Religijos filosofija
5 (100%) 1 vote

Religijos filosofija

Kas yra religijos filosofija? Religija kaip ją vadina F. Heileris, yra “bendravimas su giliausia bei galutine tikrove”. Kas ši tikrovė yra savyje, galima suvokti labai įvairiai. Religija yra neperžengiama. Užtat ir jos filosofija, vaizdingu E. Brunnerio posakiu, sudaro “visos filosofijos iškilią viršūnę”. Vakarų mąstymui visados yra buvęs dievybė: “Didieji mąstytojai mielai tapatino savus aukščiausius pradmenis su dievybe” kaip galutiniu filosofavimo laimikiu. Pagal W. Weischedelį: “Filosofinė teologija yra metafizika savo esme, ir metafizika yra filosofinė teologija savo siekiu”. Kitaip sakant, religijos filosofija slypi metafizikoje ir išsiskleidžia kaip jos viršūnė.

Formali filosofijos apibrėžtis yra ne kas kita, tik filosofinis religijos svarstymas. Religijos filosofija yra nuosekli filosofavimo pasėka ir teisėtas sudedamasis filosofijos pradas: ji laikosi bendrojo filosofinio kelio ir turi savitą objektą.

Religijos filosofija, kaip sakyta, yra filosofinis religijos svarstymas. Tačiau kas gi yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstyti filosofiškai? Tai reiškia padaryti ją filosofijos objektu. Bet štai, P. Tillichas kreipia mūsų dėmesį į tai, kad religija kaip tik nesiduodanti “būti filosofijos objektu”. Tuo būdu religijos filosofija patenkanti į labai keblią padėtį: arba ji sunaikinanti savą objektą, kurį norėtų apmąstyti, arba pati esanti šio objekto sunaikinama. Religijos filosofijai tenka sunkus uždavinys: įgalinti save pačią, įgalinti tuo ir filosofiją apskritai. Jeigu mums pasisektų pripažinti besąlyginę bei visuotinę apreiškimo reikšmę ir sykiu sukurti religijos filosofiją kaip neabejotinai tikrą filosofijos šaką, tuomet ji savaime išsilaisvintu iš minėtos aklavietės ir tuo pačiu iš teologijos grėsmės.

Jei neturėtume religijos nuovokos, iš kur žinotume, kad, sakysime, aukojimas yra religinis, o ne estetinis veiksmas, juoba, kad jis beveik visur ir visados esti apvelkamas meninio pobūdžio lytimis: giesmėmis, muzika, šokiais, eitynėmis? Religija kaip istorinė akivaizdybė savaime atsiremia į mūsų sąmonėje esančią religijos nuovoką, be kurios nebūtų galimas joks religijos pažinimas ar tyrimas, nes nebūtų galimas joks religijos pažinimas ar tyrimas, nes nebūtų suvokiama, kas gi čia pažįstama ar tiriama. Reikia nuvokti kas yra pati religija. Nuovoka dar nėra sąvoka. Nuovoka yra tikra, tačiau logiškai dar neišskleista ir nepagrįsta pažintis. Mes klausiame, kad galėtume žinoti; bet mes žinome, kad galėtume klausti. Kadangi religija be jokios abejonės priklauso pačių pradinių žmogaus būklės reiškinių sričiai, tai visi pagrįstai galime tikėtis, kad jos vardas atskleis mums jos nuovokos prigimtį, tapdamas nuoroda ir į jos esmę.

Žodis ‘religio’ yra veiksmažodinis lotynų kalbos vedinys. Iš kokio veiksmažodžio jis išvestas, yra betgi neaišku. Savo rašte “De natura deorum” Ciceronas žodį ‘religio’ kildina iš veiksmažodžio ‘relegere’, kuris, turi daugybę reikšmių: surinkti, siūlą suvynioti, praeiti, pravažiuoti, perskaityti, apsvarstyti, paisyti… Ciceronas turi galvoje, kad žmonės, kurie visa, kas priklauso dievų garbinimui, rūpestingai svarsto ir tarsi vis iš naujo skaito, yra pavadinti religininkais.

Lactantijus teigė, kad žodis ‘religio’ kyląs ne iš ‘relegere’, o iš ‘religare’: surišti, pririšti, apvynioti, pakinkyti… T.y. religija esanti žmogaus ryšys su Dievu.

Augustinas svyruoja tarp Lactantijaus etimoligijos ir savosios. Jam ‘religio’ kyla iš veiksmažodžio ‘reeligere’: išrautas, išravėti, iš naujo rinktis… Būdamas Dievo sukurtas ir pripažindamas savą kūriniškumą, žmogus buvęs Dievą pasirinkęs iš pat pradžios. Tačiau puolimu jis vėl jį praradęs. Dabar, Kristui atpirkus žmoniją, žmogus turįs Dievą iš naujo rinktis, meile jo siekdamas ir jame nerimdamas. Religija tad ir esanti šisai naujasis Dievo rinkimasis ir už jį apsisprendimas.

