RELIGIJA IR LITERATŪRA
Kaip teigiama knygoje “Religijos pedagogika 3”, “bet kokia
meninė veikla kyla iš troškimo savo netobulą būvį užbaigti tobulumu
(Dieve). Tačiau taip teigdami
anaiptol dar nesakome, kad, pavyzdžiui, kiekvienas ilgesio
padiktuotas eilėraštis būtinai turėtų vadintis religinis. Priešingai,
reikia įspėti, kad tekstai nebūtų pernelyg greit įvardinti kaip
religiniai. Bet “religiškumo” atspalvį galima įžvelgti ir papras-
čiausiuose gyvenimo klausimuose, taigi ir daugelyje tekstų nesunkiai
atpažįstame jų religinę dimensiją. Tokios būna knygos vaikams,
kuriose dažnai įpintas religinio auklėjimo momentas, tiesa, neįvardijant
jo tiesiogiai kaip “religinio”[1].
M. Motte savo straipsnyje “Religiniai ir krikščioniškieji
elementai naujoje vaikų lyrikoje”, mėgina atriboti krikščioniškumo ir
religingumo sampratas. Ji tiesiog
siūlo literatūrinius tekstus skirstyti į tris grupes: egzistencinius,
religinius ir krikš-
čioniškus.
1) Egzistencinei grupei ji priskiria apskritai visus žmogiškosios
tematikos tekstus. Šitai grupei priklauso tiek atskirų individų,
tiek ir viso pasaulio žmonių,
taip pat atsakomybės už mus supantį pasaulį problemos. Teigiama, kad šie
kūrybiniai
produktai neperžengia realumo ribų, nepraveria durų į anapusinį,
aukštesnio lygio, pasaulį. Pasiliekama savo ribotume. Tai tarytum
savotiškas tikėjimo prieangis. Todėl M. Motte tokius tekstus siūlo vadinti
“etinių” tekstų grupe.
2) Religinei grupei yra priskiriami tokie literatūriniai tekstai,
kuriuose aiškiai
atsispindi neapibrėžtas Aukščiausiasis, Kažkas Daugiau, Neaprėpiantysis,
amžinasis
Teisėjas, begalinis Kūrėjas. Egzistuoja ilgesys Kažko Anapusinio. Tai
tokie tekstai, kuriuose mūsų pasaulio išganomumo neišsemia vien mūsų
pačių susikurtos išgany-mo programos.
3) Krikščioniškajai grupei priskiriami tokie literatūriniai
tekstai, kuriuose dvelkia Jėzaus Kristaus, Tėvo ir Šventosios Dvasios
pažinimu. Tai yra tekstai, kurie
“tematizuoja atsivertimą, prisikėlimą ir gyvenimą anapus mirties ir
tai išreiškia įsakmiais simboliais, pavyzdžiui žodžių žaisme,
biblinių asmenybių ar metaforų, krikščioniškųjų simbolių, švenčių bei
tradicijų it t. t. forma”[2].
Nebūtina rašytojų kūrybą bilijiniu pagrindu nagrinėti angažuotai ar
tendencingai. Visai jos nereikėtų nagrinėti dogmatiniu pagrindu,
nesvarbu kokios
bažnyčios ar konfesijos rėmuose. Tai susiaurintų akiratį iki vieno
taško ar visiškos tamsos. Tuo turėtų užsiimti žmonės turintys
supratimą ne vien apie teologiją, ar religiją, bet ir literatūrą.
Būtų gerai, kad tokios pakraipos kritikai ir interpretatoriai
nusimanytų gerai ir literatūroje, bei religijoje ir teologijoje.
Ottilie Dinges teigia, kad religinės grožinės literatūros
žanrui, plačiąja šio žodžio prasme, turėtų priklausyti tik tie
veikalai, kurie atitinka šiuos pateiktus reikalavimus:
“a) keliamas būties prasmės klausimas;
b) vienu žvilgsniu apimamos būties pradžia ir pabaiga,
gyvenimas kaip dovana, o žmogus – kaip Dievo kūrinys;
c) skatinama tikėti gyvenimu, viltis tiesiog tampa apčiuopiamai
juntama;
d) pagrindiniai klausimai keliami dorovės normų, vertybių,
sąžinės ir indi-
vido bei visuomenės atsakingumo šviesoje;
e) orientuojantis į šiuos pagrindinius principus, matoma
visos santykių sanpynos kritika”[3].
M. Motte kalbėjo apie religinius ir krikščioniškuosius elementus
literatūroje,
o O. Dinges neišskiria krikščioniškosios grožinės literatūros, bet
kalba bendra reli-
gine prasme. Todėl šie keliami reikalavimai religinei grožinei
literatūrai turi būti suprantami tiesiogiai, neišskiriant nė vienos
religijos: krikščionybei, islamui, bu- dizmui, induizmui, judaizmui
ir kt. religijoms. O. Dinges keliamus reikalavimus
gana sunkoka pritaikyti religinei, tuo labiau krikščioniškai
literatūrai. Tai labiau atitiktų M. Motte paminėtą “etinių” tekstų grupę.
Kaip rašoma “Religijos pedagogikoje 3” , tai “grumtynės už Dievo
artumą, o
kartais ir už tam tikrą nuotolį nuo Jo yra toks pat senas reiškinys
kaip ir pati žmoni-
ja. Už tų grumtynių retsykiais, o gal ir labai dažnai, slypi baimė,
kad nebus pasiek-
tas “amžinasis tikslas”. Į XVIII a. pabaigą švietėjai atvirai išsakė
šią dvejonę klaus-
dami, ar tikėjimas Dievo egzistavimu iš esmės nėra gryna iliuzija?”[4].
