Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje
TURINYS
ĮŽANGA 5
1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika 6
1.1 Nedarbas 13
2. Užimtumas Lietuvoje 15
2.1 Užimtumo palyginimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 18
2.2 Nedarbas – didžiausia regioninio užimtumo problema 20
2.3 Darbo rinkos būklė Akmenės
regione……………………………………………………………
………………23
2.4 Darbo rinkos būklė Kauno
regione……………………………………………………..
…………………………26
IŠVADOS ………………………………………………………………………………..29
LITERATŪRA 30
LENTELĖS
1. lent. Lietuvos ir ES užimtumo
lygis……………………………………………………………..
…….19
2. lent. Gyventojų užimtumas ekonominės veiklos sferose Lietuvoje ir
ES…………………19
3. lent. Laisvų darbo vietų skaičius rajone (1995 –
2002)…………………………………………24
4. lent. Bedarbių skaičius pagal amžių Akmenės
rajone……………………………………………25
5. lent. Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą Akmenės
rajone…………………………………..26
6. lent. Vidutinis metinis užimtųjų skaičius Kauno miesto
savivaldybėje, tūkst………..26
PAVEIKSLAI
1 pav. Užimtumo pokyčiai
Lietuvoje………………………………………………………….
…………16
2. pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 1990 metais,
procentais………………………..17
3 pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 2002 metais,
procentais…………………………17
4 pav. Užimtumas pagal lytį ir išsilavinimą,
procentais…………………………………………….18
5 pav. Regioninis nedarbas,
procentais…………………………………………………………
…………21
6 pav. Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje,
procentais………………………………………………..22
7 pav Darbingo amžiaus gyventojų skaičius
apskrityje……………………………………………..23
8 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas Ak.
Rajone…………………………………………………………24
9 pav. Bedarbių, registruotų Kauno darbo biržoje, skaičiaus
dinamika…………………27
10 pav. Užregistruotų nujų darbo vietų dinamika 2001m……………………………….27
11 pav. Darbo jėgos paklausa pagal išsilavinimą………………………………………..28
ĮŽANGA
Šio kursinio darbo tikslas buvo išanalizuoti regionines
nedarbo (užimtumo) problemas. Ši nagrinėjama tema labai aktualini
mūsų šiandienos gyvenime, nes užimtumo (nedarbo) problemos labai
aktualios Lietuvoje. Mes pasistengėme savo darbe aptarti ir parodyti
bendrą Lietuvos vaizdą, nedarbo ir užimtumo perspektyvoje. Išskyrėme
ir apibrėžėme nedarbo tipus, bei rūšis. Palyginome Lietuvos nedarbo
lygį, jį sąlygojančius veiksnius, problemas su Europos Sąjungos
bendruoju lygiu. Kadangi Lietuva netrukus taps pilnateise ES nare
pateikėme Europos Sąjungos regioninės politikos, užimtumo srityje,
nuostatas bei veikimo kryptis sprendžiant regionines užimtumo
problemas.
Pasirinkę du Lietuvos regionus Akmenės bei Kauno, parodėme jų
priešpriešą užimtumo srityje. Didelė dalis statistinės informacijos
pateikiama grafikų bei lentelių pavidale – tai leidžia geriau
įsisavinti pateikiamą medžiagą.
1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika
Pradėdami nagrinėti užimtumą ir jo problemas pirmiausiai
pateiksime pagrindines sąvokas, kurios naudojamos daugeliuose
valstybės tyrimuose, bei mūsų darbe.
Užimti gyventojai – tiriamo amžiaus gyventojai, tiriamąją savaitę
dirbę bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darbo
užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais)
ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą:
darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimyninėje įmonėje
dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną
(pajamas), savarankiškai dirbantys asmenys.
Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę
neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites
pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo
įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą,
darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar
dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo
verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą.
Neaktyvūs gyventojai
– gyventojai, nepriskirti užimtųjų ar
bedarbių grupei. Prie jų priskiriami moksleiviai, studentai, namų
šeimininkės, pensininkai, neįgalieji, nuteistieji, asmenys, praradę
viltį rasti darbą.
Darbo jėga – visi užimti gyventojai ir bedarbiai.
Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai
su vienu ar keliais partneriais nuosavoje įmonėje, nuolatiniam darbui
(daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus ir valdantys kontrolinį
įmonės akcijų paketą (turintys privačios nuosavybės teisę). Darbdaviai
įmonės vardu sudaro, keičia ir nutraukia darbo ir kitas sutartis. Jie
yra įsipareigoję mokėti samdomam darbuotojui darbo užmokestį ir
užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse
sutartyse, kituose norminiuose aktuose ar šalių susitarimu
Samdomi darbuotojai – asmenys, sudarantys raštišką arba žodinę
darbo sutartį su įmone, pagal kurią už atliktą darbą jiems bus
sumokėtas sutartas atlyginimas, neatsižvelgiant į įmonės
pajamas. Samdomas darbuotojas už atliktą darbą gauna sutartą darbo
užmokestį arba atlyginimą
Darbo jėgos aktyvumo lygis – darbo jėgos santykis su atitinkamo
amžiaus gyventojais.
Užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su atitinkamo amžiaus
gyventojais.
Visiškas užimtumas – sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio
užimtumo lygį. Bet jis nereiškia nulinio nedarbo. (5)
Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su bendra ekonomikos
būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamą
užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalys
turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimų
socialines pasekmes, arsenalą. Priemonių visuma, naudojamų darbo rinkos
reguliavimui, sudaro valstybės užimtumo politiką. Šios priemonės – tai
tiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmo
funkcionavimui arba, kitaip tariant, valstybės įsikišimas į ūkio
funkcionavimą. Tokia valstybės elgsena darbo rinkos teorijoje vertinama
įvairiai. Galima skirti dvi pozicijas: neoklasikinę ir Keinso.
Apibrėždami neoklasikų ir Keinso pozicijas galėsime geriau suvokti
užimtumo sampratą.
Neoklasikinė. Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvos
rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai
yra pasiekti maksimalų/pilną užimtumo lygį, esant tam tikram ūkio
išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kad
užimtumo problemos atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra
neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojimas pasak jų, ūkyje
yra per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumo
politikos priemonės. Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybės
kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų
išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina yra likviduoti tai, kas
trukdo laisvos rinkos funkcionavimui. Pasak jų reikia apriboti
profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo
pašalpas bei panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė, jų
nuomone, turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių
panaikinimą. Tam ji turėtų: 1) tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę
sistemą (apie laisvas darbo vietas bei darbo ieškančiuosius); 2)
efektyviai, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, organizuoti
profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.(2, 22)
Keisnistinė. Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje
šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį
sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo
galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų
mastas). Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus
nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną
gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra
efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas
neišsprendžia užimtumo problemų, o sukelia nuolatinius konfliktus su
dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi
nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir
paslaugoms, norint sumažinti užimtumo problemas (nedarbą), valstybė
turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali
būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia
savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas
(biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų
grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir
pan.).(2,20)
Taigi viena koncepcija pasisako už visišką valstybės kišimąsi į
ūkio funkcionavimą, o kita pasisako už jos nebūtinumą. Vienos ar kitos
koncepcijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. Nuo
XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jau
ir buvo kalbama apie užimtumo politiką, valstybės
vaidmuo tebebuvo
pasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo
politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo situacija labai
pasikeitė: stiprėjo profsąjunginis judėjimas, augo socialiniai fondai,
didėjo socialinės apsaugos sistemos įvairovė, diddėjo regionų
autonomiškumas ir pan. Norėdamos pasiekti socialinį stabilumą daugelis
šalių ėmėsi įvairių valstybinių socialinių programų, kurių viena
pagrindinių dalių buvo regioninės užimtumo programos. Bet 9
dešimtmečio viduryje prasidėjo ekonominė recesija, kuri apėmė beveik
visas išsivysčiusias šalis, tai tiesiogiai atsiliepė ir darbo rinkai,
pradėjo augti nedarbas. Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėta
mažinti mokesčius, tai turėjo poveikį socialinei politikai (taip pat ir
užimtumo): pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas,
mažinamas įdarbinimo įstaigų (darbo biržų) darbuotojų skaičius, net
bandoma sumažinti bedarbio pašalpos dydį (pvz., Kanadoje). Taigi vėl
pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja
valstybės poveikis situacijai darbo rinkoje. (2,35)
Kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, darbo rinkos (užimtumo)
politikos formavimasis yra labai sudėtingas ir prieštaringas procesas.
Pagrindinė priežastis – dvejopas darbo pobūdis : darbas kaip ekonominė
kategorija, ir darbas, kaip socialinė kategorija. Užimtumo politikoje
tai reiškia, kad vienos arba kitos priemonės gali būti efektyvios
ekonominiu požiūriu, bet nepriimtinos socialiniu, arba atvirkščiai.
Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais:
1) “pasyvus”, t.y. finansinės priemonės, siekiančios
sušvelninti pajamų praradimą (dėl darbo praradimo);
2) “aktyvus”, t.t priemonės, siekiančios sumažinti nedirbančių
piliečių skaičių.
Pasyvi valstybės užimtumo politika. Šiuo metu įvairios šalys
naudoja įvairias finansines pagalbos bedarbiams (iš dalies praradusiems
darbą) formas. Pagrindinės jų – bedarbio pašalpos. Šalia jų dar yra
pašalpos iš socialinės rūpybos fondų, vienkartinės išmokos
atleidžiamiesiems iš darbo, o kai kuriose šalyse – profsąjunginės kasos
arba privatus draudimas nuo nedarbo. Reikia pabrėžti, kad visose šalyse
pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas ir ne kiekvienas
nedirbantis pilietis turi teisę gauti bedarbio pašalpą. (1, 95)
Viena iš pasyvios užimtumo politikos formų yra ankstesnis
išleidimas į pensiją (ši priemonė taikomaregionuose, kur reorganizuojam
specifinė industrija, pvz., laivų statyklos). Tai yra labai brangi