Rekreacijos ir turizmo sistema Lietuvoje

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Sveikatos mokslų fakultetas

Rekreacijos ir turizmo katedra

REFERATAS

Rekreacijos ir turizmo sistema Lietuvoje

Darbą atliko: KU lietuvių filologijos

ir švedų kalbos bakalaurė

Aušra Joneliūnienė.

Klaipėda

2003 liepos 7 d.

Turinys

1. Įvadas

……………………………………………………………..

…………………….3

1. Turizmo ir rekreacijos samprata bei turinys………..

……………………4

1. Turizmo samprata, jo formų ir rūšių

įvairovė……………………………………………………..

……4

2. Rekreacijos samprata, funkcijos ir

formos……………………………………………………….

………9

3. Turizmo ir rekreacijos

ištekliai…………………………………………………….

……………………….11

4. Turizmo ir rekreacijos sąveikos

rezultatai……………………………………………………

……….. 13

2. Turizmo ir rekreacijos sistemos kūrimas ir valdymas Lietuvoje. 14

1. Turizmo ir rekreacijos raida Europoje ir

Lietuvoje…………………………………………………14

2. Turizmo ir rekreacijos valdymas Europoje ir

Lietuvoje……………………………………………16

3. Marketingo priemonių panaudojimas kuriant ir plėtojant turizmo ir

rekreacijos

sistemą

Lietuvoje………………………………………………………..

……………………………………….18

3.3.1. Turizmo ir rekreacijos

sistema………………………………………………………….

……………….18

4. Turizmo ir rekreacijos sistemos plėtros perspektyvos

Lietuvoje………………………………..24

3.

Išvados………………………………………………………..

……………………….25

4.

Literatūra……………………………………………………..

………………………26

Priedai……………………………………………………………

………………………….28

1. Įvadas

Varomosios jėgos, t.y. ES plėtra, globalizacijos procesų spartėjimas, naujų

technologijų, o ypatingai informacinių, augimas ir paplitimas, gyventojų

mobilumo augimas, o taip pat ekonomikos augimas, demografiniai ir kiti

veiksniai sąlygoja ir sąlygos šiuolaikinės, integruotos į Europos Sąjungą

turizmo ir rekreacijos sistemos formavimąsi Lietuvoje.

Turizmas ir rekreacija įgyja vis didesnę reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje,

įžengusioje į XXI skaitmeninių technologijų revoliucijos amžių, tačiau vis

dar išlaikančioje fizinius ir dvasinius poreikius bei humanistinį mąstymą.

Referato tikslas: apibūdinti turizmo ir rekreacijos sistemą, išanalizuoti

Lietuvos turizmo ir rekreacijos sistemos kūrimo ir valdymo ypatumus.

Siekiant užsibrėžto tikslo ir rezultato, iškeliami šie pagrindiniai

uždaviniai:

1) Atskleisti turizmo ir rekreacijos sampratą, apibūdinti rūšinę

įvairovę.

2) Apžvelgti turizmo ir rekreacijos išteklius.

3) Įvertinti turizmo ir rekreacijos sąveikos rezultatus.

4) Išanalizuoti turizmo ir rekreacijos sistemos raidą ir valdymo ypatumus

Europoje ir Lietuvoje.

5) Atskleisti marketingo priemonių reikšmę, plėtojant turizmą ir

rekreaciją.

6) Numatyti turizmo ir rekreacijos sistemos perspektyvas Lietuvoje.

Rašydama šį referatą, rėmiausi savo sukauptomis žiniomis, Lietuvos ir

užsienio specialistų atliktais tyrimų rezultatais. Taip pat, rengiant šį

referatą, atsižvelgus į temos specifiką, buvo naudotos daugiausia lietuvių

autorių knygos apie turizmą (P. Grecevičius, A. Armaitienė, I. Vainienė) ir

rekreaciją (E. Vitkienė) plačiąja prasme, specializuotų turizmo ir

rekreacijos sričių knygos (D. Dvilevičienės, A. Astromskienės, V.

Svetikienės), taip pat buvo pasitelkti statistiniai leidiniai ir Lietuvos,

Švedijos ir Europos sąjungos turizmo ir rekreacijos tinklapiai.

