Religijos vaidmens problema visuomenėje
5 (100%) 1 vote

Religijos vaidmens problema visuomenėje

11213141516171

Religijos vaidmens problema visuomenėje

Daugelis mūsų laikų mąstytojų, filosofų, sociologų sprendžia religijos vietą šiuolaikinėje visuomenėje: vieniems iškyla klausimas, ar yra religija šiandieniniame pasaulyje, o kiti skelbia, kad yra atgaunama religija, tai yra grįžtama prie jos. A.Paškus pastebi, kad visuomenės kaita turi poveikį tikėjimui, kuris mažėja ir keičiasi. „Dabartinė psichologinė aplinka reikalauja sąmoningo apsisprendimo už tikėjimą, o ne pasyvaus tikėjimo perėmimo iš senesnės kartos“ (Paškus, 1998). Visuomenėje pradėjus dominuoti ekonomikos normoms religija nustumiama, ji tampa antraeiliu reikalu. Tačiau žmogus, kad ir tokioje situacijoje beatsidūręs, turi kažką garbinti, tai gali būti įvairūs dalykai: kultūra, rasė, valstybė ir kt., bet jie neatstoja tikrosios religijos „<…> atliepia žmogaus pagrindinį poreikį turėti kokią nors interpretatyvinę sistemą, kurios perspektyvoje jis galėtų aiškinti save ir jį supančius įvykius, įgaudamas atramos savo gyvenimui ir veikimui“(Paškus, 1987). Nutolę nuo tokios religijos individai ima ieškoti religijos be Dievo. Šio proceso priežastis egzistuoja kultūros krizėje, kuri sąlygoja:

1) gyvenimo stiliaus kaitą

2) pasaulėžiūrinį reliatyvizmą

3) institucinės bažnyčios reakciją

4) religijos nykimą šeimose(Paškus, 1987).

Daugiausia įtakos turi šeimos požiūris į religiją ir jos nykimas joje. Tuo sąlygojamas vienos kartos religinių įsitikinimų perdavimo kitai kartai sumažėjimas. Jo nuomone, besikeičiančioje visuomenėje religijos įtaka mažėja, bet visiškai neišnyksta.

N.Luhmannas iškelia fundamentalų klausimą: ar religija dar yra galima? Šis klausimas yra gal kiek ir keistas, tačiau jis šį klausimą formuluodamas“dar yra“, galvoje turi pasaulį, kuris yra sudėtingas, kontingentiškas, nenumanomas, kuris susideda vis iš didesnio skaičiaus dalinių sistemų, orientuotų į save. Kad atsakytų į šį klausimą N.Luhmannas ieško, kokią funkciją religija atlieka visuomenėje. Skirtingai nuo klasikinės sociologijos atstovo E.Durkheimo, kuris religiją matė kaip priemonę, padedančią išlaikyti bendruomeniškumą, bendruomeniškumo šaltinį, N.Luhmannas religiją matė ne tik kaip bendruomeniškumo priežastį, bet ir tai, kad gana dažnai religija yra aštrių visuomeninių konfliktų, kurie naikina visuomeniškumą, priežastis. Pati religijos funkcija, kaip tvirtina sociologas „<…> visuomenėje yra apibrėžti pasaulį, kuriame sistema ir aplinka yra apjungti“(Luhmann, 1998). Praplėsdamas religijos funkciją pastebi, kad ji padeda reformuoti, paaiškinti neapibrėžiamus kompleksus evoliucinių pokyčių procese ir visos visuomenės sistemų istoriniuose pokyčiuose. To pasekoje pati religija gali būti reformuota, gali tapti daline sistema, tai yra sistema pati sau, arba gali prarasti savo tapatybę (identiškumą) tapdama tautine ideologija, kasdienio gyvenimo etikos ir moralės normų rinkiniu.

Atsakydamas į šį klausimą N.Luhmannas mato religijos įtaką visuomenėje ir nepaneigia jos reikalingumo. Ir vėlesniuose darbuose jis mato religijos funkcijas šiuolaikinėje visuomenėje.

Amerikiečių sociologas R.Wuthnowas, aiškindamas religijos padėtį šiuolaikinėje visuomenėje, kalba apie šventybės atgavimą, apie tai, kad tam tikrais momentais visuomenė ją atgauna, nes ji paprastai egzistuoja visada, niekur nedingsta, tik kinta. Tuo Wuthnowas pripažįsta, kad religija kinta ir tam tikrais visuomenės ir individo gyvenimo etapais yra grįžtama prie jos. „<…> skatina mus jautriau vertinti būdus, kuriais šventybė gali reikštis šiuolaikinėje visuomenėje. Religiniai jausmai ne tiesiog auga ir nyksta – jie keičia apdarus ir kartais, pasirodo tokiais rūbais, kurie mums neįprasti. Jie gali būti tarp mūsų, o mes – nepasiruošę juos atpažinti“(Wuthnow, 1996). Ją mes galime pažinti įvairiai ir tai priklauso nuo individo, kada jis pasiruošęs tai padaryti, ir nuo socialinio diskurso. Jis bando įžvelgti vykstančių pokyčių visuomenėje atgarsius religijoje, jų įtaką pastarosios struktūroms. Religiją ir jos restruktūrizavimą veikia valstybėse vykstantys socialiniai pokyčiai, o taip pat ir tarptautiniai įvykiai, globalizacija ir kt.

