Kas yra religijos filosofija? – Atsakyti į šį klausimą reikia spręsti
daug žadančią, sykiu ir gana painią filosofinę užduotį: ji gali atskleisti
mums nelauktų akiračių, bet ji gali įvilioti mus ir į nebeišbrendamus
klystkelius.
Religija, kaip ją vadina F. Heileris, yra “bendravimas su giliausia bei
galutine tikrove”. Kas ši tikrovė yra savyje, galima suvokti labai
įvairiai. Tačiau niekas neneigia, kad tai pati gilioji ir pati paskutinioji
tikrovė. Nuosekliai tad ir bendravimas su ja savaime virsta irgi pačia
pastarąja žmogaus sąsaja: užu religijos nebėra nieko, ko reikėtų dar
ieškoti ir ką būtų galima dar rasti. Religija yra nebeperžengiama. Užtat ir
jos filosofija, vaizdingu E. Brunnerio posakiu, sudaro “visos filosofijos
iškilią viršūnę”. Įvairios filosofinės šakos, gretinamos su religijos
filosofija, pasirodo esančios tik paruoša bei pakopa šiai viršūnei pasiekti
– bent Vakarų mąstymo erdvėje, kurioje nuo pat pradžios yra ieškoma daiktų
pradmens (arche); tai nuolatinė pastanga, sudaranti, pasak W. Weischedelio,
“pagrindinį filosofijos istorijos vyksmą” ir apsprendžianti metafiziką, nes
ši pajėgianti aprėpti būtybę jos visumoje tik todėl, kad randanti tašką, iš
kurio ana visuma skleidžiasi ir kuriuo ji laikosi. O tasai ieškomas pradmuo
ir tasai rastas taškas Vakarų mąstymui visados yra buvęs dievybė: “Didieji
mąstytojai mielai tapatino savus aukščiausius pradmenis su dievybe” kaip
galutiniu filosofavimo laimikiu. Vakarų metafizika, pasiekusi tam tikro
aukščio, savaime virsdavusi, W. Weischedelio žodžiais tariant, “filosofine
teologija”, vadinasi, Dievo apmąstymu prigimtojo proto priemonėmis. Ir
atvirkščiai, Dievo apmąstymo nuosmukis visados rodęs ir į pačios
filosofijos nuosmukį. Tai įgalina W. Weischedelį daryti reikšmingą išvadą:
“Filosofinė teologija yra metafizika savo esme, metafizika yra filosofinė
teologija savo siekiu”. Kitaip sakant, religijos filosofija slypi
metafizikoje ir išsiskleidžia kaip jos viršūnė.
Formali religijos filosofijos apibrėžtis yra labai paprasta. Kaip jau
pats pavadinimas rodo, ji yra ne kas kita, tik filosofinis religijos
svarstymas. Būdamas vykdomas filosofiškai, šis svarstymas savaime jungiasi
į filosofavimo vyksmą ir į filosofijos sąrangą, paversdamas religijos
filosofiją vienu iš filosofijos istorijos klausimų ir viena iš filosofijos
sistemos dalių. Kiek tačiau šis svarstymas atsideda religijai, tiek jis
religijos filosofiją skiria nuo visų kitų filosofavimo rūpesčių ir nuo visų
filosofijos šakų, kurios religijos arba visiškai negvaldo, arba ją liečia
tik kaip antrinį dalyką. Šia prasme religijos filosofija yra nuosekli
filosofavimo pasėka ir teisėtas sudedamasis filosofijos pradas: ji laikosi
bendrojo filosofinio kelio ir turi savitą objektą. O atsimenant, kad vidinė
metafizikos slinktis savaime eina Dievo kaip pradmens linkui, aiškėja ir
religijos filosofijos svarba: religijos filosofija yra metafizikos
slinkties susiklostymas sąvokiniu pavidalu; metafizika įvykdo joje savą
siekį. Visa tai didesnių neaiškumų nesudaro ir painesnių abejonių nekelia.
Sunkenybės betgi prasideda, atsikreipus į anos formalios apibrėžties
turinį. Religijos filosofija, kaip sakyta, yra filosofinis religijos
svarstymas. Tačiau kas gi yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstyti
filosofiškai?
Religijos sąvoka nėra tokia vienaprasmė, jog be niekur nieko galėtų būti
laikoma savaime suprantamu filosofijos objektu. Dialektinei protestantų
teologijai paskelbus, kad religija esanti žmogaus sukilimas prieš Dievą,
pasidarė iš viso nebeaišku, kas gali ar privalo būti vadinama ‘religijos’
vardu. Ankščiau buvo tikima, esą Krikščionybė yra aukščiausia religinio
reiškinio lytis ir todėl geriausiai gali atskleisti šio reiškinio esmę.
Nūnai gi, jeigu “religija yra netikėjimas” (K. Barthas); jeigu ji yra
“Dievo apgrobimas ir tuo pačiu atritimas nuo Dievo” (K. Barthas); jeigu
“Dievo apreiškimas yra religijos panaikinimas” ir tuo pačiu visiška jos
negalimybė po Kristaus, nes “Kristus yra kiekvienos religijos teismas” (E.
Brunneris), – tai suprantama, kad tokiu atveju Krikščionybė negali jungtis
į religiją kaip bendrinę kategoriją ir reikšti šios kategorijos aukščiausią
laipsnį. Tokiu atveju “Krikščionybė yra bereliginė” (D. Bonhoefferis).
Tuomet ir religijos filosofija yra nebe Dievo-žmogaus bendravimo, o
greičiau žmogaus-sukilėlio apmąstymas, išreiškiąs ne tiek metafizikos, kiek
antropologijos slinktį. Religijos filosofijos likimas visados priklauso nuo
jos objekto sampratos. Šiai temstant, silpsta ir atida kiek giliau patį
objektų pasklaidyti. Štai kodėl pastaraisiais dešimtmečiais religijos
filosofija vis labiau traukėsi filosofavimo užnugarin; net patys jos rėmai
kažkaip išbluko, taip kad šiandien tiesiog nedrįsdama svarstyti religijos
jos visumoje: religijos esmės apmąstymo vieton dabar vis ryškiau braunasi
religinių apraiškų kritika.
Dar painesnis yra
antrasis klausimas, ką reiškia religiją svarstyti
filosofiškai. Formaliai žiūrint, tai reiškia padaryti ją filosofijos
objektu. Bet štai, P. Tillichas kreipia mūsų dėmesį į tai, kad religija
kaip tik nesiduodanti “būti filosofijos objektu”; ji užsisklendžianti