Regioniniai konfliktai
5 (100%) 1 vote

Regioniniai konfliktai

1121314151

Reziumė

Darbo tema – „Regioniniai konfliktai“. Pasirinkau šią užduotį, norėdamas daugiau sužinoti apie valstybių tarpusavio santykius, nuo seno tarp jų besitęsiančius konfliktus, jų priežastis, reguliavimo būdus. Mane taip pat labai sudomino dabar gan aktualus ir didelę įtaką tarptautinei politikai darantis reiškinys – terorizmas.

Kūrybinis-projektinis darbas susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje supažindinu skaitytoją su pagrindinėmis konfliktų rūšimis bei jų reguliavimo būdais. Antrojoje dalyje plačiau aprašau pagrindinę terorizmo atmainą, politinį terorizmą, ir jo rūšis. Darbo pabaigoje pateikiu teroristinių grupuočių sąrašą ir dešimties Federalinio tyrimų biuro labiausiai ieškomų teroristų dosjė.

Tyrimo objektas yra regioniniai konfliktai. Darbo tikslas ir uždavinys trumpai supažindinti skaitytoją su regioninių konfliktų specifika bei terorizmo ištakomis, keliamu pavojumi pasaulinei demokratinei bendruomenei.

Mano nuomone, šis darbas man buvo labai naudingas, nes padėjo geriau suprasti regioninių konfliktų ir terorizmo svarbą tarptautinei politinei sistemai. Įgytą patirtį ir žinias manau ateityje panaudoti studijuojant tarptautinius santykius universitete.

Turinys

Įžanga 4

Konfliktai 5

Etniniai konfliktai 7

Karas ir kariniai konfliktai 9

Konfliktų reguliavimas 10

Terorizmas 12

Politinis terorizmas 12

Kova su terorizmu 13

Terorizmo rūšys 15

Nacionalinis terorizmas 15

Religinis terorizmas 15

Valstybinis terorizmas 15

Kairiojo sparno terorizmas 16

Dešiniojo sparno terorizmas 16

Anarchistinis terorizmas 16

Partizaniniai judėjimai 16

Išvados 17

Literatūra 18

Įžanga

Sparčiai keičiantis tarptautinei sistemai, augant valstybių ir jose esančių gyventojų skaičiui ir dėl visuotinės globalizacijos procesų, daugėja ir regioninių konfliktų, trikdančių valstybių bendradarbiavimą, ekonominį ir kultūrinį vystymąsi, ir netgi nusinešančių daugybę gyvybių bei sunaikinančių žmonijos kultūrines vertybes. Tapo svarbu išmokti identifikuoti šiuos konfliktus, nustatyti jų rūšį ir juos sureguliuoti. Kai kuriose valstybėse tam netgi buvo įkurti Taikos tyrimų institutai. Tačiau pastaruoju metu pradėjo ryškėti (iki 2001 09 11 į tai nelabai buvo kreipiamas dėmesys) nauja konflikto forma – terorizmas. Skirtingai nuo kitų konfliktų, jo neįmanoma sureguliuoti, nes jį atlieka fanatikai, aklai įsitikinę savo teisumu. Teroristų tikslas – atkreipti į save kuo didesnį pasaulinės bendruomenės dėmesį, tam naudojant necivilizuotas priemones, t.y. išžudant kuo didesnį skaičių nekaltų civilių. Dėl šios priežasties demokratinėse valstybėse vienintelė šio konflikto reguliavimo forma yra negailestinga kova.

Darbo tikslas – supažindinti skaitytoją su regioniniais konfliktais, terorizmu ir jų ištakomis bei svarba. Dalį informacijos rinkau iš interneto, kitą „sėmiausi“ iš knygų. Ieškodamas informacijos pastebėjau, kad šiomis temomis internete lietuviškų straipsnių ar puslapių beveik nėra, tad, manau, kad šis darbas labai pravers kitiems. (Ateityje galbūt netgi būtų galima šiomis temomis sukurti atskirą WWW puslapį.)

Konfliktai

Socialinių mokslų kontekste konfliktas yra suvokiamas kaip kova dėl statuso, valdžios, gėrybių arba savo vertybių įtvirtinimo. Šioje kovoje konflikto dalyviai nori ne tik pasiekti trokštamą tikslą, bet ir nugalėti, eliminuoti ar net sunaikinti savo priešininką.