Lenkų religijos sociologas J.Marianskis neneigia religijos buvimo šiuolaikinėje visuomenėje. Jis pastebi, kad būtent Lenkijoje, kuri pereina iš totalitarinės sistemos į pilietinę visuomenę, vyksta transformacijos ir jos vyksta religijoje, religingume. Hipotezių lygmenyje jis mano, kad visuomeninis ir kultūrinis pliuralizmas, įsivyraujantys besikeičiančioje visuomenėje ir ateinantis struktūrinis individualizmas, visuomenės religingumą ir integraciją veikia neigiamai, tačiau to pasekoje religija ir jos institucijos pradeda ieškoti alternatyvų. “Pokyčiai visuomenėje ir jos institucijose ar struktūrose nereiškia nykimo ar kritimo, tai gali duoti naujų šansų ateičiai” (Marianski, 1993). Pliuralistinėje, pokyčių visuomenėje, didėja heterogeniškų pažiūrų religijoje, kurios taip pat daro gyvenimą įvairų. Labiausiai rūpimas klausimas J.Marianskiui, ar postsocialistinės visuomenės patirs tokius pačius procesus kaip ir Vakarų visuomenės? Tačiau savo darbuose jis pastebi tai, kad šiuolaikinė visuomenė nenaikina religijos, bet keičia pastarosios vaidmenį joje.

Kad ir kokie klausimai
iškiltų ieškant religijos vietos bei pobūdžio šiuolaikinėje visuomenėje, kuri yra sudėtinga savo struktūromis, požiūriais, prieinama prie vieno konsensuso –religija kaip ir ankstesnėse visuomenėse taip ir šioje egzistuoja, niekur neišnyko ir vis dar yra pačioje visuomenėje.

Religijos ir religingumo samprata

Religingumas yra šio darbo objektas, kuris savaime yra komplikuotas, savyje turi nemažai prieštaravimų ir įvairių sampratų sociologijoje ir kituose moksluose. Konkrečiau jį galima paaiškinti per religijos sampratą, tai yra religingumo supratimas siejamas su religijos samprata ir interpretavimu, faktiškai, tai yra tapati religijos samprata tik nusako, kuo konkrečiai individas tiki. Religingumo sudedamieji komponentai yra religijos komponentai. Todėl analizuojant šio darbo objektą kalbėsime apie religijos sampratą ir jos sudedamąsias dalis, kurios sudaro religingumo turinį ir ypatumus.

Religija – socialinis fenomenas, kuris bendrai yra suprantamas kaip tikėjimo ir garbinimo sistema, priimta konkrečios bendruomenės, kuri ją išreiškia bendrais mitais, doktrinomis, etiniais mokymais, ritualais arba ypatingos patirties atmintimi (Pasaulio religijos, 1997).

Pats žodis religija yra kildinamas iš lotynų kalbos religio (surišu, pririšu). Žodžio etimologija nėra aiški. Ciceronas jį kildino iš relegere (perrinkti, pakartoti). Laktancijus – iš religare (vėl surišti), Augustinas – iš reeligere (vėl apiplėšti).

Teologijos mokslas religiją paprastai apibrėžia kaip žmogaus santykį su Dievu arba dievais, antgamtiškumu. Protestantų teologas ir filosofas Paulas Tillichas religiją mato kaip “ substanciją, žmogaus dvasinio pasaulio pagrindą ir gilumą” (Тиллих, 1995)

Teologinė religijos samprata yra artima filosofinei. Antanas Maceina, savo religijos filosofijoje dėl religijos sampratos daug diskutavęs su P.Tillichu, pateikia savo definiciją: “ religija yra pažintas ir pripažintas santykis tarp Dievo kaip būties ir žmogaus kaip būtybės” (Maceina, 1994).

Minėtas religijos sampratas sieja ryšys tarp žmogaus ir antgamtiškos jėgos, kuri gali būti išgyvenama ir suprantama kaip asmenybė ar beasmenė jėga, kaip vyriškas ar moteriškas pradas, kaip matoma ar nematoma jėga, kaip blogis ar gėris ir t. t.

