Referatas apie ziv
5 (100%) 1 vote

Referatas apie ziv

Kas yra ŽIV/AIDS

ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas, kuris yra mažesnis už bakteriją, gyvena tik žmogaus organizmo ląstelėse ir naikina ląsteles saugančias organizmą nuo bakterijų, virusų, grybelių, pirmuonių.

Paskutinė ir sunkiausia ŽIV infekcijos stadija vadinama AIDS (angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) – įgytu imunodeficito sindromu.

ŽIV kilmė

Šiuo metu žinomi du žmogaus imunodeficito viruso tipai, 1983 m. atrastas pirmasis ŽIV-1, o 1986 m. –antrasis ŽIV-2. Europoje tarp ŽIV užsikrėtusiųjų asmenų dažniausiai vyrauja ŽIV-1 tipas, Afrikoje – ŽIV-2. Jie skiriasi tuo, kad ŽIV-1 tipo sukelti klinikiniai požymiai yra sunkesni,o ŽIV-2 tipo sukelta AIDS eiga būna ilgesnė.. Užsikrėtimas ŽIV-1 tipo virusu neapsaugo nuo užsikrėtimo kitu viruso tipu, todėl yra asmenų užsikrėtusių abiem viruso tipais, ypač Afrikoje, kur ŽIV paplitimas didžiausias.

Pirmieji AIDS atvejai užregistruoti 1981 m., tačiau tiriant archyvinius kraujo serumus Afrikos gyventojų 1950-60 m. ir 70 m. nustatyta, kad užsikrėtimas ŽIV-1 virusu jau buvo tuo metu.

Pirmieji AIDS sukeliantį virusą 1983-84 m. išskyrė prancūzas L. Montanje (Luc Motagne), kuris AIDS sukeliantį virusą pavadino LAV (angl. Lymphadenopathy associated virus) ir amerikietis R.Galo (Robert Gallo), kuris jį pavadino HTLV-III (angl. Human T-cell leukemia/lymphoma virus type III). 1985 m. sukurti laboratoriniai testai antikūniams prieš ŽIV nustatyti. 1986 m. Tarptautinis virusų taksonomijos komitetas AIDS sukėlėją pavadino žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), o Pasaulinė Sveikatos organizacija (PSO) pasiūlė pagrindines AIDS prevencijos gaires.

1987 m.pirmi labotariniai tyrimai ŽIV infekcijai nustatyti pradėti ir Lietuvoje. 1988 m. įsteigtas Lietuvos AIDS centras.

20-ojo amžiaus pabaigoje diagnozuota žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukelta liga pagal savo plitimo greitį ir mastus viršija visas iki šiol žinomų infekcinių ligų pandemijas. Šiuo metu daugiau negu 40 milijonų asmenų yra užsikrėtę šiuo virusu, tarp jų 2,5 milijono vaikų. Vien 2003 metais naujai užsikrėtė apie 5 milijonai asmenų, mirė 3 milijonai. R.Gallo iš JAV nacionalinio vėžio instituto, kartu su L.Montagnier 1983 m. atradęs ŽIV virusą, 2002 metais rašė, kad „dar niekada biologijos istorijoje nebuvo taip išsamiai, su mažiausiais niuansais išstudijuoti patogeniniai mikroorganizmai“, kaip šie nepaprastai įdomūs virusai.

1997 metais pasaulyje buvo išleista 1 milijardas dolerių sergančiųjų AIDS tyrimui ir 1,5 milijardo dolerių – šios ligos profilaktikai. Tais pačiais metais mokslininkų prognozėmis remiantis buvo rašoma, kad kasmet reikės apie 400 milijardų dolerių ŽIV tyrimams. Šio viruso tyrimams buvo skirta daug pinigų, todėl šiandien gana gerai išsiaiškinta šio viruso morfologija.