Konfliktai ir tarptautinė sistema. Plačiąja prasme tarptautinė sistema reiškia savarankiškų politinių esybių sąveikaujančių tarpusavyje tam tikra tvarka ir tam tikru dažnumu derinį.

Valstybės yra pagrindiniai tarptautinės sistemos subjektai, bet tarptautinių santykių dalyvės yra ne tik jos. Tarptautinių santykių komponentai yra įvairaus lygmens politinės, ekonominės organizacijos, politinės ir teisinės normos, politinė sąmonė ir kultūra. Todėl tarptautinė sistema, lyginant su vidaus politine sistema, yra daug konfliktiškesnė. Griežta valstybių politinių sistemų centralizacija nors ir negali eliminuoti, bet maksimaliai riboja konfliktus. Tuo tarpu tarptautinė sistema yra decentralizuota, bendravimas yra ribotas ir sąlygiškas ir kartais virsta anarchija.

Sąveika tarp tarptautinės sistemos sudedamųjų dalių ir jos visumos priklauso nuo istorinės jos prigimties. Šiuolaikinės tarptautinės tvarkos (arba visuotinės tarptautinės sistemos) modelis yra vadinamas Vestfalijos modeliu.

Jis susiklostė Europoje ir vyravo iki pat 1945 m. (Kai kurių tyrėjų nuomone išlieka iki šiolei, nepaisant JTO egzistavimo ir dabartinės politinės „tautų bendrijos“, „naujosios pasaulio tvarkos“ ir t.t.) Šio modelio struktūra yra pasaulio bendruomenė sudaryta iš suverenių valstybių, kurių kiekviena siekia savų interesų dažnai naudodama jėgą. Jos susiję diplomatiniais ryšiais, bet realus bendradarbiavimas yra labai ribotas, todėl, kad savus nacionalinius interesus siekiama įtvirtinti nepaisant nieko. Šiame modelyje vyrauja efektyvumo principo logika. Tai reiškia, kad teisėta yra tai, kam kiti priversti pritarti. Nors negalima nuneigti to, kad tarptautinė visuomenė pastaruoju metu sugeba nustatyti tam tikras elgesio taisykles, bet iš esmės valstybės nepripažįsta kieno nors viršenybės, tarptautinė bendruomenė joms nėra autoritetinga valdžia. Todėl
tarptautiniuose santykiuose konfliktai yra labai dažni, o jų intensyvumo skalė labai plati – pradedant jėgos politika, grasinimais panaudoti jėgą ir baigiant tikru karu.

Tarptautinių konfliktų ypatumai. Dažniausiai konfliktas apibrėžiamas kaip abipusis priešiškumas (nesuderinamumas). Tačiau kartais jis yra apibūdinamas kaip negalėjimas vienu metu patenkinti konflikto dalyvių interesų.

Konflikto raida apibūdinama kaip trijų fazių ciklas (teorinis modelis):

kilimo fazė,

prievartos fazė,

reguliavimo fazė.

Realiai visos trys fazės gali kartotis ir keisti viena kitą. Reguliavimo fazė būna nutraukiama prievartos protrūkių, o, kartais, bandymas sureguliuoti konfliktą sukelia naujas problemas ir gali išprovokuoti naują konfliktą. Kai kada konflikto dalyviams besitęsiantis konfliktas yra naudingesnis negu nepriimtinas jo sureguliavimas. Tokie „uždelsti konfliktai“ dažnai būna etniniai konfliktai.

Labai svarbi sąvoka, nagrinėjant ir bandant sureguliuoti tarptautinius konfliktus, yra jų simetriškumas/asimetriškumas. Jis nustatomas ne tik įvertinus konflikto dalyvių galią, bet ir detaliai išanalizavus jo priežastis, bei visų esamų ir galimų dalyvių skaičių.

Konfliktai yra skirstomi į tipus pagal tai, kaip jie yra išreiškiami:

Konfliktas gali būti išreiškiamas per egzistuojančius ir pripažintus tarptautinius kanalus – JTO, įvairias kitas tarptautines organizacijas, per konkrečias diplomatijos normas. Tai įvairūs diplomatiniai protestai, pasiuntinių atšaukimas, paskelbimas „persona non grata“ ir t.t.

