Religijos egzaminas 11 klases
5 (100%) 1 vote

Religijos egzaminas 11 klases

Testas

1. Kas yra filosofija, religija, teologija?

Žodis „filosofija“ yra graikiškos kilmės ir reiškia išminties meilę. Šis žodis dar buvo vartojamas prieš Sokratą. Tačiau tiktai Sokratas šiam žodžiui suteikė patvarią reikšmę. Platonas filosofiją apibrėžia kaip grožio, išminties ir tiesos meilę. Platono dėmesio centre buvo išmintingas, doras, sąžiningas žmogus. Tokie žmonės Graikijoje buvo labai gerbiami. Kas yra filosofija ir ko ji verta ginčijamas dalykas. Taip mano Karlas Jaspersas. Neretai filosofija laikoma tai, kas surašyta daugybėje knygų ir tai ką profesoriai dėsto universitetuose. Tai žinoma tiesa, bet tik iš dalies. Jeigu taip galvosime, tai mes užsisklęsime savyje. Tikroji filosofijos prasmė yra visiškai kita. Kiekvienas iš mūsų yra kada nors filosofavęs ir filosofija mums nėra naujiena. (Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? Ar yra Dievas? Kas yra po mirties? Ar mano veikla priverstinė? Ar aš esu laisvas?). Tai šie ir panašūs klausimai yra pagrindinė filosofijos esmė. Galime apsimesti, kad apskritai panašūs klausimai neegzistuoja, bet ir tada tampa aišku, kad tokius klausimus reikia kelti. Taigi šie klausimai žmogų paliečia kaip likimas. Žmogus nuo savo gimimo yra pasmerktas filosofijai. Visi filosofai vienu balsu tvirtina, jog filosofavimo pradžia kyla iš kasdienio patyrimo. Mes gyvename, patiriame pasaulyje ir įsivaizduojame, kad jame gerai orientuojamės.

Religija – visuomet apibrėžtas, konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo, t.y. absoliuto, Dievo, šventenybės ir t.t. Tai yra ryšys tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo. Religija – viso žmogaus egzistencinis saitas su šiuo prasmės pagrindu, kuris kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teigiantis apima būtį apskritai ir atskiras būties sritis. Šis saitas visuomet priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. Plačiąja prasme šią sampratą galime traktuoti kaip mokymą.

Filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų. Egzistuoja išsivysčiusiose religijose tam tikra mokslinė-sisteminė religinio tikėjimo refleksija. Šią refleksiją mes vadiname teologija. Tačiau jos kaip mokslo pobūdis yra visiškai kitoks negu filosofijos. Teologija panašesnė į specialiuosius mokslus.

2. Kokią pagrindinę filosofinę problemą nagrinėjo ankstyvieji graikų filosofai?

ANKSTYVOJI GRAIKŲ FILOSOFIJA. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Egipto žiniai savo mokslines žinias laikė paslaptyje, tai graikų mąstytojai jas kėlė į dienos šviesą. Visose Rytų šalyse, pradedant Kinija, Indija ir baigiant Egiptu, žmonių gyvenimas ir mintys sukosi apie religiją. Čia įžiūrimas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų ankstyvosios civilizacijos. Pirmosios filosofinës mokyklos atsirado VII-VI a.p.m.e. Susiformavo dvi ankstyvosios Graikijos filosofinės mokyklos – jonynų ir italikų, kurios sudarė visos vėlesnės filosofijos pagrindą. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai, o italikais – pietų Italijos ir netoli jų esančių salų kolonistų mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiausia tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai – mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todël jų filosofija pasižymi didesniu spekuliatyvumu. Bet tai dar nebuvo filosofija, tai buvo tik filosofijos mokslo pamatai. Ryškiausi jonėnų atstovai yra Talis, Anaksimandras, Anaksimenas ir Heraklitas iš Efero. Pirmieji trys žinomi kaip pirmosios antikinės filosofinės mokyklos, įsteigtos Mileto mieste, atstovai. Šios mokyklos pradininku laikomas Talis.

3. Palyginkite Platono ir Sokrato filosofijas, kokie yra panašumai ir skirtumai ?

Sokratas (469 – 399 m. pr. Kr.)

Sokrato požiūris į valstybės reikalų tvarkymą buvo aiškus – jis šalinosi tiesioginės politinės veiklos. Visgi jis laikosi visų įstatymų, atlieka religinius ritualus, tačiau nesilaiko bendruomeninio visuomeniškumo, o iškelia individą.

