REALIZMAS
Šis terminas naudojamas meno istorijoje mažiausiai dviem reikšmėmis. Pirmąją reikšme tai- kūrybos metodas, menininko požiūris į natūrą, į vizualinius reiškinius. Šia prasme galima teigti, kad visa Europos dailė nuo XV iki XIX a. yra realistinė, nes vienu ar kitu būdu siekia ištirti ir rekonstruoti, atspindėti tikrovę. Kita, siauresne, prasme kalbama apie realizmą kaip apie meninę kryptį, kuri XIX a. viduryje atsirado Prancūzijoje, o vėliau paplito ir kituose Europos kraštuose. Šiuo atveju turima omenyje ne geresnis įsigilinimas į natūrą ar jos atspindėjimas (optinio realizmo prasme XVII a. olandai liko nepralenkiami), bet tai, kad XIX a. realistai sąmoningai kreipė dėmesį į socialinės tikrovės reiškinius, į tai, kas vadinama gyvenimo proza. Jie savo mene atsisakė religijos, mitologijos, antikos, fantastikos ir tapė tik tai, ką galima pamatyti, įsitikint esant. Neoklasicizmas ir romantizmas, nepaisant jų idėjinės ir meninės kovos, vis dėlto turėjo vieną bendrą bruožą- abu šie judėjimai buvo idealistiniai savo atsisakymu priimti pasaulį tokį, koks jis yra, todėl galima teigti, kad jie buvo labai priešingi realizmui. Realistinių tendencijų ištakų yra F.Gojos, T.Žeriko kūryboje. Verta pastebėti tendenciją, kad romantikų ir realistų apskritai nebuvo tokios polemikos, kaip tarp romantikų ir klasicistų.
XIX a.viduryje meno kritikai (tarp jų ir Š.Bolderas) ėmė kelti mintį, kad tapytojai turi atsisakyti alegorinių siužetų, imti vaizdus iš realybės. Fotografijos išradimas parodė “tikrą” tolimų kraštų vaizdą, o pamačius fotoportretą nebemalonus buvo ir tapybinių portretų idealizavimas. Pozityvumo filosofijos teiginiai atmetė romantikų iracionalumą. Visa tai turėjo įtakos realizmo dailei, kuri, priešingai romantizmui, tapo gana kosmopolitiška. Portretas, buitinė scenelė, peizažas ar natiurmortas visur traktuoti vienodai, dėl to atskirti mokyklą.
Pagrindiniai realizmo atstovai Prancūzijoje- Onorė Domjė, Žanas Fransua Milė ir Gustavas Kurbė.
GUSTAVAS KURBĖ
Gustavas Kurbė- maištininkas savo temperamentu ir įsitikinimais, idėjinis realizmo vadas. Jis gimė 1819, o mirė 1877 metais. Kurbė niekada nepriklausė Barbizono mokyklai, tačiau buvo jos veikiamas.(Barbizono mokykla- tai keletas menininkų, tapiusių Fonteblio mišką. Kiekvienas dailininkas vaizdavo tai, kas jam miške labiausiai patiko.) Jis tvirtino, kad galima vaizduoti ir grožį, ir išsigimimą, bet svarbiausia- tai atlikti talentingai. Šio dailininko paveiksluose yra ir žiaurumo, pavyzdžiui, žvėrys žudo vienas kitą. Taip pat jis teigė, kad menas turi atspindėti realų nūdienį, o ne praeities gyvenimą. Paprašytas nutapyti bažnyčios paveikslo angelą, dailininkas atsakė: “Parodyk man angelą- tada ir nupiešiu.”
1855m jo paroda turėjo pavadinimą- programą: Realizmas. Tai reiškė idealizuojančios akademistinės dailės ir jos “gražių” siužetų atsisakymą. Savo darbais jis sąmoningai siekė provokuoti amžininkus- tiek tema, tiek atlikimo būdu. Platūs potėpiai, turtinga faktūra, storas dažų sluoksnis ryškiai išskyrė jo drobes nuglaistytų akademistinių darbų fone. Materialistinę pasaulėžiūrą ir demokratišką lygybės reikalavimą atspindėjo motyvai- temos iš žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimo.