Realizmo poetika
5 (100%) 1 vote

Realizmo poetika

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje prieita prie išvados, kad maištingų formos ieškojimų laikotarpis Lietuvoje pasibaigė. Dabar reikalinga autentiška krašto socialinių, politinių ir kultūrinių pokyčių išraiška. Kuo daugiau sugers literatūra šio istorinio momento realybės, tuo reikalingesnė ji taps visuomenei, kuriai knygų spinta vis dar tebėra nežinomas baldas, pasak Vaižganto.

Skirtingų idėjinių pakraipų žurnaluose kritika ėmėsi restauruoti klasikinio realizmo estetiką, grįsdama ją G.Flauberto ir G.de Maupassanto, arba V.Belinskio ir N.Černyševskio argumentais. Rašytojas privalo parodyti gyvenimą tokį, koks yra, nieko negražindamas. Nereikia nieko išgalvoti, o tik aprašyti tai, ką matai. Sukurti ryškius psichologinius tipus, natūralų dialogą, įtikinamai išplėtoti fabulą yra „daug sunkesnis uždavinys, negu prigalvoti įmantriausių palyginimų ir metaforų“ (K.Korsakas). Stiliaus tobulumo rodiklis – paprastumas ir natūralumas (A.Vaičiulaitis).

Palinkusi į lyrinę saviraišką, lietuvių literatūra nebuvo išsiugdžiusi „epinio grožio pajautimo“, pasak V.Mykolaičio-Putino. Pasakojimo formose sutelkta tikrovę imituojanti, atspindinti, atkurianti galia priklausė nuo epinės struktūros tvirtumo: kiek vaizdas sugeria aplinkos detalių ir spalvų, ar tipiški veikiantys personažai, kaip plėtojasi veiksmas savo paties logika. Neutralaus stebėtojo pozicija, aiški distancija tarp autoriaus ir jo personažo, priežasties ir pasekmės logika motyvuotas veiksmas, objektyvaus pasakojimo tonas turėjo išplėtoti epines formas, būtinas kiekvienai nacionalinei literatūrai.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, proza anksčiau ar vėliau turėjo užgožti visus kitus žanrus masiniais tiražais ir atsistoti literatūros priešakyje, nes nė viena kita literatūros forma negalėjo lygintis su romanu panoraminio vaizdavimo apimtimi, personažų gausumu, nuosekliu psichinio judesio motyvavimu, veiksmo dinamika.

Ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūroje romanas taip pat baudėsi tapti dominuojančiu žanru (1935-1936 m. išleista 45 romanai). Lietuviškų romanų srautas, pratrūkęs po „Altorių šešėly“ sėkmės, rėmėsi daugiau ar mažiau europietiška epinio objektyvumo konvencija, garantuojančia pasakojimo žanrams savarankišką egzistavimą. Istorija turi pasakoti pati save. Tai uždara priežasčių ir pasekmių grandinė, judanti savaime nuo užuomazgos iki atomazgos. Čia viskas motyvuota, įvesta į loginę eigą, ir autorius jos negali pakeisti. Žmogus gyvena tarp daiktų, ir jie turi būti aiškiai matomi, nes tai jo egzistencijos dalis, o neretai ir tikslas. Detalių gausa, įvairovė, konkretumas – esminė epinio objektyvumo sąlyga. Žmogus gyvena laike, ir epika turi išreikšti jo trukmę kaip matomą ir apčiuopiamą dydį. Epinis romanas balzamuoja istorinį laiką su visomis kontrastiškomis smulkmenomis, absurdiškais akligatviais ir raidos dėsniais, atverdamas moralinę visuomenės sandarą nuo viršaus iki apačios.

Epinio pasakojimo formos, įsisavintos kaip būtinas stambiųjų žanrų standartas (K.Plačenio „Pulkim ant kelių“, 1936; V.Žilionio „Būdviečių mokykla“, 1938), disciplinavo lietuvių prozą. Įvykių ir charakterių saviraida sutelkė visus epizodus, vaizdus, detales į vientisą grandinę. Fabula nutiesė kontaktų tinklą tarp tolimiausių tikrovės sričių ir sujungė dešimtis likimų į vieną slinktį. Visažinio pasakotojo regėjimo taškas nustatė kūrinyje vieną stebėjimo, žinojimo ir vertinimo centrą. Pasakojimas įgavo tokio daiktiško reljefingumo, pulsuojančios pojūčių energijos, daugiaplanės perspektyvos (L.Tolstojaus mokykla), kad skaitytojui susidarydavo iliuzija – jis žvelgia pro atvirą langą į pačią tikrovę. Realizmas grįžo į literatūros avansceną kaip patikimiausias meninis instrumentas pažinti tikrovei, narplioti jos prieštaravimams, diagnozuoti visuomenės padėčiai.

