Romano „Valentina“ veiksmas, tetrunkantis vieną vasarą, rutuliojamas atokiame Lietuvos kaimelyje. Gaišaties ežeras, vienuolyno bokštas, bažnyčia, beribiai rugių ir javų laukai, ūkininko sodyba – tai erdvė kurioje skleidžiasi sodrus Antano ir Valentinos meilės žiedas.
Gaišaties kaimelis ta vasara buvo labai gražus. Jo grožį, Antano akimis, kūrė Valentinos dailumas, klastinga šypsena žvilgsnis ir pora neklusnių garbinių smilkiniuose. Valentinai patiko tą vasarą sutiktas jaunuolis: apsiskaitęs įdomus pašnekovas, tačiau jų meilė buvo uždraustas vaisius, nes Valentina jau buvo pažadėta turtingam inžinieriui Modestui. Tėvai nevertė teketi dukros už nemylimo žmogaus, tačiau Valentina nors ir kaip nenorėdama nelaužė savo duoto žodžio. Vaičiulaitis savo ištraukoje tradicinį požiūrį, kad meilei nėra kliūčių, apvertė aukštyn kojom: jaunuoliai veržiasi vienas prie kito ir vis dėl to nesuartėja. Jų meilė pasibaigia gana tragiškai Valentinai bei sukelia vidinio skausmo Antanui.
Ištraukoje vyrauja tekantis ir sustojąs laikas. Antanas būdamas su Valentina užsimiršta apie laiko tėkmę, jos grožis priverčia jį atitrūkti nuo skubančios, bėgančios realybės. Bet Antanas niekaip negalėjo suvokti, kad šiame sodžiuje prieš šimtą ar daugiau metų nebuvo šios sodybos, jam darėsi keista pamanius, jog šioje pirkioje kada nors vaikščiojo kiti žmonės, ar kadaise čia stūksojusi giria.