Tai dar labiau
aktualizuoja W. Biermann, kalbėdamas apie teisingumą ir neteisingumą
pasaulyje, apie kryžiaus problematiką: “teisingumas yra vien pragare,
danguje – malonė, o že-
mėje – kryžius”[5].
Tik turintys talentą kūrėjai gali kažko pasiekti gyvenime.
Tačiau talentas
dar ne viskas. Kad kūrinys artėtų prie tobulumo,
reikia įdėti daug
“juodo” techninio darbo. Galima teigti, kad profesionalų kūrėją sudaro
1% talento, ir 99% “juodo” ir
sunkaus darbo. Sakoma: jei gali nerašyti, nerašyk. Tačiau daugelis
negali nerašyti.
Jie tiesiog jaučia tam poreikį ir potraukį. Todėl “poetas ar poetė
pašaukiami dažnai
prieš jų vidinį norą. Tai pranašų dalia. Izaijas, pavyzdžiui, buvo
pašvęstas į pranašus jo burną palytint degančia žarija (plg. Iz 6, 6),
Jeremijo lūpas Dievas pats paliečia
savo ranka: “dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, (…)
Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!” (Jer 1, 5–9)”[6]. Labai įdomus
poeto ir pranašo sulyginimas.
Pranašas dažniausiai kreipiasi balsu į tautą, o poetas savo pažiūras ir
jausmus išlieja
ant popieriaus lapo, arba kompiuterio ekrane. Poezija tai ir yra tam
tikra pranašavi-
mo forma, kurios metu autorius skaitytojui pateikia tai, ko jis
būdamas užsiėmęs kadieniu gyvenimu galbūt net nepastebi. Poezija, ir
apskritai grožinė literatūra, žmogų kreipia į gamtą, į amžinybę, į mūsų
pačių užslaptintąją gyvenimo pusę.
Jau kitoje vietoje M. Motte atsako į galimą priekaištą, jog
tekstai – dažnai
netgi prieš autoriaus valią – gali būti nesupratingai panaudojami
piktam religiškai interpretuojant:
“1. Labai svarbu atskleisti, ką yra sumanęs autorius, kaip jis
yra nusistatęs
religinių klausimu atžvilgiu. Tik į tai atsirėmus, galima spręsti
apie galimas jo in-
tencijas.
2. Bet kuris tekstas, kai jis jau paskelbtas, įgauna
savarankišką gyvenimą, kurio net ir pats autorius nebegali kitaip
pakreipti. Dažnai pats rašytojas nustemba, kaip jo veikalas yra
suvokiamas. ( Nereikia nė sakyti, kad tekste būtinai turi būti
prielaidos religiniam jo aiškinimui.)
3. Galop kiekvienas skaitytojas veikalą priima savaip ir aiškina
jį savaip pa- gal savo biografijos duomenis, kalbos mokėjimą,
sugebėjimą “pagauti” įvaizdžius, pagal literatūrinį pasiruošimą, ir
anaiptol ne paskutinis vaidmuo tenka jo tikėjimo šviesai. Gali būti,
kad jis suras metaforų savo tikėjimui reikšti. Tačiau atsakingas
interpretatorius savo asmeninio aiškinimo niekuomet nepateiks kaip
autentiškų au- toriaus minčių”[7].
Pastebėta labai taikliai. Aptikus autoriaus naudojamus biblijinius
personažus, įvaizdžius ar motyvus, nustačius kokiame kontekste jie
naudojami, tik tuomet gali-
ma spręsti apie autoriaus intencijas: jis tai daro sąmoningai ir
paradoksaliai, ar tik naudoja dogminius dalykus savo kūryboje. Taip
pat teisinga yra tai, kad baigtas tekstas pradeda gyventi
savarankišką gyvenimą. Tuomet jis jau nebepriklauso nuo autoriaus, ir
yra pateiktas kritikos “teismui”. Kaip jau anksčiau buvo minėta, interpre-
tatorius turi turėti tam tikrą pasiruošimą literatūrinių tekstų
atžvilgiu, kad galėtų juos nagrinėti iš religinės pusės.
Dalia Čiočytė apibūdina Biblijos poveikį literatūrai per
nusidriekusį ilgą am-
žių šleifą istorijos eigoje: “Biblija,- Williamo Blake’o apibūdinimu,
didysis meno kodas,- per šimtmečius yra intensyviai veikusi Vakarų
literatūrą: provokavo dialogą,
prasmės redeskripciją, modeliavo stilistinę raišką. Formuodamasi bei
ankstyvuoju laikotarpiu krikščionybė kūrė raštus: greta Evangelijų,
Apaštalų raštų, Apreiškimo Jonui,- kankinių ir šventųjų gyvenimų
aprašymus, liturgines knygas. Viduramžiais Senojo ir Naujojo
Testamentų siužetai grindė misterinių dramos veikalų formavimą-
si; bažnytinės misterijos plėtojosi ir pasaulėjo, “išeidavo” iš
šventovės pro vakarines duris, vykdavo priešais šventovę (pro fano),
gaivino pasaulietinę dramą kaip jos
šaltinis”[8].
Tai rodo, kad visuomenės ugdymas per biblijinius personažus,
įvaizdžius ir motyvus prasideda jau nuo NT pirminių tekstų užrašymo,
kurie vėliau randa savo
vietą vienuolynuose ir bažnyčiose, o nuo viduramžių pradeda sklisti
ir už jų sienų.
Taip pasaulietinė visuomenė pradėjo susipažinti su biblijiniais