Religijos vaidmens problema visuomenėje
5 (100%) 1 vote

Religijos vaidmens problema visuomenėje

Religijos vaidmens problema visuomenėje

Daugelis mūsų laikų mąstytojų, filosofų, sociologų sprendžia religijos vietą šiuolaikinėje visuomenėje: vieniems iškyla klausimas, ar yra religija šiandieniniame pasaulyje, o kiti skelbia, kad yra atgaunama religija, tai yra grįžtama prie jos. A.Paškus pastebi, kad visuomenės kaita turi poveikį tikėjimui, kuris mažėja ir keičiasi. „Dabartinė psichologinė aplinka reikalauja sąmoningo apsisprendimo už tikėjimą, o ne pasyvaus tikėjimo perėmimo iš senesnės kartos“ (Paškus, 1998). Visuomenėje pradėjus dominuoti ekonomikos normoms religija nustumiama, ji tampa antraeiliu reikalu. Tačiau žmogus, kad ir tokioje situacijoje beatsidūręs, turi kažką garbinti, tai gali būti įvairūs dalykai: kultūra, rasė, valstybė ir kt., bet jie neatstoja tikrosios religijos „<…> atliepia žmogaus pagrindinį poreikį turėti kokią nors interpretatyvinę sistemą, kurios perspektyvoje jis galėtų aiškinti save ir jį supančius įvykius, įgaudamas atramos savo gyvenimui ir veikimui“(Paškus, 1987). Nutolę nuo tokios religijos individai ima ieškoti religijos be Dievo. Šio proceso priežastis egzistuoja kultūros krizėje, kuri sąlygoja:

1) gyvenimo stiliaus kaitą

2) pasaulėžiūrinį reliatyvizmą

3) institucinės bažnyčios reakciją

4) religijos nykimą šeimose(Paškus, 1987).

Daugiausia įtakos turi šeimos požiūris į religiją ir jos nykimas joje. Tuo sąlygojamas vienos kartos religinių įsitikinimų perdavimo kitai kartai sumažėjimas. Jo nuomone, besikeičiančioje visuomenėje religijos įtaka mažėja, bet visiškai neišnyksta.

N.Luhmannas iškelia fundamentalų klausimą: ar religija dar yra galima? Šis klausimas yra gal kiek ir keistas, tačiau jis šį klausimą formuluodamas“dar yra“, galvoje turi pasaulį, kuris yra sudėtingas, kontingentiškas, nenumanomas, kuris susideda vis iš didesnio skaičiaus dalinių sistemų, orientuotų į save. Kad atsakytų į šį klausimą N.Luhmannas ieško, kokią funkciją religija atlieka visuomenėje. Skirtingai nuo klasikinės sociologijos atstovo E.Durkheimo, kuris religiją matė kaip priemonę, padedančią išlaikyti bendruomeniškumą, bendruomeniškumo šaltinį, N.Luhmannas religiją matė ne tik kaip bendruomeniškumo priežastį, bet ir tai, kad gana dažnai religija yra aštrių visuomeninių konfliktų, kurie naikina visuomeniškumą, priežastis. Pati religijos funkcija, kaip tvirtina sociologas „<…> visuomenėje yra apibrėžti pasaulį, kuriame sistema ir aplinka yra apjungti“(Luhmann, 1998). Praplėsdamas religijos funkciją pastebi, kad ji padeda reformuoti, paaiškinti neapibrėžiamus kompleksus evoliucinių pokyčių procese ir visos visuomenės sistemų istoriniuose pokyčiuose. To pasekoje pati religija gali būti reformuota, gali tapti daline sistema, tai yra sistema pati sau, arba gali prarasti savo tapatybę (identiškumą) tapdama tautine ideologija, kasdienio gyvenimo etikos ir moralės normų rinkiniu.

Atsakydamas į šį klausimą N.Luhmannas mato religijos įtaką visuomenėje ir nepaneigia jos reikalingumo. Ir vėlesniuose darbuose jis mato religijos funkcijas šiuolaikinėje visuomenėje.

