Rasytojai savizudziai
5 (100%) 1 vote

Rasytojai savizudziai

Rasytojai savizudziai

Kaip jie tai padare? Zmogus yra vienas is nedaugelio gyvunu, kuris kartais zudosi pats. Rasytojas yra vienas is nedaugelio zmoniu, kuris daznai zudosi „su polekiu“, kurio mirtis yra „estetiska ir grazi“.

Autorius nepretenduoja i issamu ir tikslu visu nusizudziusiu rasytoju gyvenimo, kurybos bei mirties aprasyma. Cia pateikiami tik keliasdesimties rasytoju gyvenimo bei mirties faktai, autoriaus nuomone idomus skaitytojams. Rasytoju pavardes isdestytos chronologine tvarka pagal ju mirties data. Homeras (apie XII-VII a.pr.m.e.)

Legendinis „Iliados“ ir „Odisejos“ autorius, visu rasytoju patriarchas. Anot vienos legendos, epigramos forma uzrasytos ant antkapio, jis pasikore nesugebejes iminti misles, ko iesko zvejai (zvejai pasake: „Ka rasim – ismesim, ko nerasim – nusinesim“, teisingas atsakymas – uteles).

Sapfo (apie 610-580 m.pr.m.e.)

Graiku poete. Laikoma pirmaja moterimi, rasiusia eiles. Gime aristokratu seimoje, apsupta zymiu to meto moteru gyveno Lesbos saloje. Moke jas eiliu, muzikos ir sokiu.

Daugelis Sapfo eilerasciu aukstina moters meile moteriai, taciau, jei tiketi viena legendu, tai poete nusizude is nelaimingos meiles vyrui – valtininkui Faonui. Uola, nuo kurios ji nusoko, veliau tapo simboline vieta, kur zudydavosi nelaimingi isimylejeliai.

Titus Lukretius Carus (apie 96-55 m.pr.m.e.)

Romos poetas. Poemos „Apie daiktu prigimti“, kurioje eilemis isdeste Epikuro mokymo esme, autorius. Tikru ziniu apie jo gyvenima beveik neisliko. Sakoma, kad jo protas daznai budavo aptemes, poezija rasydavo trumpose pertraukose tarp priepuoliu. Vienos tokios dvasines krizes metu ir nusizude.

Lucius Annaeus Seneka (4-65)

Romos filososofas stoikas, rasytojas. Gime turtingoje seimoje, mokesi filosofijos ir iskalbos meno. Valdant Neronui padare didziule politine karjera, tapo vienu is imperijos valdovu. Sulaukes 58 metu pasitrauke is valstybes valdymo ir tris metus atsidejo rasymui.

Po to netiketai isivele i rumu intrigas, buvo apkaltintas suokalbio rengimu ir gavo isakyma nusizudyti. Garbaus amziaus rasytojo tarnai perpjove jam ranku, o po to ir koju venas, taciau kraujas tekejo silpnai. Tada Seneka isgere nuodu ir atsigule i karsta vonia. Mirdamas, kalbejosi su draugais. Tarnai uzrase kiekviena jo zodi, bet sie uzrasai, deja, neisliko.

Senekos savizudybes scena nuostabiai aprase Tacitas.

Gaius Petronius Arbiter (mire 66 m.)

Romos rasytojas, laikomas „Satyrikono“ autoriumi. Gime kilmingoje seimoje, tarnavo vienos provincijos valdytoju, konsulu, buvo imperatoriaus Nerono patiketinis.

Tikras estetas, pramintas „elegantiskumo teiseju“ (is cia ir kilo pravarde „Arbiter“). Pavyduoliai apsmeize Petroniju imperatoriui del suokalbio pries ji. Nelaukdamas nuosprendzio, Petronijus pasitrauke is gyvenimo. Jo mirtis buvo tokia pati grazi, kaip ir jo gyvenimas. Sukvietes artimus draugus i prasmatnu pokyli, persipjove abieju ranku venas ir apsibintavo zaizdas, kad ne per greitai isteketu kraujas. Keleta valandu praleido malonioje kompanijoje, snekuciavosi, klausesi muzikos ir eiliu, po to ramiai uzmigo amzinu miegu.