Konfliktai, kurie nėra priešiški jau egzistuojančioms normoms, bet peržengia diplomatinio mandagumo ribas. Tai sankcijos, diplomatinių santykių nutraukimas ir kt.

Konfliktai, kurie sugriauna jau egzistuojančius kanalus ir jiems sureguliuoti reikia kurti naujas procedūras ir mechanizmus. Tokių konfliktų tipui priklauso kariniai konfliktai.

Konfliktus dar galima skirstyti į valstybės vidaus ir tarpvalstybinius konfliktus. O laikant išeities tašku priežastis dėl kurių jie kyla ir stebint jų plėtojimąsi galima teigti, kad tarptautiniai konfliktai būna: ideologiniai, teritoriniai, etniniai, religiniai, kariniai. Neretai jie būna mišrūs – ginčas dėl teritorijos perauga į karinį susidūrimą, o ideologinis konfliktas virsta ideologiniu karu.

Etniniai konfliktai

Patys dažniausi konfliktai pasaulyje yra bendruomeniniai arba etniniai konfliktai. Politiškai aktyvios bendruomenės jungia 900 mln. žmonių arba 1/6 pasaulio gyventojų. Nuo 1945 m. 1/5 iš jų nuolat protestavo, sukildavo arba imdavosi teroro veiksmų.

Etninės grupės yra labai įvairios. Pagrindinis veiksnys, kuris vienija vieną ar kitą bendruomenę, yra psichologinis: jos nariai jaučia savo priklausomybę būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį , kultūrinį, religinį ir t.t. skirtingumą nuo kitų grupių.

Etninių grupių klasifikacija yra labai sudėtinga. Pagrindinės dvi grupės, kurias galima išskirti gana aiškiai yra:

Tautos, koncentruotos kompaktiškai kurioje nors teritorijoje, ir kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių prarado savo politinį savarankiškumą, išlaiko savo kalbinį ir kultūrinį identitetą ir siekia separatizmo arba autonomijos.

Mažumos, kurios dėl savo tautinės, imigrantinės kilmės, ekonominio vaidmens, ar religijos turi apibrėžtą politinį arba socialinį – ekonominį statusą ir siekia į išsaugoti ar pagerinti.

Tautos skirstomos į:

Etnonacionalistai. Tai santykinai didelės, koncentruotos vienoje teritorijoje grupės, kurios buvo politiškai nepriklausomos ir nepriklausomybę prarado dėl įvairių istorinių aplinkybių. Tokioms grupėms (jų yra apie 80) paprastai būdinga aukštai išvystyta tautinė savimonė. Priskiriama: dalis buvusios TSRS tautų, kroatai buvusioje Jugoslavijoje, kurdai, Rytų Timoro gyventojai.

Čiabuvių tautos. Tai Amerikos indėnai, Australijos aborigenai, Afrikos masajai ir kt. Nuo etnonacionalistų juos skiria žemesnis ekonominio išsivystymo lygis. Tik paskutiniaisiais dešimtmečiais pradėjo formuotis jų grupinio identiteto samprata ir kurtis politinės organizacijos.

Mažumos skirstomos į:

Etnoklasės. Imigrantai iš kitų šalių, buvusių kolonijų. Visi šios grupės atstovai reikalauja aukštesnio statuso visuomenėje. Priskiriama: JAV afroamerikiečiai, imigrantai iš buvusių kolonijų Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, kiniečiai, gyvenantys Pietų Azijos šalyse, korėjiečiai gyvenantys Japonijoje ir kt.

Karingos sektos. Šiai grupei priskiriamos 45 politizuotos mažumos, daugiausiai musulmonai. Jai taip pat galima priskirti ir tas grupes, kurios identifikuoja savo tautinę kovą su religine kova. Priskiriama: Izraelio arabai, malajiečių musulmonai Tailande, sunitų, šiitų ir druzų bendruomenės Libane, Šiaurės Airijos katalikai, Indijos sikhai ir kašmyrai ir kt.

