Regimosios informacijos apdorojimo neuropsichologija
5 (100%) 1 vote

Regimosios informacijos apdorojimo neuropsichologija

112131

TURINYS

ĮVADAS 3

AKIES SANDARA 4

Akies sandaros trūkumų nulemti regėjimo sutrikimai 5

VAIZDO APDOROJIMAS TINKLAINĖJE 6

Spalvinio regėjimo sutrikimai 7

REGOS TAKAI 9

SIGNALO APDOROJIMAS CENTRINĖSE SISTEMOSE 11

Agnozijos 12

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15

ĮVADAS

Regėjimas – vienas svarbiausių jutimų, teikiančių daugiausia informacijos apie aplinką. Regėjimu žmogus orientuojasi erdvėje, vertina nuotolį, kryptį, daiktų erdvinius ryšius, seka procesų ir reiškinių dinaminius pokyčius, kontroliuoja ir reguliuoja savo judesius ir t.t.

Regėjimo sistema yra sudėtingas įvairių funkcijų derinys, jos veikla „suinteresuoti“ beveik visi analizatoriai (judėjimo, klausos, lytėjimo, uoslės ir kt.), todėl nuo regėjimo funkcijos priklauso daugelio kitų funkcijų veikla.

Regėjimo analizatorius – sudėtinga sensorinė sistema, glaudžiai susijusi su didžiųjų pusrutulių žieve ir požievio struktūromis, sąveikaujanti su judėjimo, taktiliniu, klausos analizatoriais, sudaranti su jais sudėtingus dinaminių sistemų ryšius. Visa tai padeda formuotis sudėtingiems sintetiniams vaizdams įvairiai atspindint daiktus, procesus, reiškinius.

Regos jutimo organą sudaro:

• Periferijoje esantys regėjimo organai – akių obuoliai bei juos apsaugančios ir judinančios struktūros;

• Regėjimo nervas, siunčiantis impulsus regėjimo kanalais į regėjimo centrus galvos smegenyse ir iš jų;

• Regos centrai, esantys vidurinėse ir tarpinėse smegenyse bei smegenų žievės pakaušio srityje [2].

Šiame referate bus aptarta regėjimo analizatoriaus sandara, regimosios informacijos apdorojimas kiekvienoje iš sudėtinių regos jutimo organo dalių bei pagrindiniai regos sensorinės sistemos sutrikimai, lemiantys specifinį regimąjį aplinkos suvokimą.

AKIES SANDARA

1 pav. Akies schema [7]

Svarbiausios žmogaus akies dalys pavaizduotos 1 pav. Žmogaus akis, kuri yra šiek tiek ištįsęs 2,5 cm skersmens rutulys, sudaryta iš kapsulės ir branduolio. Kapsulė sudaryta iš trijų skirtingo storio sluoksnių:

1. išorinis dangalas, odena, yra neperšviečiamas, baltas skaidulinis sluoksnis, dengiantis didumą akies paviršiaus; akies priešakyje odena pereina į skaidrią rageną, tarsi akies langą.

2. ploname viduriniame tamsiai rudame sluoksnyje, gyslainėje, yra daug kraujagyslių ir pigmento, kuris absorbuoja nuklydusius šviesos spindulius. Akies priekyje gyslainė sustorėja ir sudaro žiedo formos krumplyną bei ploną žiedišką raumeninę diafragmą – rainelę, kuri reguliuoja angos, vadinamos vyzdžiu, dydį.

3. vidinis sluoksnis – tinklainė. Joje yra regos receptoriai.

Akies obuolio branduolį sudaro skaidrios, šviesą laužiančios terpės – stiklakūnis, lęšis bei branduolio plyšelius užpildantis vandeninis akies skystis. Tarp rainelės ir stiklakūnio yra skaidrus, bespalvis, abipus išgaubtas darinys – lęšis. Jį supa krumplynas, kurio raumenims įsitempiant arba atsipalaiduojant lęšiukas keičia savo išgaubtumą. Taip akis gali prisitaikyti prie stebimo vaizdo nuotolio. Žiūrint iš arti – krumplyno raumenys susitraukia ir lęšiukas išsigaubia. Tuomet jis stipriau laužia šviesos spindulius. Krumplyno raumenims atsipalaidavus, lęšiukas suplokštėja, tada ryškiau matomi tolimi daiktai [4].

Tarp ragenos, rainelės ir stiklakūnio yra mažytės akies kameros, pilnos skaidraus bespalvio akies kamerų skysčio.

Ragena, akies kameros, lęšiukas ir stiklakūnis sudaro šviesą laužiantį aparatą, kuris veikia panašiai kaip fotoaparatas. Šviesos spinduliai, praėję pro šį aparatą, lūžta ir susikerta tinklainėje, kur susidaro apverstas ir sumažintas vaizdas [3].