Lygindami šiuos tris etimologinius religijos vardo aiškinimus vieną su kitu, lengvai pastebime, kad jie skiriasi ne tiek filologiškai, kiek visų pirma filosofiškai: juose jausti vis gilėjanti religijos esmės nuovoka. Religijos vardas sako, kad religijos dalykas nėra uždaras ir vienašalis, bet atremtas į du polius, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Šie gi poliai yra: Dievas ir žmogus. Pagal šią nuovoką religija nėra nei tik dieviškasis, nei tik žmogiškasis, bet dievažmogiškasis dalykas. Tai Dievo ir žmogaus susitikimas tam tikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa. Jeigu religija yra dievažmogiškasis atoveiksmis, tai jo esmės negalės būti pažinta, apmąstant anuos du polius skyrium vieną nuo kito. Tai pagrindinė nuoroda, kylanti iš religijos nuovokos, kaip ją mums atskleidžia religijos vardas.

Transcendentinę religijos sampratą gražiai apibūdina P. Tillicho žodžiai: “Religija yra ne žmogaus padaras, o Šventosios Dvasios dovana. Žmogaus dvasia gali susieiti į santykį su savimi pačia ir su savu pasauliu, bet ne su Dievu. Dievo atžvilgiu žmogus yra gaunantysis ir tik gaunantysis. Jis neturi laisvės kreiptis į Dievą.

Imanentinę religijos sampratą išreiškia D. Bonhoefferio reikalavimas veikti pasaulyje taip, tarsi Dievo nebūtų, nes “Dievas skelbia mums, kad mes turime gyventi taip, jog susidorotume su gyvenimu ir
be Dievo. Dievas, kuris yra su mumis, yra Dievas, kuris yra nuo mūsų pasitraukęs. Dievas, kuris mums leidžia gyventi pasaulyje be Dievo kaip darbo hipotezės, yra Dievas, kurio akivaizdoje nuolatos stovime. Dievo akivaizdoje ir su Dievu gyvename be Dievo”. Bonhoefferio sampratoje žmogus yra tik veikiantysis. Transcendentinėje religijoje neveikia žmogus, imanentinėje neveikia Dievas.

Suardžius betgi religijos dvilypumą ir pabrėžiant arba tik Dievo malonę, arba tik žmogaus veiklą, ir pats religijos apmąstymas netenka filosofinio pobūdžio: transcendentinėje sampratoje jis virsta teologija, o imanentinėje – psichologija bei sociologija.

Atoveiksmis, kaip minėta nėra paprastas veiksmas – net nė pakartoto veiksmo prasme. Jis yra atsakytasis veiksmas, vadinasi, toks veiksmas, kuris yra kito kildinamas bei laikomas: atoveiksmio kilmė bei trukmė yra apsprendžiamos kito. Kitaip tariant, atoveiksmis būna kitam. Nūn, jei atoveiksmis slypi pradinėje religijos nuovokoje ir jeigu jis visu plotu telpa santykio kategorijoje, tai savaime aišku, kad ir religija plačiausia prasme yra santykis, būtent: santykis tarp Dievo ir žmogaus. Religijos žmogus Dievui iš tikro ir atsiduoda, ir su juo bendrauja, ir jį išpažįsta, ir jį pergyvena, ir su juo susitinka, ir vykdo visą eilę dar kitų veiksmų. Tačiau taip pat nėra abejonės, kad nė vienas iš šių pavadinimų neišreiškia santykio pilnatvės. Būdamas santykis, religija savaime yra visuma, vadinasi, nenusakoma jokių skirtinu žodžiu. Bendriausia tad prasme religija yra Dievo ir žmogaus santykis. Kas yra šis santykis ir kaip jis riša Dievą ir žmogų? Kiekvienu atveju būdavo žvelgiama į šį santykį iš žmogaus taško, klausiant, kuriuo būdu žmogus jį vykdo, tačiau beveik neklausiant, kokio vaidmens jame turi Dievas. Kitaip sakant, religija buvo paversta religingumu. Pats gi santykis glūdi žymiai giliau, negu visa antropologinė jo regimybė. Religija yra “gelmės matmuo” (P. Tillichas), o religingumas – tik antropologinis šios gelmės paviršius.

Savo santykį su Dievu žmogus juk gali pergyventi sieloje, apipavidalinti visuomenėje, išvystyti laiko eigoje; jis gali teikti jam dogmos, įstatymo, apeigos lyčių; jis gali kurti šių lyčių pagal savo amžiaus ar tautos dvasią; jis gali jas kritiškai vertinti ir keisti. Nė vienas šis atžvilgis nėra filosofavimo objektas. Santykis su Dievu – gali tapti filosofavimo objektu tik tada, kai yra susiejamas su pagrindiniu ir pradiniu filosofijos klausimu, būtent: su būties klausimu. Tik būties akivaizdoje ryškėja, kas yra anie du poliai – Dievas ir žmogus – sujungti santykiu kaip būtine kategorija. Dievas ir žmogus siejami arba dviejų būtybių arba būties ir būtybės santykiu. Būtis grindžia būtybę šiosios buvime. Patys jų buvimai nėra tapatūs, kadangi vyksta ne toje pačioje plotmėje. Tarp būties ir būtybės esama ontologinio skirtumo. Sykiu tarp jų esama ir ontologinio ryšio. Jeigu Dievas ir žmogus santykiauja vienas su kitu kaip dvi būtybės, tai juodu buvoja toje pačioje ontologinėje plotmėje ir yra to paties ontologinio rango. Buvimo gi laipsniuoti negalima. Buvimas nėra požymis ar savybė, todėl negalima būti nei didinamas nei mažinamas: negalima ‘daugiau’ ar ‘mažiau’, ‘geriau’ ar ‘blogiau’ būti. Buvimas yra visas kartu. Būtybės skiriasi viena nuo kitos ne buvimu, bet esme. Filosofiškai yra nepateisinama kalbėti apie Dievą kaip apie būtybę ir apie jo skirtumą nuo kitų būtybių tuo, kad jis suimąs savin jų tobulumą. Garbinimas sudaro esmini pradą. Tačiau kaip gi būtų galima garbinti būtybę, kuri yra mums ontologiškai lygiaprasmė ir lygiateisė, nors ir pralenkianti mus mūsųjų savybių laipsniu? Pirmoji tad minėtos dvijulės pusė ir religiškai neįmanoma: ji sunaikina pačią religiją. Dievo ir žmogaus santykis yra būties ir būtybės santykis. Nes būtis, kaip minėta, santykiauja su būtybe kaip grindėjas su grindžiamuoju, kaip nešėjas su nešamuoju, kaip kūrėjas su kuriamuoju. Nė vienas iš šių buvimų negali būti mastas kitam, nes vienas, išmatuotas kitu, pasirodo esąs niekis. Jei būties buvimas yra tikras buvimas, tuomet būtybės buvimas yra nebuvimas, nes pagrindo buvimas niekad negali rasti atitikmens pagrįstajame buvime. Ir atvirkščiai, jei būtybės buvimas yra tikras, tuomet būties buvimas yra niekis, nes pagrindo buvimas niekad negali išsitekti pagrįstojo buvime. Dievas taip santykiauja su žmogumi, kaip būtis su būtybe. Dievas yra žmogaus buvimo pagrindas, o žmogus Dievo atžvilgiu yra pagrįstasis buvimas. Pats žmogaus buvimas yra šis santykis. Ne žmogus grindžia savo santykį su Dievu, bent santykis su Dievu grindžia žmogų jo buvime. Žmogui religija nėra kažkas, kas jį papildytu, patobulintų, atbaigtų, bet jis pats yra religija, vadinasi, Dievu pagrįstasis buvimas. Religija kaip santykis padaro Dievą kūrėju, o žmogų – kūriniu. Atsigręžęs į religiją, žmogus suvokia, kad buvimas ir kad Dievas yra šio buvimo grindėjas. Religingumas yra teigiamoji, bedievybė – neigiamoji būtybės ryšio su būtimi regimybė. Štai kodėl religingumas gali virsti bedievybe, ir bedievybė pereiti į religingumą. Religijoje kaip omtologiniame santykyje vienintelis veikėjas yra Dievas: tai jis grindžia žmogaus buvimą, tuo padarydamas religiją gryną dovana arba malone, kuriai gauti žmogus
visiškai nieko neįneša – ničnieko, kadangi jis pats būna šia malone. Tuo tarpu religijoje kaip kosmologinėje kasdienos apraiškoje svarbiausias veikėjas yra žmogus – tiek mąstyme, tiek veikime, tiek estetinėje kūryboje. Religinga bedievybė yra iš tikro didžiausia žmogaus išjuoka. Bet išjuoka yra ir nereliginga religija. Pirmuoju atveju žmogus elgiasi nenuosekliai: neigdamas savo ryšį su Dievu kaip nesančiuoju, jis vis dėlto pasilaiko šio ryšio kaukę kasdienoje. Antruoju atveju žmogus elgiasi nenuoširdžiai: pripažindamas savo ryšį su Dievu kaip grindžiančiuoju jo buvimą, jis vis dėlto savą kasdieną apipavidalina taip, tarsi ano ryšio nebūtų. Religija yra pažintas ir pripažintas santykis tarp Dievo kaip būties ir žmogaus kaip būtybės. Dievas yra žmogui būtis, žmogus yra Dievui būtybė. Malda kaip ryškiausia antropologinės pusės išraiška yra prasminga tik tada, kai ji esti pagrįstojo buvimo savimonė, o ne tik pagalbos šūksnis, siunčiamas į ‘stipresnę’ būtybę.

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 1884 žodžiai iš 4795 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.