Amerikiečių sociologas R.Wuthnowas, aiškindamas religijos padėtį šiuolaikinėje visuomenėje, kalba apie šventybės atgavimą, apie tai, kad tam tikrais momentais visuomenė ją atgauna, nes ji paprastai egzistuoja visada, niekur nedingsta, tik kinta. Tuo Wuthnowas pripažįsta, kad religija kinta ir tam tikrais visuomenės ir individo gyvenimo etapais yra grįžtama prie jos. „<…> skatina mus jautriau vertinti būdus, kuriais šventybė gali reikštis šiuolaikinėje visuomenėje. Religiniai jausmai ne tiesiog auga ir nyksta – jie keičia apdarus ir kartais, pasirodo tokiais rūbais, kurie mums neįprasti. Jie gali būti tarp mūsų, o mes – nepasiruošę juos atpažinti“(Wuthnow, 1996). Ją mes galime pažinti įvairiai ir tai priklauso nuo individo, kada jis pasiruošęs tai padaryti, ir nuo socialinio diskurso. Jis bando įžvelgti vykstančių pokyčių visuomenėje atgarsius religijoje, jų įtaką pastarosios struktūroms. Religiją ir jos restruktūrizavimą veikia valstybėse vykstantys socialiniai pokyčiai, o taip pat ir tarptautiniai įvykiai, globalizacija ir kt.

Lenkų religijos sociologas J.Marianskis neneigia religijos buvimo šiuolaikinėje visuomenėje. Jis pastebi, kad būtent Lenkijoje, kuri pereina iš totalitarinės sistemos į pilietinę visuomenę, vyksta transformacijos ir jos vyksta religijoje, religingume. Hipotezių lygmenyje jis mano, kad visuomeninis ir kultūrinis pliuralizmas, įsivyraujantys besikeičiančioje visuomenėje ir ateinantis struktūrinis individualizmas, visuomenės religingumą ir integraciją veikia neigiamai, tačiau to pasekoje religija ir jos institucijos pradeda ieškoti alternatyvų. “Pokyčiai visuomenėje ir jos institucijose ar struktūrose nereiškia nykimo ar kritimo, tai gali duoti naujų šansų ateičiai” (Marianski, 1993). Pliuralistinėje, pokyčių visuomenėje, didėja heterogeniškų pažiūrų religijoje, kurios taip pat daro gyvenimą įvairų. Labiausiai rūpimas klausimas J.Marianskiui, ar postsocialistinės visuomenės patirs tokius pačius procesus kaip ir Vakarų visuomenės? Tačiau savo darbuose jis pastebi tai, kad šiuolaikinė visuomenė nenaikina religijos, bet keičia pastarosios vaidmenį joje.

Kad ir kokie klausimai
iškiltų ieškant religijos vietos bei pobūdžio šiuolaikinėje visuomenėje, kuri yra sudėtinga savo struktūromis, požiūriais, prieinama prie vieno konsensuso –religija kaip ir ankstesnėse visuomenėse taip ir šioje egzistuoja, niekur neišnyko ir vis dar yra pačioje visuomenėje.

Religijos ir religingumo samprata

Religingumas yra šio darbo objektas, kuris savaime yra komplikuotas, savyje turi nemažai prieštaravimų ir įvairių sampratų sociologijoje ir kituose moksluose. Konkrečiau jį galima paaiškinti per religijos sampratą, tai yra religingumo supratimas siejamas su religijos samprata ir interpretavimu, faktiškai, tai yra tapati religijos samprata tik nusako, kuo konkrečiai individas tiki. Religingumo sudedamieji komponentai yra religijos komponentai. Todėl analizuojant šio darbo objektą kalbėsime apie religijos sampratą ir jos sudedamąsias dalis, kurios sudaro religingumo turinį ir ypatumus.

Religija – socialinis fenomenas, kuris bendrai yra suprantamas kaip tikėjimo ir garbinimo sistema, priimta konkrečios bendruomenės, kuri ją išreiškia bendrais mitais, doktrinomis, etiniais mokymais, ritualais arba ypatingos patirties atmintimi (Pasaulio religijos, 1997).

Pats žodis religija yra kildinamas iš lotynų kalbos religio (surišu, pririšu). Žodžio etimologija nėra aiški. Ciceronas jį kildino iš relegere (perrinkti, pakartoti). Laktancijus – iš religare (vėl surišti), Augustinas – iš reeligere (vėl apiplėšti).

Teologijos mokslas religiją paprastai apibrėžia kaip žmogaus santykį su Dievu arba dievais, antgamtiškumu. Protestantų teologas ir filosofas Paulas Tillichas religiją mato kaip “ substanciją, žmogaus dvasinio pasaulio pagrindą ir gilumą” (Тиллих, 1995)

Teologinė religijos samprata yra artima filosofinei. Antanas Maceina, savo religijos filosofijoje dėl religijos sampratos daug diskutavęs su P.Tillichu, pateikia savo definiciją: “ religija yra pažintas ir pripažintas santykis tarp Dievo kaip būties ir žmogaus kaip būtybės” (Maceina, 1994).

