Referats apie prancuzija
5 (100%) 1 vote

Referats apie prancuzija

PRANCŪZIJA

Plotas – 543 965 km²

Gyventojų skaičius – 58 060 000

Gyventojų tankis – 106,7 žm./km²

Sostinė – Paryžius

(gyv.skaičius) (9 320 000)

Piniginis vienetas – euras

Bendri duomenys

Prancūzija – viena seniausių Europos valstybių. Joje po 1789-1793 m. revoliucijos buvo sukurta pirmoji Europos respublika, iš kurios sklido žmonių lygybės, brolybės, laisvės idėjos. Jos turėjo ypač didelę įtaką, todėl Prancūzijos revoliucija pasikartojo daugelyje valstybių. Visose buvo įvestas demokratinis parlamentinis valdymas.

Prancūzija pasaulyje labiausiai yra žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis. Bet nereikėtų pamiršti, kad ši valstybė yra labai svarbi ir ūkiniu bei politiniu atžvilgiu. Prancūzijos gaminiai užima svarbią vietą pasaulio rinkoje, o Prancūzijos diplomatija yra vertinama pasaulio politikų. Neišmatuojamai didelis yra Prancūzijos indėlis į europinės kultūros raidą.

Lietuvos valstybės santykiai su Prancūzija buvo ir yra draugiški. Prancūzija nebuvo pripažinusi Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį teisėtumo. Bet Lietuvos istorijoje išliko ir XIX a. pradžios Napoleono armijos užkariavimai Rusijoje, jos pragaištingas žygis į Lietuvą.

Plotu Prancūzija Europoje (be Rusijos) nusileidžia tiktai Ukrainai ir yra dvigubai didesnė už Didžiąją Britaniją. Europos mastu tai didelė valstybė, nors Amerikos mastu maža, net sudaro vos keturis penktadalius JAV Teksaso valstijos ploto. Savo teritorijos kontūrais ji primena šešiakampį, kurio piešingas kraštines skiria 900-1000 km nuotolis. Prancūzijai, be žemyninės dalies, priklauso Korsikos ir keletas smulkesnių salų, esančių Viduržemio jūroje. Be to, Prancūzija turi kelis “užjūrio” departamentus (departamentas – administracinis – teritorinis Prancūzijos vienetas) ir kolonijų. Tai Prancūzijos Polinezija, Markizų salos, Ramiajame vandenyne, Adelės Žemė Antarktyje, Prancūzijos Gviana Pietų Amerikos šiaurės rytų krante, Gvadelupos ir Martinikos salos Karibų jūroje.

Dabartinė Prancūzijos geopolitinė padėtis ypač patogi, nes ji yra greta ekonominiu atžvilgiu pirmaujančių šalių, netoli svarbiausių Europos naudingųjų iškasenų telkinių. Be to, vakaruose Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o pietuose – Viduržemio jūra. Nuo Didžiosios Britanijos Prancūziją skiria Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai. Po Lamanšu baigtas statyti tunelis, kuris sujungė Prancūziją ir Didžiąją Britaniją. Tunelyje įrengtas automobilių kelias ir geležinkelis.

Prancūzijos valstybės santvarka – respublika, kuriai vadovauja prezidentas, turintis didelius įgaliojimus. Prancūzija yra Europos Sąjungos ir NATO aktyvi narė.

Gyventojai

Prancūzijos gyventojai pasiskirstę daugmaž tolygiai po visą šalį, bet didesnis jų tankumas yra šiaurės rytų dalyje, Paryžiaus rajone. Gyventojų daugumą sudaro prancūzai, susiformavę iš Viduržemio (Mediteranijos) ir Europos etninių grupių. Dar ir dabar daugelis etninių grupių – katalonai, baskai, korsikiečiai, bretonai, elzasiečiai – kalba savitomis tarmėmis, leidžia jomis laikraščius ir žurnalus, reikalauja iš vyriausybės autonomijos.

Prancūzija priklauso tai Europos šalių grupei, kurią galima pavadinti pasaulio imigracijos centru. Prancūzijoje gyvena daug spalvotųjų imigrantų iš buvusių kolonijų: Alžyro, Libijos, Maroko, Nigerio, Nigerijos, Vietnamo. Pastaraisiais metais pradėta reguliuoti imigraciją. Kita vertus, imigracija padeda išlaikyti normalesnę gyventojų amžiaus sudėtį ir prisideda prie gyventojų skaičiaus augimo. Žmonių, sulaukusių 60 ir daugiau metų amžiaus, šalyje yra apie 20 %. Tai reiškia, kad prancūzų tauta demografiniu atžvilgiu yra pasenusi. Vidutinė gyvenimo trukmė – 77 metai (vyrų 73, moterų – 81).

Pagal gyventojų užimtumą Prancūzija, kaip ir Vokietija, yra popramoninė valstybė: tik 9 % ekonominiu atžvilgiu aktyvių gyventojų dirba žemės ūkyje, o 46 % – aptarnavimo sferose, 45 % – pramonėje ir statybose.

Prancūzai yra linksmi ir atviri žmonės. Etnografai dėl šio būdo bruožo dažnai juos priešina su santūriais anglais, pedantiškais vokiečiais, judriais ir karštais ispanais ir italais, o ypač su darbščiais šveicarais. Nuo seno dauguma prancūzų išpažįsta katalikų tikėjimą. Paryžiuje yra ir garsi visame pasaulyje Dievo Motinos katedra, o visoje Prancūzijoje daug senų vienuolynų ir bažnyčių. Avinjonas viduramžiais yra buvęs popiežiaus rezidencija. Religija ir tautinė savimonė padėjo iki šiol išlaikyti nacionalinę kultūrą, tradicijas, liaudies papročius, atsispirti pigios amerikietiškos “masinės kultūros” antplūdžiui.

Dauguma (74 %) prancūzų gyvena miestuose. Didžiausi miestai: Paryžius (8,7 mln. gyventojų), Marselis, Lionas, Tulūza, Nica, Strasbūras. Daugelis jų atsirado dar pr.Kr. buvusiais laikais, yra susijęs su romėnų nukariavimais, kurių pėdsakų likę iki šiol. Tai didžiuliai amfiteatrai, romėniškos pirtys, šventyklos. Turistams patrauklūs ir kur kas vėlesni jaukūs senamiesčiai, kurių gatvės skirtos pėstiesiems, o skveruose dažnai gali pamatyti muzikantų, aktorių pasirodymų, kaip, beje, ir metro stotyse. Daugelio žmonių svajonė yra pamatyti Paryžių, jo muziejus, menininkų kvartalus, Eifelio bokštą, naująją
originalią architektūrą; Marselį, kurio net namų sienos dvelkia dar pirmųjų jūrininkų pasakojimais; netoli esančią grafo Montekristo salą…

Gamta

Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis tarytum visos Europos modelis. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai.

Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 2 % ploto yra aukščiau nei 500 m.

Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos žemuma Abi jos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos – Senos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kanalus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – maliarija. Dabar ten turizmo ir poilsio zona.

Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausi iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai.

Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusias upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du herciniai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armonikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.

Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500 – 4000 m Savojos Alpės, kurių smailios snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas (4807 m) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir geriausia buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų klanai. Šį 2000 – 2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai.

Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti abraziniai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje į paviršių išeina senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1362 žodžiai iš 4528 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.