Intensyvi Kauno valstybės dramos teatro kūrybinė veikla (6-14 premjerų per sezoną) taip pat reikalavo realistinių pjesių repertuaro, kuris domintų publiką tikroviškomis jos gyvenimo būdo reprodukcijomis. Tad simbolistinė misterija užleido sceną socialinių ir moralinių konfliktų dramai bei papročių komedijai, portretuojančiai nepriklausomos Lietuvos veikėjus.

Realizmo poetika brandina jaunos literatūros vaizdavimo galią ir garantuoja jai masinį skaitytoją bei žiūrovą, trokštantį atpažinti kūrinyje savo gyvenamąjį laiką ir patį save. Bet tokios poetikos standartai, susidarę jau XIX a. pasaulinėje literatūroje, neišvengiamai stumia besiformuojančios literatūros prozą ir dramaturgiją į jau žinomas pozicijas ar net gena epigoniškumo ratu. Romanai plečiasi – apima vis daugiau daiktų, įvykių, istorinių procesų, vis smulkiau aprašinėja ir komentuoja buvusį laiką, nes nėra vidinės šviesos, kuri suglaustų savo spindulyje begalinę empiriką, trykštelėtų virš fabulos ir personažų kaip gilioji prasmė. Iliustravimo funkcija nuolat tampa svarbiausia realistinės epikos užduotimi (pavaizduoti tai, kas buvo), ir tada personažo savijauta tik prisegama prie įvykių, kurie tumulais grūdasi pro šalį, ir tų įvykių stebėjimas tampa svarbiausiu charakterio vidiniu turiniu. Deterministinė veiksmo schema darosi bejėgė išreikšti vidinio pasaulio alogiškus procesus. Realizmo kriterijai,
įsigalėję ketvirtojo dešimtmečio literatūroje, pristabdė lietuviško meninio savitumo paieškas.

Užspaudus Sovietų Sąjungoje literatūrinių srovių pliuralizmą, realizmas buvo dekretuotas kaip vienintelis teisingas kūrybos metodas, kritikuojantis buržuazinę santvarką ir teigiantis „socializmo statybą“. Priėmę šitą estetinę platformą (ją skelbė Maskvoje leidžiamas ortodoksinio marksizmo žurnalas „Priekalas“, 1931-1937), „Trečio fronto“ avangardistai laikė svarbiausiu realizmo uždaviniu neigti viešpataujančią sistemą iš esmės ir vaizduoti ją žlugimo stadijoje. „Vienos klasės sutemų, o kitos apyaušrio laikotarpiais paprastai sąžiningiausieji rašytojai sukuria žlungančios klasės mene kritinį realizmą, kuris dažniausiai savo siekimus sieja su kylančios klasės ideologija ir savo idėjomis yra artimesnis jai negu žlungančiai klasei“, – rašė A.Venclova, almanacho „Prošvaistė“ (1937-1940) redaktorius.

Marksistinės ideologijos kreipiamas į kategoriško neigimo ir demaskavimo uždavinius, realizmas anaiptol nebuvo vienalytis lietuvių literatūroje. Išliko gyva spalvingų buities aprašymų tradicija, besiremianti regioniniais tipažais, papročiais, kalbos intonacijomis (S.Čiurlionienė-Kymantaitė, I.Simonaitytė). Neišnyko didaktikos kryptimi tikroviškus vaizdus rikiuojanti moralizacijos tendencija, pagrįsta viltimi, kad esamą visuomenę dar galima pagerinti {P.Vaičiūno pjesės). Apsakymėliai ir apsakymai vaikams kone ištisai buvo kuriami realistinio aprašinėjimo maniera, stengiantis supažindinti jauną skaitytoją su kasdieninės aplinkos daiktais, lietuviško kaimo papročiais ir moralinėmis vertybėmis (P.Mašioto, S.Zobarsko knygos). Buvo kūrinių, kur tipiškuose charakteriuose ieškota tik psichologijos mįslių ar universalių būties problemų sprendimo (J.Grušo novelės). Iš kritiško stebėjimo ir smerkimo aistros atsirado satyrinis romanas, kurio pagrindiniai veikėjai – nusigyvenę dvarininkai, valdininkai veltėdžiai, politiniai aferistai (J.Marcinkevičiaus, T.Tilvyčio romanai). Kai kuriuose kūriniuose principinis kapitalistinės santvarkos neigimas užbaigiamas revoliucinių gyvenimo pertvarkymų plakatiškais šūkiais (P.Cvirkos, A.Venclovos romanai, K.Jakubėno, A.Rūko eilėraščiai). Lietuvių realizme ryškėjo orientacija į socializmo pozicijas, kuri netrukus taps privaloma visai literatūrai, įvedus Lietuvoje sovietinį režimą.

Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė

(1886-1958)

Lietuvių modernizmo teoretikė (kn. „Lietuvoje“, 1910), kūrusi simbolistinio turinio poemas („Jūra“), Pirmojo pasaulinio karo metu pasuko į dramaturgiją, grindžiamą išorinių aplinkybių ir žmogaus elgesio priežastiniu sąryšingumu.

