Referatas1
5 (100%) 1 vote

Referatas1

Turinys

Kūrinio sukūrimo istorija 3

Stilistinis kontekstas 4

Žanrinė charakteristika 5

Plastinė analizė 6

Literatūros sąrašas 8

Kūrinio sukūrimo istorija

1825m. Vilniaus universiteto rektorius V.Pelikanas sudarė komisiją patikrinti Šv.Jono bažnyčios būklę, kad būtų sukliudyta jai nykti. Komisiją sudarė profesoriai S.Malevskis, M.Polinskis, kunigas T.Kundzičius, ir J.Hrinevičius, bei architektas K.Podčiašinskis. Jie vienbalsiai nutarę, kad bažnyčią reikia ne pertvarkyti, o kardinaliai rekonstruoti, kadangi esanti tamsi, niūri, altorių skulptūros ir lipdiniai purvini. Svarbiausia – jos barokinis stilius visiškai nebepatenkina ne vien komisijos narių skonio, bet ir plačiausių gyventojų masių. Pagal šį komisijos sprendimą rektorius pavedė K.Podčiašinskiui sudaryti konkrečią bažnyčios rekonstrukcijos programą ir jos darbų sąmatą. Šiuos duomenis K.Podčiašinskis pateikė rektoriui 1826m. vasario 19d.

Pagal rekonstrukcijos programą bažnyčia kardinaliai pasikeitė. Buvo pašalinta daugybė čia buvusių altorių, užtinkuotos freskos, nukapoti lipdiniai, pašalinta sakykla, dirbtinis marmuras pakeistas vietiniu kalkių skiediniu, rekonstruotas bažnyčios pietinis fasadas, įkomponuojant ten 4 korintines kolonas ir kt. Rekonstrukcija sukėlė nemažą pasipiktinimą.

Nukapojus nuo bažnyčios sienų turtingus barokinius altorius, matyt, ir pats K.Podčiašinskis pastebėjo, kad bažnyčios vidus pasidarė tuščias ir nykus, ypač greta paliktų presbiterijoje altorių. Sienų plokštumos pasidarė didesnės, jas reikėjo kuo nors padengti. Atsirado puiki proga : 1827m. universiteto profesorių taryboje kilo mintis Šv.Jono bažnyčioje pastatyti paminklą buvusiam Universiteto rektoriui bei vyskupui Jeronimui Stroinovskiui. Paminklui vietą parinko K.Podčiašinskis – prie šiaurinės navos sienos, kus stovėjo išgriautas Švč.Trejybės altorius. Architektūrinį paminklo projektą sudarė taip pat pats K.Podčiašinskis, siekdamas išnaudoti kuo didesnį tuščios sienos plotą, o kaip pagrindą jo architektūriniam sprendimui pritaikė labai populiarų lietuviškoje architektūroje serlijanos motyvą, kurį jis jau 1827m. buvo panaudojęs tuščioje Universiteto išorės sienoje, išgriautų pastatų vietoje.

Projektui iškart imtos rinkti lėšos. Tai buvo viena pirmųjų tokio grupinės mecenatystės pobūdžio iniciatyvų Lietuvoje. Grafas Adomas Chreptavičius savo Višnevo fabrike apsiėmė išlieti pagal pateiktą formą geležinę plokštę su vyskupo herbu. Kai kurios medžiagos (pvz. Balto marmuro plokštė įrašui) buvo atgabentos iš Peterburgo. Figūrinius ir dekoratyvinius lipdinius bei J.Stroinovskio biustą sukurti pasisiūlė ar buvo pakviestas K.Jelskis. 1828m. lapkričio 10d. Po gedulingų pamaldų už vyskupo J.Stroinovskio vėlę, paminklas buvo iškilmingai pašventintas. Galimybė prisidėti prie šios patriotinės akcijos buvo suprantama kaip nemenka garbė, o paminklo statybos rėmimas turėjo užtikrinti visuomenės dėkingumą. Ne veltui 1829m. spalio 20d. raporte Universiteto vadovybei K.Jelskis pažymėjo, kad 1828-29m. pastatė paminklą J.Stroinovskiui Šv.Jono bažnyčioje, neimdamas jokio atlygio už darbą ir netgi pridėdamas iš savo kišenės 60 sidabro rublių, kurių trūko darbininkams apmokėti ir papildomoms medžiagoms pirkti. Tiesa, paminklo atidengimo proga išleistoje informacinėje knygelėje publikuotoje sąmatoje nurodyta, kad K.Jelskiui už medžiagas ir darbą sumokėta 325 sidabro rubliai. Lieka neaišku, ar oficialioji sąskaita skyrėsi nuo tikro lėšų panaudojimo, ar K.Jelskio apskaičiavimais jo darbas turėjo būti įvertintas gerokai daugiau.