Fenomenologinis religijos aiškinimas praplečia religijos definiciją. Pirmiausia šios krypties atstovai mano, kad religijos negalima nagrinėti atskirai nuo kitų žmogaus veiklos sferų, bet ji negali būti ir sutapatinama su šiomis žmogaus veiklos sferomis (socialinės struktūros, racionalus mąstymas ir pan.). Religijos specifinis fenomenas yra šventybė ir ji gali būti paaiškinta tik šventybės supratimu. Šventybė yra pasaulietiškumo priešingybė. Atskleisdamas šventybės ypatingumą Mircea Eliade savo teorijoje naudoja „hierofanijos“ (Eliade, 1996) terminą. Šis terminas padeda aiškiau įvardyti tai, kas yra šventybė. Jis vartojamas tik savo etimologine prasme, tai yra, kad kažkas šventa apsireiškia mums. Hierofanija gali būti bet koks daiktas, reiškinys. Visais atvejais tai yra santykis su kažkuo visai kitu, realybe, nepriklausančia mūsų pasauliui. Religiniam žmogui (homo religiosus) visas Kosmosas gali tapti hierofanija. Šventybės reiškimosi forma yra religija, nes tik religinis žmogus šventybę gali įžvelgti tuose reiškiniuose ar daiktuose, kurie jam yra hierofanijos. Pasauliečiui jie liks daiktais ar reiškiniais pačiais savimi. Visai be jokios antgamtinės jėgos (Eliade, 1997).

Šis M.Eliades pateiktas religijos aiškinimas išeina už religijos fenomenologijos ribų. Jis turi substancinio apibrėžimo, siekiančio nustatyti religijos turinį ir esmę, elementų. Substancinis religijos apibrėžimas religijos sociologijoje yra naudojamas atliekant empirinius tyrimus. Šio apibrėžimo elementų galime rasti daugelyje religijos definicijų, nors ir nusakant religijos funkcijas visų pirma reikia išsiaiškinti religijos esmę. E.B.Tyloras pirmasis religiją apibrėžė kaip „tikėjimą dvasinėmis būtybėmis“ (Roberts, 1984). E.Durkheimas pateikia platesnį apibrėžimą: „Religija – sistema sąryšingų tikėjimų ir apeigų, susijusių su šventais, tai yra atskirtais, uždraustais daiktais; tikėjimų ir apeigų, kurios jungia į vieną dvasinę bendruomenę, vadinamą Bažnyčia, visus tuos, kurie į tą bendruomenę įstoja” (Durkheimas, 1999). Savo koncepcijoje E.Durkheimas pasaulį suskirsto į dvi dalis: sakralų ir profaninį. Šį pasaulio sampratos dualizmą savo teorijoje ir religijos definicijoje atskleidžia M. Eliade. Abu autoriai pabrėžia, kad pasaulis nėra homogeniškas, o religijos sampratai yra svarbi šventybės samprata.

Kas yra šventybė? E.Durkheimo religijos definicijoje – „šventieji daiktai“. P.Bergeris ją vadina „šventuoju kosmosu“ (Berger, 1967). Šventybė – kažkas ypatingo, ji turi galios individui, verčia jį gerbti, mylėti. Daugeliu atvejų ji yra siejama su antgamtiškumu. E.Durkheimo religijos ypatingoji substancija – šventieji daiktai yra neimanentiniai. Šventybė jiems gali būti suteikta, tai yra kiekvienas daiktas, socialinis reiškinys, vertybė gali tapti šventu daiktu.

Substancijos ypatingosios savybės yra antgamtiškos, jos priklauso kito pasaulio dimensijai, todėl ji yra išskirtinė, santykiuose su individu reikalauja išskirtinių pojūčių. Pagal E.Durkheimo sampratą, šventybės
pojūtis turi būti kolektyvinis ir tik tada santykis su šventais daiktais bus religija.

E.Durkheimo pateikta religijos definicija charakterizuoja ir jos funkcijas, t. y. ji turi funkcinės definicijos elementų. Religija individus jungia į „moralinę bendruomenę“ ir padeda stiprinti socialinę vienybę.

Skirtingai nei E.Durkheimas, vokiečių sociologas M.Weberis, nepateikia suformuluoto religijos apibrėžimo ir savo tyrimo pradžioje net nebando atsakyti į klausimą, kas yra religija. Tačiau, nors nepateikdamas tikslaus apibrėžimo, jis nusako religijos sampratą, kuri yra vartojama jo religijos sociologijos darbuose: „Ekonomika ir visuomenė“ bei „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“. „Mus čia domina ne religijos „esmė“, bet sąlygos ir poveikis tam tikro pobūdžio bendros veiklos, kurios supratimas įmanomas tik per atskiro žmogaus subjektyvių išgyvenimų, įsivaizdavimų, tikslų – veiklos „prasmės“ supratimą, nes jos išorinis charakteris yra ypatingai įvairus“ (Weber, 1980). M.Weberis neieško religijos substancijos, o ją mato kaip socialinę veiklą, kurios dėka individas pats sprendžia „prasmės“ problemas, t. y. savo santykius su žmonijai fundamentaliomis gyvenimo ir socialinio egzistavimo problemomis, tokiomis kaip laikas, mirtis, blogis ir t. t. Religijos sociologijoje jį domino socialinis veiksmas ir jo subjektyvios prasmės, kurios yra šio veiksmo pagrindas, todėl jis religiją aiškina kaip socialinį veiksmą – socialinį fenomeną, kuris atlieka tam tikras funkcijas visuomenėje. M.Weberio religijos samprata yra funkcionalistinė ir stengiasi atsakyti į klausimą, ką religija daro.