Akies sandaros trūkumų nulemti regėjimo sutrikimai

Sferiniai refrakcijos sutrikimai. Jie atsiranda dėl akies obuolio ilgio ir laužiamosios galios neatitikimo. Akies refrakcija sutrinka dėl per didelio arba per mažo akies obuolio augimo.

a) Trumparegystė (miopija) – tai akių refrakcijos (gebėjimo laužti šviesos spindulius) yda, kai žmogus blogai mato tolimus daiktus, nes jų vaizdas susidaro prieš tinklainę. Polinkis trumparegystei paveldimas autosominiu dominantiniu būdu, tuo paaiškinamas miopijos dažnumas. Ši sferinė refrakcijos yda koreguojama spindulius sklaidančiais lęšiais (-dpt), kurie židinio tašką paslenka iki tinklainės.

b) Toliaregystė (hiperopija) –tai akių refrakcijos (gebėjimo laužti šviesos spindulius) yda, kai matomų objektų vaizdas susidaro už tinklainės, todėl žmogus geriau mato toli esančius daiktus, ir blogai – esančius arti. Žiūrėdami į tolį, toliaregiai savo netikslų regėjimą gali kompensuoti be akinių, nevalingai akomoduodami, tačiau tai sukelia netaisyklingą akių padėtį (konvergencija). Ši sferinė refrakcijos yda koreguojama spindulius glaudžiančiais lęšiais (+dpt), kurie židinio tašką perkelia atgal į tinklainę.

Senatvinė toliaregystė (presbiopija). Tai nėra sferinis refrakcijos sutrikimas. Kadangi lęšiukas auga visą gyvenimą, jo ląstelės negali atstumti kapsulės, todėl senstant lęšiuko standumas vis didėja, o sugebėjimas keisti formą – mažėja.

Astigmatizmas – nevienoda dioptrinio aparato laužiamoji galia skirtingose plokštumose. Fiziologinis astigmatizmas apibūdinamas net iki 0,5 dpt stipresniu laužimu ragenos vertikalioje ašyje. Dėl tam tikrų ragenos paviršiaus anomalijų
astigmatizmas būna didesnis kaip 0,5 dpt, ir tuomet jis turi būti koreguojamas cilindriniais lęšiais [5].

VAIZDO APDOROJIMAS TINKLAINĖJE

Vidiniame akies obuolio sluoksnyje, tinklainėje, yra regos receptoriai – lazdelės ir kolbelės. Nerviniai impulsai, kuriuos generuoja lazdelės ir kolbelės, yra perduodami bipolinėms ląstelėms, kurios savo ruožtu perduoda juos toliau ganglinėms ląstelėms. Šių ląstelių skaidulos driekiasi tinklainės priekiniame paviršiuje, atsisukusiame į akies obuolio vidų, irsudaro regos nervą, kuris perduoda nervinius impulsus į galvos smegenis. Lazdelių ir kolbelių yra daug daugiau, negu iš ganglinių ląstelių išeinančių nervinių skaidulų. Tai reiškia, kad prieš siunčiant nervinius impulsus į smegenis lazdelių ir kolbelių teikiama informacija sumuojama ir integruojama. Toje vietoje, kur regos nervas išeina iš tinklainės, nėra lazdelių ir kolbelių, todėl ši vieta vadinama akląja dėme.

Tinklainės centre yra tam tikra vieta, vadinama geltonąja dėme. Tai ovali gelsva sritis, turinti tik kolbelių. Dienos šviesoje geltonoji dėmė yra ryškiausio matymo vieta, o naktį ji beveik nejautri. Tada aktyvios būna likusioje tinklainės dalyje esančios lazdelės.

Aktyvuoti lazdeles pakanka blankios šviesos, todėl šios ląstelės užtikrina naktinį matymą. Lazdelės, kurių akyje yra labai daug (apie 120 mln), taip pat geriau už kolbeles atskiria judesį, bet jos negali užtikrinti ryškaus ir spalvoto vaizdo. Todėl silpnoje šviesoje daiktai atrodo neryškūs ir pilki. Lazdelių išoriniame segmente, diskų membranoje yra daugybė rodopsino molekulių. Rodopsinas yra sudėtinė molekulė, sudaryta iš baltymo (opsino) ir pigmento, kuris yra vitamino A darinys ir vadinamas retinaliu, molekulės. Kai šviesa krenta ant retinalio molekulės, pastaroji pakeičia formą, ir rodopsinas tampa chemiškai aktyvus. Lazdelių išorinio segmento membranoje yra daugybė jonų kanalų, kuriems tamsoje neleidžia užsiverti ciklinis guanozinmonofosfatas (cGMP). Dėl aktyvuoto rodopsino veiklos sumažėja cGMP kiekis, todėl užsidaro kai kurie natrio jonų kanalai. Lazdelių vidus tampa labiau neigiamas, todėl pakinta nervinių impulsų dažnumas iš pradžių bipolinėse, po to ir ganglinėse ląstelėse, kuriomis perduodana informacija į galvos smegenis. Lazdelės jautrios silpnai šviesai todėl, kad viena rodopsino molekulė veikia daug baltymo molekulių, kurios sukelia daugelio cGNP molekulių skilimą. Taigi pradinis dirgiklis sustiprinamas – amplifikuojamas.