Referate dėstomos mintys išskiriamos į dvi dalis. Toks pasirinkimas tam,

kad būtų aiškiau ir plačiau atskleistas turizmo ir rekreacijos, kaip

reiškinių suvokimas ir įvairovė pirmoje dalyje, o antrojoje dalyje

pristatomas turizmas ir rekreacija, kaip santykinai savarankiškos sistemos.

Referate taikomi mokslinės literatūros analizės, sisteminės ir lyginamosios

analizės bei stebėjimo metodai.

Prieduose pridedamos schemos, grafikai, statistiniai duomenys pateikiami

kaip papildoma medžiaga pateiktai informacijai referate. Taip pat pridedama

referato elektroninė
laikmena Microsoft Word programoje ir Microsoft

PowerPoint programoje.

2. Turizmo ir rekreacijos samprata bei turinys.

2.1. Turizmo samprata, jo formų ir rūšių įvairovė

Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kas yra turizmas, tikriausiai

neįmanoma. Turizmas pasireiškia kelionių įvairumu ir apima asmenis,

keliaujančius ir atvykstančius į vietas, esančias už įprastos aplinkos

ribų, tam tikru tikslu (kelionės tikslai skirstomi toliau psl.5). Nepaisant

to, kad turizmo vystymosi procese atsirado skirtingi turizmo supratimo

aiškinimai, ypatingą reikšmę turi šie pagrindiniai kriterijai:

• Vietos pakeitimas;

• Buvimas kitoje vietoje. Svarbiausia, kad ši vieta nebūtų nuolatinio ar

ilgalaikio gyvenimo vieta, nebūtų susijusi su darbo veikla, nes

turisto ir dirbančio žmogaus poreikiai skiriasi. Turistas negali

išbūti vienoje vietoje ilgiau nei metus, priešingu atveju turizmo

požiūriu jis yra nuolatinis gyventojas ir negali vadintis turistu.

• Pagrindinis tikslas negali būti ta veikla, už kurią moka ta šalis, į

kurią atvykstama. Jei taip įvyksta, asmuo vadinamas migrantu, o ne

turistu.

Sąvoka „turizmas“ apima ne tik tokius veiksnius, kaip kelionė ir poilsis,

bet ir vienos iš ekonomikos sričių pavadinimą. Pagal N.Kabuškiną, turizmas

– tai ne tik svarbi ekonomikos sritis, apimanti turizmo organizacijų ir

tarpininkų, kuriuos reikia valdyti, veiklą, bet ir svarbi žmonių gyvenimo

dalis. Jis apima žmogaus santykius su jį supančia aplinka.

Taigi turizmas – santykių, ryšių ir reiškinių visuma, lydinti žmogų

kelionėje ir būnant kitose vietose, kurios nėra nuolatinės jo gyvenamos

vietos ir nesusijusios su darbo veikla (40).

XVII-XIX a. turistinės kelionės reiškė pažintines keliones, kurių

pagrindinis tikslas buvo susipažinti su svetimomis kultūromis. Ir mūsų

laikais, kaip ir anksčiau, pagrindinė turizmo paskirtis (misija) –

susipažinti su kitomis šalimis (ar savo šalies kitu regionu), tautomis,

bendrauti su jomis.

I. Vainienės sudarytoje mokymo priemonėje „Kaimo turizmo organizavimas“

turizmas apibrėžiamas kaip tikslinga žmonių veikla, susijusi su kelione ar

laikinu buvimu už nuolatinės gyvenamosios vietos ribų ne ilgiau kaip

vienerius metus, jei ši veikla nėra mokymas ar mokamas darbas lankomoje

vietovėje.(10)

Tiek tarptautinių žodžių žodynas, tiek Dabartinės lietuvių kalbos žodynas

turizmo sąvoką pateikia, kaip pramoginį, pažintinį ar sportinį keliavimą.

(28, 5)

Pasaulinėje Turizmo konferencijoje 1980 m., kurią Maniloje organizavo

Pasaulinė turizmo organizacija (WTO) buvo pateiktas išsamus turizmo

apibrėžimas: „turizmas suprantamas kaip veikla, turinti svarbią reikšmę

tautų gyvenimui, nes tiesiogiai lemia socialinę, kultūrinę, švietimo bei

ekonominę šalių gyvenimo sferas ir jų tarptautinius santykius“. (38)

Ekonominį turizmo funkcionavimo efektyvumą daugeliu atveju lemia formų

klasifikavimas, t.y. jų grupavimas pagal požymius.

