Referatui rinkta medžiaga
1. A. R. Niemi ir A. Sabaliauskas. Lietuvių dainos ir giesmės.
2. M. Žilvinis. Apie kaimo meną. Šviesos keliai. 1931. Nr.12. P. 763-765
Lietuva nuo seno garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.
Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai. Epo, pavyzdžiui baladės elementas yra labai retai sutinkamas. Jei ir sutinkamas tai tik pradas. Tasai pradas reiškiasi dainos turinio nuoseklumu, lyrine liaudies daina, paprasta neturi kiek aiškiau apčiuopiamo turinio, t.y. tokio turinio, kur veiksmas nuosekliai seka veiksmą. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug švelnumo, nuoširdumo suteikia joms dažni deminutyvai, t.y. mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Poetiškus nekasdieniškus vaizdus sustiprina nuolatiniai epitetai, simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.
Liaudies daina nesudedama iš karto; ji tik paskui, dainuojama, išsilygina. Atkrinta formos netobulumai ir atskiri žodžiai. Beto, jų vieton įterpiami kiti žodžiai. Labiausiai pamažu išsilygina tie žodžiai kurie nėra tiksliai priderinti turimajam ritmui arba – kur per dažnai svyruoja žodžio kirtis. Kada jau daina pasiekia daugiau ar mažiau tobulą formą, jau ji pasilieka ilgesniam laikui. Čia net nebūtinas turinio nuoseklumą ir minčių sąryšis. Pvz.: “išvažiavo žalion girion sauso medžio kirsti, gaila, gaila mergužėlės negaliu pamiršti…”
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz.: darbo dainos. Piemenukai ganydami gyvulius dainavo dainas, nes dainuojant ir dirbti lengviau.
Ant kalnelio sėdėjau,
Žilas ožkeles ganiau.
Žilas ožkeles ganiau
Alksnio dūda dūdavau.
Vakarais ausdamos merginos taip pat dainuodavo:
Ausk, močiute drobeles,
O aš jauna – juosteles.
Kalbins mane geri žmonės
Į svetimą šalį.
Dažnai su dainos posmais darbštūs pirštai narstė gijas, rinko raštus. Tai ne audimas tikrąja to žodžio prasme, tai poetizavimas, ieškojimas ritmo ir rimo.