ŽIV-1 ir ŽIV-2. ŽIV-1 tipas yra suskirstytas į 3 grupes . M grupę (main – pagrindinė) sudaro dauguma izoliuotų pasaulyje rūšių. O grupę (outlier – išorinė) sudaro mažuma rūšių, nustatytų Centrinės Afrikos vakaruose . 1995 m. Kamerūne išskirta N grupė (nei M, nei 0).

ŽIV-2 tipas yra nustatytas Vakarų Afrikoje. Epidemijos epicentras yra Senegale, Gvinėjoje, Dramblio Kaulo respublikoje, taip pat Siera Leonėje ir Liberijoje. Šis tipas yra sudarytas iš 6 potipių, pavadintų nuo A iki F. Genetiškai ŽIV-2 tipas yra artimas beždžionių imunodeficito viruso (BIV) tipui, išskirtam iš beždžionių mangabay (apie 80 proc. rūšių identiškumo), tuo tarpu ŽIV-1 yra artimas BIV, išskirtam iš šimpanzių organizmo.

Primatai nėra vieninteliai žinduoliai, užkrečiami lentivirusais. Ožkos, avys, arkliai, jaučiai, katės taip pat yra užkrečiami genetiškai artimais ŽIV retrovirusais. Kačių imunodeficito virusas (KIV) naminėms katėms sukelia imunosupresiją, pasireiškiančią CD4 ląstelių sumažėjimu. Šita progresuojanti kačių imuniteto disfunkcija gali baigtis mirtį sukeliančių oportunistinių infekcijų atsiradimu. Pasaulyje kačių užsikrėtimas KIV yra maždaug 11 proc. (9-33 proc. atskiruose regionuose), tai yra apie 1 milijoną seropozityvių kačių iš 45 milijonų. Šis sindromas gali būti kiek mažiau išplitęs, atsižvelgiant į tai, kad dalis namuose laikomų kačių niekada neturėjo jokio kontakto su kitomis katėmis. KIV serologiniai tyrimai parodė, kad šio viruso pėdsakų aptinkama tiek Europoje, tiek ir JAV, Argentinoje, Azijoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje.

Antikūnai KIV taip pat nustatyti liūtų, pumų, lūšių, jaguarų ir gepardų kraujo serume. Dažniausiai KIV perduodamas horizontaliu (per seiles gyvūnams grumiantis ir įkandus vienam kitą), bet ne vertikaliu būdu, vertinant genetiniu aspektu. Atliktas tyrimas su Afrikos liūtais Tanzanijoje parodė, kad 77 proc. seropozityvių liūtukų yra gimę seropozityvioms liūtėms, o 18 proc. naujagimių, gimusių seropozityvioms liūtėms, buvo seronegatyvūs. Tai rodo, kad infekcijos perdavimo kelias motina-naujagimis liūtams nėra pagrindinis .

Skirtumas tarp skirtingų kačių šeimos atstovų yra panašus kaip skirtumas tarp žmogaus ir beždžionių virusų . Kačių lentivirusų evoliucija yra gana artima primatų lentivirusų evoliucijai: senųjų rūšių kombinacija praeityje ir tarprūšinis perdavimas kačių šeimos atstovams. KIV infekcijos serologiniai pėdsakai
katėms buvo nustatyti anksčiau negu žmonėms – JAV ir Japonijoje iki 1968 m., Australijoje iki 1972 ir Prancūzijoje – iki 1974 metų.

Jeigu naminėms katėms KIV sukelia patologiją, artimą ŽIV sukeliamą žmonėms, tai šio viruso patogeniškumas kitiems kačių šeimos atstovams nėra iki galo išaiškintas. Antai kai kuriuose endeminiuose Afrikos rajonuose (Pietų ir Rytų Afrikoje) 70-90 proc. liūtų yra užsikrėtę liūtų imunodeficito virusu (LIV), tuo tarpu Azijos liūtai yra seronegatyvūs šiam virusui. Liūtams ir pumoms, užsikrėtusioms atitinkamai liūtų ir pumų lentivirusais, nėra nustatyta jokių imunodeficito, pasireiškiančio CD4 mažėjimu, požymių. Tačiau šie duomenys negalutiniai, nes nėra iki galo ir nuodugniai atliktų tyrimų. Jei tai pasitvirtintų, panašu, kad Afrikos žaliosioms beždžionėms ir mangabay beždžionėms, užsikrėtusioms BIV, niekada nebuvo klinikinių ligos požymių .

