Religijos egzaminas 11 klases
5 (100%) 1 vote

Religijos egzaminas 11 klases

112131415161

Testas

1. Kas yra filosofija, religija, teologija?

Žodis „filosofija“ yra graikiškos kilmės ir reiškia išminties meilę. Šis žodis dar buvo vartojamas prieš Sokratą. Tačiau tiktai Sokratas šiam žodžiui suteikė patvarią reikšmę. Platonas filosofiją apibrėžia kaip grožio, išminties ir tiesos meilę. Platono dėmesio centre buvo išmintingas, doras, sąžiningas žmogus. Tokie žmonės Graikijoje buvo labai gerbiami. Kas yra filosofija ir ko ji verta ginčijamas dalykas. Taip mano Karlas Jaspersas. Neretai filosofija laikoma tai, kas surašyta daugybėje knygų ir tai ką profesoriai dėsto universitetuose. Tai žinoma tiesa, bet tik iš dalies. Jeigu taip galvosime, tai mes užsisklęsime savyje. Tikroji filosofijos prasmė yra visiškai kita. Kiekvienas iš mūsų yra kada nors filosofavęs ir filosofija mums nėra naujiena. (Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? Ar yra Dievas? Kas yra po mirties? Ar mano veikla priverstinė? Ar aš esu laisvas?). Tai šie ir panašūs klausimai yra pagrindinė filosofijos esmė. Galime apsimesti, kad apskritai panašūs klausimai neegzistuoja, bet ir tada tampa aišku, kad tokius klausimus reikia kelti. Taigi šie klausimai žmogų paliečia kaip likimas. Žmogus nuo savo gimimo yra pasmerktas filosofijai. Visi filosofai vienu balsu tvirtina, jog filosofavimo pradžia kyla iš kasdienio patyrimo. Mes gyvename, patiriame pasaulyje ir įsivaizduojame, kad jame gerai orientuojamės.

Religija – visuomet apibrėžtas, konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo, t.y. absoliuto, Dievo, šventenybės ir t.t. Tai yra ryšys tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo. Religija – viso žmogaus egzistencinis saitas su šiuo prasmės pagrindu, kuris kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teigiantis apima būtį apskritai ir atskiras būties sritis. Šis saitas visuomet priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. Plačiąja prasme šią sampratą galime traktuoti kaip mokymą.

Filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų. Egzistuoja išsivysčiusiose religijose tam tikra mokslinė-sisteminė religinio tikėjimo refleksija. Šią refleksiją mes vadiname teologija. Tačiau jos kaip mokslo pobūdis yra visiškai kitoks negu filosofijos. Teologija panašesnė į specialiuosius mokslus.

2. Kokią pagrindinę filosofinę problemą nagrinėjo ankstyvieji graikų filosofai?

ANKSTYVOJI GRAIKŲ FILOSOFIJA. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Egipto žiniai savo mokslines žinias laikė paslaptyje, tai graikų mąstytojai jas kėlė į dienos šviesą. Visose Rytų šalyse, pradedant Kinija, Indija ir baigiant Egiptu, žmonių gyvenimas ir mintys sukosi apie religiją. Čia įžiūrimas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų ankstyvosios civilizacijos. Pirmosios filosofinës mokyklos atsirado VII-VI a.p.m.e. Susiformavo dvi ankstyvosios Graikijos filosofinės mokyklos – jonynų ir italikų, kurios sudarė visos vėlesnės filosofijos pagrindą. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai, o italikais – pietų Italijos ir netoli jų esančių salų kolonistų mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiausia tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai – mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todël jų filosofija pasižymi didesniu spekuliatyvumu. Bet tai dar nebuvo filosofija, tai buvo tik filosofijos mokslo pamatai. Ryškiausi jonėnų atstovai yra Talis, Anaksimandras, Anaksimenas ir Heraklitas iš Efero. Pirmieji trys žinomi kaip pirmosios antikinės filosofinės mokyklos, įsteigtos Mileto mieste, atstovai. Šios mokyklos pradininku laikomas Talis.

3. Palyginkite Platono ir Sokrato filosofijas, kokie yra panašumai ir skirtumai ?

Sokratas (469 – 399 m. pr. Kr.)