Minėtas religijos sampratas sieja ryšys tarp žmogaus ir antgamtiškos jėgos, kuri gali būti išgyvenama ir suprantama kaip asmenybė ar beasmenė jėga, kaip vyriškas ar moteriškas pradas, kaip matoma ar nematoma jėga, kaip blogis ar gėris ir t. t.

Fenomenologinis religijos aiškinimas praplečia religijos definiciją. Pirmiausia šios krypties atstovai mano, kad religijos negalima nagrinėti atskirai nuo kitų žmogaus veiklos sferų, bet ji negali būti ir sutapatinama su šiomis žmogaus veiklos sferomis (socialinės struktūros, racionalus mąstymas ir pan.). Religijos specifinis fenomenas yra šventybė ir ji gali būti paaiškinta tik šventybės supratimu. Šventybė yra pasaulietiškumo priešingybė. Atskleisdamas šventybės ypatingumą Mircea Eliade savo teorijoje naudoja „hierofanijos“ (Eliade, 1996) terminą. Šis terminas padeda aiškiau įvardyti tai, kas yra šventybė. Jis vartojamas tik savo etimologine prasme, tai yra, kad kažkas šventa apsireiškia mums. Hierofanija gali būti bet koks daiktas, reiškinys. Visais atvejais tai yra santykis su kažkuo visai kitu, realybe, nepriklausančia mūsų pasauliui. Religiniam žmogui (homo religiosus) visas Kosmosas gali tapti hierofanija. Šventybės reiškimosi forma yra religija, nes tik religinis žmogus šventybę gali įžvelgti tuose reiškiniuose ar daiktuose, kurie jam yra hierofanijos. Pasauliečiui jie liks daiktais ar reiškiniais pačiais savimi. Visai be jokios antgamtinės jėgos (Eliade, 1997).

Šis M.Eliades pateiktas religijos aiškinimas išeina už religijos fenomenologijos ribų. Jis turi substancinio apibrėžimo, siekiančio nustatyti religijos turinį ir esmę, elementų. Substancinis religijos apibrėžimas religijos sociologijoje yra naudojamas atliekant empirinius tyrimus. Šio apibrėžimo elementų galime rasti daugelyje religijos definicijų, nors ir nusakant religijos funkcijas visų pirma reikia išsiaiškinti religijos esmę. E.B.Tyloras pirmasis religiją apibrėžė kaip „tikėjimą dvasinėmis būtybėmis“ (Roberts, 1984). E.Durkheimas pateikia platesnį apibrėžimą: „Religija – sistema sąryšingų tikėjimų ir apeigų, susijusių su šventais, tai yra atskirtais, uždraustais daiktais; tikėjimų ir apeigų, kurios jungia į vieną dvasinę bendruomenę, vadinamą Bažnyčia, visus tuos, kurie į tą bendruomenę įstoja” (Durkheimas, 1999). Savo koncepcijoje E.Durkheimas pasaulį suskirsto į dvi dalis: sakralų ir profaninį. Šį pasaulio sampratos dualizmą savo teorijoje ir religijos definicijoje atskleidžia M. Eliade. Abu autoriai pabrėžia, kad pasaulis nėra homogeniškas, o religijos sampratai yra svarbi šventybės samprata.

Kas yra šventybė? E.Durkheimo religijos definicijoje – „šventieji daiktai“. P.Bergeris ją vadina „šventuoju kosmosu“ (Berger, 1967). Šventybė – kažkas ypatingo, ji turi galios individui, verčia jį gerbti, mylėti. Daugeliu atvejų ji yra siejama su antgamtiškumu. E.Durkheimo religijos ypatingoji substancija – šventieji daiktai yra neimanentiniai. Šventybė jiems gali būti suteikta, tai yra kiekvienas daiktas, socialinis reiškinys, vertybė gali tapti šventu daiktu.

Substancijos ypatingosios savybės yra antgamtiškos, jos priklauso kito pasaulio dimensijai, todėl ji yra išskirtinė, santykiuose su individu reikalauja išskirtinių pojūčių. Pagal E.Durkheimo sampratą, šventybės
pojūtis turi būti kolektyvinis ir tik tada santykis su šventais daiktais bus religija.

E.Durkheimo pateikta religijos definicija charakterizuoja ir jos funkcijas, t. y. ji turi funkcinės definicijos elementų. Religija individus jungia į „moralinę bendruomenę“ ir padeda stiprinti socialinę vienybę.