Sekdamas M.Weberiu, M.Yingeris prasmių ieškojimą ir jų supratimą laiko pagrindiniu individo poreikiu. Tuo remdamasis jis pateikia religijos apibrėžimą: „religija gali būti apibrėžiama kaip įsitikinimų ir veiklos sistema; jos padedama grupė žmonių sprendžia pagrindines žmogaus gyvenimo problemas“ (Roberts, 1984). Religija individui padeda susidoroti su įvairiais keblumais, suprasti gyvenimo tikslą, mirties prasmę, suteikia paaiškinimus ir nurodo kelią, kaip nugalėti nusivylimą, beviltiškumą ir tuštybę. Ši religijos definicija religijai suteikia platų spektrą. Pagal ją daugelį reiškinių, kurie visiškai nesusiję su antgamtiškumu, bet atlieka religijos funkcijas, galima prilyginti religijai. Šioje sampratoje svarbus ne tikėjimo dalykas, bet pats tikėjimo faktas. Iš to išplaukia, kad beveik kiekvienas žmogus iki tam tikro lygio yra religingas. „Žmogiška prigimtis nepakenčia vakuumo tikėjimo sistemoje“ (Roberts, 1984). M.Yingeris religiją supranta kaip socialinį reiškinį, nes ji veikia ir yra populiari grupėje, jos individų sąveikoje. Individualios prasmės gali turėti religijos bruožų, tačiau jos nėra religija.

Šią religijos definiciją M.Yingeris taikė visuomenėms, kuriose vyksta pasikeitimai ir kurios yra sekuliarios. Jo nuomone, jei tokioms visuomenėms pritaikysime siauresnę definiciją, bus labai sunku jose identifikuoti religiją, nes ji keičia savo formas. Faktiškai M.Yingeris savo religijos sampratoje atsisako antgamtiškumo dimensijos.

T.Parsonsas religijos definicijos problemą sprendžia struktūrinio funkcionalizmo tradicija. Jis į religiją žvelgia kaip į žmogiško gyvenimo fenomeną. Ir konstatuoja, kad trijose iš keturių pagrindinių sistemų, apibūdinančių žmogiškąjį gyvenimą, religija atlieka tam tikras funkcijas. Šios trys sistemos yra: 1) asmenybės sistema, 2) socialinė grupės (visuomenės) sistema, 3) kultūros sistema. Religija yra kultūrinės sistemos ir socialinės sistemos susidūrime. Per ją kultūrinės vertybės įsiskverbia į visuomenės gyvenimą. Ir per ją kultūros vertybės, priimtos visuomenės, internalizuojamos į asmenybę. Religijai priskiria tradiciją, reiškia, ji yra interpretuojama kaip istorinis fenomenas. Šis fenomenas evoliucionuoja kartu su visuomene, sudėtingėjant jos socialinei sistemai. T.Parsonsas išskiria tris visuomenės tipus:

1) primityvų – diferenciacijos nėra;

2) pereinamąjį – atsiranda raštas, socialinė stratifikacija, kultūrinė legitimacija; ekonominė posistemė atsiskiria nuo politinės;

3) šiuolaikinį – teisinė posistemė atsiskiria nuo religinės, formuojasi administracinė biurokratija, rinkos ekonomika, demokratinė rinkimų sistema.

T.Parsons’as religiją priskiria kultūros sistemai, interpretuodamas E.Durkheimo veikalą „Elementarios religinio gyvenimo formos“, konstatuoja, kad prancūzų sociologas išskyrė tris pagrindinius žmogiškų veiksmų sistemų principus: religinį, moralinį ir kognityvinį. T.Parsonso interpretacijoje šie veiksmai sudaro pirminius kultūros sistemos centrus: konstruktyvinę simbolizaciją, moralinę-vertybinę simbolizaciją, kognityvinę simbolizaciją. Prie šių T.Parsonsas priskiria ketvirtąją – ekspresyvinę simbolizaciją, kurią jis sieja su afekto (noro, aistros) kategorija ir ją supranta kaip bendrą tarpusavio mainų priemonę, įsišaknijusią pirmiausia socialinėje sistemoje ir specifiniu būdu įtvirtinančią tarpusavio mainus tarp asmenybės ir kultūros sistemos(Религия и общество, 1996).