Sokrato požiūris į valstybės reikalų tvarkymą buvo aiškus – jis šalinosi tiesioginės politinės veiklos. Visgi jis laikosi visų įstatymų, atlieka religinius ritualus, tačiau nesilaiko bendruomeninio visuomeniškumo, o iškelia individą.

Pagrindinės Sokrato etikos idėjos ir sąvokos: Ikisokratikai tyrinėjo gamtos reiškinius ir jų kitimą, o Sokratas į Antikos filosofiją įveda nebūtą etinį kryptingumą. Antikoje vyravusi kosmologinė filosofija ieškojo amžinųjų tiesų, o Sokratas aktualizuoja naują dalyką: protas ir mąstymas yra ne tik dievų privilegija, tačiau ir žmogaus sugebėjimas. Jis teigė, jog tik dievai, išminčiai ir kvailiai nesiekia išminties, o filosofas stovi tarp kvailių ir išminčių. Išminties nepasiekiamumas tampa jos galimybės sąlyga. Manymas, kad esi išminčius naikina išmintį, kadangi ji reikalauja suvokti žmogaus proto galimybių ribas. Sokratas teigė, jog mūsų siela yra vienintelis dalykas vertas išsaugoti, o žinojimas – vienintelis kelias tai padaryti. Taigi Sokratas remiasi protu, o didžiausia dorybė – žinojimas (Gėris išvedamas iš žinojimo, pirmiau yra žinojimas). Jis kalba apie bendrą etiką, kuri remiasi racionalia
savižina.

Terminas Dorybė Sokrato epochos filosofijoje turėjo gan daug reikšmių – ji buvo siejama su laime, klestėjimu, malonumu, nauda, gėriu. Doroviškai teisingo elgesio pakopa buvo išreiškiama žodžiais gražus ir geras.

Apmąstydamas laimės sampratą dorovės požiūriu Sokratas iškelia šiuos aspektus:

1. Dorybė turi visuotinę reikšmę, nežiūrint, kad jų daug ir jos yra individualios.

2. Žmogus geba atskirti tai, as yra gera, o kas bloga, tad jis taip pat gali spręsti, ar jam elgtis dorai ar ne. Šis sugebėjimas kyla iš proto, žinojimo.

Blogo elgesio priežastis yra nežinojimas. Dorybė ateina tik per protą ir žinojimą, tačiau tai nėra vien tik teorinis žinojimas. Geri žmonės nėra geri vien iš prigimties, o socialinė padėtis nėra lemiamas dorybės veiksnys.

Platonas (428 – 348 m. pr. Kr.)

Antikinę dorybių sistemą sudarė; saikingumas, drąsa, teisingumas, išmintingumas. Platonas teigė, jog žmogaus sielą sudaro trys pradai, atitnkamai ir visuomenės luomus galima priskirti šiems trims pradams su savo dorybėmis ir pareigomis:

1. Protingoji siela: filosofai (protas), kurių svarbiausia dorybė – išmintingumas.

2. Aistringoji siela: sargybiniai (valia). Dorybė – drąsa.

3. Geidžiančioji siela: amatininkai (geismas), dorybė – saikingumas.

Kiekvieno luomoi sieloje vyrauja vis kitas pradas, turintis savo paskirtį ir vyraujančią dorybę. Trys dorybės ghali pasireikšti tik tada, kai yra ketvirtoji – teisingumas.

Teisinga valstybė suderina savo tris luomus, o teisingas žmogus geba suderinti savo tris pradus – vienodai turi būti derinamos visos trys sielos dalys ir atitinkamos tų dalių savybės, neužmirštant teisingumo, nes tik tuomet asmenybė bus vieninga. Platonui valstybės teisingumo reikšmė pranoksta pavienio žmogaus sielos teisingumą.

Platonas plėtoja savo tobuląjį idėjų pasaulį, pagal kurią daikto idėja ir yra jo prasmė. Šioje idėjų hierarchijoje tobuliausia idėja yra absoliutus gėris, tapatus amžinajam grožiui – tai ir yra visų daiktų pradžia ir visatos demiurgas, formuojantis matomą kosminį ir žmogiškąjį pasaulį. Filosofas siekia įžvelgti tiesą, o tam reikia ir moralinių savybių – filosofas nebijo mirties, yra teisingos, romios ir sugyvenamos sielos.