Mokslininkai yra sukūrę filogenetinį virusų medį. Šis medis yra įmantrus būdas klasifikuoti virusus pagal jų genetinius atstumus. Schematiškai genetinis atstumas atitinka pasikeitimų, kurie yra būtini pereinant nuo vienos sekos į kitą, skaičių. Siekiant atkurti virusų evoliuciją genetiniai atstumai gali būti apibrėžiamas laiku (“molekulinis laikrodis”) ir erdve (perdavimų skaičius, skiriantis du virusus), o atkūrimo metodai ir pradinės hipotezės neturėtų būti vertinami kaip tikslūs, nepaisant tariamo mokslinio pagrindo, paremto genų sekų iššifravimu ir matematiniais paskaičiavimais. Nepaisant daugybės genetinių sekų, ŽIV kilmė ir šiandien nėra iki galo išaiškinta.

Kaip šiandien yra interpretuojamas ŽIV atsiradimas?

Taikant “molekulinio laikrodžio” metodą, yra naudojamos dvi kalibravimo sekos, kurių dalijimosi (išsiskyrimo) data yra žinoma. Tai leidžiama išmatuoti “molekulinio laikrodžio greitį“, t.y. sekų dalijimosi santykį su laiko vienetu. Po to, remiantis šiuo “greičiu“ ir „atstumu“, paskaičiuotu tarp kokių nors dviejų sekų, galima nustatyti dalijimosi laiką. Manoma, kad genetiniai pokyčiai vyksta reguliariai, tačiau apytikriai paskaičiavimai ne visada atitinka realybę. Iš tiesų virusų populiacijos dydžio augimas epidemijos metu, kai kurie selekcijos ir rekombinacijos fenomenai gali sukelti dideles evoliucijos greičio variacijas.

Norint interpretuoti genetinius atstumus pagal epidemiologinius terminus, priimtas principas, kad artimi virusai atsiskyrė nedideliu skaičiumi perduodant juos iš individo kitam individui. Tai tas pats principas, kuris naudojamas užsikrėtimo kilmei pavaizduoti: kontaktuojantys asmenys turi turėti artimesnius tarpusavyje virusus nei virusai, nustatyti nekontaktuojantiems to paties regiono individams. Žinodami viruso rūšių išskyrimo regioną, galime apskaičiuoti epidemijos greitį. Nėra jokios nuostabos, kad virusai persigrupuoja pagal rūšies kilmę. Tai gali būti paaiškinta perdavimu tarp tos pačios rūšies gyvūnų įvairiais mechanizmais (įkandimas, lytiniai kontaktai, perdavimas iš motinos kūdikiui ir kt.). Taip pat tai galima interpretuoti kaip bendrą šeimininko ir viruso evoliuciją. Iš tiesų eksperimentinis vienos viruso rūšies perdavimas iš vienos beždžionės rūšies į kitą yra lydimas perduodamų virusų evoliucijos ir vėliau nustatyti naujai gyvūnų rūšiai virusai yra artimesni tarp savęs negu pradinio perdavimo iš kitos gyvūnų rūšies metu. Šitoks greitas bendras šeimininko ir viruso kitimo mechanizmas nėra iki galo aiškus: ar selekcija vyksta perdavimo momentu, ar selekcija vyksta dėl skirtingose rūšyse esančių imuninių savybių. Manoma, kad greitas viruso kitimas (selekcija) naujojoje rūšyje gali iškreipti genetinių atstumų interpretaciją.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1342 žodžiai iš 4167 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.