Tokiu būdu, religija yra žmogiškasis fenomenas, jungiantis kultūrinę, socialinę ir asmeninę sistemas į įprasmintą visumą. Jo religijos definicijoje yra substancinio ir funkcionalistinio požiūrio į religiją elementų.
daro išvadą, kad religija jungia tokius elementus:

1) tikinčiųjų budrumą;

2) bendrus tikėjimus, mitus;

3) ritualinį elgesį;

4) bendrus simbolius. Simboliai atspindi realybę, kuri yra atskirta nuo kasdienio gyvenimo realybės.

P.Bergerio religijos sampratoje jungiasi substancinis ir funkcionalistinis požiūriai. Religiją jis apibrėžia kaip „žmonių veikla įkurtą visa apimančią šventąją tvarką, tai yra šventąjį kosmosą, sugebėsiantį išsilaikyti nuolatinio chaoso akivaizdoje“ (Berger, 1967). Šios definicijos pagrindas yra “šventasis kosmosas”. Skirtingai nei kiti sociologai, P.Bergeris šventybės sampratą perima iš religijos fenomenologijos atstovų: R.Otto ir M.Eliades. Pasak R.Otto, šventybė yra a priori, ją sudaro racionalus ir iracionalus elementai, ji yra pirmapradis dvasios palinkimas(Jaccopozzi, 1997). Šventybę P.Bergeris įvardija „šventu kosmosu“, savo prasme jam priešiškas chaosas. Šią kategorijų priešpriešą jis perėmęs iš M.Eliades, pasak kurio, chaosas suprantamas kaip nešventas pasaulis, žmogaus naudojamų simbolių dėka tampantis kosmosu – šventu pasauliu(Eliade, 1997). P.Bergeris, remdamasis šiais autoriais, sukonstravo religijos definiciją, platesnę už kitas religijos sampratas. Konstatuodamas esmę, jis nušviečia ir religijos funkcijas: religija individą apsaugo nuo chaoso, padeda suprasti kančią, tragediją, neteisybę. Taip pat atlieka legitimacijos funkciją. Tačiau kartu jis vis dėlto išlaiko socialinį religijos aspektą, t. y. supratimą, kad religija sąlygojama žmonių veiklos ir įtvirtinama tik individų sąveikoje.

Pakankamai į P.Bergerio panašią religijos ir religingumo sampratą pateikia Ch. Glockas ir R.Starkas. Jų koncepcija yra daugiamatė, nes joje taip pat telpa funkcionalistinė, substancinė religijos ir religingumo samprata.

Religija arba tai, ką visuomenė pripažįsta šventu, apima institucionalizuotą simbolių, išpažinimų, vertybių ir ritualų sistemą, kuri padeda sujungti paskutines – ribines reikšmes. Institucionalizuota religija yra religija, kuri yra visos grupės nuosavybė, tokiu laipsniu, kad yra išlaikyta iki tiek, kad grupės nariai gali keistis (R.Stark, Ch. Glock, 1970).

Ribinių prasmių sistema atsako į klausimus apie žmogaus prigimtį, jo tikslus, paskirtį, reikalingumą. Kad religijos definicija būtų pilna ir pilnai atskleistų šio fenomeno ypatybes jie įveda papildomai du terminus – vertybė ir orientacija į vertybes.

“Orientacija į vertybes” apima viską, visą šventą sistemą, visas jos sudedamąsias dalys. Tokioje situacijoje vertybė netampa religijos sinonimu, bet labiau bendru fenomenu, kurio rėmuose religija yra tik vienu, bet nepaskutiniu manifestantu orientuojantis į vertybes. Tuo jie siekė atrasti ne tik tai kas skiria religijas, bet ir tai kas jungia, būtent visas tradicines religijas.

Religingumui apibūdinti išskiriami penki parametrai:

Išpažinimas – paremtas, kuris remiasi emocijomis ir jausmais. Religingas žmogus tam tikru laiku gali pasiekti betarpišką tikrovės (ribines tikroves) pažinimą. Tame yra įjungti visi jausmai, percepcijos ir išgyvenimai, kurie yra naudojami religinės grupės kaip kontakto užmezgimo priemonė, netgi silpnojo Dievo, dieviška būtybė, ribinė tikrovė, su transcendentine jėga. Jausmų intensyvumas ir rezultatas gali būti įvairus, priklauso nuo asmenybės tikėjimo gilumo.

Ideologinis – konstatuojamas, kaip laukimas, kad religingas individas laikysis tam tikrų religingų įsitikinimų. Tačiau yra kita šio kriterijaus pusė, kad tai, kas laukiama ne visada gali būti išpildyta.

Ritualinis – tai tam tikra religinė praktika, kurios laukiame iš tikinčiųjų. Tai apima maldą, dalyvavimą specialiuose sakramentuose, pasninkuose ir t.t.