Skirtingi autoriai nevienodai klasifikuoja turizmą į rūšis ir formas. Tai

priklauso nuo jų grupavimo požymių pasirinkimo (t.y. kokius išskiria

turizmo paslaugos vartotojų poreikius, kaip vartotojus segmentuoja bei

kokius išskiria pagrindinius veiksnius, lemiančius keliautojų elgseną).

Čia pateikiama viena iš alternatyvų.

Turizmo paslaugų[1] teikimo vyksme išskiriamos:

• Turizmo formos;

• Turizmo rūšys;

• Turizmo formų įvairovė.

Turizmo forma susijusi su šalies sienos kirtimu. Pagal šį požymį

išskiriamos dvi turizmo formos: vidaus ir tarptautinis.[2]

Vidaus turizmas – tai turizmas savo šalies ribose.

Tarptautinis turizmas – tai turizmas į kitą šalį. Jis būna atvykstamasis

ir išvykstamasis.

• Atvykstamasis – tai kelionės, pvz., Lietuvos ribose, asmenų, nuolat

negyvenančių Lietuvoje.

• Išvykstamasis – tai asmenų, nuolat gyvenančiu, pvz., Lietuvoje,

išvažiavimas į kitą šalį.

Tarptautinis turizmas atlieka svarbų vaidmenį pasaulio ekonominiuose

santykiuose, jis akivaizdus dalykiniuose ir moksliniuose kontaktuose.

Daugelyje pasaulio šalių turizmas yra pripažintas viena iš didžiausių ūkio

šakų. Remiantis PTO (WTO) analize pateikta ataskaitoje „Tourism Economic

Report, 1st edition – 1998“, 83% pasaulio šalyse turizmas yra vienas iš

penkių eksporto pajamas generuojančių sektorių ir pagrindinis užsienio

valiutos šaltinis 38% pasaulio šalyse[3]. Tarptautinio turizmo plėtros

pagrindas – demografiniai, ekonominiai, socialiniai veiksniai.

Demografiniai veiksniai – tai gyventojų skaičiaus augimas, urbanizacija,

būtinybė keisti aplinką, norint atgauti fizines ir dvasines jėgas.

Skirtingų šalių gyventojai domisi vieni kitais.

Ekonominiai veiksniai – susiję su pasaulio ekonomikos ir paslaugų

sektoriaus augimu. Mokslinė ir techninė pažanga, gyventojų pajamų augimas,

turizmo materialiosios ir informacinės bazės plėtra.

Socialiniai veiksniai – tai veiksniai, susiję su žmogaus gyvenimo
ir

veiklos sąlygomis. Didelį poveikį turizmui turi atostogų trukmės didinimas,

jų dalijimas (kai kuriose šalyse) – tai leidžia keliauti du kartus per

metus (žiemą ir vasarą). Atsiranda vyresniojo amžiaus žmonių turizmas.

Turizmo rūšys susijusios su finansiniais rezultatais šalies arba regiono

biudžete. Šiuo požymiu skiriamas aktyvusis ir pasyvusis turizmas.

• Užsienio turistų atvykimas į šalį arba piliečių nuvykimas iš vieno

šalies regiono į kitą – aktyvusis turizmas. Tai valiutos vežimo į

šalį, regioną veiksnys.

o Šalies turistų išvykimas į kitas valstybes arba piliečių išvykimas į

kitą šalies regioną – pasyvusis turizmas. Tai valiutos išvežimo iš

šalies, regiono veiksnys.

Turizmo formų įvairovė išskiriama pagal tokius kriterijus:

✓ Pagrindinis kelionės tikslas (susijęs su kelionės turiniu arba

vietove, į kurią norima nuvykti);

✓ Kelionių organizavimo pobūdis;

✓ Turistinio srauto intensyvumas;

✓ Kelionės trukmė;

✓ Turistų amžius;

✓ Transportas;

✓ Bendradarbiavimo forma (Балабанов….)

Priklausomai nuo kelionės tikslo susijusio su kelionės turiniu skiriamas

rekreacinis, pažintinis, mokslo ir dalykinis turizmas.

Rekreacinis – tai turizmas poilsio, sveikatingumo ir ugdymo tikslais. Šių

kelionių metu vengiama sudėtingos ir intensyvios veiklos, siekiama

pailsėti, atsipalaiduoti, sumažinti įtampą.