Žmogui siekti gėrio trukdo kūnas, o intelektualumą Platonas siejo su askeze. Teisingumas, tai protingosios sielos dalies valdžia juslinės ir jausmingosios dalių atžvilgiu. Žmogaus gyvenimo tikslas – prisiminti tą gėrį, kurį jo siela matė idėjų pasaulyje. Gėrio idėja, tai aukščiausias žinojimas ir svarbiausias žmogaus veikos tikslas, siekti gėrio, tai tuo pačiu siekti ir laimės. Gėrio idėja Platonui svarbesnė už tiesą ir grožį. Platono dorybės samprata – politinė.

4. Kas tau yra tikėjimas? Pateikite keletą pavyzdžių iš savo gyvenimo arba perskaitytų knygų?

Tikėjimas apima visa, bet nėra apimamas, nėra nei vienos esybės, kurioje jo nebūtų. Juk jeigu tikėjimas nebūtų visur, jis neapimtų visko. Tikėjimas atsirado tada, kai atsirado pirmieji mastantys žmonės ir jis tęsiasi iki dabar. Kalbant apie tikėjimą negalime užmiršti ir visagalio Dievo. Kai buvau maža, galvojau, kad Dievas yra senyvas vyras sėdintis danguje ir stebintis visą žmoniją iš viršaus, tačiau kad taip nėra supratau augdama. Asmeniškai aš dievybę suprantu kaip begalybę, kaip neapribotą, be galo tobulą esybę. Taigi užtenka vien tik galvoti apie Dievą, kad žinočiau jog jis yra.

Manau, Dievas yra nepriklausomas ir nekintamas. Be to, jis yra visagalis, amžinas, būtinas, neaprėpiamas. Mano manymų geriausiai Dievas yra pristatomas biblijoje nei kitose knygose. Remdamasi šia knyga galiu drąsiai teigti, kad tikėjimas – tai paradoksas, galintis žudimą paversti šventu ir Dievui maloniu poelgiu, paradoksas grąžinantis Abraomui Izaoką, o šito negali pajėgti joks mąstymas, nes tikėjimas prasideda būtent ten, kur mąstymas liaujasi.

5. Kas yra siela pagal Aristotelį? Kaip įsivaizduoji gyvenimą po mirties?

Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate „Apie sielą“ . Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui. Remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais, Aristotelis analizuoja ir žmogų, kuriame mato du komponentus : kūną ir sielą . Santykis tarp tų komponentų atitinka santykį tarp formos ir materijos. Sielą Aristotelis aiškina natūraliai , remdamasis gamtamoksliniais principais . Ji yra kūne . Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis . Visa, kas gyva turi sielą . Augalai turi maitinančią sielą, vegetatyvinę jėgą, kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas . žmogaus sieloje prie funkcijų,, būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas, kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų .

Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis
tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas. Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Siela – neatskiriama nuo kūno, galėtume papildyti tokiu teiginiu: bet koks kūnas negali įsigyti, bet kokios sielos.

Asmeniškai aš tikiu kad kiekvienas žmogus turi sielą ir kūną. Kai žmogus miršta pasilieka tik siela, todėl jis privalo laikytis 10 Dievo įsakymų, kad jo siela patektų į rojų, kitu atvėju keliaus į pragarą.

6. Ar esama tokių dalykų, dėl kurių galėtumėme būti visiškai tikri? Jei taip, Įrodykite, o jei ne,

tai kodėl?

Manau, visiškai tikri galime būti tik dėl tų dalykų, kurie jau atsitiko. Bet netgi ne visada. Galime būti tikri dėl istorijos, bet kas garantuoja, kad galime pasitikėti 100 procentų istoriniais įvykiais apie kuriuos sužinome iš knygų, vadovėlių ir televizijos. Mano manymu, pasaulyje nėra tokių dalykų dėl kurių galėtumėme būti visiškai tikri. Tikri negalime būti nei savo poelgiais nei savo drąsumu. Žmogus gali buti tikras tik savo jausmais ir tikėjimu. Pačius gražiausius žodžius sudedame į maldas ir giesmes, švenčiausiais jausmais pakylame iki dangaus ir tikime, kad tai pati gražiausia ir kilniausia malda, kadangi savo jausmus sudedame į maldą, kuri yra skirta Dievui. Tik su Dievu žmogus gali būti ir yra atviras, nemeluoja. Tik visagaliui galime būti atviri nebijodami, kad jį įžeisime.

