Rasizmas žmonijos problema
5 (100%) 1 vote

Rasizmas žmonijos problema

1121

Graži saulėta diena. Vidurinė mokykla. Klasė. Antrokai, sustoję rateliu, garsiai skanduoja : “Valkata! Benamis! Tu gi čigonas!” Vidury ratelio, uždengęs veidą mažiukais delnais, stovi čigoniukas. Daugiau mokykloje jo nieks nepamatys. Visuomenė nusprendė jo likimą.

Pasak J. M. Yingerio, rasė yra vienas iš svarbiausių kolektyvinio tapatumo veiksnių. Jis apibūdina rasinę grupę kaip etninės grupės atmainą, kurios nariai išsiskiria tokiais savitais biologiškai paveldėtais skirtumais kaip odos spalva, veido bruožai, kūno sudėjimas.

Socialinių tyrinėtojų nuomone, nėra objektyviomis biologinėmis savybėmis pagrįsto rasės fenomeno. Prieinama išvados, kad rasės formuojamos socialiniu pagrindu. Taigi, šiuolaikinė mokslinė mintis paprastai vertina rasę kaip socialinį reiškinį, pagrįstą biologiniu grupės išskirtinumu. Šiuolaikinė socialinė antropologija ganėtinai skeptiška panašiai klasifikacijai, nes fizinių požymių visuma nėra svarus apibrėžimo kriterijus, todėl kad kiekvienas požymis pakankamai plačiai paplitęs tarp įvairių rasių individų.

Mano manymu, ko gero kaip ir daugelio, negalima skirstyti žmonių į aukščiausias ir žemiausias grupes, atsižvelgiant vien tik į jų odos spalvą, akių pjūvį ar plauko struktūrą.

Tačiau deja ne visi taip mano, todėl ir verkia vargšas čigoniukas, užsidengęs savo veidelį.

Rasizmas. Ar tai socialinė problema, ar neatsiejama gyvenimo dalis?

Pačio rasizmo sąvokų mes rasime labai daug, tačiau išdėstytos skirtingais žodžiais, jos visos turi tą pačią reikšmę. Štai kelios sąvokos.

I. Rasizmas – tai antimokslinių koncepcijų visuma, kurių pagrindą sudaro fiziniai ir psichiniai rasių skirtumai ir šių skirtumų įtaka visuomenės istorijai ir kultūrai. Rasizmas propaguoja žmonių skirstymą į aukštąsias ir žemiausias rases. Savo ruožtu pirmosios, rasistų manymų, yra vienintelės pajėgios sukurti civilizaciją, pašauktos viešpatauti, o antrosios nesugeba ne tik kad sukurti, bet ir įsisavinti aukštosios kultūros ir yra pasmerktos.

II. Rasizmas – tai priskyrimas pozityvių ir negatyvių bruožų žmonėms, turintiems tam tikrų paveldėtų fizinių savybių. Tai viena iš ypatingų prietarų formų, akcentuojančių dėmesį į žmonių fizinius skirtumus. Rasistiniai požiūriai tvirtai įsitvirtino Vakarų kolonialinės ekspansijos metu, tačiau ir šiandien jie yra pasklydę daugelyje kultūrų. Šių požiūrių pagrindas yra prietarai ir diskriminacija.

Rasizmas yra kovos už valdžią tarp nacijų ir ideologinio nacionalinės konkurencijos pagrindo stimuliatorius. Jis palaiko įsitikinimą, kad biologinis skirtingų rasių suvienijimas kelia grėsmę “aukštajai” rasei. Šis suvienijimas privestų ją prie genetiškai paveldimos socialinės – kultūrinės moralinės degeneracijos. Vienas ryškiausių rasizmo pavyzdžių yra antisimitizmas.

Antisimitizmas – tai viena iš nacionalinio nepakenčiamumo formų, pasireiškianti priešišku nusistatymu prieš žydus.

Visi gerai žino kiek žydų buvo sunaikinta antro pasaulinio karo metu. Fašistai nužudė milijonus šios nacijos atstovų Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse. Žydai ir jų šeimos nariai buvo žudomi vien tik dėl to kad jie buvo žydai.

Kitas rasizmo pavyzdys yra segregacija.

Segregacija – tai yra rasinės diskriminacijos tipas JAV ir PAR, kuomet “spalvoti”gyventojai yra atskiriami nuo baltųjų ir įgyvendinti specialiai jiems skirtuose rajonuose.