Pažintinis kultūrinis turizmas – tai pažintis su istorijos, kultūros ir

unikaliais gamtos objektais pagal tam tikra programą.

Dalykinis turizmas – verslo kelionės dalykiniais tikslais, kelionės į

pasitarimus, kongresus, konferencijas ir pan. – yra pati dinamiškiausia ir

pelningiausia turizmo šaka. Reikia pastebėti, kad sutinkamai su Lietuvos

Respublikos turizmo įstatymo nuostatomis, keliavimas verslo tikslais nėra

priskiriama turizmui, kaip ir profesinis turizmas, politinis turizmas ir

keletas kitų.

Komunikacijos ir sportinis turizmas – teikia ir malonumą ir gali padėti

įsigyti ir dalykinių žinių. Sportinio turizmo industrija yra viena iš

plačiausių sistemų, apimančių ne tik sporto prekių gamybą, keliautojų

aptarnavimą, bet ir sporto simbolikos gamybą ir platinimą, transliacijų

organizavimą ir kitas tik šiai sričiai būdingas veiklas.

Nuotykių turizmas – keliaujama, norint patirti nuotykių, fizines iškrovas,

pajusti įtampą, išbandyti save. Šiai turizmo rūšiai priklauso kelionės į

kalnus, į olas, srauniomis upėmis, nardymas ir pan.

Religinis turizmas – tai kelionės į šventas vietas arba kelionės susijusios

su įvairiomis religinėmis procedūromis, misijomis, renginiais ir pan.

Etninis turizmas – tai giminių, gimtojo krašto lankymas, susipažinimas su

tėvų žeme. Atvykstamasis nostalginis turizmas ypač svarbus vakarų Lietuvos

regionui.

Socialinis turizmas – tai grupės žmonių (daugiausia įvairios labdaros ir

humanitarinės pagalbos organizacijos, teikiančios pagalbą Lietuvai),

norinčių susipažinti su socialine padėtimi šalyje. Jų lankomi objektai –

socialinei sistemai priklausančios įstaigos ir organizacijos bei

nevyriausybinės organizacijos.

Priklausomai nuo kelionės tikslo susijusio su vietove, į kurią norima

nuvykti skiriamas:

Miesto (urbanizuotų teritorijų)turizmas, kur pagrindinis motyvas – masinė,

intensyvi, miestui būdinga rekreacinė veikla.

Kaimo turizmas – poilsis kaimiškoje aplinkoje, norint ištrūkti iš miesto

triukšmo, skubos, užteršto oro, hipodinamijos.

Kalnų turizmas – kelionės į kalnus, norint užsiimti žiemos sportu,

alpinizmu.

Pajūrio (kurortų) turizmo tikslas – pajūris ir rekreacinė veikla

kurortuose.

Gamtos turizmas – kelionės į žmogaus nepakeistas gamtos teritorijas, norint

stebėti ir pažinti jas, užsiimti tose teritorijose galima rekreacine

veikla.

Pagal kelionių organizavimo pobūdį skiriamas individualusis, grupinis,

organizuotas, saviveiklinis (neorganizuotas), stacionarusis, kilnojamasis

ir socialinis turizmas.

Žmogaus (šeimos) kelionė pagal savo planą, kur nurodyti lankytini rajonai,

trukmė, nakvynės sąlygos ir pan., vadinama individualiuoju turizmu. O

kelionė grupėje pagal turizmo paslaugas teikiančios organizacijos paruoštą

planą, vadinama grupiniu turizmu.

Vieno turisto arba jų grupės kelionė pagal tikslų maršrutą ir reglamentą,

kurį patvirtina turizmo ūkinis subjektas, vadinamas organizuotu turizmu.

Šiuos keliautojus ir turizmo ūkinį subjektą sieja tarpusavio reikalavimai

ir įsipareigojimai. Organizuotos turistinės kelionės metu[4] turistai

aprūpinami turistinių paslaugų kompleksu pagal iš anksto išpirktą

kelialapį.

Kelionė asmenų, jokiais įsipareigojimais nesusijusių su turizmo ūkiniu

subjektu, vadinama saviveikline (pajūryje, turistinėje bazėje ir pan.)

kelione

Kilnojamasis turizmas susijęs su kelionėmis kruiziniais laivais, turais.