7. Kaip jūs gintumėte (arba kritikuotumėte) Anzelmo ontologinį įrodymą?

Anzelmas Kenterberietis pirmasis scholastas. XI-XIIpr. Italas.

Pagrindinis klausimas- protas ir tikėjimas. Pirmiausiai tiria žinojimo šaltinius. Tikėjimas yra pirminis, o protas- antrinis reiškinys. Šv. Raštas pateikia tiesas, bet nenurodo, kodėl jo tiesos, tai jau proto darbas.

Anzelmas siūlo kiek tik įmanoma naudotis logika.

Sąvokinis realizmas. Bendrybės realios, taip pat ir bendrųjų sąvokų objektai, tai nėra žmogaus proto kūriniai. Bendrybė- tai esmė, kuri reali ir nepriklausoma nuo atskirų daiktų. Anzelmas realizmą taiko Dievo buvimo įrodymuose:

1.augustiniškasis.

Daiktuose egzistuoja gėris, daiktų trokštama, nes manoma, kad jie geri. Kiekvienas daugiau ar mažiau teisingas veiksmas todėl teisingas, kad dalyvauja absoliučiame teisingume.

2.ontologinis įrodymas (remiantis Dievo sąvoka, įrodomas jo buvimas). Jei yra Dievo sąvoka, tai tikrovėje yra ir šio sąvokos objektas.

Kūrimas. Dievas suteikė pasauliui egzistavimą:

1)Dievas yra pakankama pasaulio priežastis.

2)Pasaulis savo egzistavimą pradėjo iš Nieko, nuo Dievo žodžio “fiat” (tebūnie).

Dievas yra pažinus, jį galima pažinti iš jo kūrinių:

1)Žmogus šventumų hierarchijoje vertas tiek, kiek šventumui tarnauja.

2)Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir tai irgi lemia jo situaciją.

Laisvas tas, kuris sugeba teisingai gyventi.

Anzelmo reikšmė. Suformulavo svarbiausią scholastikos metodo dalį- tikėjimas geidžiąs supratimo.

Anzelmas buvo kilęs iš Aostos (dabar Italijos miestas, tuo metu buvo Burgundijos karalystės dalis). Pagrindinė Anzelmo tezė proto ir tikėjimo klausimu, tapusi viduramžių filosofijoje norma, buvo tokia: „krikščionis privalo tikėjimu pasiekti supratimą, o ne supratimu – tikėjimą“. Šį filosofo teiginį galėčiau ginti, kadangi šiuo klausimu mano ir mąstytojo požiūriai sutampa. Ši scholastinė nuostata išreiškė tai, kad tiesai pažinti reikalingas ir tikėjimas, ir protas. Anzelmas buvo pirmasis scholastas, suformavęs scholastinės filosofijos uždavinį: „supratimo ieškantis tikėjimas“.Savo veikale„Monologionas“jis parodo žmogaus bandymą apjungti meditaciją ir mąstymą, siekiant tikėjimo tiesų. Jis siūlo pasiekti tikėjimo tiesas be Šv.Rašto pagalbos, vien meditacija ir proto galia (sola ratione). Tai davė pretekstą jo bendraamžių diskusijoms. Vis dėlto svarbiausias Anzelmo veikalas,atnešęs jam filosofo šlovę, yra „Proslogionas“, kuriame, pateikęs racionalių teiginių apie dievišką tiesą, jis jaučia jų nepakankamumą. Anzelmas klausia savo sielos, kuri kartu su protu rado Dievą: „tai kodėl nejuntito, ką radai?“, ir maldoje kreipiasi į patį Dievą: „Kodėl Tavęs, Viešpatie Dieve, nejunta manom siela, jei ji Tave rado?“ Žmogaus protui, daro išvadą Anzelmas, Dievas yra iki galo nepasiekiamas: „Taigi, Viešpatie, esi ne tik tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, bet ir kai kas didesnio negu gali būti pamąstyta“.Šiame kūrinyje Anzelmas Dievo buvimą bando įrodyti
ontologiškai, kai iš loginės sąvokos daroma išvada apie objekto egzistavimą.Anzelmas davė pradžią viduramžių metafizikai, tačiau jo ontologinis įrodymas susilaukė Tomo Akviniečio (XIII a.) ir Kanto (XVIII a.) kritikos.

