Realizmas
5 (100%) 1 vote

Realizmas

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………..3

Realizmo atsiradimo veiksniai………………………………………………………………………4

Realizmas ir romantizmas…………………………………………………………………………….4

Svarbesnieji realizmo bruožai……………………………………………………………………….4

Svarbesnieji realistinės literatūros žanrai………………………………………………………..6

Realizmo raidos etapai…………………………………………………………………………………6

Pažintinė realistinė literatūros reikšmė…………………………………………………………..7

Literatūra……………………………………………………………………………………………………8

Įvadas

Terminas „realizmas“yra kilęs iš lotyniško žodžio realis ir reiškia „daiktiškas, tikras“. Žodis „realizmas“ turi kelias reikšmes. Viena iš jų literatūros, teatro ir dailės krypties, kuri tikroviškai ir objektyviai vaizduoja gyvenimą ir žmogų, atsižvelgdama į jo ryšį su pasauliu.

Realizmas pradeda formuotis trečiajame XIX a. dešimtmetyje, geriausi realistinio meno pavyzdžiai sukuriami apie šio amžiaus vidurį, pirmiausia Prancūzijoje, paskui kitose šalyse.

XIX a. viduryje pasirodė pirmosios knygos apie realistinį meną.

Realizmo atsiradimo veiksniai.

Realizmo krypčiai atsirasti nemažą poveikį turėjo romantikų istorinis romanas, gvildenęs tolimų įvairiaspalvių epochų problemas. Antrasis veiksnys, sudaręs sąlygas realistiniai literatūrai atsirasti,- dideli gamtos ir istorijos mokslų laimėjimai. XIX a. pradžioje mokslininkas Ž. B. Lamarkas iškėlė evoliucinės raidos hipotezę gyvoje gamtoje.

Realizmas ir romantizmas.

Realistinė literatūros kryptis pradeda formuotis tuo metu, kai romantizmas jau buvo pasiekęs viršūnę. Iš pradžių romantizmą ir realizmą siejo bendras tikslas – kova prieš klasicistinę literatūrą. Romantikai ir realistai nepripažino ankstesniųjų meno taisyklių; jie manė, kad menas turi kalbėti apie amžininką ir kelti aktualias dabarties problemas, o ne sekti antika.

Kurį laiką abi kryptys reiškėsi kartu, viena kitą palaikydamos arba kovodamos, vieną kitą veikdamos. Ilgainiui romantizmo literatūra pradeda nykti, įsigali realizmas. Kartu užsimezga vis aštresnė polemika tarp abiejų krypčių atstovų, nes realistai į daugelį dalykų žvelgia naujai.

Svarbesnieji realizmo bruožai.

Svarbiausias momentas, skiriantis romantizmą nuo realizmo,- rašytojo santykis su tikrove, jos vertinimas. Realistai atidžiai įsižiūri į tikrovę, ją analizuoja, ieško gyvenimo dėsningumų, stengiasi nustatyti reiškinių priežastinį ryšį. Taigi tikrovė tampa tyrinėjimo objektu, gyvenimiškoji tiesa – rašytojo kūrybos principu.

Rašytojai realistai stengiasi perteikti objektyvų gyvenimo vaizdą, pastebėdami visa, kas yra teigiama ir neigiama. Jų manymu, objektyvumas yra didelis rašytojo privalumas, jo dėka rašytojas tampa toks pat autoritetingas stebėtojas, koks yra mokslininkas. Realistiniame mene dėl tikroviškumo iš dalies arba visiškai atsisakoma to, kas itin abstraktu arba alegoriška. Tikrovė vaizduojama taip įtikinamai ir atvirai, kad kūrinys atrodo lygiavertis gyvenimui.

Rašytojai realistai sukuria tipizavimo principus. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomai epochai, žmonių klasei ar socialiniam sluoksniui, o ne atsitiktinius dalykus, ne tai, ką padiktuoja fantazija ar laki išmonė.

Realistai daug dėmesio skiria detalei, tiksliam aplinkos vaizdavimui. Rašytojai realistai atrenka būdingiausias aplinkybes ir parodo, kaip jos susijusios su veikėjo gyvenimu, charakteriu ir likimu. Tos pačios aplinkybės formuoja tuos pačius reiškinius. Aplinkybių veikimas yra laikomas neginčijamu dėsniu. Dėl to realizmo literatūroje atsiranda tipiškų aplinkybių sąvoka.

Herojaus paveikslą realistai kuria pagal tuometinį mokslinį ir filosofinį požiūrį į žmogų. Visų šiuos krypties atstovų kūrinių veikėjai glaudžiai susiję su aplinka, kurioje gyvena, priklauso nuo įvairių (istorinių, ekonominių, tradicinių ir pan.) veiksnių, kitaip tariant,- nuo aplinkybių. Taigi sukuriama tipiško charakterio sąvoka.

Kalbant apie kitas realistinės literatūros ypatybes, reikėtų paminėti išsamų epochos ir jos reiškinių filisofinį apibendrinimą, o greta jo – ir mokslinių reiškinių aiškinimą. Realistų kūryboje gausu tuometinio gyvenimo faktų.

Literatūra nebeieško vaizdų ir įdėjų fantazijos pasaulyje; ji nusileidžia į kasdieninį realų gyvenimą, kuriame eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių gyvenimas. Šita socialinė antitezė yra mėgstamoji literatūros sritis. Parodomas ir žmogus, naujų amžiaus idėjų pagautas.

Realistinė literatūra nori vaizduoti gyvenimą, koks jis yra, vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių“ ir „negražių“ paveikslų, nerodant savo nuomonės ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl to iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, o sugebėjimo gyvenimą pastebėti.

Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtojo romaną ir
novelę. Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Dikensas, Turgenevas), papročių romanas (Balzakas, Floberas, A. Dode, Mopasanas), psichologinis (Destojevskis, Buržė), istorinis (Tolstojus), evoliucijos romanas (Zola).

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 709 žodžiai iš 1363 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.