Intelektualinis – iš religingo individo laukiama, kad jis puikiai žinos pagrindines tikėjimo tiesas, savo religijos Šventus raštus, religines tradicijas. Intelektualinis ir ideologinis kriterijai yra svarbūs tada, kai pabrėžiama, kad tikėjimo žinojimas yra paskutiniu jos akceptavimu, priėmimu.

Konsekventinis –religinių įsitikinimų, praktikų, tikėjimo pasekmės, padariniai pasaulietinėje praktikoje. Tai pabrėžia ir parodo, kodėl būtent šis individas yra religingas ir kas jį daro religingu. Šis kriterijus neįmanomas be kitų religingumo kriterijų. Vėliau atlikus tyrimus tyrėjai pastebėjo, kad yra labai sunku ištirti šį kriterijų, nes yra lengva pasakyti, kuo tiki individas, tačiau, kokią reikšmę tai turi jo kasdieniam gyvenimui yra sunku ištirti.

Religijos definicijų yra įvairiausių, tačiau kuri atitiktų mūsų mąstymą? Substancinė religijos definicija, ieškanti atsakymo į klausimą, kas yra religija, akcentuoja religijos antgamtiškumą, dažniausiai nukreipia dėmesį į tradicines visuomenes bei tradicines religijos formas, bet lieka nepastebėti kiti religiniai reiškiniai, nebūdingi tokioms visuomenėms. Ši definicija kintančiose visuomenėse gali neatskleisti naujų religijos formų.

Kitaip į religingumo problemas, kaip matėme, žiūri funkcionalistinė religijos samprata, kuri neieško religijos esmės, bet aiškinasi, ką ji daro. Šios definicijos privalumas yra tas, kad ji neakcentuodama religijoje vien tik antgamtiškos dimensijos, leidžia aptikti visai kitas religijos formas, naujas vienai ar kitai visuomenei. Tačiau toks požiūris gali taip pat turėti
trūkumų, nes beveik kiekvienas socialinis reiškinys, turintis individui prasmę ir padedantis spręsti problemas, gali tapti religiniu reiškiniu.

Nepaisydami šių definicijų neigiamų ir teigiamų aspektų, galime konstatuoti, kad jos turi bendrą bruožą: religiją jos aiškina kaip socialinį reiškinį, buriantį žmones aplink tikėjimo perspektyvą ir jungiantį į grupę, kuri turi tą patį tikėjimą arba tą pačią prasmės sistemą.

Būdama socialinis reiškinys, religija apima įsitikinimus, apeigas, etosą, kognityvinę perspektyvą. Šie bendri religijos definicijos kriterijai telpa į P.Bergerio religijos definiciją ir Ch.Glock, R.Starko pasiūlytoje daugiamačio religingumo koncepcijoje, kurių derinys gali leisti pastebėti kintančioje visuomenėje religijos formas, kurios yra sunkiai pastebimos ir neapibrėžiamos – „nematomas religijas“ ir religingumo ir religijos įtaką kasdieniam individo gyvenimui. Šios religijos ir religingumo sampratos leidžia atskirti kintančioje visuomenėje besiformuojančius du religingumo tipus – institucionalizuotą ir individualų.

Religinės organizacijos tipai

Bažnyčia (sen. slavų boznica – maldykla) – “aukščiausias religinės organizacijos tipas, turintis pastovią hierarchinę struktūrą, unifikuotą ir standartizuotą kultą ir susistemintą doktriną” (Religijotyros žodynas, 1991). Bažnyčia susiformuoja, kai išauga religijos išpažinėjų skaičius, išsiplėtoja vidinė dvasininkijos diferenciacija. Skirtingai nei kitos religinės organizacijos, ji ne susipriešina su pasauliu, t. y. su esama kultūra, tvarka, bet jį priima. Vokiečių sociologai E.Troelschas ir M.Weberis mano, kad tai yra svarbiausia jos ypatybė, skirianti ją nuo kitų religinių organizacijų (pvz.: sektos, denominacijos). Bažnyčios nariu gali tapti kiekvienas visuomenės narys. Ji netaiko didelių reikalavimų, daugeliu atvejų narystę joje nulemia gimimas, geografinės ir tautinės šalies sienos. Iš savo narių ji reikalauja disciplinos ir etinio konformizmo. Bažnyčios santykiams su plačiąja visuomene yra būdingas kompromisų ieškojimas.

Šiai organizacijai vadovauja kvalifikuota dvasininkija, kuri turi būti tinkamos kompetencijos (įšventinta į kunigus), kad galėtų valdyti sakramentus ir prižiūrėti visas kitas bažnyčios operacijas. M.Weberis ją priskiria prie biurokratinių organizacijų (Weber, 1980).