8. Išsirinkite vieną iš penkių Tomo Akviniečio Dievo buvimo įrodymų ir pakomentuokite jį.

Tomas Akvinietis savo filosofijoje iškėlė tris klausimus:1. Ar Dievo buvimas yra savaime suprantamas ? 2. Ar tą faktą galima padaryti akivaizdų ? 3. Ar Dievas yra ? Toliau Tomas Akvinietis pats suformulavo penkis Dievo buvimo įrodymus. Išsirinkau 2 įrodymą, todėl jį ir pakomentuosiu.

ANTRASIS ĮRODYMAS teigia, kad pasaulyje egzistuoja priežasties ir padarinio ryšys : „Jeigu pašalinsime priežastį, kartu pašalinsime ir jos padarinius; taigi nebūtų nei paskutinės priežasties, nei vidurinės, jei nebūtų pirmosios“. Akvinietis netiki, kad priežasčių ir padarinių grandinė, nusidriekusi tolyn į amžinybę, būtų begalinė, todėl „turime sutikti, kad egzistuoja vienintelė pirmoji priežastis, kurią visi vadina Dievu“.

Asmeniškai aš galėčiau pasakyti kad, jaigu norime suprasti viduramžius, turime įsivaizduoti visai kitokį pasaulį negu dabartinis. Jei mes gyventumėm viduramžiais, tai tikėtumėm, kad saulė sukasi aplink žemę, o žemė yra pats visatos centras. Tikėtumėm, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, kaip parašyta Pradžios knygoje. Tikėtumem, kad didžioji būties grandinė nuo Dievo prie angelus nusidriekia iki pačių menkiausių gyvybės formų, o žmonės tėra tarpinė grandis, sujungianti tai, kas mirtinga, su tuo, kas dieviška. Tikėtumėm, kad visatoje viešpatauja aiški tvarka ir visa kas turi savo vietą.

9. Kokia yra religinės patirties argumentacija.

Tik pažinę vidinės gyvenimo srities atvertą pasaulį, galime pradėti mąstyti apie religinę patirtį, bandyti ją suprasti. Religinė patirtis egzistuoja ne šalia, bet kartu su visais kitais žmogiškais išgyvenimais. Ji pasižymi tuo, kad asmuo jaučiasi traukiamas į naują ryšį su transcendencija, kuri atsiskleidžia per kasdienę patirtį. Ji (transcendencija) yra tapati religinei sričiai. Kiekviena religinė patirtis – tai gelmės patirtis, nors ne kiekviena gelmės patirtis yra religinis išgyvenimas.

Tikinčiajam bet kuri žmogiškoji patirtis gali turėti religinę dimensiją; mat Dievas yra ne tik transcendentiškas, bet ir esantis savo sukurtoje visatoje. Taigi pagal krikščioniškąją tradiciją Dievas tvarko pasaulį ir žmonių gyvenimus per Kristų Šventojoje Dvasioje. Dievo Dvasia, išlieta žmonėms, tampa tikėjimo, vilties ir meilės šaltinis. Ji veikia iš vidaus nuo pat mūsų egzistavimo pradžios, liečia mus meilingai, prisiderindama prie mūsų gyvenimo. Šis Dievo buvimas ir veikimas pasaulyje yra prieinamas kiekvienam. Tai buvimas, kuriame mes “gyvename, judame ir esame”, nepriklausomai nuo mūsų sąmoningumo Dievo atžvilgiu…

Turime žinoti: Dievo pajauta anaiptol nėra dar vieno objekto (šalia daugelio kitų) patyrimas. Ji pagilina, praplečia, pranoksta visas žmogiškąsias patirtis. Teologai, norėdami išvengti Dievo sutapatinimo su objektu, Dievą vadina “būties pagrindu ir žmogiškosios egzistencijos gelme” (Paul Tillich), “anapus tarp mūsų” (Dietrich Bonhoeffer) ir t.t. Religinė patirties dimensija yra ypatinga bendros žmogiškosios patirties konfigūracija, leidžianti peržengti šį matomą, apčiuopiamą pasaulį ir į visa pažvelgti vidiniu žvilgsniu. Todėl tikintis žmogus ne tik kitaip interpretuoja gyvenimą, įvykius, patirtį, bet ir gyvena kitokiame pasaulyje, t.y. pasaulyje, kuriame veikia Dievas.