Įsitikinusi, kad lietuvių profesinio meno šaltinis yra tautosaka, Čiurlionienė-Kymantaitė kūrė pjeses vaikams iš liaudies pasakų, gausiai cituodama dainas, šokius ir žaidimus, personifikuodama gėrio ir blogio jėgas tradiciniuose trečiojo brolio kvailelio ir raganos įvaizdžiuose (Kuprotas oželis, 1918; Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių, 1932). Idealizuodama šviesų ir taurų valstietį, kaip lietuvių tautinio atgimimo atramą, dramoje Aušros sūnūs (1926) pakėlė jį į nacionalinio pasipriešinimo didvyrius. Pasiaukojimas tautiniams idealams rašytojai buvo gražiausia dvasingumo apraiška, išaukštinta viduramžių moralite primenančioje dramoje „Riteris Budėtojas“ (1934).

Kasdieninė praturtėjusių buržua ir valdininkų buitis, suvokiami Čiurlionienės-Kymantaitės kaip antipodinė jėga aukštiems idealams netikėtai tapo brandžiausių jos kūrinių šaltiniu. Komedijoje Pinigėliai (1919) godūs giminaičiai šokinėja apie paralyžiuotą didelių turtų savininkę, nekantriai laukdami jos mirties, kaip ir B.Johnsono komedijoje „Volponė“. Pikta senė, tepripažįstanti kapitalizmo dėsnį „Pinigas yra gyvenimo esmė“, kiaurai permato jų užmačias ir stačiokiškai tyčiojasi. Tai nekeičia giminaičių elgesio, kurį diktuoja beviltiška padėtis (žydams vertelgoms praskolintas ūkis). Ligonio akivaizdoje jie meilūs ir geručiai, o tarp savęs riejasi kaip šunys dėl būsimo palikimo, nes kur tik pakvimpa pinigu, ten žmoguje išbunda grobuonis, anot autorės. Tuo dvigubo žmogaus veido demonstravimu ir laikėsi kūrinio komizmas. Dramaturgė įvaldė ironiškos charakteristikos karikatūrinį brėžinį, prisodrintą Lietuvos krašto socialinių ir psichologinių realijų, – pataikūniškas nusigyvenusių dvarponių saldžialiežuvavimas, atviraširdis tarnaitės – kaimo mergos stačiokiškumas, praturtėjusios gobšuolės – buvusios ūkininkės šiurpiai ramus net ciniškas žvelgimas į mirtį. Išėjusi aristokratizuotos lenkų stilistikos mokyklą (studijos Krokuvoje; pirmieji rašiniai lenkų kalba), dramaturgė stipriai tebejautė gruboko liaudiško frazeologizmo jėgą personažų replikose („juk paskendęs skolose kaip šuo purvuose – tik uodega ir liežuvis lauke“).

Čiurlionienė-Kymantaitė mėgo judrias mizanscenas, susietas į vientisą grandinę energingai judančio veiksmo, kuriam neįkyriai prisegta tam tikros moralinės tezės užduotis. Komedijoje Vilos puošmena (1932), panaudodama tradicinę nesusipratimų komedijos fabulą ir poetiką, išjuokė cinišką vakarietiško tipo intelektualų požiūrį į žmogaus prigimtį ir išaukštino moralines vertybes, kurių pergalė
pamokantį hepiendą. Komedijoje „Didžioji mugė“ (1939), šaržuodama poniučių salono etiketą ir kalbos būdą (pati 1927 m. buvo įsteigusi savo namuose pirmąjį Lietuvoje literatūrinį saloną), dramaturge piršo patvarios šeimos idealą kaip išeitį iš parazitinės egzistencijos ir moralinės krizės, kurioje atsidūrė Kauno aukštoji valdininkija. 1941 m. parašė pirmąją lietuvišką dramą apie sovietines deportacijas Tie metai, kuri buvo paskelbta 1992 m.

Prityrusi Moliere’o komedijų vertėja į lietuvių kalbą Čiurlionienė-Kymantaitė mokėjo sutelkti dialoge svarbiausius veiksmo ir charakteristikos momentus. Ypač išraiškingas savo leksika ir intonacijomis jos tarminis dialogas, suteikęs nepakartojamo kolorito apysakai Šventmarė (1937), autentiškam vaikystės atsiminimų pasakojimui. XIX a. pabaigos Žemaitijos bažnytkaimis, jo charakteringi tipažai (ramus ir geraširdis klebonas, ambicinga klebonijos šeimininkė, jaunutis vikaras, Dievo motinos balsą girdinti sukta davatka), lietuvių nacionalinio judėjimo atgarsiai (žandarų kratos klebonijoje, uždraustos spaudos redaktoriai ir platintojai) atsiveria kaip margaspalvė panorama, sukurta objektyvaus aprašymo stilistika, kuri tik retkarčiais užkabina vidinę žmogaus savijautą. Autorinio stebėjimo taškai čia paskirstyti personažams, ir per jų dialogus, išmargintus pereito amžiaus leksika, tarminėmis lytimis, lenkiškais posakiais ir žydiška tarsena, lūžta visi fabulos įvykiai. Kiekvieną atsitikimą gyvai komentuoja vienas kitą pertraukiantys balsai, o kiekvieną ilgesnį pasakojimą lydi aštrios replikos, gyvas klausytojų reagavimas, tarsi viskas vyktų teatro scenoje. Apysaka skamba daugiabalsiu kaimo moterėlių klegesiu, netilstančiu net autorinėje kalboje, o sakytinio liaudies pasakojimo formulės turi nepakartojamo senoviškumo ir vaizdinės ekspresijos („būtų maniusi, būtų dangų su pakaušiu prakrušusi, žemę su užpakaliu išgrūdusi“). „Šventmarė“ – vienas ryškiausių regioninės dvasios ir stilistikos kūrinių – parodė, kokia stipri tebebuvo pirmykščio, liaudiško substrato trauka net intelektuališkai išlavintoje rašytojo sąmonėje.