Skirtingai nei E.Durkheimas, vokiečių sociologas M.Weberis, nepateikia suformuluoto religijos apibrėžimo ir savo tyrimo pradžioje net nebando atsakyti į klausimą, kas yra religija. Tačiau, nors nepateikdamas tikslaus apibrėžimo, jis nusako religijos sampratą, kuri yra vartojama jo religijos sociologijos darbuose: „Ekonomika ir visuomenė“ bei „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“. „Mus čia domina ne religijos „esmė“, bet sąlygos ir poveikis tam tikro pobūdžio bendros veiklos, kurios supratimas įmanomas tik per atskiro žmogaus subjektyvių išgyvenimų, įsivaizdavimų, tikslų – veiklos „prasmės“ supratimą, nes jos išorinis charakteris yra ypatingai įvairus“ (Weber, 1980). M.Weberis neieško religijos substancijos, o ją mato kaip socialinę veiklą, kurios dėka individas pats sprendžia „prasmės“ problemas, t. y. savo santykius su žmonijai fundamentaliomis gyvenimo ir socialinio egzistavimo problemomis, tokiomis kaip laikas, mirtis, blogis ir t. t. Religijos sociologijoje jį domino socialinis veiksmas ir jo subjektyvios prasmės, kurios yra šio veiksmo pagrindas, todėl jis religiją aiškina kaip socialinį veiksmą – socialinį fenomeną, kuris atlieka tam tikras funkcijas visuomenėje. M.Weberio religijos samprata yra funkcionalistinė ir stengiasi atsakyti į klausimą, ką religija daro.

Sekdamas M.Weberiu, M.Yingeris prasmių ieškojimą ir jų supratimą laiko pagrindiniu individo poreikiu. Tuo remdamasis jis pateikia religijos apibrėžimą: „religija gali būti apibrėžiama kaip įsitikinimų ir veiklos sistema; jos padedama grupė žmonių sprendžia pagrindines žmogaus gyvenimo problemas“ (Roberts, 1984). Religija individui padeda susidoroti su įvairiais keblumais, suprasti gyvenimo tikslą, mirties prasmę, suteikia paaiškinimus ir nurodo kelią, kaip nugalėti nusivylimą, beviltiškumą ir tuštybę. Ši religijos definicija religijai suteikia platų spektrą. Pagal ją daugelį reiškinių, kurie visiškai nesusiję su antgamtiškumu, bet atlieka religijos funkcijas, galima prilyginti religijai. Šioje sampratoje svarbus ne tikėjimo dalykas, bet pats tikėjimo faktas. Iš to išplaukia, kad beveik kiekvienas žmogus iki tam tikro lygio yra religingas. „Žmogiška prigimtis nepakenčia vakuumo tikėjimo sistemoje“ (Roberts, 1984). M.Yingeris religiją supranta kaip socialinį reiškinį, nes ji veikia ir yra populiari grupėje, jos individų sąveikoje. Individualios prasmės gali turėti religijos bruožų, tačiau jos nėra religija.

Šią religijos definiciją M.Yingeris taikė visuomenėms, kuriose vyksta pasikeitimai ir kurios yra sekuliarios. Jo nuomone, jei tokioms visuomenėms pritaikysime siauresnę definiciją, bus labai sunku jose identifikuoti religiją, nes ji keičia savo formas. Faktiškai M.Yingeris savo religijos sampratoje atsisako antgamtiškumo dimensijos.

T.Parsonsas religijos definicijos problemą sprendžia struktūrinio funkcionalizmo tradicija. Jis į religiją žvelgia kaip į žmogiško gyvenimo fenomeną. Ir konstatuoja, kad trijose iš keturių pagrindinių sistemų, apibūdinančių žmogiškąjį gyvenimą, religija atlieka tam tikras funkcijas. Šios trys sistemos yra: 1) asmenybės sistema, 2) socialinė grupės (visuomenės) sistema, 3) kultūros sistema. Religija yra kultūrinės sistemos ir socialinės sistemos susidūrime. Per ją kultūrinės vertybės įsiskverbia į visuomenės gyvenimą. Ir per ją kultūros vertybės, priimtos visuomenės, internalizuojamos į asmenybę. Religijai priskiria tradiciją, reiškia, ji yra interpretuojama kaip istorinis fenomenas. Šis fenomenas evoliucionuoja kartu su visuomene, sudėtingėjant jos socialinei sistemai. T.Parsonsas išskiria tris visuomenės tipus:

1) primityvų – diferenciacijos nėra;

2) pereinamąjį – atsiranda raštas, socialinė stratifikacija, kultūrinė legitimacija; ekonominė posistemė atsiskiria nuo politinės;

3) šiuolaikinį – teisinė posistemė atsiskiria nuo religinės, formuojasi administracinė biurokratija, rinkos ekonomika, demokratinė rinkimų sistema.