Li Bo (701-762)

Kinieciu poetas, amzininku vadintas „dangaus gyventoju, nusileidusiu ant zemes“. Musu laikus pasieke apie 900 jo eilerasciu, kuriuose konfuciskas racionalizmas organiskai persipynes su daosizmo svajingumu.

Jaunysteje Li Bo daug keliavo, isgarsejo savo eilemis ir buvo pakviestas i imperatoriaus rumus. Pasizymejo karstu temperamentu. Uz tai, kad buvo imperatoriaus sunaus, norejusio paverzti sosta, salininku, keleta metu praleido tremtyje.

Pasak placiai pasklidusios legendos, nuskendo apsvaiges, troksdamas sugauti menulio atvaizda vandenyje. Taciau greiciausiai jis nusizude populiariausiu to meto budu – nusiskandino.

Pietro della Vigna (1190-1249)

Italu poetas ir publicistas. Kiles is prascioku, padare stulbinancia karjera ir tapo imperatoriaus Frederiko II patareju.

Isgarsejo piktais manifestais pries Romos popieziu. Apsmeiztas priesu, pateko i kalejima. Ten islydyta gelezimi isdegino jam akis ir visu paniekai surakinta grandinemis veziojo po sali. Neislaikes patyciu, poetas nusizude trenkdamas galva i siena.

Dante Alighieri „Dieviskosios komedijos“ XIII giesmeje apraso septintaji pragaro rata, kuriame kencia savizudziai (zmogzudziai ir eretikai kali sestame rate). Pietro della Vigna, paverstas nuodingu krumu, guodziasi:

„Noredamas nusikratyt kanciom,

Nusprendziau mirt ir tuo nubausti mela,

Bet nubaudziau save as nejuciom.“ (Verte Aleksys Churginas)

Robert Burton (1577-1640)

Anglu rasytojas ir mokslininkas, vadinamas „anglu Monteniu“. Gyveno, mokesi ir dirbo Oksforde. „Melencholijos anatomijos“ – filosofinio veikalo, uzvaldziusio XIX a. anglu romantiku protus ir sirdis – autorius. Jis rase: „Zmones gimsta kanciose, gyvena be vilties, ju ligos – neisgydomos. Kuo ilgiau jie gyvena, tuo kartesnis tampa ju gyvenimas. Tik mirtis gali juos paguosti“.

Rasytojas su uzsidegimu uzsiiminejo astrologija. Sakoma, kad karta jis sudare savo horoskopa, pranasaujanti savizudybe. Tam, kad irodytu jo teisinguma, pasikore.

Thomas Chatterton (1752-1770)

Anglu poetas. Vienas jauniausiu poetu savizudziu, tapes abejingos ir priesiskos visuomenes palauzto kurejo simboliu.

Berniukas augo baisiame skurde. Labai anksti atsiskleide jo neeilinis talentas. Budamas 16 metu savo eilerascius pasirase isgalvoto XV a. poeto vardu ir taip atkreipe pripazintu poetu demesi. Svajodamas apie garbe ir turtus, persikele is Bristolio i
Londona. Stengdamasis uzsidirbti duonai, rase kas pakliuvo: satyrinius eilerascius, poemas, pamfletus, politinius straipsnius. Mokejo jam nedaug arba visiskai nieko. Didziausia savo honorara – penkias ginejas – gavo is teatro uz operetes tekstus. Neziurint i gresianti bada, jaunasis poetas bodejosi fizinio darbo kaip neverto saves uzsiemimo.

