Referatas1
5 (100%) 1 vote

Referatas1

112131

ĮVADAS

Savižudybė – dažniausiai labai vienišo ir nelaimingo žmogaus pagalbos šauksmas.

Lietuvoje kasmet nusižudo daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių. Tai daugiau, negu jų žūsta autoavarijose. Didžiausia savižudybės rizika Lietuvoje yra vidutiniškai keturiasdešimt -šešiasdešimt metų amžiaus žmonėms. Vyrai nusižudo penkis kartus dažniau nei moterys. Lietuvos kaime žmonės nusižudo dvigubai dažniau nei mieste. Kiekviena savižudybė labai stipriai emociškai paveikia mažiausiai šešis su nusižudžiusiuoju susijusius žmones.

Lietuvoje savižudybių rodiklis pats aukščiausias Europoje, o pasaulyje tiek pat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje.

Lietuvoje kol kas nėra jokios valstybinės savižudybių prevencijos strategijos. Kol kas apsiribojama tuo, kad visi žino, jog „pirmaujame pagal savižudybes“, tačiau šalyje nėra nė vieno krizių įveikimo centro, nė vieno savižudybių profilaktikos centro, nė vieno visą parą veikiančio psichologinės pagalbos telefono.

Pirmoji mokslinė savižudybių teorija, išdėstyta prancūzų sociologo Emile‘o Durkheimo tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt septintais metais išėjusiame veikale „Savižudybė“ E.Durkheimas teigė, kad savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis.

Šiandien socialiniuose moksluose dažniau naudojamas terminas „gyvenimo kokybė“. Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės išraiška. Iš jo galima spręsti apie bendrą šalies socialinę, ekonominę ir politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos apsaugos sistemos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichosomatinę sveikatą ir atsparumą stresui.

Savižudybė yra socialinis faktas ir jį reikia aiškinti kitais socialiniais faktais. Tiksliau pasakius: sociologijos užduotis aiškinant savižudybę nėra atskleisti visus jos aspektus; savižudybė yra socialinis faktas tik jos socialinio paplitimo požiūriu.

Savižudybių dažnumas bet kurioje esamoje visuomenėje metai po metų išlieka gana vienodos (nors kartais pasitaiko staigių svyravimų ir pastebima ilgalaikių tendencijų). Pasak E.Durkheimo, šis stabilumas patvirtina, kad mes susiduriame su socialiniu faktu. Nes galime būti tikri, kad individai, kurie tampa savižudžiais vienais metais, nėra tokie pat kaip savižudžiais kitais metais; turi būti tam tikra socialinė įtaka, kuri visus tuos individus paveikia.

Mažiausiai savižudybių katalikiškuose kraštuose, o daugiausia – protestantiškuose. Visuomenėse, kuriose gyvena ir katalikai, ir protestantai, savižudybių skaičius daugmaž vidutinis.

Savižudybių dažnumas religinėje bendruomenėje yra atvirkščiai proporcingas tos bendruomenės tos bendruomenės socialinei integracijai: kuo labiau integruota religinė bendruomenė, tuo mažiau savižudybių.

Savižudybių tarp nesusituokusių žmonių daug daugiau negu tarp tokio pat amžiaus susituokusių. E.Durkheimo teigimu, atvirkštinę sąsają tarp šeimos gausumo ir savižudybės: kuo daugiau šeimoje vaikų, tuo mažiau tėvų savižudybių.

SAVIŽUDYBIŲ BŪDAI

Kiekvienais metais mažiausiai aštuoniasdešimt procentų nusižudžiusiųjų Lietuvoje pasikaria. Pasikorimas – dažniausias savižudybės būdas Vengrijoje, Vokietijoje ir Estijoje. Vienose šalyse savižudybės įvykdomos šaunamuoju ginklu. Nuodijimasis skirtingose šalyse pasireiškia skirtingomis toksinėmis medžiagomis. Antai, Vengrijoje daug dažniau negu kitose Europos šalyse nusižudoma herbicidais ir pesticidais.

Nusišovimai daugėja tose šalyse, kur legalizuotas šaunamųjų ginklų įsigijimas ir laikymas. Todėl savižudybių terpėje svarbu siekti kiek įmanoma pasunkinti ir apriboti nusižudymui tinkamų priemonių įsigijimą.

Savižudybių būdai Lietuvoje 1996 metais:

• Tyčinis apsinuodijimas kietomis ar skystomis medžiagomis,

• Tyčinis apsinuodijimas buitinėmis dujomis,

• Tyčinis susižalojimas pasikariant,

• Tyčinis susižalojimas pasiskandinant,

• Tyčinis susižalojimas šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis,

• Tyčinis susižalojimas aštriais daiktais,

• Tyčinis susižalojimas nušokant nuo aukštumos.