Sovietinės valdžios metais Čiurlionienė-Kymantaitė rašė poemas liaudies pasakų ir legendų motyvais („Giria žalioji“, „Vaiva“), teigdama šviesiuosius žmogaus pradus, kaip ir ankstyvesnėje kūryboje, kūrė romaną „Bundanti žemė“ apie lietuvių tautinės inteligentijos formavimąsi. Išleido Rinktinių raštą tritomį (1956). Po mirties pradėti leisti „Raštai“ keturiais tomais (1-3, 1986).

Petras Vaičiūnas

(1890-1959)

Gimstančio lietuvių profesionaliojo teatro veikėjas, pradžioj rašė simbolistinio turinio eilėraščius (Rasoti spinduliai, 1923; Tekanti saulė, 1925) ir alegorines dramas (trilogija Žodžiai ir atbalsiai, 1920-1924), skelbdamas patetiniu deklamaciniu stiliumi laisvės, tyros sąžinės, prometėjiško meno ir kūrėjo-antžmogio idėjas, sutvirtintas epigrafais iš F.Nietzschės ir J.Baltrušaičio kūrybos. Teatrinės sėkmės susilaukė tik realistinio plano komedija Tuščios pastangos (1926), kuri ir užangažavo autorių tapti pagrindiniu Kauno valstybės dramos teatro dramaturgu. Jis sukūrė arti 20 komedijų ir pjesių, laikydamas dramaturgiją tautos gyvenimo metraščiu ir moraline mokykla, diegiančia visuomenei taurius idealus.

Vaičiūno dramos kūriniai, nevaržomi griežtos konceptualinės mąstysenos, absorbavo daugybę Lietuvos padėties, viešpataujančio režimo ir naujos buities aktualijų: konfliktas su Lenkija, okupavus jai Vilniaus kraštą, dvarininkų pasipiktinimas dėl draskomų „senų bajorų gūžtų“, agitatorių kalbos nuo statinių turgaus aikštėje, apsivogusio ministro byla, autokratijos grasinimai „užčiaupti burnas“ akiplėšoms rašytojams, švietėjo liberalo skundai – iš užsienio gabenami veisliniai eržilai, buliai, jorkšyrai, o „knygai nerandama skatiko…“ Į teatro sceną pirmąsyk buvo išvesti nauji tipažai, išdygę jau nepriklausomos Lietuvos sąlygomis, – departamento direktorius, sprunkąs su pasiglemžtais pinigais į užsienį; politikuojantis kunigėlis, nusivelkąs sutaną dėl gražios žydaitės; filosofijos daktaras su cilinderiu ir fraku, neatpažįstąs savo tėvų – valstiečių; valdininko žmona, reikalaujanti dvaro už būsimą kūdikį; doras šeimos tėvas – bažnyčios ramstis, gaunąs pelną iš viešųjų namų. Gyvenamojo momento pulsas ir veikėjų galerija, jau išgarsinta teismo kronikose, teikė dirginančio aktualumo Vaičiūno dramos kūriniams – Patriotai (1927), Nuodėmingas angelas (1927), Stabai ir žmonės (1929), Prisikėlimas (1937), Tėviškės pastogėj (1941). Bet demaskavimas anaiptol nebuvo pagrindinis autoriaus tikslas. Vienoje pjesėje teigiamas personažas dailininkas kuria skulptūrą „Saulėtas prisikėlimas“, aiškindamas, kad ji vaizduos „prislėgtos dvasios, žmogaus svajonės“ prisikėlimą. Toks „saulėto prisikėlimo“ projektas įstatytas į kiekvieną Vaičiūno komediją ar pjesę. Todėl jos baigiasi doros ir teisingumo pergale ar bent laimės viltimi. Dramaturgas tikėjo, kaip ir S.Čiurlionienė-Kymantaitė ar K.Binkis, kad ir naujoje lietuvių socialinėje formacijoje atsiras pakankamai šviesių ir tvirtų žmonių, kurie nubrauks nuo Lietuvos veido piktžaizdes. Tik teigiamieji jo pjesių veikėjai – seni valstiečiai,
laikų patriotai, užsispyrę idealistai menininkai ir advokatai, išsimokslinusios moterys ir iš kaimo atvykusios tarnaitės – ne tiek grumiasi su tais, kurie „per skriaudas, per apgavystes, per melą siekia medžiaginio lobio“, kiek stovi iš šalies, deklaruodami gražias idėjas ar skelbdami rūsčius pasmerkimus („Kaip jie prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile, kokie jie niekšai“). Jų lūpomis skambėjo paties Vaičiūno moralisto balsas, subarantis ir pagraudenantis, tikintis pozityviaisiais tautos būties pradmenimis, kurie pagal lietuvių literatūros tradiciją dažniausiai nukeliami į kaimą.