Pagrindinės Sokrato etikos idėjos ir sąvokos: Ikisokratikai tyrinėjo gamtos reiškinius ir jų kitimą, o Sokratas į Antikos filosofiją įveda nebūtą etinį kryptingumą. Antikoje vyravusi kosmologinė filosofija ieškojo amžinųjų tiesų, o Sokratas aktualizuoja naują dalyką: protas ir mąstymas yra ne tik dievų privilegija, tačiau ir žmogaus sugebėjimas. Jis teigė, jog tik dievai, išminčiai ir kvailiai nesiekia išminties, o filosofas stovi tarp kvailių ir išminčių. Išminties nepasiekiamumas tampa jos galimybės sąlyga. Manymas, kad esi išminčius naikina išmintį, kadangi ji reikalauja suvokti žmogaus proto galimybių ribas. Sokratas teigė, jog mūsų siela yra vienintelis dalykas vertas išsaugoti, o žinojimas – vienintelis kelias tai padaryti. Taigi Sokratas remiasi protu, o didžiausia dorybė – žinojimas (Gėris išvedamas iš žinojimo, pirmiau yra žinojimas). Jis kalba apie bendrą etiką, kuri remiasi racionalia
savižina.

Terminas Dorybė Sokrato epochos filosofijoje turėjo gan daug reikšmių – ji buvo siejama su laime, klestėjimu, malonumu, nauda, gėriu. Doroviškai teisingo elgesio pakopa buvo išreiškiama žodžiais gražus ir geras.

Apmąstydamas laimės sampratą dorovės požiūriu Sokratas iškelia šiuos aspektus:

1. Dorybė turi visuotinę reikšmę, nežiūrint, kad jų daug ir jos yra individualios.

2. Žmogus geba atskirti tai, as yra gera, o kas bloga, tad jis taip pat gali spręsti, ar jam elgtis dorai ar ne. Šis sugebėjimas kyla iš proto, žinojimo.

Blogo elgesio priežastis yra nežinojimas. Dorybė ateina tik per protą ir žinojimą, tačiau tai nėra vien tik teorinis žinojimas. Geri žmonės nėra geri vien iš prigimties, o socialinė padėtis nėra lemiamas dorybės veiksnys.

Platonas (428 – 348 m. pr. Kr.)

Antikinę dorybių sistemą sudarė; saikingumas, drąsa, teisingumas, išmintingumas. Platonas teigė, jog žmogaus sielą sudaro trys pradai, atitnkamai ir visuomenės luomus galima priskirti šiems trims pradams su savo dorybėmis ir pareigomis:

1. Protingoji siela: filosofai (protas), kurių svarbiausia dorybė – išmintingumas.

2. Aistringoji siela: sargybiniai (valia). Dorybė – drąsa.

3. Geidžiančioji siela: amatininkai (geismas), dorybė – saikingumas.

Kiekvieno luomoi sieloje vyrauja vis kitas pradas, turintis savo paskirtį ir vyraujančią dorybę. Trys dorybės ghali pasireikšti tik tada, kai yra ketvirtoji – teisingumas.

Teisinga valstybė suderina savo tris luomus, o teisingas žmogus geba suderinti savo tris pradus – vienodai turi būti derinamos visos trys sielos dalys ir atitinkamos tų dalių savybės, neužmirštant teisingumo, nes tik tuomet asmenybė bus vieninga. Platonui valstybės teisingumo reikšmė pranoksta pavienio žmogaus sielos teisingumą.

Platonas plėtoja savo tobuląjį idėjų pasaulį, pagal kurią daikto idėja ir yra jo prasmė. Šioje idėjų hierarchijoje tobuliausia idėja yra absoliutus gėris, tapatus amžinajam grožiui – tai ir yra visų daiktų pradžia ir visatos demiurgas, formuojantis matomą kosminį ir žmogiškąjį pasaulį. Filosofas siekia įžvelgti tiesą, o tam reikia ir moralinių savybių – filosofas nebijo mirties, yra teisingos, romios ir sugyvenamos sielos.

Žmogui siekti gėrio trukdo kūnas, o intelektualumą Platonas siejo su askeze. Teisingumas, tai protingosios sielos dalies valdžia juslinės ir jausmingosios dalių atžvilgiu. Žmogaus gyvenimo tikslas – prisiminti tą gėrį, kurį jo siela matė idėjų pasaulyje. Gėrio idėja, tai aukščiausias žinojimas ir svarbiausias žmogaus veikos tikslas, siekti gėrio, tai tuo pačiu siekti ir laimės. Gėrio idėja Platonui svarbesnė už tiesą ir grožį. Platono dorybės samprata – politinė.