Kelias dienas pries mirti jaunuolis maitinosi tik vandeniu. Kaip isdidus aristokratas uz paskutinius grasius nusipirko ne duonos, bet nuodu. Jo kuna surado kambarelyje ant grindu, klote nuklotu niekam nereikalingais rankrasciais. Iki 18 metu tada jam truko 3 menesiu.

Nicolas Gilbert (1750-1780)

Prancuzu poetas. Baige jezuitu mokykla, dirbo mokytoju provincijoje. Persikeles i Paryziu isgarsejo sentimentaliais religinio pobudzio eilerasciais. Mego save laikyti niekieno nesuprastu ir tinkamai neivertintu poetu, nors gaudavo netgi valstybes stipendija. Kai nebuvo priimtas i Akademija, pradejo rasyti kandzias satyras.

Nusizude ligonineje, i kuria pateko po galvos sutrenkimo. Palatoje parase eilerasti „Atsisveikinimas su gyvenimu“ ir nurijo rakta nuo skrynios, kurioje laike savo kurinius.

Aleksandr Radiscev (1749-1802)

Rusu rasytojas ir visuomenes veikejas. Gime turtingu dvarininku seimoje, studijavo Leipcigo universitete, po to tarnavo Senate, uzeme Sankt Peterburgo muitines direktoriaus posta. 1790 m. isleido kritine publicistine knyga „Kelione is Peterburgo i Maskva“ ir tuo uzsitrauke Jekaterinos II nemalone. Nuo mirties bausmes ji isgelbejo tik jo globejas grafas A.Voroncovas. 1796 m. grizo is Sibiro tremties. Valdant Aleksandrui I pradejo dirbti istatymu kurimo komisijoje. Laisvu paziuru A.Radiscevas pasisake uz baudziavos, kuno bausmiu ir valdzios privilegiju panaikinima. Komisijos pirmininkui grafui P.Zavadovskiui pagrasinus pakartotine tremtimi, jo nervai neislaike. Viena ryta jis isgere eiline porcija raminanciuju, po to uzsiverte buteli nuodu ir dar bande griebtis skustuvo, taciau ranka sulaike sunus. Tevas pasake jam: „As ilgai kankinsiuosi“. A.Radiscevas kankinosi dvi valandas.

Jan Potocky (1761-1815)

Lenku rasytojas, vienas pagrindiniu lenkiskos Svietimo epochos veikeju. Masonas, Maltos ordino riteris. Rase prancuziskai, isleido garsuji romana „Rankrastis, rastas Saragosoje“. Paskutinius tris gyvenimo metus niekur neisvykdamas ir su niekuo nebendraudamas praleido savo sodyboje. Visa ta laika kentejo nuo baisiu migrenos priepuoliu, atvedusiu prie savizudybes. Nusizude suviu i galva. Tam panaudojo ne paprasta kulka, o sidabrini rutuliuka, nuimta nuo cukrines dangtelio ir nunesta pasventinti kapelionui („tam atvejui, jei Dievas visdelto yra“).

Ferdinand Jacob Raimund (1790-1836)

Vokieciu dramaturgas, vadinamas „stebuklingojo farso“ tevu. Mokesi konditerio amato, taciau pasirinko klajojancio aktoriaus gyvenima. Turejo savo trupe, vadovavo Vienos teatrui. Dramaturgo pjesiu pastatymus lydejo sekme, ko visiskai negalima pasakyti apie jo asmenini gyvenima. Nuolat kankinamas nerimo ir hipochondrijos priepuoliu, jis jautesi vis nelaimingesnis.

Karta jam ikando suo ir jis, issigandes, kad uzsikrete pasiutlige, nusisove. Po savizudybes suni patikrino – suo buvo sveikas.

Dramaturgo garbei Vienoje stovi paminklas, veikia jo vardu pavadintas teatras.