Konkuruojančios bendruomenės. Daugiausiai būdinga Afrikai, Viduriniams Rytams ir Azijai. Daugelyje šių regionų valstybių dėl valdžios kovoja kelios bendruomenės. Stipresnioji iš jų dažnai siekia išlaikyti savo valdžią ir bandymai sudaryti koalicijas iš skirtingų bendruomenių dažniausiai nesėkmingi. Tokių bendruomenių identitetas yra kultūrinis, religinis ir kalbinis. Tai yra gentys ir klanai besivaržantys dėl politinės valdžios.

Visa šiuolaikinės visuomenės istorija rodo, kad bendruomeninių grupių
procesas nenutrūksta. Jis yra labai įvairiapusis ir dažnai vienai ir tai pačiai grupei yra būdingi kelių anksčiau paminėtų grupių tipai. Labai dažnai bendruomenės pojūtį sustiprina būtent konfliktas. Afrikos kontinente tautų ir valstybių formavimosi procesai vyksta konflikto sąlygomis. Šiuolaikinė pasaulio globalizacija, pirmiausiai ekonomikos ir komunikacijų sferoje, didina grupių tarpusavio įtampą ne tik Trečiojo pasaulio šalyse. Su nelegalių imigrantų problema jau susidūrė visos Europos valstybės, neišskiriant nei Lietuvos.

Pagrindinė bendruomeninių konfliktų ypatybė yra ta, kad jie, nors ir vykdami vienoje valstybėje, dažnai išprovokuoja ir tarpvalstybinius konfliktus. Tokie konfliktai ilgai užtrunka, o humanitarinės jų pasekmės yra labai skaudžios. Žūsta šimtai tūkstančių ar net milijonai civilių gyventojų.

Etninių/bendruomeninių konfliktų reguliavimas yra pats aktualiausias tarptautinės bendruomenės uždavinys. Pirmoji šio proceso problema yra nustatyti bendruomeninių konfliktų modelius ir jų raidos tendencijas.

Galima skirti tris etninių grupių politinės veiklos/strategijos formas:

neprievartinis protestas;

protestas, kurio metu imamasi prievartos;

maištas.

Protestu (nesvarbu prievartiniu ar ne) siekiama pakeisti politiką vykdomą grupės atžvilgiu. Tuo tarpu maišto metu reikalaujama fundamentalių pasikeitimų vyriausybėje ir naujų valdžios ir grupių santykių. Protesto metu naudojama prievarta yra spontaniška ir dažniausiai tėra atsakas į kariuomenės ar policijos veiksmus. Maišto metu prievarta yra tikslinga ir suplanuota, o jos skalė svyruoja nuo atskirų išpuolių ir teroristinių aktų iki plataus pobūdžio karinių veiksmų.

Karas ir kariniai konfliktai

Karas yra plataus masto organizuotas karinės jėgos panaudojimas, sprendžiant politinių darinių tarpusavio santykius. Vienas iš šių darinių paprastai būna nacionalinė valstybė. Tokia samprata leidžia atskirti karo fenomeną aplamai nuo įvairių kitų prievartos aktų, tokių kaip maištas arba terorizmas.

Žmogus naudoja jėgą norėdamas patenkinti savo interesus, iškovoti valdžią, nugalėti oponentą per visą savo egzistencijos Žemėje laikotarpį. Tačiau per pastaruosius du šimtmečius padėtis keitėsi dviem aspektais.

Labai išaugo karinių veiksmų mastas. Jeigu laikotarpiui iki Napoleono būdingi lokaliniai karai, kurie daugiau ar mažiau būdavo kontroliuojami diplomatų, tai XIX amžius pagimdė totalinius XX amžiaus karus. Atsiradus branduoliniam ginklui lokaliniai karai aplamai tapo reliatyviu dalyku.

Keitėsi poveikis civiliams gyventojams. Žiaurus kariškių elgesys su civiliais yra senas reiškinys. Europoje jis truko tol, kol XVII amžiuje pradėjo rastis nedidelės labiau profesionalios kariuomenės, buvo organizuotas jų aprūpinimas. Kariuomenės paprastai kaudavosi atokiau nuo gyvenamų vietų ir civiliai gyventojai nebuvo karo „taikiniai“.