SAVIŽUDYBIŲ TIPAI

Savižudybių tipai, kuriuos aprašė E.Durkheimas:

• Egoistinės. Jos įvyksta dėl socialinės integracijos susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje. Šeima yra galinga apsauga nuo savižudybės. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka šią funkciją.

• Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl per stiprios socialinės integracijos. Anot E.Durkheimo, altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas svarbu atskiram individui.

• Anominių savižudybių priežastis – susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna, o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos anominėms savižudybėms. Ekonominės krizės didina žmonių polinkį į savižudybes.

• Fatalistinės savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus gyvenimas perdaug reglamentuotas normų, represijų, žmogus nebeturi jokios pasirinkimo laisvės.

SAVIŽUDYBĖS UŽDAROSE INSTITUCIJOSE

Vidaus reikalų ministerijos Medicinos skyriaus duomenimis
Lietuvoje per paskutinius šešerius metus savižudybių rodiklis įkalinimo įstaigose buvo dvigubai aukštesnis už šalies vidurkį, apie aštuoniasdešimt – devyniasdešimt šimtui tūkstančių kalinių.

Pusė savižudybių kalėjimuose paprastai įvyksta per pirmąsias dvidešimt keturias įkalinimo valandas. Apie aštuoniasdešimt procentų nusižudančių kalėjime yra nors vieną kartą gyvenime jau mėginę žudytis.

Dažniausiai įkalintuosius slegia:

• Nežinomybės baimė, izoliacija nuo šeimos ir artimųjų;

• Pasimetimas dėl griežtos ir autoritariškos aplinkos;

• Nežinoma ir nuo jų nepriklausoma ateitis;

• Gėda dėl įkalinimo;

• Nužmoginanti įkalinimo įstaigos aplinka.

Dar galimi ir papildomi veiksniai:

• Smarkus gėrimas ir narkotikų vartojimas;

• Didelė kaltė ar gėda dėl padaryto nusikaltimo;

• Žmogus jaučiasi praradęs bet kokį pagrindą po kojomis;

• Turi psichinių sutrikimų ir|ar yra mėginęs nusižudyti;

• Gavo blogų žinių iš namų;

• Įkalinimo įstaigos darbuotojai nemoka atpažinti gresiančios savižudybės ženklų ir nežino, kaip į juos reaguoti.

KLAIDINGA NUOMONĖ APIE SAVIŽUDYBES

KLAIDA Kas apie savižudybes kalba, tas nenusižudys.

TIESA Iš dešimties nusižudžiusiųjų aštuoni yra aiškiai kalbėję apie savo ketinimus.

KLAIDA Nebūna jokių būsimos savižudybės signalų.

TIESA Dauguma linkusiųjų į savižudybę nedviprasmiškai įspėja apie savo ketinimus.

KLAIDA Kas žudosi, tas tikrai nori mirti.

TIESA Dauguma mėginančių nusižudyti žmonių išgyvena prieštaringus jausmus – jie tuo pat

metu ir nori, ir nenori numirti.

KLAIDA Ketinantys nusižudyti žmonės turi tokiu sunkumu, kad jiems neįmanoma padėti.

TIESA Tik tam tikru gyvenimo momentu jie išgyvena ypatingą neviltį, įveikę krizę, vėl

įgauna jėgų susidoroti su gyvenimo sunkumais.

KLAIDA Kas kartą mėgino nusižudyti, tas vis tiek vėl tai darys.

TIESA Žmonės, pavargę nuo gyvenimo, tik tam tikru gyvenimo momentu nori nusižudyti.

KLAIDA Pagerėjimas po mėginimo nusižudyti rodo, kad savižudybės rizika praėjo.

TIESA Dauguma pakartotinių savižudybių įvyksta maždaug per tris mėnesius po prasidėjusio

nuotaikos ir energijos lygio pagerėjimo. Tai dažniausiai būdinga depresija sergantiems

žmonėms.

KLAIDA Nusižudo tik psichiškai nesveiki žmonės.

TIESA Besižudantis žmogus yra maksimaliai nelaimingas, bet nebūtinai psichiškai nesveikas.

KLAIDA Savižudybės dažnesnės tarp turtingųjų, arba priešingai – tai vien neturtingųjų bėda.

TIESA Savižudybė nėra nei turtuolio liga, nei neturtingojo nelaimė. Nusižudo įvairių

socialinių sluoksnių žmonės.

KLAIDA Savižudybes skatina kosminiai veiksniai, tokie kaip saulės dėmės ar mėnulio fazės.

TIESA Tyrimai to nepatvirtina.

KLAIDA Paklausus, pakalbinus žmogų apie savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti.

TIESA Priešingai. Paskatinę žmogų kalbėti, galime sumažinti jo emocinę įtampą, kuri jam

darosi nepakeliama.