Thomas Lovell Beddoes (1803-1849)

Anglu poetas ir dramaturgas. Zymaus gydytojo, inhaliacines terapijos pradininko sunus. Jo literaturinis talentas atsiskleide jau vaikysteje. 18-os metu isleido pirmaja knyga, Oksforda baige budamas pripazintu rasytoju. Studijavo filosofija, dalyvavo teatrineje veikloje. Nuolat pasizymedavo ekscentriskais poelgiais: noredamas suvaidinti vienoje Sekspyro dramoje, tam issinuomojo visa teatra; bande padegti kito teatro pastata liepsnojanciu penkiu svaru banknotu. Visa gyvenima buvo apsestas vienos idejos – pazinti mirti. Tuo tikslu studijavo anatomija, uzsieme gydytojo praktika, daug metu rase ir perrasinejo (bet taip ir neuzbaige) svarbiausia savo gyvenime knyga „Anekdotu apie mirti rinkinys“. Pasirinko originalu, kaip ir jis pats, savizudybes buda: noredamas mirti nuo nukraujavimo, atvere kairiosios kojos arterija. Taciau nusizudyti nepavyko, i zaizda pateko infekcija ir jam amputavo koja. Po pusmecio jis nusinuodijo. Paliko rasteli, kuriame buvo parasyta: „As tinku tiktai tam, kad buciau suestas slieku.“

Gerard de Nerval (1808-1855)

Prancuzu poetas ir prozininkas. Vienas pirmuju prancuzu simbolistu ir siurrealistu. Mego bohemiska gyvenima. 1836 m. aistringai isimylejo aktore Jeanny Y. Colonna, kuri po dvieju metu istekejo uz kito, o dar po ketveriu numire. Siai moteriai Nervalis pasvente visa savo gyvenima ir kuryba. Ji tapo jam mistine Amzinaja Moterimi, o veliau, paastrejus psichinei ligai, – Mergele Marija. Save poetas laike dievu, turinciu stebuklingu galiu. 8 kartus gulejo beprotnamyje. Vidury gatves jis „nusimesdavo zemiskus apdarus“, gelbedavo zmonija nuo naujo pasaulinio potvynio, patepdavo ir gydydavo kitus beprotnamio klientus. Buvo apsestas savizudybes manijos. Pasakojama, kad pirma karta pamates Dunoju, jis susuko: „Koks grozis! Idealu savizudybei!“

Viena salta gruodzio nakti jis ilgai klaidziojo po Paryziu, o paryciui pasikore gatveje ant prijuostes raistelio. Agonija tesesi ilgai, ja stebejo aplink susirinke valkatos.

Petrus Borel (1809-1859)

Prancuzu poetas romantikas. Savo kurinius pasirasinejo Likantropo (Vilkzmogio) slapyvardziu. Nekente burzuazines civilizacijos, tyciojosi is jos ydu. Aukstino savanoriska mirti, visus ragino
savizudybiu fabrika. Nusivyles literatura, isvyko i Alzyra ir daugiau neberase. Cia pagal jo projekta pastatytoje gotikineje pilyje gyveno iki pat mirties. Nusizude: per pati vasaros karsti tol stovejo po kaitria Afrikos saule, kol pasibaisejusiu kaimynu akivaizdoje krito negyvas nuo saules smugio.

Armand Barthet (1820-1874)

Prancuzu poetas ir dramaturgas. Dar budamas jaunas uzkariavo Paryziu pjese „Lesbietiskas zvirblis“, kuri buvo pastatyta „Le Theatre Francaise“. Kuri laika maudesi savo sloves spinduliuose, taciau visi kiti jo kuriniai nesulauke nei publikos, nei kritiku pripazinimo. Po nesekmingu vedybu jis isprotejo. Guledamas beprotnamyje iskastravo save skustuvu ir numire nuo kraujo netekimo.

