Reformacija europoje
5 (100%) 1 vote

Reformacija europoje

Reformacija Europoje

Reformacija (lot. reformatio – pertvarkymas) – didesnėje Europos dalyje XVI a. vykęs visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir viešpataujančios Katalikų bažnyčios pertvarkymo.

Reformacija davė pradžią protestantizmui – vienai svarbiausių greta stačiatikybės ir katalikybės krikščionybės krypčių, kuri apima daugybę savarankiškų tikėjimų ir Bažnyčių. Protestantizmas įsigalėjo Europos šiaurėje, kai kuriose Vidurio ir Vakarų Europos šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Airijoje, Rytų ir Šiaurės Vokietijoje). Kitose Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse (Olandijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje) įvairių formų protestantizmą išpažįsta maždaug pusė tikinčiųjų. Dabartinio protestantizmo ideologijos ir organizacijos ypatumus daugiausia lėmė jo atsiradimo ir raidos istorija.

Reformacijos tėvynė buvo XVI a. Vokietija.

Vokietijos ūkis ir visuomenė prieš reformaciją

XV a. ir XVI a. pradžioje Vokietija buvo gana nevienodo ekonominio lygio šalis.

Reino srityje ir Dunojaus aukštupio miestuose plėtojosi metalo apdirbimas (ypač ginklų gamyba), įvairios tekstilės pramonės šakos, Tirolyje, Harce ir Saksonijoje – kalnakasyba. Stambiausi pramonės centrai buvo Kelnas, Vormsas ir Achenas – vakaruose, Augsburgas, Niurnbergas, Ulmas – pietuose. Amatų gamyboje viešpatavo cechai, tik kalnakasyboje ir iš dalies tekstilės pramonėje jau plito manufaktūros.

Tuo metu Vokietija buvo svarbus tarptautinės prekybos centras, jungiantis Europos pietus su šiaure, pietvakarius su šiaurės rytais. XVI a. pradžioje Vokietijoje jau kūrėsi stambiosios bankinės – palūkaninės firmos, kurios iš dalies dalyvavao gamyboje (daugiausia kalnakasyboje), iš dalies buvo imperatoriaus ir stambių kunigaikščių kreditorės. Ypač garsėjo Fugeriai, kurių kapitalą sudarė milijonai talerių. Bet greta pažangių buvo ir atsilikusių sričių, ypač šalies centre, kurios nedalyvavao ne tik užsienio, bet ir vidaus prekyboje. Vokietijos verslininkystės centrai kūrėsi šalies pakraščiuose. Ekonominiu atžvilgiu jie buvo labiau susiję ne su vidaus, bet užsienio rinka. Todėl nė vienas Vokietijos miestas negalėjo pasidaryti šalies pramonės ir prekybos centru.

XVI a. pradžioje socialiniai santykiai Vokietijoje buvo labai sudėtingi. Beveik visi visuomenės sluoksniai buvo nepatenkinti valdančiosiosmis feodalų viršūnėmis – kunigaikščiais ir aukštaisiais dvarininkais. Smulkieji bajorai – riteriai, – išradus šaunamuosius ginklus, prarado profesionaliso raitininkų kariuomenės reikšmę ir pamažu nusigyveno. Riteriai su pavydu žiūrėjo į kunigaikščius ir dvarininkus, kurie valdė daug didelių dvarų.

Besiformuojančių buržuaziją – biurgerius (pasiturinčius amatininkus ir pirklius) – erzino kunigaikščių viešpatavimas ir aukštųjų dvasininkų turtai, didžiulės bažnytinės rinkliavos ir pinigų siuntimas į Italiją. Paprasti miestų gyventojai nekentė ir miesto aristokratijos, ir biurgerių bei feodalų. Gausiausią gyventojų sluoksnį – valstiečius – slėgė mokesčiai feodalams, vietiniams kunigaikščiams ir dešimtinė Bažnyčiai. XV a. pabaigoje valstiečiai pradėjo bruzdėti.

Pasaulietinė valdžia ir bažnyčia Vokietijoje

Vokietija buvo politiniu atžvilgiu susiskaldžiusi šalis – feodalinių valstybių ir savarankiškų miestų konfederacija. Silpstančią jos imperatoriaus valdžią mėgino sustiprinti Maksimilianas I Habsburgas (1493 – 1519). Jis bandė kurti centrines įstaigas, kuriom sbūtų pavaldūs visi luomai, taip pat ir stambieji feodalai, bet nesėkmingai. Naujasis imperaorius Karolis V (1519 – 1555) buvo kartu ir Ispanijos karalius. Jis svajojo apie pasaulinę valstybę ir ilgai kariavo su Prancūzijos karaliumi Pranciškumi I. Todėl nesirūpino Vokietijos vidaus reikalais, ir imperatoriaus valdžia dar labaiu nusilpo.

Dėl imperatoriaus valdžios silpnumo nepaprastai reikšmingą ir privilegijuotą padėtį Vokietijoje įgijo Katalikų bažnyčia. Daugelis vyskupų buvo kartu ir imperijos kunigaikščiai. Romos popiežius iš Vokietijos gaudavo didžiules pajamas. Jas sudarė atsiskaitymai nuo dešimtinės, nuo okesčių už paskyrimą į bažnytines tarnybas, nuo prekybos indulgencijomis (nuodėmių atleidimu). Prancūzijoje, Anglijoje ir Ispanijoje Popiežiaus kurijai daugiau ar mažiau ribojo stipri karaliaus valdžia, o Vokietijoje jokių apribojimų nebuvo.