RIZIKOS VEIKSNIAI

Didesnę kai kurių žmonių savižudybės riziką lemia ir asmenybės brandumo bei atsparumo laipsnis, ir žmogaus socialinė bei šeimos situacija, ir krize sukėlusių įvykių sudėtingumas bei kiti veiksniai. Savižudybės riziką labai padidina:

• ankstesni mėginimai nusižudyti (dauguma nusižudžiusiųjų prieš tai bent kartą yra mėginę nusižudyti; per metus po nepavykusios savižudybės šį poelgį kartoja beveik trečdalis mėginusiųjų);

• psichikos sutrikimai, ypač klinikinė depresija, taip pat asmenybės sutrikimai (dažniausiai polinkiu į savižudybę pasižymi impulsyvios, agresyvios, egocentriškos, visuomenėje sunkiai prisitaikančios asmenybės);

• piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais labai sustiprina savižudiškas tendencijas. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, net 50% savižudybių yra susijusios su alkoholio vartojimu; ypač padidėja savižudybės rizika tiems girtaujantiems asmenims, kurie patiria reikšmingą netektį, pirmiausia, šeimos iširimą; piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis ypač padidina paauglių suicidinę riziką;

• sukrėtimai šeimoje: mirtis, skyrybos, rimti konfliktai;

• sunkios, lėtinės, neišgydomos ligos;

• artimųjų savižudybės;

• lemtingos netektys – artimųjų mirtis, darbo praradimas, esminiai pralaimėjimai;

• nepalankios psichologinės sąlygos vaikystėje: nesirūpinantys, nemylintys, dažnai mušantys tėvai, taip pat tėvų alkoholizmas, psichikos ligos, savižudybės.

DEPRESIJA

Tyrimai rodo, jog nuo 50 iki 70% nusižudžiusiųjų turėjo depresinių sutrikimų. Tačiau labai dažnai tokie žmonės nelinkę ieškoti specialistų pagalbos. Kai kurie iš jų lankosi pas bendrosios praktikos gydytojus, skųsdamiesi įvairiais somatiniais simptomais ir skausmais.

Bendrosios praktikos gydytojai gali sumažinti savižudybių skaičių

Tai įrodė viena garsiausių suicidologiniu studijų, atlikta Švedijoje, Gotlando saloje. 1983-1984 m. įvyko specialūs bendrosios praktikos gydytojų mokymai, išsamiau supažindinant juos su depresiniais sutrikimais. Po mokymų gydytojai pradėjo teisingiau diagnozuoti depresiją ir skirti tinkamesnį gydymą, o savižudybių rodikliai labai sumažėjo.

Svarbiausi depresijos požymiai:

• liūdesys ir
neviltis;

• nėra jėgų, nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;

• niekas nebeįdomu;

• kaltės, menkavertiškumo, žlugimo jausmai, priekaištai sau;

• sutrinka apetitas: valgoma per mažai arba per daug;

• sutrinka miegas: miegama labai daug arba per mažai, per anksti pabundama;

• sunku susikaupti;

• mintys apie mirtį ir savižudybę.

PSICHOLOGINĖ KRIZĖ

Krizė, stiprus dvasinis sukrėtimas gali paveikti žmogų ir teigiamai, ir neigiamai. Gali būti, kad tokiais momentais žmogus subręsta, giliau pažvelgia į savo santykius, vertybes, permąsto savo gyvenimą. Jis atsiskleidžia sau ir kitiems visai naujais aspektais, kūrybinėmis galiomis.

Krizės išgyvenimas gali padaryti žmogų jautresnį, gilesnį, labiau jaučiantį kitų skausmą.

Bet krizė turi ir didelį neigiamą potencialą – žmogus gali palūžti, smukti, susirgti. Todėl jam labai reikia jautrios ir išmintingos aplinkinių pagalbos.

Krizė gali ištikti kiekvieną

,,….mane apėmė jausmas, kad esu nepagydomas ligonis. Visas kūnas buvo lyg nesavas, nusilpęs, atrodė – vis labiau silpo. Jaučiau visišką neviltį, atrodė – nebėra jokios prošvaistės ir jokių jėgų. Pradėjo kilti mintys apie savižudybę. Paslapčia, tyliai, bet vis stipresnės. Niekas apie tai nežinojo ir neturėjo sužinoti. Mintyse jau parengiau visą planą – numačiau ir vietą, ir laiką, ir būdą. Jau buvo likusios tik kelios dienos, paskui tik valandos. Kasdien ateidavo sesers laiškai, perskaitydavau juos, bet mano sąmonės jie nepasiekdavo. Ji taip pat nežinojo apie mano ketinimus. Žinoma, ir todėl, kad negalėjau apie tai kalbėti. Bet šitas žmogus privertė mane prašnekti…“ Tai parašė žmogus, išgyvenęs sunkią psichologinę krizę ir sugebėjęs ją įveikti.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1854 žodžiai iš 3591 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.