Realizmo amžiaus idėjos ir faktai
Su ketvirtuoju 19 amžiaus dešimtmečio romantizmas blėsta. Žmogus kitaip ima žvelgti į pasaulį ir kitaip tvarkyti gyvenimą.Nuo idealinio dvasinio pasaulio akis nukrypsta į materialinį žemės pasaulį.Fantastiškas svajones pakeičia rūpestis kasdienine duona ir kova dėl jos.
19 amžiaus žmogaus lupose atsiranda nauji mėgstami vardai:vietoj ,,šviečiamojo amžiaus“ tolerancijos ir švietimo, vietoj romantikų absoliuto, laisvės ir begalybės su pamėgimu tariami – kova dėl būvio, paveldėjimas, evoliucija; populiarėja naujos sąvokos:
pozitivizmas, liberalizmas, evoliucija, socializmas, anarchizmas, kapitalizmas, proletaria-
tas…
Ir visose tose sąvokose glūdi susirūpinimas materialiniu gyvenimu, atmenant dvasinį arba jo vengiant.
Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslų pažanga, filosofija, socialinis gyvenimas.Šitų sričių gyvenimo naujumai pakeičia ir literatūros veidą.
19 amžiaus pradžioje suklėstėję gamtos mokslai kitaip žiūri į pačią gamtą.Romanti-
kai į gamtą buvo visų akis atkreipę; gamta jie žavėjosi.19 amž. Mokslininkai rūpinasi gamtos dėsnius pažinti ir juos panaudoti praktikos reikalams.Surandami nepaprastai svarbūs elektros savumai.Pastebimas energijos pastovumo dėsnis.Sugalvojamas elektro-
magnetinis telegrafas.Po penkerių metų Anglijoj paleidžiamas pirmas traukinys su 16 kilometrų per valandą greitumu, o į laivo mašinas įkinkytas garas jau 1807m. Tempė laivą per Hudsono įlanką.Susisiekimas gerėja.Gyvenimo tempas smarkėja.
Literatūrai technikos išaugimas duoda ne tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių- te-
chnikinių.
Gyvojoj gamtoj anglas Karolis Darvinas pastebi evoliucijos ir paveldėjimo dėsnius.Susidaro jo vardu vadinama darvinizmo arba evoliucionizmo teorija.Ji skelbia,
kad aukštesnės gyvių rūšys esančios kilusios iš žemesnių.
Literatūrai darvinizmas duoda naujų temų: kova dėl būvio- paveldėjimo klausimai,
Prisitaikymo klausimai.
Su gamtos mokslais koja i koją žengia ir filosofija, nors jos vardas dabar nemėg-stamas, nors apie pasaulėžiūrą, kuri apimtų visą gyvenimą, vengiama kalbėti. 1840 metais prancūzo Augusto Conto paskelbtas pozitivizmas nori žmogų apriboti tik materialiniais reiklais.Tikrai pažinti galima tik ten, kur proto išvadas galima paremti eksperimentu arba patyrimu.Pats žmogus esanti tokia būtybė kaip kiekvienas gamtos daiktelis, kuris keičiasi taip, kaip aplinka veikia; žmogaus darbai priklauso ne nuo jo
laisvos valios, bet nuo laiko, rasės, aplinkos.Taigi sulaužytas romantikų didysis individualizmas.Tenas Conto pozitivizmą pritaikė literatūros istorijai: visa kūryba ir
kūrėjo asmenybė pareina nuo rasės, laiko, aplinkos.
Vokietija paleidžia materializmo garsiausius skelbėjus populiarizatorius: Vogtą,
Malešotą, Buchnerį.Nieko nėra po mirties, nėra dvasios, mąstymas tai smegenų padaras, zmogus be laisvos valios- skelbė materialistai.
Praktiškajam gyvenimui tokios idėjos buvo labai reikšmingos.Jos sulygina su gyvuliu jo paties akyse ir paskatina jį gyventi tik žemųjų instiktų, egoistiniu gyvenimu.Jos ypač reikšmingos socialiniame gyvenime, kur susiduria žmogus ir visuomenės reikalai.
Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjo didžiausią įtakos: davė naujų siužetų ,
naujų charakterių, naujo fono, naujų problemų ir tendencijų.
Tiesioginiu būdu dailiajailiteratūrai daug mažiau įtakos padarė religijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs.
Romantizmo metu religija buvo žmonėse atgijus.Apie amžiaus vidurį vėl sustiprėja religinė kova- ir tai keliais frontais.Materialistai ir pizitivistai kovoja ne tik su dvasininkais, bet iš viso su religija.Vokietis Štrausas įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o prancūzas Renanas, kad Kristus tebuvęs kartais kilnus žmogus, sykiais apsimetėlis ar silpno proto.Ir patys monarchai vėl nori palenkti Bažnyčią savo valdžiai, kaip Rusuose, kad pravoslavija buvo palenkta.
Tačiau didelė dalis mokytinių yra aiškioje pozitivizmo įtakoje.Jis duoda toną visam šio amžiaus gyvenimaui ir literatūrai.
Literatūra nebeieško vaizdų ir idėjų fantazijos pasauly; ji nusileidžia į kasdieninį realų
gyvenimą, kuriame, pasak pozitivistų, eina kova dėl būvio.Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių gyvenimas: darbininkai- proletarai ir jų skurdas, kapitalistai išnaudotojai
ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o iš antros pusės dvarininkai.Šita
socialinė antitezė yra mėgstamoji literatūros sritis.Parodomas ir žmogus, naujų amžiaus idėjų pagautas.
Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą.
Realistinė literatūra nori vaizduoti tokį gyvenimą, kokis jis yra, vaizduoti objektyviai,
nerankiojant nė gražių ir negražių paveikslų, nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis.Dėl to iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimo gyvenimą pastebėti.
Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėoja romaną ir novelę.Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas(Dikensas, Turgovenas), papročių romanas(Balzakas, Floberas, A,Dode, Mopasanas),
skis, Burže),
Istorinis(Tolstojus), evoliucojos romanas (Zola).
Šiame amžiuje literatūroj skirtini du periodai- realistų ir natūralistų.Pirmieji mato šlykštumų ir gerumų; šlykščiųjų gyvenimo pusių jie privengia.Antrieji jas mėgsta iškelti.Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik fiziologiją (kūną). Realistinė kryptis yra ankstesnė, kiek susijusi su romantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė vėlesnė aiškioje pozitivistų pusėje.
Visa Europa dalyvavo realistinės natūralistinės literatūros kūrime.Anglai pradeda pačią literatūra kurti, prancūzai neacilieka ir ilgainiui taisyklės sudaro.Bet pažymėtinos naujos jėgos, kurios į visuotinę literatūrą atneša savo duoklę: rusai realistinį ir psichologinį romaną, skandinavai dramą.Vokiečiuose kyla kraštutinė filosofija (materializmas ir socializmas).
Čarlzas Dikensas
Gyvenimas ir kūryba
Karolis Dikensas gimė Portsy, netoli Portsmuto.Jo tėvas, geraširdis, neapsiskaitęs optimistas, už skolas pateko į kalėjimą.Motina, likusi su aštuoniais vaikais, įsteigė mokyklą, į kurią neatėjo nė vienas mokinys.Mažas Karolis turėjo pats sau duonos pelnytis.Tepalo dirbtuvėj, tamsiame name, Temzės pakrantėje, kur šmirinėjo žiurkės, jisai prabūdavo ištisą dieną.