Pjesės veiksmas dramaturgo buvo konstruojamas kaip painus intrigos žaismas, kuris turi išaukštinti kilnią idėją ir sutriuškinti jos antipodus. Veikėjai buvo tik tam tikrų socialinių jėgų, moralinių nuostatų, aktualių problemų emblemos, gavę šiokias tokias psichologines charakteristikas, todėl lengvai pasiduodą stumdomi į netikėčiausias atsitiktinumų peripetijas. Naudodamas dažniausiai meilės trikampio intrigą, kaip ir prancūzų dramaturgas E.Scribe’as, Vaičiūnas išgaudavo įtampos, atidengdamas paslaptį žiūrovams ir slėpdamas ją nuo veikėjų, išradingai plėtodamas veiksmą ties galutinio paaiškėjimo riba ir mikliai nukeldamas ją tolyn. Komiškas efektas plaukė ne tiek iš charakterių, kiek iš situacijos prieštaringumo: paaukštinto valdininko žmona puošia butą Lietuvos kunigaikščių portretais, nežinodama jų vardų; ūkininkaitis, molio motiejus, įtikinėja kaimo gražuolę turįs ją vesti dar prieš darbymetį, nes šiais metais nenusisamdęs mergos. Ypač daug humoristinių atspalvių rasta socialiniuose dialektuose: stačiokiška tarnaitės šneka ponų salone, darkyta aplietuvėjusio vokiečių profesoriaus kalba, lotyniškai lietuviškas ekskunigo žargonas. Teatro technika, kurią Vaičiūnas gerai pažino (vertė G.Hauptmanno, K.Hamsuno, F.Schillerio, M.Maeterlincko dramas), padėjo efektingai eksponuoti kad ir nelabai stiprias komizmo apraiškas, išplėtoti tezinę kūrinio struktūrą iki aštrių, neretai melodraminių įtampų.

Pokario metais, jau sunkiai sirgdamas, Vaičiūnas sukūrė aukšto minties polėkio, vidinės rimties ir aforistinio grakštumo eiliuotų miniatiūrų knygą Gyvenimo preliudai, kuri buvo išleista po mirties (1969).

Juozas Paukštelis

(1899-1981)

Studijuodamas 1923-1927 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, priklausė „Šatrijos“ meno kuopai, kuri orientavo jaunuosius literatus į romantinį pasaulėvaizdį. Pirmoje apsakymų knygoje Vidurnakčių baladė(1928) bandė jungti romantizuotą kaimo žmogaus jausmingumą su išsilavinusio inteligento leksika ir probleminiu mąstymu, nuslysdamas į egzaltuotą toną. Vėliau šios dvi sferos jo, kaip ir daugelio kitų prozininkų kūryboje, bus griežtai atskirtos.

Romanas Pirmieji metai (1936), pagrįstas inteligento abstrahuojančia mąstysena ir sąvokiniu kalbos būdu, plėtojasi kaip idealisto ir sumaterialėjusios visuomenės konfliktas, būdingas romantinei pasaulėjautai. Baigęs Kaune aukštuosius mokslus ir dar Grenoblio universitete pastudijavęs prancūzų kalbą, jaunas mokytojas, romano herojus, atvyksta į provincijos gimnaziją, pasišovęs, kaip ir P.Vaičiūno pjesių teigiamieji veikėjai, dirbti Lietuvai, auklėti jos jaunąją kartą kultūringais žmonėmis ir pačiam jokiu būdu nesuponėti. Bet gimnazijoje tebeviešpatauja carinių laikų instrukcijos, disciplinos kultas ir materialiniai mokytojų interesai. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo uždaroma mokinių lavinimosi kuopa ir klasėse verbuojami šnipai. Jaunasis mokytojas dar išdrįsta piktintis („kai smurtas iškyląs virš teisingumo, tada prasidedąs chaosas“), o kiti baikščiai taikosi prie naujo režimo. Vienas nuversto demokratinio bloko veikėjas išsimuša net į valdančios tautininkų partijos lyderius. Miklūs laviruotojai ir brutalūs karjeristai autoriaus škicuojami į niekingas ir komiškas figūras, o mokytoją idealistą gaubia taurumo dvasia. Vienose romano scenose Paukštelis išlaiko objektyvų ir kritišką stebėjimą, o kitose portretuoja tarsi pats save, grįžusį iš Grenoblio studijų į Kėdainių gimnaziją. Viena dalis politinių ir moralinių sąvokų ironiškai degraduojama, o kita dalis pakeliama ant pjedestalo. Tačiau inteligentinės kalbos klodas, dar gana siauras Lietuvoje, sunkiai davėsi diferencijuojamas į skirtingus polius, o pasakotojo pozicija, skylanti į idealizavimo ir smerkimo priešpriešas, diktavo romanui schematišką eigą. Todėl teigiamasis personažas, pakilęs virš chameleoniškos smulkmės, neįgavo dramatiškesnės išgyvenimų dialektikos, kuri konkretizuotų vos paženklintą problemą – kaip elgtis doram inteligentui autokratinėje sistemoje.

