Religija ir literatūra
5 (100%) 1 vote

Religija ir literatūra

1121

RELIGIJA IR LITERATŪRA

Kaip teigiama knygoje “Religijos pedagogika 3”, “bet kokia

meninė veikla kyla iš troškimo savo netobulą būvį užbaigti tobulumu

(Dieve). Tačiau taip teigdami

anaiptol dar nesakome, kad, pavyzdžiui, kiekvienas ilgesio

padiktuotas eilėraštis būtinai turėtų vadintis religinis. Priešingai,

reikia įspėti, kad tekstai nebūtų pernelyg greit įvardinti kaip

religiniai. Bet “religiškumo” atspalvį galima įžvelgti ir papras-

čiausiuose gyvenimo klausimuose, taigi ir daugelyje tekstų nesunkiai

atpažįstame jų religinę dimensiją. Tokios būna knygos vaikams,

kuriose dažnai įpintas religinio auklėjimo momentas, tiesa, neįvardijant

jo tiesiogiai kaip “religinio”[1].

M. Motte savo straipsnyje “Religiniai ir krikščioniškieji

elementai naujoje vaikų lyrikoje”, mėgina atriboti krikščioniškumo ir

religingumo sampratas. Ji tiesiog

siūlo literatūrinius tekstus skirstyti į tris grupes: egzistencinius,

religinius ir krikš-

čioniškus.

1) Egzistencinei grupei ji priskiria apskritai visus žmogiškosios

tematikos tekstus. Šitai grupei priklauso tiek atskirų individų,

tiek ir viso pasaulio žmonių,

taip pat atsakomybės už mus supantį pasaulį problemos. Teigiama, kad šie

kūrybiniai

produktai neperžengia realumo ribų, nepraveria durų į anapusinį,

aukštesnio lygio, pasaulį. Pasiliekama savo ribotume. Tai tarytum

savotiškas tikėjimo prieangis. Todėl M. Motte tokius tekstus siūlo vadinti

“etinių” tekstų grupe.

2) Religinei grupei yra priskiriami tokie literatūriniai tekstai,

kuriuose aiškiai

atsispindi neapibrėžtas Aukščiausiasis, Kažkas Daugiau, Neaprėpiantysis,

amžinasis

Teisėjas, begalinis Kūrėjas. Egzistuoja ilgesys Kažko Anapusinio. Tai

tokie tekstai, kuriuose mūsų pasaulio išganomumo neišsemia vien mūsų

pačių susikurtos išgany-mo programos.

3) Krikščioniškajai grupei priskiriami tokie literatūriniai

tekstai, kuriuose dvelkia Jėzaus Kristaus, Tėvo ir Šventosios Dvasios

pažinimu. Tai yra tekstai, kurie

“tematizuoja atsivertimą, prisikėlimą ir gyvenimą anapus mirties ir

tai išreiškia įsakmiais simboliais, pavyzdžiui žodžių žaisme,

biblinių asmenybių ar metaforų, krikščioniškųjų simbolių, švenčių bei

tradicijų it t. t. forma”[2].

Nebūtina rašytojų kūrybą bilijiniu pagrindu nagrinėti angažuotai ar

tendencingai. Visai jos nereikėtų nagrinėti dogmatiniu pagrindu,

nesvarbu kokios

bažnyčios ar konfesijos rėmuose. Tai susiaurintų akiratį iki vieno

taško ar visiškos tamsos. Tuo turėtų užsiimti žmonės turintys

supratimą ne vien apie teologiją, ar religiją, bet ir literatūrą.

Būtų gerai, kad tokios pakraipos kritikai ir interpretatoriai

nusimanytų gerai ir literatūroje, bei religijoje ir teologijoje.

Ottilie Dinges teigia, kad religinės grožinės literatūros

žanrui, plačiąja šio žodžio prasme, turėtų priklausyti tik tie

veikalai, kurie atitinka šiuos pateiktus reikalavimus:

“a) keliamas būties prasmės klausimas;

b) vienu žvilgsniu apimamos būties pradžia ir pabaiga,

gyvenimas kaip dovana, o žmogus – kaip Dievo kūrinys;

c) skatinama tikėti gyvenimu, viltis tiesiog tampa apčiuopiamai

juntama;

d) pagrindiniai klausimai keliami dorovės normų, vertybių,

sąžinės ir indi-

vido bei visuomenės atsakingumo šviesoje;

e) orientuojantis į šiuos pagrindinius principus, matoma

visos santykių sanpynos kritika”[3].

M. Motte kalbėjo apie religinius ir krikščioniškuosius elementus

literatūroje,

o O. Dinges neišskiria krikščioniškosios grožinės literatūros, bet

kalba bendra reli-

gine prasme. Todėl šie keliami reikalavimai religinei grožinei

literatūrai turi būti suprantami tiesiogiai, neišskiriant nė vienos

religijos: krikščionybei, islamui, bu- dizmui, induizmui, judaizmui

ir kt. religijoms. O. Dinges keliamus reikalavimus

gana sunkoka pritaikyti religinei, tuo labiau krikščioniškai

literatūrai. Tai labiau atitiktų M. Motte paminėtą “etinių” tekstų grupę.

Kaip rašoma “Religijos pedagogikoje 3” , tai “grumtynės už Dievo

artumą, o

kartais ir už tam tikrą nuotolį nuo Jo yra toks pat senas reiškinys

kaip ir pati žmoni-

ja. Už tų grumtynių retsykiais, o gal ir labai dažnai, slypi baimė,

kad nebus pasiek-

tas “amžinasis tikslas”. Į XVIII a. pabaigą švietėjai atvirai išsakė

šią dvejonę klaus-

dami, ar tikėjimas Dievo egzistavimu iš esmės nėra gryna iliuzija?”[4].

