Reformacija ir jos plitimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Reformacija ir jos plitimas Lietuvoje

ĮVADAS

Lietuva – dainų šalis . Lietuviams daina – antroji kalba , jos gaida . Kai žmonės pradėjo kalbėti , pradėjo ir dainuoti . Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių . “Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys . Niūniuodavo motinos , supdamos kūdikį , ir jaunos marčios , sukdamos girnų akmenėlį , susimąsčiusios apie savo sunkią dalią . Dainuodavo jauni broleliai , tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami . Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant , taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama . Ją traukdavo ir jaunas žvejys , išplaukdamas į jūrą , su ilgesiu žvalgydamasis i kopas . O ką besakyti , kai ateidavo darbo pabaigtuvės , vestuvės ar šiaip linksmos sueigos , pobūviai , kada kiekvienas , savo vargą , skurdą ir nedalią pamiršęs , traukdavo dainas , giesmeles iš pilnos krūtinės …”(J. Čiurlionytė)

Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir liūdnos. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus… Dainų tekstuose dažni deminutyvai : mergelė – lelijėlė , gėlelė, darbščioji bitelė , šilo uogelė , darže rūtelė , sedulėlė, liepelė ; bernelis – dobilėlis , sakalėlis , bijūnėlis , berželis , ąžuolėlis ; motinėlė – balta gulbelė , mėlynų marių putelė ; tėvas – ąžuolas , klevas , pilkas karvelėlis ir t.t. Tokie žodžiai liaudies dainom suteikia įpatingo švelnumo .Taip pat lietuvių liaudies dainose daug epitetų , metaforų . Kareivėlis “rasele pasikloja , miglele užsikloja” , martelei “pražydo vargo žiedelis tarpe anytos vartelių” , “daineles , giesmeles po kojų pamynė”. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja . Saulelė šildo , globoja piemenėlius , našlaitėlius . Šiaurus vėjas – nelaimė , negandos ; tamsūs debesys – vargeliai , rūpestėliai ; aukšti kalnai – didi vargai , žemuogėlės – ašarėlės , akmenėliai – rūpestėliai . Liaudies dainose didelę reikšmę turi ir daungaus kūnai , kurie personifikuojami kaip savarankiški , veikiantieji asmenys , ypač epinėje , mitologinėje poezijoje . Visa tai liudija , kad lietuvių liaudies dainos , kaip ir pati Lietuvos gamta , kaip ir jos žmonės , yra nepaprastai švelnios , pilnos tyro džiaugsmo , svajonių , prasmės .

Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas . Tai tarsi gyvas pasakojimas , nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn .



LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ TYRINĖJIMŲ

ISTORIJAPirmieji šaltiniai , kuriose minimi lietuvių liaudies papročiai , laidotuvės , verkavimai ir dainos , siekia X ir net IX amžių . Lietuvių dainas savo raštuose mini J. Dlugošas , M. Mažvydas , J. Bretkūnas , M. Strijkovskis , T. Lepneris , M. Pretorijus ir kt. Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija užrašė Karaliaučiaus universiteto studentas lietuvis Bridžius Gedkantas . Ji buvo paskelbta 1634 metais . Pirmąjį lietuvių liaudies dainų rininį “Dainos” su 85 tekstais ir 7 melodijomis 1825 metais paskelbė Liudvikas Rėza . Dar po keliolikos metų lietuvių liaudies dainų rinkinius su melodijomis išleido E. Budrius , Ch. Berčas , E. Gizevijus , G. H. Naselmanas ,

Fr. Kuršaitis , S . Stanevičius . Tačiau praeityje daugiausia dainų surinko Antanas Juška (1819-1880) – apie 7000 dainų tekstų ir 2000 melodijų . Padedamas brolio Jono Juškos jis jas išleido Kazanėje bei Petrapilyje . Jo surinktos dainos dar ir dabar turi didžiulę mokslinę ir meninę vertę .