Turime pripažinti, kad žmogaus gyvenime yra daugybė neatpažintų ir netgi užgniaužtų išgyvenimų. Patirties atradimas, įvardijimas reiškia sąmoningą ir giluminį ryšį su ja. Žmogus, stebėdamas ir vertindamas savo patirtį, atpažįsta Šventąją Dvasią ir gali suvokti jos ženklus giliau ir aiškiau. Todėl vienas svarbiausių dvasinio vadovavimo uždavinių – padėti vadovaujamajam pastebėti Dievo Dvasios ženklus, Dvasios buvimą ir veikimą žmogaus gyvenime, paskatinti, kad jis neliktų Dievo veikimui abejingas.

10. Kas yra egzistencializmas, ar jis tebėra aktualus šiuolaikinei visuomenei? Kodėl ?

Apibūdinkite Kierkegoro egzistencializmą.

1. EGZISTENCIALIZMAS- kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija; skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.

Ši iracionalistinė kryptis šiuolaikinėje filosofijoje atsirado po I pasaulinio karo-Vokietijoje, II pasaulinio karo metu-Prancūzijoje, po II pasaulinio karo-kitose šalyse, jų tarpe ir JAV.

Skiriami: 1. religinis egzistencializmas (K. Jaspersas, Berdiajevas, L. Šestovas, M. Buberis). 2. ateistinis egzistencializmas (M.Heidegeris, J.P. Sartre‘o, A. Camiu, S. Bovuar).

EGZISTAVIMAS-(kilusi iš lotynų kalbos žodžio „existentia“-buvimas, gyvenimas) reiškia buvimą viso to, su kuo žmogus susiduria savo praktinėje jutiminėje ir intelektualinėje veikloje. Tai-visas makro ir mikropasaulis, betarpiškai mus supantys gamtos reiškiniai, kuriuos mes suvokiame savo jutimais ar su prietaisais nustatome jų realų egzistavimą.

Mano manymu, bendroji žmogaus ir pasaulio (visuomenės ir gamtos) susvetimėjimo priežastis-veiklinio žmogaus
išvada, suponuojanti pasaulio realumo įrodynėjimą. Vadinasi, pasaulis yra ne kas kita kaip žmogaus būties būdas. Jo sužmogiškumas reiškiasi žmogaus sąlyčiu su daiktais, dėl ko jie tampa tiksliškai orientuoti. Tad suprasti pasaulį vien kaip gamtą-tai nužmoginti jį, paversti „nepasauliu“. Tačiau iškritęs iš gamtos cikliškumo ir tapęs nestabili, disipatyvia sistema, žmogus prarado konstruktyvią orientaciją pasaulyje, todėl nepaliaujamai „atradinėja“ išorinį pasaulį ne tik fragmentiškai, bet ir visoviškai, t. y. įskaitydamas ir patį save. Todėl „žmogaus pasaulio“

ir „nepasaulio“ sąveikos sudėtingėjimas visą laiką gausina tarpines grandis tiek materialioje, tiek dvasinėje veikloje.

11. Kokių problemų iškyla ir kokių atsiranda galimybių, kai žmogaus protas imamas laikyti tiesos matu?

a. Iracionaliosios sielos galių viršenybė proto atžvilgiu. a) Svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiška, filosofo Augustino požiūriu, yra ne protas, o valia. Šį teiginį Augustinas argumentavo šitaip samprotaudamas: tikroji bet kurio objekto prigimtis reiškiasi aktyvumu, o ne pasyvia būsena; tai buvo viena prielaida. Protas – vieninga visos senovės nuomone – yra pasyvus; tai kita prielaida. Iš čia plaukė išvada: žmogaus prigimtį išreiškia ne protas, o aktyvi valia. Žmogaus prigimtis reiškiasi ne tuo, ką jis žino, o tuo, ko nori. Šia valios pirmenybės teorija Augustinas nutraukė senovės intelektualizmo tradiciją.

Šią savo nuostatą Augustinas taikė ne tik psichologijoje, bet analogiškai ir teoloijoje: ne tik žmogaus, bet ir Dievo prigimtyje jis įžvelgė valios pirmenybę. Taigi jo filosofija ištisai pereina nuo intelektualizmo prie voliuntarizmo. Tai buvo vienas reikšmingiausių pokyčių, atskyręs naująjį požiūrį į pasaulį nuo senojo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3559 žodžiai iš 7072 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.