Denominacija (lot. denominatio – nusakymas, įvardijimas) – “religinės organizacijos tipas, dažniausiai laikomas tarpiniu tarp sektos ir bažnyčios” (Religijotyros žodynas, 1991). Pirmasis šį terminą pradėjo vartoti R.Niebuhras. Jis pastebėjo, kad kai kurios sektos ilgainiui praranda tipiškus savo bruožus. Jos praranda savo uždarumą t. y. į savo organizaciją pradeda priiminėti beveik kiekvieną, išpažįstantį tą tikėjimą. Tačiau ši organizacija dar neturi bažnyčios bruožų. Religinės organizacijos raidoje jis išskiria tokius etapus: “sekta – denominacija – bažnyčia(Roberts, 1984).

Sekta – (lot. secta – kryptis, doktrina) Vokiečių sociologai E.Troelschas ir M.Weberis, analizuodami bažnyčios ir sektos dichotomiją, pastebi, kad sekta yra abejinga pasaulietinei visuomenei, jos padėčiai, linkusi atmesti esamą visuomeninę santvarką ir skelbti pranašišką tarnavimą. Narystę sektoje lemia ne gimimas, bet laisvas, sąmoningas apsisprendimas. Todėl sekta pripažįsta tik suaugusiųjų narystę (vaikų krikštas yra draudžiamas) (Roberts, 1984). Kandidatui keliami tam tikri reikalavimai (pvz.: ištikimybė ypatingai doktrinai, santykiai su pasauliečiais, atsivertimas). Narystė sektoje uždara, pašalinimas galimas tik už moralinių principų pažeidimą, nes daugelyje sektų skelbiama, kad “išsigelbėjimas galimas tik būnant moraliai švariu” (Вебер, 1994).

Profesionalios dvasininkijos sekta neturi, esanti idėja skelbia, kad yra visų tikinčiųjų dvasininkija. Daugumai vadovauja charizmatiniai lyderiai. Apeigoms būdingas spontaniškumas, laisvumas.

Sektos teologija orientuota į fundamentalizmą. Tai religinės organizacijos tipas, kuriam būdingas uždarumas, pastovios hierarchinės struktūros neturėjimas, unifikuoto kulto ir ritualų protestas prieš įsigalėjusią religiją.

Tradicinė religija – “religija, kuri vienoje ar kitoje šalyje sudaro jos istorinio, dvasinio, kultūrinio ir socialinio palikimo dalį ”(Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, 1995).

Netradicinė religija – religija, kuri nesudaro tam tikros šalies istorinio, dvasinio, kultūrinio ir socialinio palikimo, tačiau gali būti pripažįstama tos šalies istorinio, dvasinio, kultūrinio ir socialinio palikimo dalimi, jeigu ji yra palaikoma visuomenės ir neprieštarauja įstatymams (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, 1995).

Sekuliarizacija

Sekuliarizacija (pranc. secularisation, lot. saecularis — pasaulietiškas). Šis terminas socialiniuose moksluose vartojamas keliomis reikšmėmis:

a) religijos smukimas arba išnykimas, tai reiškia, kad religinės institucijos, tikėjimo dogmos, religiniai simboliai ir vertybės praranda savo įtaką visuomenėje; šio proceso pasekmė – nereliginga visuomenė;

b) prie pasaulio prisitaikiusi religinė grupė, kuri yra kuriama „anapusinės“ specifikos, religinių vertybių pagrindu, tačiau dėl laiko įtakos praranda savo
atskirumą nuo „pasaulio“, tampa vis labiau susidomėjusi „šio pasaulio“ problemomis;

c) pasaulio desakralizacija, reiškianti perėjimą nuo religinio-maginio pasaulio supratimo prie logiško-priežastinio reiškinių aiškinimo;

d) religijos išsilaisvinimas nuo visuomenės ir apsiribojimas individualiu ir vidiniu žmogaus gyvenimu, neįtakojant visuomeninių institucijų bei kolektyvinio gyvenimo;

e) religinių prasmių prasiskverbimas į pasaulietinį gyvenimą: religinio mąstymo elementai praranda savo kontekstą ir tampa bendros kultūros sudedamąja dalimi; tai nėra profanum sakralizacija, bet tik religinių dalykų supasaulietinimas (Белл, 1972).