Du planai – socialinė panorama ir teigiamojo prado idealizacija – figūruoja ir brandžiausiame Paukštelio romane Kaimynai (1939). Tik jie neatšoka vienas nuo kito, o susilieja lyriškai nuspalvinto pasakojimo tėkmėje. Čia kategoriškai atsisakyta intelektualinės leksikos ir pamokančios autorinės pozicijos. Pasakotojas, apsuptas kaimo žmonių, jaučia, mato ir kalba taip pat, kaip šitie žmonės. Kaimo aplinkoje jam žinoma kiekvieno daikto vieta ir paskirtis. Klėtis kvepia grūdais ir šventintomis žolelėmis. Dirva ką tik suarta, papurusi, ir sėjėjas, peržegnojęs sėklą, pradeda berti auksinius
grūdus „į šventą, juodą žemę“. Nakčia žemdirbys išeina į lauką ir klausosi, „kaip žvaigždės plevena…“ Į šitą amžiną žemės darbų ir gamtos vyksmą, apgaubtą sakralinės pagarbos, įvedamas aukštas ir stambus, tvirtų rankų ir mėlynų akių vyras – liaudies dainose supoetintas laukų artojas. Jis plėšia kemsynus, verčia iš dirvos akmenis ir žino, kad „žemė gera žmogui“. Jam smagu sėdėti sekmadienio rytą savo troboje su baltais marškiniais, šventvakariais virkdyti armoniką, žvalgytis nuo savo laukų kalnelio – iš vienos pusės pušynas „viršūnėmis linkčioja“, iš kitos pusės upė nusitiesia „sidabrine juosta“. Tai poetinė kaimo žmogaus apoteozė, būdinga lietuvių literatūrai, papildyta šiame kūrinyje Paukšteliui itin būdingu optimistiniu gyvenimo pilnatvės jausmu („taip čia laisva, skaistu, kad norėtųsi skristi, sparnus pakėlus“).

Sukaupęs romane daugelį tradicinių kaimo buities poetizmų (folklorizuota kaimo moterėlių šneka, daina kaip psichinio vyksmo kulminacija), taip pat intymią ir dainingą pasakojimo intonaciją, artimą A.Vienuolio „Paskenduolei“, Paukštelis romantizuotą artojo personažą įstatė į realistiškai nubrėžtą naujo Lietuvos kaimo situaciją, jau netekusią patriarchalinio uždarumo. Bankai duoda paskolas besikeliantiems į vienkiemius, plėsdami dideles palūkanas. Valsčiaus agronomas patarinėja, kaip suskirstyti sėjomainos laukus ir pasistatyti trobesius. Tarp kaimiečių maišosi pienininkė ir felčeris. Atvažiuoja į tėviškę savo automobiliu departamento direktorius. Viena kita kaimo mergina jau šoka fokstrotą, pasidažo antakius, užsideda skrybėlaitę. Miestas vis labiau skverbiasi į kaimą, keisdamas jo papročius, moralę, net kalbos būdą. Jonas Lukna, darbštus ir savarankiškas ūkio šeimininkas, atstovauja naujajai Lietuvos ūkininkų kartai, kuri statosi namus skardiniais stogais, bet tebėra pririštas prie senųjų kaimo tradicijų ir etikos. Jis vengia banko kaip pražūties. Niekina poniškus apdarus ir poniškas manieras. Myli skaisčią mergelę tyrai ir dorai. Klauso motinos, kuri išardo jo vienintelę meilę neturtingai grytelninko dukrai, skardžiabalsei dainininkei. Veda nemylimą, supenėjusią merginą su didele pasoga, nes seserims reikia išmokėti dalis, o kaimynams grąžinti skolas. Tačiau neatsigula šalia jos klėtelėje, sužinojęs, kad ji yra pasidariusi abortą („Kas gali gyventi su ištvirkėle, kuri savo vaiką nužudė“). Romanas baigiamas elegišku pražudytos meilės ir pražudyto gyvenimo akordu, tarytum melancholiškas romansas. „Kaimo žmogaus jautrumas gėriui ir grožiui“ – poetinė autoriaus idėja – negalėjo atsilaikyti prieš miestiškos civilizacijos ardantį poveikį, nusakytą priežastinės sekos realistiniais vaizdais.