Kolbelės, daugiausia susitelkusios geltonojoje dėmėje ir jautrios ryškiai šviesai, atskiria daikto smulkias detales ir spalvą. Spalvotą matymą lemia trijų skirtingų rūšių kolbelės, turinčios pigmentus, vadinamus M (mėlynas), Ž (žalias) ir R (raudonas). Kiekvieną pigmentą sudaro retinalis ir opsinas, bet kiekvieno pigmento opsino sandara šiek tiek skiriasi, todėl skiriasi ir pigmentų šviesos sugėrimo charakteristikos. Manoma, kad spalvos pereinamieji atspalviai dirgina įvairias kolbelių kombinacijas, ir smegenys suvokia atsiunčiamus suminius nervinius impulsus kaip tam tikrą spalvą [3].

Lazdelių ir kolbelių generuoti nerviniai impulsai perduodami bipolinėms ląstelėms, kurios juos toliau perduoda ganglinėms ląstelėms. Yra trijų tipų ganglinės ląstelės:

• P (parvoceliulinės) ląstelės (80%) atpažįsta vaizdo smulkmenas ir spalvas;

• M (magnoceliulinės) ląstelės (10%) apdoroja didelį paviršiaus plotą turinčių objektų vaizdą, ypač jo priekinę dalį ir foną;

• W ląstelės (10%) padeda nustatyti judančius objektus) [5].

Spalvinio regėjimo sutrikimai

Spalvinį regėjimą lemia normalus kolbelių ir jų pigmentų fuknkcionavimas. Jeigu neveikia nors vienas kolbelių tipas, spalvos suvokimas sutrinka. Spalvinio regėjimo sutrikimų formų gali būti įvairiausių: nuo paprasčiausio jautrumo sumažėjimo kuriai nors spektro daliai iki visiško aklumo vienai ar kelioms spalvoms.

Normalų spalvinį regėjimą turintys žmonės vadinami trichromatais. Žmonės, turintys dviejų tipų kolbeles, vadinami dichromatais, turintys tik vienos rūšies kolbeles – monochromatais. Dichromatai akli tik kai kuriems spalvų tonams, o monochromatai –visoms spalvoms. Visiškas aklumas spalvoms dar vadinamas anopija. Tokių žmonių spalvų pasaulis apribotas įvairaus ryškumo pilkomis spalvomis. Monochromatų regėjimas primena juodai baltas fotografijas. Monochromatų regėjimo aštrumas irgi nedidelis, dienos šviesoje jie kenčia nuo akinamo šviesos poveikio dėl didelio lazdelių jautrumo šviesai.

Pagal trūkstamą pigmentą dichromatai skirstomi į protanopus (aklus raudonai spalvai), deuteranopus (aklus žaliai spalvai) ir tritanopus (aklus mėlynai ir violetinei spalvoms). Dažniausiai pasitaikantis spalvinio regėjimo sutrikimas – daltonizmas (protanopija). Protanopai mato tik dviejų tipų atspalvius: geltonus ir mėlynus. Raudonos ir žalios spalvos jie neskiria nuo pilkos. Raudona spalva protanopams atrodo juoda, o deuteranopams visi raudonos spektro dalies spinduliai atrodo gelsvi.

Be minėtų ryškių spalvinio regėjimo anomalijų (dichromazijos ir monochromazijos), būna nežymių, labiau kiekybinio pobūdžio, nukrypimų nuo trichromazijos: vienoje ar kitoje spektro dalyje padidėja slenksčiai (sumažėja jautrumas), spektras pasislenka trumpųjų ar ilgųjų bangų link ir
Tokie sutrikimai vadinami anomališka trichromazija [1]. Yra trys anomališkos trichromazijos: protanomalija (susilpnėjęs raudonos spalvos matymas), deuteranomalija (silpnas žalios spalvos matymas) ir tritanomalija (susilpnėjęs mėlynos ir violetinės spalvos matymas)

REGOS TAKAI

Regimojo nervo ganglinių ląstelių aksonai pasiekia regimųjų nervų kryžmę, ten medialinių tinklainės dalių aksonai susikryžiuoja ir pereina į priešingą (kontralateralinę) pusę. Nuo regimųjų nervų kryžmės prasideda regimieji laidai, besitęsiantys iki šoninių kūnų. Kairįjį regimąjį laidą sudarantys aksonai perduoda informaciją iš dešiniųjų regėjimo lauko pusių, o dešiniojo regimojo laido aksonai – iš kairiųjų regėjimo lauko pusių. Ganglinių ląstelių aksonai pasiekia pretaktilinę sritį (vyzdžio reflekso centras), viršutinį keturkalnio kalnelį (refleksinių akies judesių centras) ir šoninį kelinį kūną. Pastarojo ląstelės patenka į pirminę regimąją žievę V1 (Brodmann‘o 17 laukelis). Kitos žievės regėjimo sritys yra V2, V3, V4 (Brodmann‘o 18 laukelis), mediotemporalinė sritis arba V5 (Brodmann‘o 19 laukelis), infratemporalinė sritis (Brodmann‘o 20 ir 21 laukeliai) ir frontalinis akių valdymo centras (Brodmann‘o 8 laukelis).

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1711 žodžiai iš 3264 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.