugiausia eilėraščių, tačiau ji rašė ir nedideles pasakėles, eiliuotas mįsles, šaradas ir galvosūkius.
Palankiausio kritikų vertinimo susilaukė eilėraščių knyga apie muziką ir muzikos instrumentus „ Susiradom smuiko raktą“ (1980). Sudominti skaitytoją poetei pasisekė dėl jos pačios artumo muzikos pasauliui.
Devinto dešimtmečio rinkiniai: „Uogelė ant smilgos“ (1982), „ Laikrodis be gegutės“ (1985) – tai nauji laipteliai į kūrybos pilnatvę.
Poetė debiutavo ir kaip scenos kūrinių vaikams autorė. Jos plunksnai priklauso vienuolika pjesių. Didelio populiarumo sulaukė pjesės: „Mergytė ieško pasakos“ (1972) ir „ Tegu mergytė šypsosi“ (1973).
Be viso to Skučaitė dar – dramaturgė , vertėja, operų libretų autorė ir vertėja, publicistė, reporterė.
Nepriklausomybės laikotarpiu poetė reiškėsi labai aktyviai, už eilėraščių rinkinius „Lopšinė ešeriukui“ (1993) ir „ Laiškas sekmadieniui“ (1998) ji pelnė geriausios metų knygos vaikams laureatės titulus.
Kad Skučaitei artimesnis tapo mažasis skaitytojas, lemiamos įtakos turėjo polinkis į pedagoginį darbą, vaikystei artima poetinė prigimtis. Kaip ji pati teigia, į vaikams skirtą kūrybą įdeda daugiausia darbo , visada galvoja apie mažajį skaitytoją, jo suvokimo galimybes ir poetinio žodžio reikšmę ankstyvam asmenybės formavimuisi.
„TAKELIS IŠ NAUJO“
Pati naujausia poetės R. Skučaitės knyga „ Takelis iš naujo“ (2001). Tai eilėraščių rinktinė, kurioje be 100- to eilėraščių vaikams yra dar 10- imt eilėraščių suaugusiems. Jie eina kiekvieno iš dešimties rinkinio skyrių pradžioje, po biografinio pobūdžio miniatiūrų, prisiminimų ir apmąstymų, ir padeda atsigręžti į poetės pradžių pradžią ir eiti su ją iki mūsų dienų.
„ Takelį iš naujo“ sudaro anksčiau išleistų rinkinių eilėraščiai ir keletas naujų, dar nepublikuotų.
Daugiausia eilėraščių yra paimta iš rinkinių „ Lopšinė ešeriukui“ (22), „ Laikrodis be gegutės“ (13), „Kas klausosi lietučio“ (12).
Jau pirmame knygos skyriuje poetė apibūdina savo eilėraščių kilmę. Jos eilėraštis „iš daugelio gražių dalykų ir noro, kad pasaulyje būtų gražiau“.
Kiekvieną iš dešimties skyrių pradedančiuose „nevaikiškuose“ eilėraščiuose kalba suaugęs žmogus, besiilgintis saugaus vaikystės pasaulio:
„Ten dar tikrai atplūsta šiluma
Per vėjų metą iš raudonos uogos,
Ten už tave dar meldžiasi mama,
Ir blogas metas – ten visai ne blogas.“
(„Raudona“)
Proziniai intarpai tarsi priartina ir prie dainelių, pasakėlių,lopšinių skyrių.
Pirmųjų dviejų skyrių eilėraščiai skirti patiems mažiausiems, kurie jau skaito nesudėtingus tekstus. Juose stabtelima prie kurio nors vieno reiškinio ar gamtos būtybės ypatumo, įtraukiant vaiką ir padarant jį įvykio bendrininku („Pelėdžiukas ir uogelė“, „Obuoliai“, „Lašai“)
Gamta – R. Skučaitės eilėraščiuose užima labai svarbią vietą . Gamta ir vaikas juose neišskiriami, apgaubti paslaptingumu („Paslaptis“, „Baltumėlis“), linksmais pamokymais:
„Kad neliktum be minčių,
Tik naktim skraidyt kviečiu“
(„Pelėda“)
Gamta yra ta vienintelė erdvė, kurioje tarpsta lyrinis herojus. Gyvatė, pelėda, saulėgrąža, voratinkliai, ešeriukas – tai vis lyriniai objektai, kurie užpildo spalvų, garsų ir jausmų aplinką.
Tradicinis gamtos pasaulis R.Skučaitės poezijoje persipynęs su „fantastiniu“ pasauliu.Stebuklinių pasakų veikėjams atiduotas devintas ir dešimtas skyriai. Jie pradedami vienu romantiškiausiu eilėraščiu visoje poetės kūryboje „Kumeliukas“, kuris tarsi viso skyriaus prologas – kviečia į pasakų, svajonių, gėrio ir grožio pasaulį:
„Širmasis kumeliuk,
Atbėk iš pasakos!-
Tegul per kalnus
Dunda tavo pasagos…“
(„Kumeliukas“)
Stebina pasakų įvairovė. Vienose aptinkame pasakėčių elementų („Burtai“), kitose girdime lopšinių gaidą („Pasaka apie laumę ir lopšinę, kurią mudu sudėjome laumiukui“), trečiose viešpatauja visiška fantastika („Pasaka apie kiaušinį“). Čia fantastinis pasakojimas prasmingas, giliamintis, su gana akivaizdžiu moralu: tikroji vertė ne išoriniame blizgesyje: