Religijos filosofija
5 (100%) 1 vote

Religijos filosofija

11

Kas yra religijos filosofija? – Atsakyti į šį klausimą reikia spręsti

daug žadančią, sykiu ir gana painią filosofinę užduotį: ji gali atskleisti

mums nelauktų akiračių, bet ji gali įvilioti mus ir į nebeišbrendamus

klystkelius.

Religija, kaip ją vadina F. Heileris, yra “bendravimas su giliausia bei

galutine tikrove”. Kas ši tikrovė yra savyje, galima suvokti labai

įvairiai. Tačiau niekas neneigia, kad tai pati gilioji ir pati paskutinioji

tikrovė. Nuosekliai tad ir bendravimas su ja savaime virsta irgi pačia

pastarąja žmogaus sąsaja: užu religijos nebėra nieko, ko reikėtų dar

ieškoti ir ką būtų galima dar rasti. Religija yra nebeperžengiama. Užtat ir

jos filosofija, vaizdingu E. Brunnerio posakiu, sudaro “visos filosofijos

iškilią viršūnę”. Įvairios filosofinės šakos, gretinamos su religijos

filosofija, pasirodo esančios tik paruoša bei pakopa šiai viršūnei pasiekti

– bent Vakarų mąstymo erdvėje, kurioje nuo pat pradžios yra ieškoma daiktų

pradmens (arche); tai nuolatinė pastanga, sudaranti, pasak W. Weischedelio,

“pagrindinį filosofijos istorijos vyksmą” ir apsprendžianti metafiziką, nes

ši pajėgianti aprėpti būtybę jos visumoje tik todėl, kad randanti tašką, iš

kurio ana visuma skleidžiasi ir kuriuo ji laikosi. O tasai ieškomas pradmuo

ir tasai rastas taškas Vakarų mąstymui visados yra buvęs dievybė: “Didieji

mąstytojai mielai tapatino savus aukščiausius pradmenis su dievybe” kaip

galutiniu filosofavimo laimikiu. Vakarų metafizika, pasiekusi tam tikro

aukščio, savaime virsdavusi, W. Weischedelio žodžiais tariant, “filosofine

teologija”, vadinasi, Dievo apmąstymu prigimtojo proto priemonėmis. Ir

atvirkščiai, Dievo apmąstymo nuosmukis visados rodęs ir į pačios

filosofijos nuosmukį. Tai įgalina W. Weischedelį daryti reikšmingą išvadą:

“Filosofinė teologija yra metafizika savo esme, metafizika yra filosofinė

teologija savo siekiu”. Kitaip sakant, religijos filosofija slypi

metafizikoje ir išsiskleidžia kaip jos viršūnė.

Formali religijos filosofijos apibrėžtis yra labai paprasta. Kaip jau

pats pavadinimas rodo, ji yra ne kas kita, tik filosofinis religijos

svarstymas. Būdamas vykdomas filosofiškai, šis svarstymas savaime jungiasi

į filosofavimo vyksmą ir į filosofijos sąrangą, paversdamas religijos

filosofiją vienu iš filosofijos istorijos klausimų ir viena iš filosofijos

sistemos dalių. Kiek tačiau šis svarstymas atsideda religijai, tiek jis

religijos filosofiją skiria nuo visų kitų filosofavimo rūpesčių ir nuo visų

filosofijos šakų, kurios religijos arba visiškai negvaldo, arba ją liečia

tik kaip antrinį dalyką. Šia prasme religijos filosofija yra nuosekli

filosofavimo pasėka ir teisėtas sudedamasis filosofijos pradas: ji laikosi

bendrojo filosofinio kelio ir turi savitą objektą. O atsimenant, kad vidinė

metafizikos slinktis savaime eina Dievo kaip pradmens linkui, aiškėja ir

religijos filosofijos svarba: religijos filosofija yra metafizikos

slinkties susiklostymas sąvokiniu pavidalu; metafizika įvykdo joje savą

siekį. Visa tai didesnių neaiškumų nesudaro ir painesnių abejonių nekelia.

Sunkenybės betgi prasideda, atsikreipus į anos formalios apibrėžties

turinį. Religijos filosofija, kaip sakyta, yra filosofinis religijos

svarstymas. Tačiau kas gi yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstyti

filosofiškai?

Religijos sąvoka nėra tokia vienaprasmė, jog be niekur nieko galėtų būti

laikoma savaime suprantamu filosofijos objektu. Dialektinei protestantų

teologijai paskelbus, kad religija esanti žmogaus sukilimas prieš Dievą,

pasidarė iš viso nebeaišku, kas gali ar privalo būti vadinama ‘religijos’

vardu. Ankščiau buvo tikima, esą Krikščionybė yra aukščiausia religinio

reiškinio lytis ir todėl geriausiai gali atskleisti šio reiškinio esmę.

Nūnai gi, jeigu “religija yra netikėjimas” (K. Barthas); jeigu ji yra

“Dievo apgrobimas ir tuo pačiu atritimas nuo Dievo” (K. Barthas); jeigu

“Dievo apreiškimas yra religijos panaikinimas” ir tuo pačiu visiška jos

negalimybė po Kristaus, nes “Kristus yra kiekvienos religijos teismas” (E.

Brunneris), – tai suprantama, kad tokiu atveju Krikščionybė negali jungtis

į religiją kaip bendrinę kategoriją ir reikšti šios kategorijos aukščiausią

laipsnį. Tokiu atveju “Krikščionybė yra bereliginė” (D. Bonhoefferis).

Tuomet ir religijos filosofija yra nebe Dievo-žmogaus bendravimo, o

greičiau žmogaus-sukilėlio apmąstymas, išreiškiąs ne tiek metafizikos, kiek

antropologijos slinktį. Religijos filosofijos likimas visados priklauso nuo

jos objekto sampratos. Šiai temstant, silpsta ir atida kiek giliau patį

objektų pasklaidyti. Štai kodėl pastaraisiais dešimtmečiais religijos

filosofija vis labiau traukėsi filosofavimo užnugarin; net patys jos rėmai

kažkaip išbluko, taip kad šiandien tiesiog nedrįsdama svarstyti religijos

jos visumoje: religijos esmės apmąstymo vieton dabar vis ryškiau braunasi

religinių apraiškų kritika.

Dar painesnis yra
antrasis klausimas, ką reiškia religiją svarstyti

filosofiškai. Formaliai žiūrint, tai reiškia padaryti ją filosofijos

objektu. Bet štai, P. Tillichas kreipia mūsų dėmesį į tai, kad religija

kaip tik nesiduodanti “būti filosofijos objektu”; ji užsisklendžianti

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 789 žodžiai iš 1557 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.