XX a. tautosakos rinkimu pirmiausiai rūpinosi Lietuvių Mokslo Draugija, vėliau aukštosios mokyklos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1980 m. pradėtas leisti „Lietuvių liaudies dainynas“, kurį sudarys daugiau kaip 20 tomų.

LIETUVOS ETNOGRAFINĖS SRITYS

Lietuvos teritorija nėra labai didelė . Tačiau atskirose srityse žmonių gyvenimas skiriasi . Šie skirtumai ryškūs kalboje , buityje , papročiuose , savitumas pastebimas ir dainuojamose dainose . Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno nuo seniausių laikų , jie buvo labai sėslūs , ne tik neklajojo po pasaulį , bet ir nesimaišė tarpusavyje . Todėl ir išsaugojo per šimtmečius beveik nepakitusią mūsų kalbą , jos tarmes kievieno krašto žmonių papročius , net tam tikrus jų būdo skirtumus . Kiekvieno Lietuvos krašto savitumus taip pat ryškiai atspindi dainų melodijos , ypač jų intonacinės bei balsų derinimo savybės , dainavimo būdas . Šio požiūriu ryškiausiai išsiskiria DZŪKŪ , AUKŠTAIČIŲ bei ŽEMAIČIŲ dainos . Taip pat dar yra skiriamos ir SUVALKIEČIŲ dainos .

DZŪKŪ

DAINOS

Dzūkija – pietryčių Lietuvos dalis . Šis kraštas dar žmonių pramintas Dainava . Dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas , todel ir dzūkų dainos švelnios , kaip ir dzūkų žmonės , melodingos , vingrios , kaip ir Dzūkijos gamta . Šiame krašte paprastai dainuodavo vienbalses dainas . Dzūkijoje išliko daugiausia advento , kalėdinių , jurginių , sūpuoklinių dainų , raudų . Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo , vestuvinių , kalendorinių dainų . Ypač gražios ir melodingos rūgiapjūtės dainos . Dzūkams būdingas specifinis paryškintas priebalsių išdainavimas . Dzūkų dainų ritmas gana sudėtingas , – dažnai besikeičiančiu metru nereguliariai pasikartojančiais akcentais , kuriantis laisvo , nesuvaržyto pasakojimo įspūdį .

Dzūkai mėgsta dainuoti ir būriu , bet vis vien vienu balsu tas pačias minorines dainas . Dzūkų stilius iš esmės apima ir Suvalkiją ,

Bet čia rečiau pasitaiko senųjų žanrų , ypač kalendorinių , žiemos , pavasario ciklo dainų , taip pat darbo dainų .

PASVARCYK , ANTELA

Pasvarcyk , antela – Nesvarcyk , antela ,

Cykiai plūkaudama Cykiai plūkaudama ,

Pamislyk , mergela , Pamislyk , mergela ,

Už many aidama . Man atsakydama .

– Ar tu moki verpcie , Nei aš pijokėlis ,

Ar tu moki auscie , Nei aš laidokėlis ,

Ar moki , mergela , Tėvo sūnelis ,

Kalne rugius pjaucie ? Žemės artojėlis .– Tu neklausk , berneli ,

Ar aš moku darbo ,

Ciktai pasiklauskie ,

Ar aisiu už tavy .

AUKŠTAIČIŲ DAINOS

Aukštaičių dainos skiriamos į du labai skirtingus stilius – iki tūkstantmečio senumo sutartinės ir kur kas vėlesnio laikotarpio homofoninis dvibalsis ir tribalsis dainavimas .

Sutartinės – unikalus dainų žanras Europoje , o gal ir visame pasaulyje . Sutartinės mus yra pasiekusios , atrodo , iš pačių seniausių laikų . Kad sutartinės yra savarankiškai gyvavusi dainų rūšis , rodo ir tai , jog jų turinys aprėpia įvairiausią tematiką : vaikų gyvenimą , kalendorines šventes ir apiegas , vestuves , darbą , karinius , istorinius įvykius .

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1027 žodžiai iš 3336 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.