„Kaimynai“ atidengė tipišką lietuvių kaimiškojo romano struktūrą – lėta fabulos slinktis, uždaryta šeimos gyvenimo sferoje; žemės darbo ir etnografinės buities poetizacija; sodrus peizažizmas, išvedantis į gamtos beribiškumą, kuris darosi svarbiu psichinių išgyvenimų fonu ar net jų priežastimi.

Sovietiniais metais Paukštelis parašė romanų trilogiją: Jaunystė (1959), Netekėk, saulele! (1963), Čia mūsų namai (1969), taikstydamasis prie socialistinio realizmo reikalavimų. Epopėjinis kūrinio užmojis – pavaizduoti tautos kelią iš kapitalizmo į „socializmo pergalę“ kaip istorinę būtinybę – nustūmė į šalutinius epizodus jausmingai poetišką pasakojimo toną. įsigalėjo socialinių tipų tapyba, grindžiama suabsoliutintų klasinių konfliktų logika, moralinių vertinimų priešpriešomis, teigiamo herojaus neklaidingumu (buvęs kaimo samdinys tampa stambaus kolūkio pirmininku), pasiekianti kartkartėmis klasikiniam realizmui būdingo vaizdų ryškumo, o neretai perdėm iliustratyvi ir schematiška.

Ieva Simonaitytė

(1897-1978)

Ryškiausia regioninio tipo realistė, pavaizdavusi Mažosios Lietuvos gyvenimo būdą, plėtojusi lietuvių pasakojimo meną dviejų nacionalinių kultūrų sankryžoje. Buvusiai kaimo siuvėjai ir Klaipėdos seimelio mašininkei, nebaigusiai jokios mokyklos, Klaipėdos krašto gyvenimas buvo vienintelė kūrybos medžiaga, šio krašto etniniai tipažai – vieninteliai jos herojai, šio krašto istorinis likimas – vienintelis kūrinių horizontas. Taip sako Vanaguose ar Pėžaičiuose – svarbiausias atskiro žodžio ar frazės kriterijus. „Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis ir t.t. Ką aš žinau! Gal aš jų tolima giminaitė“, – svarstė Simonaitytė, prisimindama savo motiną, kuri didžiavosi „esanti dar senųjų prūsų palikuonė“. Klaipėdos krašto sujungimas su Lietuva, išvijus okupacinę vokiečių kariuomenę, jai buvo lemtingas argumentas priimti sovietinę santvarką be svyravimų.

Rašydama pirmąjį romaną Aukštujų Šimonių likimas (1935), Simonaitytė jautėsi pašaukta suimti į meninį žodį Mažosios Lietuvos koloritą, istorinę atmintį, dvasinę substanciją. Jai rūpėjo užfiksuoti tai, kas matoma, – kaip lietuvininkai rengiasi šiokiadieniais ir šventadieniais, ką valgo ūkininkų ir liuosininkų šeimos, kokiomis žolelėmis gydosi, kaip švenčia krikštynas ir vestuves, – ir įžvelgti tai, kas nematoma: senųjų tikėjimų liekanas, rūstų moralumą, išdidžią laikyseną ateivių vokiečių akivaizdoje. Ji ieškojo lietuvininkų buities realijose nepakartojamo
vaizdinio pigmento. „Aukštujų Šimonių likime“ jurginais padabintas jaunosios žirgas ar laukų gėlėmis kvepianti bažnyčia reiškia dar kažką kita labai svarbaus ir lemtinga. Tai lietuvininkų genties buvimas, amžina jų teisė čia gyventi iš kartos į kartą. Buities realijos nemačiomis virto etninių vertybių poetiniais ženklais, o tų vertybių išsaugojimas darėsi psichinio vyksmo centru. Vaizdinio kolorito potekstėje glūdėjo nacionalinio imanentiškumo gynyba, kuri Simonaitytei, kaip ir Vydūnui ar Vaižgantui, atrodė svarbiausia literatūros pareiga. Ji instinktyviai suvokė, kad mažos tautos literatūra netektų savo pagrindo, nesvarstydama nacionalinės būties klausimų.

Poetizuodama patriarchalinę lietuvininkų buitį, kaip tautos patvarumo ir išlikimo būtinybę, Simonaitytė nujautė, kokia iliuzoriška yra ši lyrinė projekcija XX a. unifikuojančios civilizacijos ir didžiųjų imperijų vykdomos nutautinimo politikos verpetuose. Septynias garbingų lietuvininkų Šimonių kartas išnovija žiaurus likimas, atėjęs į Rytprūsius po 1709 m. siautusio maro kolonistų pavidalu. Jie užima geriausias lietuvininkų žemes, atvykę gyventi ne „kaip bernai, bet kaip ponai“. Lietuvininkai išstumiami iš gimtojo lizdo – taip prasideda nelaimingos „išvietintos“ genties likimas. Šiapus ir anapus Nemuno užgęsta viena po kitos lietuviškos giminės, ir jų buvusias gyvenvietes teprimena seni kaimų pavadinimai, kurie taip pat bus pakeisti. Kiekvienas romano herojus yra paženklintas pralaimėjimo elegijos. Simonaitytė jautė besibaigiantį lietuvininkų genties laiką. Tai jos didysis išgyvenimas ir pagrindinis kūrybos motyvas, plėtojamas nuo pirmojo iki paskutiniojo romano (Paskutinė Kūnelio kelionė, 1971).