Pierre van de Berghe savo koncepcijoje išskiria 3 segregacijos lygius, remdamasis Pietų Afrikos visuomenės pavyzdžiu:

1. Mikrosegregacija – tam tikrų visuomeninių vietų ( tokiu kaip prausyklos, keleiviniai vagonai ir pan.) baltiems ir nebaltiems gyventojams skirstymas.

2. Mecosegregacija – skyrimas specialių rajonų nebaltiems gyventojams ir jų privertimas ten gyventi.

3. Makrosegregacija – specialių nacionalinių rezervacijų sukūrimas.

Vienos (ar kelių) rasinės grupės dominavimas būdingas ir šiuolaikinėms visuomenėms. Jos susideda iš individų su daugybe fizinių – plaukų, odos spalvos, ūgio, kraujo grupės, svorio – skirtumų. Skiriasi žmonių elgesio, nacijos apranga, gyvenimo būdai, kultūrinės nuostatos.

Tačiau tik tuomet, kai vienas ar kitas požymis visuomenėje išryškinamas, tiksliau sakant, kai visuomenės nariai išskiria vieną ar kitą požymį iš aibės kitų, tai tampa mažumos tapatumo susikūrimo prielaida.

N. Smelseris pateikia L. Wirtho 1945 m. mažumos apibūdinimą kaip pakankamai universalų ir plačiai cituojama. Mažumos grupe apibūdinama žmonių bendrija, kuri savo fiziniais ar kultūriniais ypatumais skiriasi nuo kitų visuomenės narių, tarp kurių jie gyvena ir iš kurių patiria neteisingumą. Neretai jie vertina save kaip kolektyvinės diskriminacijos objektą.

Mažumų grupės dažnai būna prietarų ar neigiamų nuostatų objektais, inspiruotais visuomenėje paplitusiais stereotipais. Tačiau reikėtų skirti prietarus nuo diskriminacijos. Prietarai yra tik nuostatos, o diskriminacija – neteisingumo pavienių žmonių arba grupinių atžvilgiu praktinė realizacija.Prietarai plačiąja prasme suprantami kaip priešiškumas grupei ar atskiriems jos nariams, paremtas mąstymo stereotipais.

XX amžiaus pirmoje pusėje buvo
paplitusi nuostata, kad rasiniai prietarai yra juodaodžių, metisų, mulatų intelektualinių, moralinių bei asmeninių savybių menkinimas. Moderniuos socialiniuose šaltiniuose skiriamos įvairesnės rasinių prietarų apraiškos.

1. Žemiausiųjų visuomenės sluoksnių rasizmas, kuris pasireiškia kaip grėsmės suvokimas savai grupei. Šios formos rasizmas dažniai pasireiškia bedarbio jaunimo, menkai išsilavinusių paauglių tarpe. Agresyvi elgsena kitos rasės atstovų atžvilgiu dažnai yra protesto forma dėl jų pačių (ar jų tėvų) žemo socialinio lygio. Kitos rasės atstovas užima darbo vietą, butą ir pan. Rasisto vienintelis privalumas ir vienintelė savigarbos priežastis yra jo rasinė kilmė.

2. Priemiesčių gyventojų simbolinis rasizmas, kuriam būdinga tai, kad dominuojančios rasės atstovai pripažindami rasių integracijos galimybes ir privalumus, savo veiksmais, elgesiu visokiais būdais stengiasi sutrukdyti kitos rasės atstovams kilti socialinės hierarchijos laiptais.

3. Antirasizmas su išskaičiavimais. Aukštų, išsilavinusių visuomenės sluoksnių atstovų požiūrių sistema. Tokie asmenys savo veiksmais, elgesiu remia kitos rasės atstovus, nes dažniausiai tai yra jų pareigybinės funkcijos arba gali tapti sėkmingos karjeros prielaida. Tačiau su kitos rasės atstovais vengiama asmeninių, šeimyninių ryšių.

Šiuolaikiniai socialiniai tyrinėtojai išskiria institucinį rasizmą, kuris suprantamas kaip socialinė situacija, kai vienos rasės atstovai engiami, išnaudojami visuomenės instituto, kontroliuojamo dominuojančios rasės atstovų.

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 1001 žodžiai iš 1794 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.