4. Kas tau yra tikėjimas? Pateikite keletą pavyzdžių iš savo gyvenimo arba perskaitytų knygų?

Tikėjimas apima visa, bet nėra apimamas, nėra nei vienos esybės, kurioje jo nebūtų. Juk jeigu tikėjimas nebūtų visur, jis neapimtų visko. Tikėjimas atsirado tada, kai atsirado pirmieji mastantys žmonės ir jis tęsiasi iki dabar. Kalbant apie tikėjimą negalime užmiršti ir visagalio Dievo. Kai buvau maža, galvojau, kad Dievas yra senyvas vyras sėdintis danguje ir stebintis visą žmoniją iš viršaus, tačiau kad taip nėra supratau augdama. Asmeniškai aš dievybę suprantu kaip begalybę, kaip neapribotą, be galo tobulą esybę. Taigi užtenka vien tik galvoti apie Dievą, kad žinočiau jog jis yra.

Manau, Dievas yra nepriklausomas ir nekintamas. Be to, jis yra visagalis, amžinas, būtinas, neaprėpiamas. Mano manymų geriausiai Dievas yra pristatomas biblijoje nei kitose knygose. Remdamasi šia knyga galiu drąsiai teigti, kad tikėjimas – tai paradoksas, galintis žudimą paversti šventu ir Dievui maloniu poelgiu, paradoksas grąžinantis Abraomui Izaoką, o šito negali pajėgti joks mąstymas, nes tikėjimas prasideda būtent ten, kur mąstymas liaujasi.

5. Kas yra siela pagal Aristotelį? Kaip įsivaizduoji gyvenimą po mirties?

Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate „Apie sielą“ . Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui. Remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais, Aristotelis analizuoja ir žmogų, kuriame mato du komponentus : kūną ir sielą . Santykis tarp tų komponentų atitinka santykį tarp formos ir materijos. Sielą Aristotelis aiškina natūraliai , remdamasis gamtamoksliniais principais . Ji yra kūne . Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis . Visa, kas gyva turi sielą . Augalai turi maitinančią sielą, vegetatyvinę jėgą, kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas . žmogaus sieloje prie funkcijų,, būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas, kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų .

Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis
tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno.Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas. Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Siela – neatskiriama nuo kūno, galėtume papildyti tokiu teiginiu: bet koks kūnas negali įsigyti, bet kokios sielos.

Asmeniškai aš tikiu kad kiekvienas žmogus turi sielą ir kūną. Kai žmogus miršta pasilieka tik siela, todėl jis privalo laikytis 10 Dievo įsakymų, kad jo siela patektų į rojų, kitu atvėju keliaus į pragarą.

6. Ar esama tokių dalykų, dėl kurių galėtumėme būti visiškai tikri? Jei taip, Įrodykite, o jei ne,

tai kodėl?

Manau, visiškai tikri galime būti tik dėl tų dalykų, kurie jau atsitiko. Bet netgi ne visada. Galime būti tikri dėl istorijos, bet kas garantuoja, kad galime pasitikėti 100 procentų istoriniais įvykiais apie kuriuos sužinome iš knygų, vadovėlių ir televizijos. Mano manymu, pasaulyje nėra tokių dalykų dėl kurių galėtumėme būti visiškai tikri. Tikri negalime būti nei savo poelgiais nei savo drąsumu. Žmogus gali buti tikras tik savo jausmais ir tikėjimu. Pačius gražiausius žodžius sudedame į maldas ir giesmes, švenčiausiais jausmais pakylame iki dangaus ir tikime, kad tai pati gražiausia ir kilniausia malda, kadangi savo jausmus sudedame į maldą, kuri yra skirta Dievui. Tik su Dievu žmogus gali būti ir yra atviras, nemeluoja. Tik visagaliui galime būti atviri nebijodami, kad jį įžeisime.

7. Kaip jūs gintumėte (arba kritikuotumėte) Anzelmo ontologinį įrodymą?

Anzelmas Kenterberietis pirmasis scholastas. XI-XIIpr. Italas.

Pagrindinis klausimas- protas ir tikėjimas. Pirmiausiai tiria žinojimo šaltinius. Tikėjimas yra pirminis, o protas- antrinis reiškinys. Šv. Raštas pateikia tiesas, bet nenurodo, kodėl jo tiesos, tai jau proto darbas.

Anzelmas siūlo kiek tik įmanoma naudotis logika.

Sąvokinis realizmas. Bendrybės realios, taip pat ir bendrųjų sąvokų objektai, tai nėra žmogaus proto kūriniai. Bendrybė- tai esmė, kuri reali ir nepriklausoma nuo atskirų daiktų. Anzelmas realizmą taiko Dievo buvimo įrodymuose:

1.augustiniškasis.

Daiktuose egzistuoja gėris, daiktų trokštama, nes manoma, kad jie geri. Kiekvienas daugiau ar mažiau teisingas veiksmas todėl teisingas, kad dalyvauja absoliučiame teisingume.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2145 žodžiai iš 7072 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.