Kęstutis
Nors mes Kęstučio asmenį pažįstame daugumoje iš svetimų kronikų, kurios Lietuvos atžvilgiu ne visuomet yra objektyvios, tačiau mūsų istorijoje jis yra nusipelnęs šviesios asmenybės ir tauraus riterio vardą. Tokiu jis išliko per amžius, ir to niekas nedrįso neigti. Tai atsitiko dėl to, kad Kęstutį tokiu atvaizdavo ne romantikai ir ne jo gerbėjai, bet istoriniai šaltiniai tų kraštų, su kuriais jam daugiausia teko kovoti. Jeigu svetimos kronikos apie priešą rado reikalo atsiliepti teigiamai, tai tokių žinių tikrumu neturime mažiausio pagrindo abejoti.
Pasak vokiečių rašytojo ir istoriko Kotzebue, Kęstutis buvo aukštas, liesas, išblyškusiame jo veide spindėjo ugningos akys, žilsva barzda klojo krūtinę ir nedaug plaukų dengė jo kaktą. Kalbėjo mažai, bet kiekvienas jo žodis buvo giliai prasmingas. Kada jis supykdavo ir grasindavo, jo kaktoje iššokdavo gyslų bruožai. Visa jo išvaizda buvo įvaranti baimės.
Kaip charakterizuoja jį senesnioji magistrų kronika, Kęstutis buvo karingas ir teisingas vyras. Kai jis rengdavosi užpulti Ordino žemes, tai iš anksto pranešdavo maršalui ir tikrai atvykdavo. Jei su magistru padarydavo taiką, tai jos tvirtai laikydavosi. Jei kurį nors Ordino brolį pripažindavo drąsiu ir narsiu, tai jam parodydavo daug meilės ir pagarbos.
Taip pat gražiai apie Kęstutį atsiliepė lenkų istorikas Dlugošas. Kęstutis, pasak jo, iš visų Gedimino sūnų buvo sumaniausias ir veikliausias ir, kas daugiausia jam teikia garbės, buvo išprusęs, žmoniškas ir tiesakalbis.
Pagrindinis tikrojo humanisto požymis yra teisingumas. Kęstutis buvo teisingiausias žmogus ir valdovas visais atžvilgiais. Teisingas žmogus eina visur ir visada tiesiu keliu, nemėgsta apgaulės ir klastos; jis duotąjį žodį visada ištęsi, žinoma, jei tas ištesėjimas nuo jo pareina. Žmogus teisingas, niekada neturėdamas užpakalinių klastingų minčių, ir pats kitais tiki ir pasitiki. Toks buvo Kęstutis; jis buvo visais tais atvejais tiesiog idealus teisingojo žmogaus pavyzdys.
Kęstučio teisingumą ir žmoniškumą dar rodo jo pastangos sureguliuoti abiejų pusių puldinėjimus ir belaisvių atsikeitimą, nes kryžiuočiai ir jų talkininkai pagonis traktavo beveik kaip guvulius ir už mažiausią pasipriešinimą žudė be jokio pasigailėjimo. Kęstutis, matyt, geidė, kad abiejų pusių žygiai būtų daromi prisilaikant riterių dėsnių, neužpuldinėjant iš pasalų, bet iš anksto įspėjus. Todėl jis pats, kaip pažymi Ordino kronika, turbūt, ne kartą kryžiuočius įspėjo apie savo pasirengimą užpulti.
Taip pat Kęstutis buvo gailestingas. Jo kariškas gailestingumas nugalėjo kario ambiciją ir net paskatino prašyti priešo, kad pasigailėtų nekaltų žmonių. Atlaidus buvo ne tik saviesiems, bet gailėdavosi ir priešo, kai su juo susitikdavo nelygioje kovoje. Šalia humaniškumo pažymėtinas didelis Kęstučio apsukrumas, nepaprastas dinamiškumas, narsumas ir karingumas. Jis puikiai mokėjo orientuotis visokiose aplinkybėse ir dėl to net sugebėjo pasprukti iš kryžiuočių nelaisvės, pabėgti iš tvirtos Marienburgo pilies, kurią saugojo budrios sargybos. Visas jo gyvenimas — tai ypatingas judrumas: jis pats vienas vykdo su Algirdu sutartą Vilniaus perversmą, jis surengia daugelį žygių į Prūsus ir Lenkiją, drauge su broliu pasiekia Maskvą, vėliau atima iš Jogailos Vilnių, smarkiai kaunasi su kryžiuočiais, pats vyksta į tolimus rytus malšinti Kaributą, jis nepaprastai greitai atsiduria ties Trakais į savo paskutinį žygį. Visur jis ėjo tiesiai, atvirai ir be klastų, pasitikėdamas savo jėgomis. jo žygių nesukliudė nepaprastai sunkios anų laikų karo aplinkybės. Ir Kęstutis ligi paskutinių gyvenimo dienų nenulipo nuo žirgo ir nepaleido iš rankų kardo. Jo žirgas jį išnešiojo skersai ir išilgai visą Lietuvą, toli už Rygos į šiaurę, palei Maskvą į rytus, iki Krokuvos — Lvovo į pietus ir iki Lenčicos, Varšuvos ir Karaliaučiaus — į vakarus. Visas jo gyvenimas — tai žygiai, kurie priešams parodė Lietuvos galybę ir atlaikė agresyvius vakarų puolimus ir apsaugojo lietuviškas žemes.
Šitame narsiame karyje prasimuša ir viena kita jo silpnybė. Prie tokių silpnybių tenka priskirti jo per didelį pasitikėjimą kitais, ypač Jogaila, kuris prieš jį ėjo susidėjęs su vokiečiais. Šitą savo pasitikėjimą, jis turėjo apmokėti savo gyvybe. Teisingumui ir tiesumui, kurį jis taip gerbė, Kęstutis, berods, nusidėjo tik 1 kartą. Tai įvyko tada, kai jis pabėgo po susitarimo su vengrų karaliumi (1351). Bet šitą žingsnį darydamas, jis vadovavosi kilniais motyvais — atitolinti nuo savo krašto priešą be jokių abiem pusėm nuostolių. Istorija niekur jam neprikiša žiaurumo, nors dalyvavo daugelyje karų.