Realizmas1
5 (100%) 1 vote

Realizmas1

Turinys

Įvadas 3

Realizmas 3

Onorė de Balzakas 4

Fiodoras Dostojevskis 5

Žemaitė 7

Įžanga

Romantizmą pakeičianti literatūros kryptis vadinasi realizmas. Didžiosiose Europos ir Amerikos literatūrose jis įsigalėjo apie 1840 m. (lietuvių literatūroje šiek tiek vėliau) ir vyravo iki pat XIX a. pabaigos. Realizmas susijęs su XIX a. europiečių gyvenimo pokyčiais, mokslo atradimais, su išaugusiu rašytojų dėmesiu viduriniajam ir žemesniajam visuomenės sluoksniui – darbininkijai, smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams, tarnautojams. Realistai nusigręžia nuo romantikų suabsoliutinto žmogaus dvasios pasaulio ir susitelkia ties daiktiškosios žmogaus aplinkos vaizdavimu. Ši literatūros kryptis paskatino šiuolaikinių literatūros žanrų, pirmiausia romano, išpopuliarėjimą. Vėlyvoji realizmo atmaina, išryškėjusi XIX a. paskutiniame ketvirtyje, vadinama natūralizmu.

Realizmas XIX a. Vakarų Europos literatūroje

Amžiaus idėjos ir faktai. – Su ketvirtuoju XIX a. dešimtmečiu romantizmas blėsta. Nuo idealaus dvasinio pasaulio žmonių akys nukrypsta į materialų žemės pasaulį. Fantastines svajones pakeičia rūpestis kasdiene duona ir kova dėl jos.

Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslu pažanga, filosofija, socialinis gyvenimas. Šitų sričių gyvenimo naujovės pakeičia ir literatūros veidą. Technikos išaugimas duoda ne tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių – techninių. Darvinizmas literatūrai duoda naujų temų: kova dėl būvio, paveldėjimo klausimai, prisitaikymas prie aplinkos…

Mokslo išradimai davė naują darbo jėgą – mašiną. Didėja prekyba su kolonijomis, plečiama pramonė, statomi fabrikai, kuriami didmiesčiai. Susidarė turtingų ir neturtingų klasės, darbdaviai ir darbininkai, kapitalistai ir proletarai. Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjo didžiausios įtakos: davė naujų siužetų, naujų charakterių, naujų problemų ir tendencijų.

Tiesioginiu būdu grožinei literatūrai daug mažiau įtakos padarė religijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs.

Apie amžiaus vidurį sustiprėjo religinė kova keliais frontais. Materialistai ir pozityvistai kovoja ne tik su dvasininkais, bet iš viso su religija. Įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o Kristus tebuvęs kartais kilnus žmogus, kartais apsimetėlis ar silpno proto.

Nors amžiaus antroje pusėje bažnyčia centralizuojama, disciplinuojama, bet didelė dalis mokslininkų yra aiškioje pozityvizmo įtakoje. Jie duoda toną visam šio amžiaus gyvenimui ir literatūrai.

Literatūra. – Literatūra nebeieško vaizdų ir idėjų fantazijos pasaulyje; ji nusileidžia į kasdienį realų gyvenimą, kuriame, pasak pozityvistų, eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių gyvenimas: darbininkai – proletarai ir jų skurdas, kapitalistai išnaudotojai ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o iš antros puses dvarininkai. Šita socialine antiteze yra mėgstamoji literatūros sritis. Parodomas ir žmogus, nauju amžiaus idėjų pagautas.

Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą (res – daiktas).

Realistinė literatūra nori vaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra, vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių“ ir „negražių“ paveikslų, nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl to iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimo pastebėti gyvenimą.

Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtoja romaną ir novelę. Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Č.Dikensas, I.Turgenevas), papročių romanas (O. de Balzakas, G.Floberas, Gi de Mopasanas), psichologinis (F.Dostojevskis), istorinis (L.Tolstojus), natūralistinis romanas (E.Zola).