Tai dar labiau

aktualizuoja W. Biermann, kalbėdamas apie teisingumą ir neteisingumą

pasaulyje, apie kryžiaus problematiką: “teisingumas yra vien pragare,

danguje – malonė, o že-

mėje – kryžius”[5].

Tik turintys talentą kūrėjai gali kažko pasiekti gyvenime.

Tačiau talentas

dar ne viskas. Kad kūrinys artėtų prie tobulumo,
reikia įdėti daug

“juodo” techninio darbo. Galima teigti, kad profesionalų kūrėją sudaro

1% talento, ir 99% “juodo” ir

sunkaus darbo. Sakoma: jei gali nerašyti, nerašyk. Tačiau daugelis

negali nerašyti.

Jie tiesiog jaučia tam poreikį ir potraukį. Todėl “poetas ar poetė

pašaukiami dažnai

prieš jų vidinį norą. Tai pranašų dalia. Izaijas, pavyzdžiui, buvo

pašvęstas į pranašus jo burną palytint degančia žarija (plg. Iz 6, 6),

Jeremijo lūpas Dievas pats paliečia

savo ranka: “dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, (…)

Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!” (Jer 1, 5–9)”[6]. Labai įdomus

poeto ir pranašo sulyginimas.

Pranašas dažniausiai kreipiasi balsu į tautą, o poetas savo pažiūras ir

jausmus išlieja

ant popieriaus lapo, arba kompiuterio ekrane. Poezija tai ir yra tam

tikra pranašavi-

mo forma, kurios metu autorius skaitytojui pateikia tai, ko jis

būdamas užsiėmęs kadieniu gyvenimu galbūt net nepastebi. Poezija, ir

apskritai grožinė literatūra, žmogų kreipia į gamtą, į amžinybę, į mūsų

pačių užslaptintąją gyvenimo pusę.

Jau kitoje vietoje M. Motte atsako į galimą priekaištą, jog

tekstai – dažnai

netgi prieš autoriaus valią – gali būti nesupratingai panaudojami

piktam religiškai interpretuojant:

“1. Labai svarbu atskleisti, ką yra sumanęs autorius, kaip jis

yra nusistatęs

religinių klausimu atžvilgiu. Tik į tai atsirėmus, galima spręsti

apie galimas jo in-

tencijas.

2. Bet kuris tekstas, kai jis jau paskelbtas, įgauna

savarankišką gyvenimą, kurio net ir pats autorius nebegali kitaip

pakreipti. Dažnai pats rašytojas nustemba, kaip jo veikalas yra

suvokiamas. ( Nereikia nė sakyti, kad tekste būtinai turi būti

prielaidos religiniam jo aiškinimui.)

3. Galop kiekvienas skaitytojas veikalą priima savaip ir aiškina

jį savaip pa- gal savo biografijos duomenis, kalbos mokėjimą,

sugebėjimą “pagauti” įvaizdžius, pagal literatūrinį pasiruošimą, ir

anaiptol ne paskutinis vaidmuo tenka jo tikėjimo šviesai. Gali būti,

kad jis suras metaforų savo tikėjimui reikšti. Tačiau atsakingas

interpretatorius savo asmeninio aiškinimo niekuomet nepateiks kaip

autentiškų au- toriaus minčių”[7].

Pastebėta labai taikliai. Aptikus autoriaus naudojamus biblijinius

personažus, įvaizdžius ar motyvus, nustačius kokiame kontekste jie

naudojami, tik tuomet gali-

ma spręsti apie autoriaus intencijas: jis tai daro sąmoningai ir

paradoksaliai, ar tik naudoja dogminius dalykus savo kūryboje. Taip

pat teisinga yra tai, kad baigtas tekstas pradeda gyventi

savarankišką gyvenimą. Tuomet jis jau nebepriklauso nuo autoriaus, ir

yra pateiktas kritikos “teismui”. Kaip jau anksčiau buvo minėta, interpre-

tatorius turi turėti tam tikrą pasiruošimą literatūrinių tekstų

atžvilgiu, kad galėtų juos nagrinėti iš religinės pusės.

Dalia Čiočytė apibūdina Biblijos poveikį literatūrai per

nusidriekusį ilgą am-

žių šleifą istorijos eigoje: “Biblija,- Williamo Blake’o apibūdinimu,

didysis meno kodas,- per šimtmečius yra intensyviai veikusi Vakarų

literatūrą: provokavo dialogą,

prasmės redeskripciją, modeliavo stilistinę raišką. Formuodamasi bei

ankstyvuoju laikotarpiu krikščionybė kūrė raštus: greta Evangelijų,

Apaštalų raštų, Apreiškimo Jonui,- kankinių ir šventųjų gyvenimų

aprašymus, liturgines knygas. Viduramžiais Senojo ir Naujojo

Testamentų siužetai grindė misterinių dramos veikalų formavimą-

si; bažnytinės misterijos plėtojosi ir pasaulėjo, “išeidavo” iš

šventovės pro vakarines duris, vykdavo priešais šventovę (pro fano),

gaivino pasaulietinę dramą kaip jos

šaltinis”[8].

Tai rodo, kad visuomenės ugdymas per biblijinius personažus,

įvaizdžius ir motyvus prasideda jau nuo NT pirminių tekstų užrašymo,

kurie vėliau randa savo

vietą vienuolynuose ir bažnyčiose, o nuo viduramžių pradeda sklisti

ir už jų sienų.

Taip pasaulietinė visuomenė pradėjo susipažinti su biblijiniais

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1341 žodžiai iš 2671 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.