Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje

Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje

TURINYS

ĮŽANGA 5

1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika 6

1.1 Nedarbas 13

2. Užimtumas Lietuvoje 15

2.1 Užimtumo palyginimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 18

2.2 Nedarbas – didžiausia regioninio užimtumo problema 20

2.3 Darbo rinkos būklė Akmenės

regione……………………………………………………………

………………23

2.4 Darbo rinkos būklė Kauno

regione……………………………………………………..

…………………………26

IŠVADOS ………………………………………………………………………………..29

LITERATŪRA 30

LENTELĖS

1. lent. Lietuvos ir ES užimtumo

lygis……………………………………………………………..

…….19

2. lent. Gyventojų užimtumas ekonominės veiklos sferose Lietuvoje ir

ES…………………19

3. lent. Laisvų darbo vietų skaičius rajone (1995 –

2002)…………………………………………24

4. lent. Bedarbių skaičius pagal amžių Akmenės

rajone……………………………………………25

5. lent. Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą Akmenės

rajone…………………………………..26

6. lent. Vidutinis metinis užimtųjų skaičius Kauno miesto

savivaldybėje, tūkst………..26

PAVEIKSLAI

1 pav. Užimtumo pokyčiai

Lietuvoje………………………………………………………….

…………16

2. pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 1990 metais,

procentais………………………..17

3 pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 2002 metais,

procentais…………………………17

4 pav. Užimtumas pagal lytį ir išsilavinimą,

procentais…………………………………………….18

5 pav. Regioninis nedarbas,

procentais…………………………………………………………

…………21

6 pav. Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje,

procentais………………………………………………..22

7 pav Darbingo amžiaus gyventojų skaičius

apskrityje……………………………………………..23

8 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas Ak.

Rajone…………………………………………………………24

9 pav. Bedarbių, registruotų Kauno darbo biržoje, skaičiaus

dinamika…………………27

10 pav. Užregistruotų nujų darbo vietų dinamika 2001m……………………………….27

11 pav. Darbo jėgos paklausa pagal išsilavinimą………………………………………..28

ĮŽANGA

Šio kursinio darbo tikslas buvo išanalizuoti regionines

nedarbo (užimtumo) problemas. Ši nagrinėjama tema labai aktualini

mūsų šiandienos gyvenime, nes užimtumo (nedarbo) problemos labai

aktualios Lietuvoje. Mes pasistengėme savo darbe aptarti ir parodyti

bendrą Lietuvos vaizdą, nedarbo ir užimtumo perspektyvoje. Išskyrėme

ir apibrėžėme nedarbo tipus, bei rūšis. Palyginome Lietuvos nedarbo

lygį, jį sąlygojančius veiksnius, problemas su Europos Sąjungos

bendruoju lygiu. Kadangi Lietuva netrukus taps pilnateise ES nare

pateikėme Europos Sąjungos regioninės politikos, užimtumo srityje,

nuostatas bei veikimo kryptis sprendžiant regionines užimtumo

problemas.

Pasirinkę du Lietuvos regionus Akmenės bei Kauno, parodėme jų

priešpriešą užimtumo srityje. Didelė dalis statistinės informacijos

pateikiama grafikų bei lentelių pavidale – tai leidžia geriau

įsisavinti pateikiamą medžiagą.

1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika

Pradėdami nagrinėti užimtumą ir jo problemas pirmiausiai

pateiksime pagrindines sąvokas, kurios naudojamos daugeliuose

valstybės tyrimuose, bei mūsų darbe.

Užimti gyventojai – tiriamo amžiaus gyventojai, tiriamąją savaitę

dirbę bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darbo

užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais)

ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą:

darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimyninėje įmonėje

dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną

(pajamas), savarankiškai dirbantys asmenys.

Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę

neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites

pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai  ieškojo mokamo darbo

įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą,

darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar

dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo

verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą.

Neaktyvūs gyventojai
– gyventojai, nepriskirti užimtųjų ar

bedarbių grupei. Prie jų priskiriami moksleiviai, studentai, namų

šeimininkės, pensininkai, neįgalieji, nuteistieji, asmenys, praradę

viltį rasti darbą.

Darbo jėga – visi užimti gyventojai ir bedarbiai.

Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai

su vienu ar keliais partneriais nuosavoje įmonėje, nuolatiniam darbui

(daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus ir valdantys kontrolinį

įmonės akcijų paketą (turintys privačios nuosavybės teisę). Darbdaviai

įmonės vardu sudaro, keičia ir nutraukia darbo ir kitas sutartis. Jie

yra įsipareigoję mokėti samdomam darbuotojui darbo užmokestį ir

užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse

sutartyse, kituose norminiuose aktuose ar šalių susitarimu

Samdomi darbuotojai – asmenys, sudarantys raštišką arba žodinę

darbo sutartį su įmone, pagal kurią už atliktą darbą jiems bus

sumokėtas sutartas atlyginimas, neatsižvelgiant į įmonės

pajamas. Samdomas darbuotojas už atliktą darbą gauna sutartą darbo

užmokestį arba atlyginimą

Darbo jėgos aktyvumo lygis – darbo jėgos santykis su atitinkamo

amžiaus gyventojais.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su atitinkamo amžiaus

gyventojais.