Stilistinis kontekstas

K.Podčiašinskio ir K.Jelskio kūryba skleidėsi vėlyvojo klasicizmo(1795–1860m.) Lietuvoje laikotarpiu. Architektūra šiuo metu lanai nevienalytė, ieškota originalių sprendimų, reiškėsi tiek klasicizmas, tiek ampyras, tiek romantizmas.

Vienas žymiausių lenkų klasicizmo propaguotojų Stanislovas Kostka Potockis (1752-1821) savo raštuose ne kartą yra pabrėžęs, kad dailė tai ne kas kita, kaip gamtos siekimas. „Negali žmogaus mintis išeiti už gamtos ribų, o jo vaizduotė prasimatyti daiktų, kurių pavyzdžių nebūtų gamtoje. Tieku išradimų besididžiuojantis žmogus dar neišgalvojo jokios naujos formos, netgi nė vienam atomui nesuteikė tokios išvaizdos, kuri nesektų gamtos. Taigi jo kūriniai nėra kūriniai, tik gamtos formų perkūrimas, o greičiausiai performavimas bei sekimas“.

Tiesa, tokiam gamtos siekimui klasicistai kėlė pagrindinę sąlygą, kad gamta būtų perkuriama tauraus grožio idealų požiūriu, o grožis savo ruožtu priklausė nuo fromų tobulumo, nuo gerai išauklėto skonio. Meninių formų tobulumo nelėmė nei visuomeninės funkcijos, nei ideologinė kūrinio paskirtis. Absoliutus grožis buvo suvokiamas abstrakčiai, tolimas tikrovei, suvestas į geometrizuotą kaligrafinę schemą. Tobulą formą, anot klasicizmo teoretikų, sukūrė praeityje antikinė graikų bei romėnų dailė. Taigi iš tikrųjų meninė kūryba pagal klasicizmo programą – tai eklektinis antikinių dailės pavyzdžių pamėgdžiojimas.

Patys klasicistai, kaip, pvz. Mengsas ir Falconet, irgi nesutarė, ką laikyti pagrindiniu grožio kriterijumi – gamtą ar antikinę dailę. Taigi ir klasicistų tarpe buvo dvi skirtingos tendencijos,
kurios nesiliovė tarpusavyje kovojusios.

Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smulgevičiaus (1745 – 1807m.) studijomis Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje 1763 – 1784m. Greičiausiai P.Smuglevičiui tarpininkaujant, Karlas Sampanis (Carlo Spampani) apie 1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klascicizmo daigus

Ankstyvuoju Lietuvos laikotarpiu klasicizmo architektūrą kurė ir kitas italų architektas D. Sakas (Giuseppe de Sacco). Be to Italijoje architektūrą studijavo lietuvių klasicizo kūrėjai K. Kaminskis, L. Gucevičius, su geriausiais meno kūriniais buvo susipažinęs K. Podčašinskis. Pastarasis taip pat studijavo Prancūzijoje.

K. Podščianskis ir M. Šultcas buvo ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai Lietuvoje. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos.

K.Podčiašinskis buvo „sterilaus klasicizmo“ siekėjas, kritikavo L.Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą Vilniaus Katedrą, dėl šoniniuose fasaduose taikytų barokinių skulptūrų. K.Podčiašinskis teigė, kad tai nepakankamai „tyras“ klasicizmas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 994 žodžiai iš 1987 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.