Vienas žymiausių šiuolaikinių sociologų P.Bergeris į sekuliarizacijos procesą žiūri labai skeptiškai. Jis mano, kad šis procesas daro neigiamą įtaką tiek žmogui, tiek visuomenei. Tai siejasi su religijos definicija, kurią, kalbėdamas ir nagrinėdamas religijos problemas, naudoja P.Bergeris. Jo manymu, religija visuomenei suteikia vienijantį požiūrį į pasaulį, o vykstant sekuliarizacijai, žmogus, įvairios visuomenės gyvenimo sferos ir kultūra išsilaisvina iš bažnyčios valdžios ir organizuotos religijos. Todėl atsiranda tiek religinis, tiek pasaulėžiūros pliuralizmas. Su kiekvienu pliuralizmu atsiranda galimybė rinktis, t. y. pasirinkimo laisvė. Individas gali rinktis, ką nori, tačiau P.Bergeris į šią galimybę žiūri kaip į privalomą pasirinkimą, kuris daugeliu atvejų gali būti netgi klaidingas ir reliatyvus. Tokia situacija individą pažeidžia iš vidaus, ir, anot P.Bergerio, visuomenėje padidėja anomija, atsiranda egzistencinis nerimas. Šių reiškinių atsiradimo visuomenėje šaltinis – pliuralizmas, kuris dar ir mažina religijos įtaką visuomenės gyvenime, tuo pačiu prarandant visuomenės stabilumą. P.Bergeris mano, kad tokioje situacijoje religija ieško išeities ir bando prisitaikyti prie esamos situacijos, tai yra bando pateikti save klientams ir jiems įtikti, prarasdama, anot jo, svarbiausią savo funkciją – vienyti visuomenę. Sekuliarizacijos procesas, vykstantis jau ilgą laiką, P.Bergerio teorijoje įvardijamas „kaip šventumo praradimas ir socialinio konsensuso sumažėjimas“(Berger, 1967).

Kita teorija, kuri taip pat apibūdina sekuliarizacijos procesą, yra T.Parsonso ir R.Bellaho. Jie sekuliarizaciją įvardija kaip religijos evoliuciją ir kaitą, atsirandančią vykstant socialiniams pokyčiams. Religijos atskyrimą nuo visuomeninio gyvenimo ir tikėjimo tapimą asmeniniu reikalu jie vertina teigiamai, nes, anot jų, individas dabar gali sąmoningai pasirinkti religines pažiūras, kurios yra artimos ir svarbios jam. Tokiu būdu religija liks svarbi tiek individui, tiek visuomenei, tik kintant visuomenei pakis jos forma.

R.Bellahas sutinka su P.Bergeriu, kad religinės institucijos dabar daro mažesnį poveikį pasaulietinėms institucijoms negu anksčiau, tačiau tą jis aiškina kaip religijos evoliucinį procesą, o ne kaip jos nuosmukį.

Kaip ir P.Bergeris, R.Bellahas kurdamas sekuliarizacijos proceso koncepciją neatsiriboja nuo religijos definicijos. Religiją jis apibrėžia kaip “simbolinių formų ir veiksmų junginį, kuris susieja asmenis su pagrindinėmis jų egzistavimo sąlygomis” (Белл, 1972). R.Bellahas į religiją žiūri kaip į simbolių evoliuciją, susijusią su socialinių organizacijų sudėtingėjimu. Savo koncepcijoje jis išskiria penkias religijos evoliucijos stadijas: primityvi religija remiasi mitiniu pasauliu, išskirtiniais religiniais vaidmenimis, neturi socialinės organizacijos ar struktūros; archainėje religijoje dvasinės būtybės jau apdovanotos jėga ir valdžia, pradeda išsiskirti religiniai vaidmenys ir organizacijos; istorinė religija pabrėžia skirtumą tarp švento ir pasaulietinio pasaulio, atsiranda religinė organizacija; ankstyvojoje šiuolaikinėje religijoje atsiranda dualistinis požiūris į pasaulį, stiprios ir autonomiškos institucijos; šiuolaikinei religijai būdinga tolesnė religijos, kaip tikėjimo, privatizacija ir mažiau organizuota kontrolė.

Paskutinė religijos evoliucijos stadija tik užsimezga. Šis religijos keitimasis vyksta ir dabar, atsiranda naujos religingumo formos, keičiasi požiūris į pasaulį. Anot R.Bellaho, žlugus dualistiniam požiūriui, atsiranda etinis. Čia T.Parsonsas ir R.Bellahas taip pat, kaip ir P.Bergeris, įžvelgia pliuralizmo atsiradimą, kurį jie vertina kaip teigiamą religijos evoliucijos veiksnį.

Trečioji sekuliarizacijos teorija, kuri skiriasi nuo pirmųjų, yra sukurta amerikiečių tyrinėtojo T.O’Dea. Jis į sekuliarizaciją žiūri kaip į procesą, per kurį religiją išstumia racionalus mąstymas, pasaulietinė etika. Ši teorija yra populiariausia religijos moksle. T.O’Dea išskiria dvi aplinkybes, kurios turėjo įtakos tiek religijos kitimui, tiek nuosmukiui: tai “supančio pasaulio “desakralizuotas” supratimas ir mastymo racionalizavimas” (Гараджа, 1996). Šventumo sumažėjimui ir netgi jo laipsniškam išnykimui T.O’Dea savo sekuliarizacijos teorijoje skiria mažai vietos. Jį labiau domina racionalizacijos procesas, kuris vyko ir vyksta moksle. Dėl to žmogus labiau pradėjo pasitikėti protu, logika, mokslu negu kažkokiais mitais, todėl, anot T.O’Dea, paslaptis pakeičia problemas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4506 žodžiai iš 8949 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.