Padėtis vėl pradėjo keistis nuo Prancūzijos revoliucijos laikų (1789 – 1794 m.) kai buvo pradėta visuotinė mobilizacija. Nuo to laiko žmonių nuostoliai kare darėsi vis didesni. Pirmasis pasaulinis karas jau buvo modernus totalinis karas. Jo metu naudojami ginklai žudė ne tik kareivius, bet ir civilius gyventojus. 1915 m. Buvo įvykdyta ir pirmoji suplanuota ataka prieš taikius gyventojus. Tais metais Zeppelin orlaiviai atakavo Angliją.

Antrojo pasaulinio karo metais taikūs gyventojai tapo pagrindinėmis karo aukomis. 33% visų žuvusių jo metu sudarė kariškiai, o 67% civiliai gyventojai. Taikių gyventojų žudymas, miestų, tankiai gyvenamų rajonų bombardavimas buvo pagrįstas ir ideologiškai. Vokietija išvystė „Blitzkrieg“ taktiką, kurios esmė buvo greitas priešo teritorijos užgrobimas, o tai nesuteikdavo taikiems gyventojams galimybės išsigelbėti. Savo ruožtu sąjungininkai bombardavo Vokietijos miestus siekdami sunaikinti karinę pramonę.

Laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo laikantis europocentristinio požiūrio dažnai vadinamas „pokariniu“. Tačiau nuo 1945 metų įvairiose pasaulio šalyse vyko 200 karinių konfliktų. Bendras karinių konfliktų skaičius nuolat auga: jeigu 1945 – 1989 m. kilo 105 kariniai konfliktai, tai 1989 – 1995 m. 95. pagrindinė karinių konfliktų raidos tendencija yra ta, kad mažėja tarp valstybių vykstančių konfliktų skaičius, o valstybių viduje jie darosi vis dažnesni. Tai iš dalies paaiškina tai, kad nuo 1945 metų išsivystė teisinės ir politinės priemonės, kurių metu valstybės taikiai sureguliuoja tarpusavio ginčus.

Aiškinantis karinių konfliktų problemą iškyla klausimai bendri aiškinantis bet kokio pobūdžio konfliktą – dėl ko jis vyksta, kas jo dalyviai, kada jis prasideda. Teoriškai pagrįsto karinio konflikto apibrėžimo nėra. SIPRI dokumentuose jis apbūdinamas kaip ilgai trunkanti kova tarp dviejų valstybių karinių pajėgų, arba vyriausybės ir ginkluotų opozicijos padalinių. Konfliktą siūloma laikyti kariniu jeigu jo metu žūsta 1000 žmonių. Remiantis šiuo apibūdinimu, kariniai konfliktai nelaikytini ypatinga, specifine konfliktų rūšimi. Juos būtų galima kvalifikuoti kaip aukščiausią prievartos fazę.

Visus pastarojo laikotarpio karinius konfliktus galima suskirstyti į tris kategorijas:

žemo intensyvumo – žuvusių skaičius per visą konflikto laikotarpį nesiekia 100 žmonių;

vidutinio intensyvumo
– žuvusių skaičius yra daugiau nei 1000 žmonių;

karas – žuvusių skaičius viršija 1000 per metus.

Statistiniai duomenys rodo, kad mažėja žemo intensyvumo konfliktų ir konfliktų, kurie kvalifikuojami kaip karai, skaičius. Didžiausią konfliktų dalį sudaro vidutinio intensyvumo konfliktai.

Pastaruoju metu į karinius konfliktus vis dažniau perauga valstybės vidaus konfliktai. Jie pavojingi todėl, kad jiems plėtojantis išauga dalyvių skaičius. „Trečiasis“ konflikto dalyvis paprastai yra pageidaujamas vienos pusės. Kita griežtai protestuoja prieš jo dalyvavimą. Todėl kartais sunku vienareikšmiškai identifikuoti tarpvalstybinį arba valstybės vidaus konfliktą. Kiekviena konfliktuojanti pusė traktuoja jį skirtingai. Kyla klausimas, ar trečiosios pusės bandymai sureguliuoti konfliktą nepaverčia valstybės vidaus konflikto tarpvalstybiniu.

Pagrindinis klausimas analizuojant karinius konfliktus, yra klausimas ar tarptautinė bendruomenė pajėgi sutrukdyti šiems konfliktams peraugti į lokalinius ar net globalinius karus. Daugelio valstybių ir regioninių organizacijų bei JTO pastangos neleido šiems konfliktams įgauti platesnio masto. Tai nereiškia tarpvalstybinių karinių konfliktų pabaigos, bet rodo, kad galima išvengti jų peraugimo į karą.