Šiame amžiuje literatūroje skirtini du periodai – realistų ir natūralistų. Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik fiziologiją (kūną). Realistine kryptis yra ankstyvesnė, kiek susijusi su romantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė – vėlesnė (maždaug paskutinis XIX a. ketvirtis Vakaru Europoje) aiškioje pozityvistų įtakoje.

Užsienio rašytojai:

· Gogolis,

· Balzakas,

· Tolstojus,

· Dostojevskis ir t.t.

Lietuvių rašytojai:

· Žemaitė,

· Kudirka,

· Petkevičaitė – Bitė,

· Biliūnas

· Krėvė,

· Vaižgantas,

· Mykolaitis – Putinas,

· Jonas Marcinkevičius,

· Cvirka,

· Baltušis,

· Vienuolis ir t.t.

Onorė de Balzakas

(1799-1850)

Prancūzų pirmuoju realistu laikomas Onorė de Balzakas, nors jis rašė dar pačiame prancūzų romantizmo įkarštyje. Jis naujo tipo rašytojas – literatas, amatininkas, literatūros „katorgininkas“.

Vienas žymiausių XIX a. Vakarų Europos realistų Onorė de Balzakas (Honore de Balzac) gimė 1799 metų gegužės 20 d. Prancūzijos centre, Tūro mieste. Tėvas buvo valdininkas ir vertėsi komercine spekuliacija, kuri padėjo pralobti. Aštuonerių metų Onorė buvo atiduotas į Vandomo koledžą. Tėvams persikėlus į Paryžių, mokėsi įvairiuose pensionatuose. Vėliau, tėvo noru, įstojo į
teisės fakultetą ir drauge dirbo notaro kontoroje. Tačiau Onorės nedomino teisininko karjera, o aukštumų jis stengėsi pasiekti per literatūrą. Kilus konfliktui tėvas nusileido ir davė dvejus metus sūnui išbandyti savo jėgas. Gaudamas nedidelę tėvų paramą jaunuolis apsigyveno Paryžiuje, skurdžioje palėpėje, pasišventęs literato darbui.

O. de Balzakas jau nuo mažumės labai daug skaitė, buvo visapusiškai išsimokslinęs, turėjo lakią vaizduotę ir daugybę įvairiausių iliuzijų. Todėl dėl neįgyvendintų ketinimų ar nepasiteisinusių fantastiškų planų jis visą savo gyvenimą nepajėgė išbristi iš skolų.

Onorė de Balzakas – žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai. Nuo jaunystės iki mirties jis stengėsi įrodyti esąs literatas. Literatūra jam buvo ir gyvenimo tikslas, ir pragyvenimo šaltinis. Todėl nenuostabu, kad jis kasdien rašė bent po 10, o įkvėpimo pagautas net po 14 – 16 valandų per parą, – dažniausiai naktimis, miegą vaikydamas kava. Toks gyvenimas tęsėsi apie dvidešimt metų, kol galiausiai nualintas jo kūnas ir siela užgeso sulaukus vos 51 metų.

Rašytojo manymu, meno, kaip ir mokslo paskirtis – padėti žmonijai. Literatūra skirta ne maloniam laiko praleidimui. Ji – žinių šaltinis. Šiuo požiūriu menininkui keliami specifiniai uždaviniai : kurdamas jis turi atsisakyti asmeninių interesų. Rašytojo gyvenimas nuolatinė auka. Pats Onorė save vadino ,,prancūzų visuomenės sekretoriumi”. Menininkas, – sako Balzakas, – yra didesnis už karalių: jo kūriniai veikia žmones ištisus šimtmečius, o karaliaus galia baigiasi su jo mirtimi. Taigi, rašytojo atsakomybė žmonijai didžiulė – jis ir mokslininkas, ir moralistas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1013 žodžiai iš 3276 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.