Į turtingą, nepriklausomą, glaudžiai su Roma susijusią dvasininkiją priešiškai žiūrėjo visi kiti vokietijos sluoksniai. Kunigaikščiai pasauliečiai, riteriai ir miestiečiai manė, jog Bažnyčia esanti per brangi, norėjo, kad būtų panaikinti didžiuliai mokesčiai Romai. Feodalams kėlė pavydą didelės Bažnyčios pajamos, plačios valdos, ir jie puoselėjo viltį jas perimti. Valstiečiai aukštuosius dvasininkus laikė ,,ponais”, kuriems reikia mokėti piniginę rentą, dešimtinę ir kitas rinkliavas. Tad Bažnyčios klausimas Vokietijoje įgavo liaudinį pobūdį.

Vokiečių humanistai

Vokietija pasiekdavo ir naujos idėjos iš Italijos, su kuria ji palaikė glaudžius prekybinius, politinius ir bažnytinius ryšius. Nuo XV a. vidurio Vokietijoje pradėjo plisti humanizmo idėjos. Kai kuriuose miestuose atsirado humanistų būrėlių. Vokiečių humanistai daugiausiai dėmesio skyrė ne antikai, kaip
italai, bet Senojo ir Naujojo testamento tyrinėjimui.

Žymiausi humanistai buvo Erazmas Roterdamietis (1469 – 1536) ir Johanas Reichlinas (1455 – 1522). Jų veikaluose be gailesčio išjuokiama Katalikų bažnyčia. Humanistų kūriniai – Erazmo Roterdamiečio ,,Pagiriamasis žodis kvailybei”, Ulricho fon Huteno ir jo bendraminčių išleista sąmojinga astyra ,,Tamsiųjų žmonių laiškai”, – o ypač jų raginimai atsikratyti popiežių ir katalikų dvasininkų viešpatavino rasdavo karštą pritarimą.

Reformacijos Vokietijoje pradžia

Reformacijos pradžia susijusi su Vitenbergo (Saksonija) universiteto profesoriaus, vienuolio Martyno Liuterio (1483 – 1546) vardu. Viešai prabilti Liuterį paskatino didžiulį mastą įgavusi prekyba indulgencijomis.

Iš popiežiaus nusipirkęs pelningą arkivyskupo vietą, Mainco arkivyskupas Albrechtas Brandenbiurgietis pardavinėjo indulgencijas, kad sumokėtų skolą Fugeriams. Protestuodamas prieš tokią begėdišką prekybą, Liuteris 1517 m. spalio 31 d. prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė ,,95 tezes”, kuriose smerkė prekybą indulgencijomis.

Skelbdamas tezes, M. Liuteris dar nemanė nutraukti ryšių su popiežiumi. Ir popiežius Leonas X iš pradžių jas palaikė tik paprsato konkuruojančių voenuolių ordinų ginčo dalimi. Bet Liuteris vis atkakliau priešgyniavo teologijos profesoriams.

1519 m. M. Liuteris jau pareiškė, kad Ba-nyčia gali apseiti ir be popiežiaus. Susitaikymas pasidarė nebeįmanomas. 1520 m. antroje pusėje popiežius išleido bulę, kuria atskyrė Liuterį nuo Bažnyčios. Šią bulę Vitenberho studentai iškilmingai sudegino universiteto kieme. Liuetris į popiežiaus bulę atsakė pamfletu ,,Prieš Antikristo bulę”, kuriame kreipėsi į naująjį imperatorių Karolį V ir patarė sekuliqrizuoti (nusavinti) Bažnyčios žemes Vokietijoje.

Apie liuterį būrėsi įvairūs visuomeniniai sluoksniai – valstiečiai, plebėjau, biurgeriai, dalis bajorų ir net kai kurie kunigaikščiai. Vieni manė, kad atėjo laikas suvesti visas sąskaitas su išnaudotojais, kiti tenorėjo atsikratyti priklausomybės nuo Romos, katalikų hierarchijos ir pralobti konfiskuotų Bažnyčios žemių sąskaita. Liuterio mojymui pritarė nemaža humanistų, tarp jų Ulrichas fon Hutenas ir kitas žymus humanistas Pilypas Melanchtonas. Vyresniosios kartos humanistai – E. Rotertdamietis, J. Reichlinas – prie reformacijso neprisidėjo.

1521 m. M. Liuteris buvo iškviestas į Vormse posėdžiavusų reichstagą (imperijos kunigaikščių ir miestų atstovų susirinkimą), kuriame dalyvavo ir nesenai išrinktas imperatorius Karolis V. Jis rėmė popiežių, kai svarbų sąjungininką kare su Prancūzijos ir maištingaisiais Vokiwtijos kunigaikščiais, todėl buvo griežtai nusiteikęs prieš ereziją. M. Liuteriui buvo pasiūlyta išsižadėti savo pažiūrų, bet jis atsisakė. 1521 m. gegužės mėn. Karolis V įsakė suimti Liuterį. Tačiau Saksonijos kunigaikštis paslėpė ,,nusikaltėlį” savo pilyje Vartburge, kur jis gyveno iki 1522 m. Vartburge Liuteris vertė į vokiečių kalbą Bibliją, kuria vėliau vadovavosi reformuota Krikščionių bažnyčia.

Svarbiausi M. Liuterio mokymo bruožai

M. Liuteris neigė dvasininkijos, kaip tarpininkės tarp žmonių ir Dievo, vaidmenį. Žmogus galįs išganyti sielą tikėjimu, kurį jam tiesiogiai, be Bažnyčios tarpininkavimo, dovanoja Dievas, teigė Liuteris. Ko mokymas apie išganymą, arba tikėjimą ganytojiška Kristaus auka, yra viena svarbiausių protestantizmo dogmų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1285 žodžiai iš 4157 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.