Simonaitytė rašė „Aukštujų Šimonių likimą“, turėdama prieš akis romano-šeimos kronikos su prologu ir epilogu modelį, populiarų vokiečių Heimatdichtung literatūroje, kurią ji gausiai skaitė. Tik šeimos kroniką ji išplėtė į visos genties istorinio kelio romaną, įvedusi į griūvantį Šimonių pasaulį likimą, didžiųjų epų veikiančią jėgą.

Įjungusi į savo kūrinių vyksmą (romanas Pavasarių audroj, 1938) nacionalinę savimonę, kaip dominuojantį pradą, Simonaitytė kartu buvo blaivi gyvenimo dialektikos stebėtoja ir socialinės santvarkos kritikė. Romane Pikčiurnienė (1953) ji su įniršiu ir sarkastišku pasityčiojimu laidojo išnaudotojiškų santykių sistemą. Pagal klasikinio realizmo tradiciją visos socialinės santvarkos blogis buvo sutelktas viename tipaže, kuris tapo kūrinio centru. Ji kūrė šaržišką „buožės“ socialinės veiklos ir psichologijos hiperbolę, kaip A.Vienuolis romane „Puodžiūnkiemis“.

Pajungta romano redaktorių ideologiniams sovietinės valdžioj uždaviniams (pateisinti „buožijos“ kaip klasės likvidavimo politiką), socialinė kritika Simonaitytės romane turėjo vis dėlto regioninį, psichologinį, istorinį atspalvį. Bušėje Pikčiurnienėje, prasimušusioje į „grossbauerius“, įkūnytas agresyvumo psichikos kompleksas, valdžios troškimas, bekompromisinis savo valios teigimas, nesiskaitant su kitų padėtimi ir interesais. Nuskurusio ūkininko duktė, atitekėjusi į apšepusį ūkį, įveda vokišką tvarką, nusižiūrėtą iš dvarų: „Kas valdo pasaulį? Tvarka valdo pasaulį, o lazda žmones. Visur reikia stovėti su lazda užpakalyje!“ Atvirai ir žiauriai ji vykdo kapitalo ekspansiją – išvaržo kaimyną, nuvelka paskutinį švarką nuo badaujančio invalido, nusuka skolą savo seseriai.

Lietuvių literatūroje dar nebuvo tokios vientisos negatyviųjų žmogaus savybių – agresyvumo, neapykantos, godumo – psichologinė: projekcijos. Bušė Pikčiurnienė pirmasis personažas, kuriame realizuotas absoliutus žmoniškumo vertybių susinaikinimas – masinių žudynių ir deportacijų laikotarpio psichologinė pasekmė. Autorei pavyko sukurti išnykstančios socialinės sanklodos ir neišnykstančio žmogaus agresyvumo simbolį.

Dviejų tomų romane Vilius Karalius (1939, 1956) šeimos santykiai buvo svarbiausias konfliktų, emocinių įtampų, refleksijų branduolys, o šeimos istorija – chronologinė pasakojimo seka, kaip ir kituose kūriniuose. Šeimos patvarumas atstovavo senajam lietuvininkų gyvenimo būdui, o šeimos irimas sutapo su nacionalinės sąmonės žlugimu (romano finalas). Tik „Vilius Karalius“ buvo vienos kartos romanas, tos kartos, kuri gimė paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje, buvo išvaryta į Pirmojo pasaulinio karo apkasus ir grįžo į namus žiauriai sužalota, be tikėjimo ir vilties. Dvidešimtmečiai lietuvininkai, romano herojai, persiėmę „prarastos kartos“ pasaulėjauta: gyvenimas sudužęs, vertybės išnykę, žmogus bereikšmis, kosmosas tuščias. Jų elgesyje ir kalboje įspaustas panašus nervingos įtampos, išdidaus vienišumo, ašaringo jautrumo kodas, kaip ir E.Remarque’o ar E.Hemingwayaus romanuose, kuriuose pirmą kartą iškilo „prarastos kartos“ tipažas.

Pradžioje lietuvininkams, tolimo Vokietijos pakraščio gyventojams, Europa dunksojo kaip tolimas fonas, sekmadieninių pasiskaitymų įdomybės, nieko nekeičiančios jų ramioje buityje. Bet visuotinė mobilizacija išveda kaimo vyrus iš uždarų sodybų ir meta į bendrą Europos įvykių verpetą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4610 žodžiai iš 9173 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.