Aleksej Tolstoj (1817-1875)

Rusu prozininkas, poetas, dramaturgas. Eiles pradejo rasyti budamas 6 metu. Gyvenime jam labai sekesi, buvo tikras laimes kudikis: sekmingai tarnavo caro rumuose, garsejo kaip salonu liutas, pasizymejo nepaprasta fizine jega, buvo visu mylimas populiariu istoriniu baladziu, romanu, dramu, satyru autorius. Jo galvoje gime ideja apie smaikstu literaturini personaza Kuzma Prutkova.

I gyvenimo pabaiga A.Tolstojui kurti sekesi vis sunkiau. Ikvepimui jis pradejo naudoti medicininius preparatus. Ijunko i morfiju. Tada prasidejo nerviniai priepuoliai, galvos skausmai. Mire iki dugno isgeres pilna morfijaus buteliuka.

Jose Anuncion Silva (1865-1896)

Kolumbieciu poetas. Jaunyste praleido Paryziuje, draugavo su S.Mallarme ir P.Verlaine, kuryboje save laike Ch. Baudelaire ir E.Poe pasekeju. Jo lyrika nebudinga iprastai Lotynu Amerikos poezijai – ji melancholiska, persmelkta tragedijos nuojautomis. „Mirties suzadetiniui“, kaip jis pats save vadino, nesiseke visa gyvenima: nuskurdo jo seima, mire mylimiausia sesuo, laivo katastrofoje zuvo visi jo rankrasciai.

J.A.Silva issove sau tiesiai i sirdi – savizudybes isvakarese jo prasymu gydytojas pazymejo ta vieta ant krutines, kur reikia sauti.

Jo savizudybes scenariju savo romane „Simtas metu vienatves“ panaudojo G.G.Markesas. Romane pulkininkas Buendija prasove pro sali, tuo tarpu gyvenime J.A.Silva buvo taiklus.

Otto Weininger (1880-1903)

Austru rasytojas ir filosofas. Gime turtingoje zydu seimoje. Budamas 22 metu Vienos universitete apsigyne daktaro disertacija biseksualumo tema ir ta pacia diena apsikrikstijo. Isgarsejo filosofiniu traktatu „Lytis ir charakteris“, kuriame teigiama, kad kiekviename zmoguje kovoja du pradai – vyriskas ir moteriskas. Moteriskas – niekingas, jausmingas ir amoralus, vyriskas – pozytivus, vaisingas ir genialus. „Moteriska“ judaizma autorius priespastate „vyriskai“ krikscionybei. Neilgai trukus po traktato pasirodymo sis zydas antisemitas nusisove. Tam tikslui jis issinuomojo kambari name, kuriame mire Bethovenas.

Rene Vivien (1877-1909)

Anglu kilmes Prancuzijos poete. Jaunysteje daug keliavo po Rytu salis, mokejo keliolika kalbu, pasizymejo savo ekstravagantiskumu. „Siuolaikine Sapfo“ ja vadino ne tik del eilerasciu, bet ir del neslepiamu lesbietisku polinkiu. Jai priklause vienas aukstuomenes salonu Paryziuje, i kuri rinkdavosi garsiausios to meto moterys. Pries pat mirti ja paliko meiluze, ji visiskai atsisake maisto ir mire is bado.

Louis Boussenard (1847-1910)

Prancuzu rasytojas, nuotykinio zanro klasikas. Studijavo medicina, dalyvavo kare, daug keliavo. Gyvenime patyre visokiu nuotykiu, buvo turtingas ir populiarus. Mirus jo mylimai zmonai, labai pergyveno del sios netekties, nieko nebevalge ir numire nuo issekimo. Pries mirti draugams issiunte kvietimus, kuriuose buvo parasyta: „Louis Boussenardas turi garbes pakviesti Jus i savo laidotuves, kurios ivyks tokiu ir tokiu adresu. Neturedamas jegu pergyventi zmonos mirti, jis iseina sesiasdesimt treciaisiais savo gyvenimo metais“.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1905 žodžiai iš 6307 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.