Visiškas užimtumas – sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio

užimtumo lygį. Bet jis nereiškia nulinio nedarbo. (5)

Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su  bendra ekonomikos

būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamą

užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalys

turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimų

socialines pasekmes, arsenalą. Priemonių visuma, naudojamų darbo rinkos

reguliavimui, sudaro valstybės užimtumo politiką. Šios priemonės – tai

tiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmo

funkcionavimui arba, kitaip tariant, valstybės įsikišimas į ūkio

funkcionavimą. Tokia valstybės elgsena darbo rinkos teorijoje vertinama

įvairiai. Galima skirti dvi pozicijas: neoklasikinę ir Keinso.

Apibrėždami neoklasikų ir Keinso pozicijas galėsime geriau suvokti

užimtumo sampratą.

Neoklasikinė. Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvos

rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai

yra pasiekti maksimalų/pilną užimtumo lygį, esant tam tikram ūkio

išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kad

užimtumo problemos atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra

neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojimas pasak jų, ūkyje

yra per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumo

politikos priemonės. Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybės

kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų

išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina  yra likviduoti tai, kas

trukdo laisvos rinkos funkcionavimui. Pasak jų reikia apriboti

profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo

pašalpas bei panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė, jų

nuomone, turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių

panaikinimą. Tam ji turėtų: 1) tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę

sistemą (apie laisvas darbo vietas bei darbo ieškančiuosius); 2)

efektyviai, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, organizuoti

profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.(2, 22)

Keisnistinė. Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje

šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį

sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo

galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų

mastas). Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus

nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną

gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra

efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas

neišsprendžia užimtumo problemų, o sukelia nuolatinius konfliktus su

dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi

nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir

paslaugoms, norint sumažinti užimtumo problemas (nedarbą), valstybė

turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali

būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia

savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas

(biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų

grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir

pan.).(2,20)

Taigi viena koncepcija pasisako už visišką valstybės kišimąsi į

ūkio funkcionavimą, o kita pasisako už jos nebūtinumą. Vienos ar kitos

koncepcijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. Nuo

XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jau

ir buvo kalbama apie užimtumo politiką, valstybės
vaidmuo tebebuvo

pasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo

politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo situacija labai

pasikeitė: stiprėjo profsąjunginis judėjimas, augo socialiniai fondai,

didėjo socialinės apsaugos sistemos įvairovė, diddėjo regionų

autonomiškumas ir pan. Norėdamos pasiekti socialinį stabilumą daugelis

šalių ėmėsi įvairių valstybinių socialinių programų, kurių viena

pagrindinių dalių buvo regioninės užimtumo programos. Bet 9

dešimtmečio viduryje prasidėjo ekonominė recesija, kuri apėmė beveik

visas išsivysčiusias šalis, tai tiesiogiai atsiliepė ir darbo rinkai,

pradėjo augti nedarbas. Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėta

mažinti mokesčius, tai turėjo poveikį socialinei politikai (taip pat ir

užimtumo): pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas,

mažinamas įdarbinimo įstaigų (darbo biržų) darbuotojų skaičius, net

bandoma sumažinti bedarbio pašalpos dydį (pvz., Kanadoje). Taigi vėl

pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja

valstybės poveikis situacijai darbo rinkoje. (2,35)

Kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, darbo rinkos (užimtumo)

politikos formavimasis yra labai sudėtingas ir prieštaringas procesas.

Pagrindinė priežastis – dvejopas darbo pobūdis : darbas kaip ekonominė

kategorija, ir darbas, kaip socialinė kategorija. Užimtumo politikoje

tai reiškia, kad vienos arba kitos priemonės gali būti efektyvios

ekonominiu požiūriu, bet nepriimtinos socialiniu, arba atvirkščiai.

Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais:

1)     “pasyvus”, t.y. finansinės priemonės, siekiančios

sušvelninti pajamų praradimą (dėl darbo praradimo);

2)     “aktyvus”, t.t priemonės, siekiančios sumažinti nedirbančių

piliečių skaičių.

Pasyvi valstybės užimtumo politika. Šiuo metu įvairios šalys

naudoja įvairias finansines pagalbos bedarbiams (iš dalies praradusiems

darbą) formas. Pagrindinės jų – bedarbio pašalpos. Šalia jų dar yra

pašalpos iš socialinės rūpybos fondų, vienkartinės išmokos

atleidžiamiesiems iš darbo, o kai kuriose šalyse – profsąjunginės kasos

arba privatus draudimas nuo nedarbo. Reikia pabrėžti, kad visose šalyse

pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas ir ne kiekvienas

nedirbantis pilietis turi teisę gauti bedarbio pašalpą. (1, 95)

Viena iš pasyvios užimtumo politikos formų yra ankstesnis

išleidimas į pensiją (ši priemonė taikomaregionuose, kur reorganizuojam

specifinė industrija, pvz., laivų statyklos). Tai yra labai brangi

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1602 žodžiai iš 5317 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.