Socialinis turizmas – anot I. Žalienės ir A. Sabaliauskaitės, tai kelionės,

už kurias mokama iš profsąjungų lėšų, skiriamų socialinėms
reikmėms. Anot

I. Vainienės, socialiniu vadinamas dotuojamas turizmas. Dotacijas gali

skirti valstybinės, visuomeninės ir komercinės struktūros, kad įtrauktų į

turistinį judėjimą ir socialiai remtinus visuomenės sluoksnius.

Pagal turistinių kelialapių pardavimo intensyvumą skiriamas pastovusis ir

sezoninis turizmas.

Tolygus turistinio regiono lankymas ištisus metus vadinamas pastoviuoju

turizmu. Ši turizmo formų įvairovė būdinga civilizacijos, kultūros bei

sveikatingumo centrams: žinomi pasaulio miestai, kurortai, vietos, kur yra

unikalių gydomųjų mineralinių vandenų ir t.t.

Kai kurie regionai traukia turistus tik tam tikrais metų laikais. Toks

turizmas vadinamas sezoniniu. Vieno sezono regionai pagal turistų lankymo

intensyvumą skiriami į intensyvius, ramiuosius ir apmirusius sezonus.

Pagal kelionės trukmę skiriamas trumpalaikis ir ilgalaikis turizmas.

Trumpalaikis turizmas trunka neilgiau kaip tris paras.

Ilgalaikis turizmas trunka ilgiau kaip tris paras, bet neilgiau kaip

vienerius metus.

Pagal keliautojų amžių turizmas skirstomas į vaikų (iki 15 m.), jaunimo (15

– 24 m.), suaugusiųjų (25 – 64) ir pagyvenusiųjų bei mišrus.

Pagal turistų judėjimą, transporto priemonę turizmas skiriamas: keliavimas

asmeniniu ar visuomeniniu transportu bei transporto rūšį (automobilių,

karavanų turizmas, jūrų ar upių kruizinių laivų turizmas, oro turizmas

naudojant oro susisiekimo priemones, traukinių turizmas ir pan.)

Pagal bendradarbiavimo formą skiriamas valiutinis (kai šalys susitaria už

paslaugas mokėti valiuta) ir turizmas be valiutos (kai šalys susitaria tam

tikrą laikotarpį keistis turistų grupėmis ir teikti joms sutartas

paslaugas).

Turizmo formų klasifikacija pateikiama grafiškai 1 lentelėje.

| |

|Turizmas |

| | | | |

| | | | | | |

| | | | | | |

| | | | | |

| | | | | |

| | | | | |

1 lentelė. Turizmo formų klasifikacija.

2.2. Rekreacijos samprata, funkcijos ir formos

Žodis „rekreacija“ kildinamas iš lotynų kalbos ir reiškia „atstatymas“.

Anglų kalbos terminologija rekreaciją aiškina dvejopai: 1) rekreacija kaip

jėgų atgavimas, 2) rekreacija kaip poilsis ir pramogos arba re – create

aiškinama naudojant žodį „atkurti‘, recreate – „pailsėti“, „atgauti jėgas“,

„pramogauti, linksmintis“. Kitais žodžiais tariant rekreaciją galima

apibūdinti kaip žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesą. Kaip ir

turizmas, rekreacija glaudžiai siejasi su žmogaus laisvalaikiu, jo

praleidimo forma, tačiau skirtingai nuo turizmo, rekreacijos procesas

siejamas išskirtinai su poilsio sąvoka ir jos prielaida – nebūtinai vietos

pakeitimas.

Rekreacija gali būti apibūdinama kaip veikla, t.y. veikla, kuria užsiimama

laisvalaikio metu; veikla, skirta malonumui, pomėgiams, asmenybės ugdymui;

veikla, kuri gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi; lauko, švenčių ir atostogų

veikla, į kurią įeina ir turizmas – tai gali būti vadinama rekreaciniu

turizmu.

Rekreacija, anot E. Vitkienės, gali būti suprantama ir kaip viena iš

valstybės valdymo funkcijų, t.y. visuomenės vystymo funkcija. Žmonių

tobulėjimu, kartu ir visuomenės tobulėjimu turi rūpintis valstybė (34)

Ch.R. Edgintono rekreacija suvokiama ir vertinama kaip žmogaus veiklumo,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.

Matomi 2309 žodžiai iš 7690 žodžių.

Panašūs įrašai