Konfliktų reguliavimas

Konfliktų sprendimo procese dalyvauja labai įvairūs tarptautinių santykių sistemos subjektai: JTO, įvairios regioninės tarptautinės organizacijos, valstybės, nevyriausybinės organizacijos ir t.t. Jie taiko labai įvairius metodus ir vaidina labai nevienareikšmį vaidmenį kiekvieno konkretaus konflikto metu.

Vienas dažniausiai sutinkamų terminų, kalbant apie konfliktų reguliavimą yra intervencija. Ji apima labai platų priemonių konfliktui sureguliuoti spektrą, kurias sudaro tarpininkavimas, taikos palaikymo pajėgų panaudojimas, stebėjimas, ar yra laikomasi susitarimų, humanitarinė pagalba konflikto aukoms, taikos pajėgų išdėstymas tarp abiejų konfliktuojančių pusių ir, galiausiai, tiesioginė karinė parama tam konflikto dalyviui, kuris pripažįstamas nukentėjusia puse. Intervencija plačiausia prasme yra bet koks įsikišimas į konfliktą.

Tarpininkavimas. Tarpininkavimas tai yra konfliktų sprendimo būdas, kai trečiasis dalyvis padeda dviems (arba ir daugiau) konfliktuojančių pusių išspręsti problemą nenaudojant jėgos. Šis konfliktų reguliavimo būdas buvo žinomas jau senųjų civilizacijų laikais. Šiuolaikinėje tarptautinėje sistemoje, kurioje dažnai nepaisoma priimtų normų ir taisyklių, JTO autoritetas yra dar gana ribotas, kuriasi naujos valstybės, auga nevalstybinių tarptautinės sistemos dalyvių skaičius, tarpininkavimas įgyja visiškai naują reikšmę. Jo pagalba konfliktai ne tik reguliuojami. Tai yra būdas, kuris gali padėti sukurti ir įtvirtinti regioninės ir tarptautinės tvarkos taisykles. Taip yra todėl, kad tarpininkavimo esmė – garantuoti visiems konflikto dalyviams jų nepriklausomybę, suverenitetą ir pasirinkimo laisvę.

Tarpininkavimas tapo labai reikšmingu konfliktų reguliavimo metodu. Jis toks pat įprastas reiškinys kaip ir pats konfliktas.

Tarpininkais konfliktuose tampa tarptautinės organizacijos, didelės ir mažos valstybės, privatūs asmenys ir valdžios atstovai, religinių organizacijų lyderiai, o taip pat grupės, kurios yra specialiai sudaromos tarpininkauti viename ar kitame konflikte.

Labai svarbus sėkmingo tarpininkavimo garantas yra moralinis tarpininko autoritetas abiem konflikto pusėms. Deja, tarptautinių ir regioninių organizacijų tarpininkavimas konfliktuose retai būna sėkmingas.

Pastaruoju metu išaugo mažų valstybių vaidmuo tarpininkaujant konfliktuose. Jų privalumas tas, kad lyginant su didelėmis, mažos valstybės turi didesnį autoritetą. Todėl jos gali sėkmingiau tarpininkauti asimetriškuose konfliktuose – silpnesnis konflikto dalyvis visuomet labiau pasitiki maža valstybe.

Tarpininkavimas – viena iš svarbiausių taikos įtvirtinimo priemonių. Tai pigus ir lankstus būdas.

Terorizmas

Terorizmas – nacionalinių, religinių grupių ar slaptų agentų iš anksto apgalvotas, politiškai motyvuotas smurtas, nukreiptas prieš įvairius (dažniausiai civilius) taikinius, ketinant atkreipti dėmesį, paveikti visuomenę.

Terorizmo dvasia yra išreikšta dar prieš 2500 metų posakiu, kurio autorystė priskiriama Sun Tzu: „Nužudyk vieną – išgąsdink dešimt tūkstančių“. Paul Pillar buvęs CŽV kovos su terorizmu centro viršininko pavaduotojas išskiria keturis pagrindinius terorizmo bruožus:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2884 žodžiai iš 5677 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.