T.Parsons’as religiją priskiria kultūros sistemai, interpretuodamas E.Durkheimo veikalą „Elementarios religinio gyvenimo formos“, konstatuoja, kad prancūzų sociologas išskyrė tris pagrindinius žmogiškų veiksmų sistemų principus: religinį, moralinį ir kognityvinį. T.Parsonso interpretacijoje šie veiksmai sudaro pirminius kultūros sistemos centrus: konstruktyvinę simbolizaciją, moralinę-vertybinę simbolizaciją, kognityvinę simbolizaciją. Prie šių T.Parsonsas priskiria ketvirtąją – ekspresyvinę simbolizaciją, kurią jis sieja su afekto (noro, aistros) kategorija ir ją supranta kaip bendrą tarpusavio mainų priemonę, įsišaknijusią pirmiausia socialinėje sistemoje ir specifiniu būdu įtvirtinančią tarpusavio mainus tarp asmenybės ir kultūros sistemos(Религия и общество, 1996).

Tokiu būdu, religija yra žmogiškasis fenomenas, jungiantis kultūrinę, socialinę ir asmeninę sistemas į įprasmintą visumą. Jo religijos definicijoje yra substancinio ir funkcionalistinio požiūrio į religiją elementų.
daro išvadą, kad religija jungia tokius elementus:

1) tikinčiųjų budrumą;

2) bendrus tikėjimus, mitus;

3) ritualinį elgesį;

4) bendrus simbolius. Simboliai atspindi realybę, kuri yra atskirta nuo kasdienio gyvenimo realybės.

P.Bergerio religijos sampratoje jungiasi substancinis ir funkcionalistinis požiūriai. Religiją jis apibrėžia kaip „žmonių veikla įkurtą visa apimančią šventąją tvarką, tai yra šventąjį kosmosą, sugebėsiantį išsilaikyti nuolatinio chaoso akivaizdoje“ (Berger, 1967). Šios definicijos pagrindas yra “šventasis kosmosas”. Skirtingai nei kiti sociologai, P.Bergeris šventybės sampratą perima iš religijos fenomenologijos atstovų: R.Otto ir M.Eliades. Pasak R.Otto, šventybė yra a priori, ją sudaro racionalus ir iracionalus elementai, ji yra pirmapradis dvasios palinkimas(Jaccopozzi, 1997). Šventybę P.Bergeris įvardija „šventu kosmosu“, savo prasme jam priešiškas chaosas. Šią kategorijų priešpriešą jis perėmęs iš M.Eliades, pasak kurio, chaosas suprantamas kaip nešventas pasaulis, žmogaus naudojamų simbolių dėka tampantis kosmosu – šventu pasauliu(Eliade, 1997). P.Bergeris, remdamasis šiais autoriais, sukonstravo religijos definiciją, platesnę už kitas religijos sampratas. Konstatuodamas esmę, jis nušviečia ir religijos funkcijas: religija individą apsaugo nuo chaoso, padeda suprasti kančią, tragediją, neteisybę. Taip pat atlieka legitimacijos funkciją. Tačiau kartu jis vis dėlto išlaiko socialinį religijos aspektą, t. y. supratimą, kad religija sąlygojama žmonių veiklos ir įtvirtinama tik individų sąveikoje.

Pakankamai į P.Bergerio panašią religijos ir religingumo sampratą pateikia Ch. Glockas ir R.Starkas. Jų koncepcija yra daugiamatė, nes joje taip pat telpa funkcionalistinė, substancinė religijos ir religingumo samprata.

Religija arba tai, ką visuomenė pripažįsta šventu, apima institucionalizuotą simbolių, išpažinimų, vertybių ir ritualų sistemą, kuri padeda sujungti paskutines – ribines reikšmes. Institucionalizuota religija yra religija, kuri yra visos grupės nuosavybė, tokiu laipsniu, kad yra išlaikyta iki tiek, kad grupės nariai gali keistis (R.Stark, Ch. Glock, 1970).

Ribinių prasmių sistema atsako į klausimus apie žmogaus prigimtį, jo tikslus, paskirtį, reikalingumą. Kad religijos definicija būtų pilna ir pilnai atskleistų šio fenomeno ypatybes jie įveda papildomai du terminus – vertybė ir orientacija į vertybes.

“Orientacija į vertybes” apima viską, visą šventą sistemą, visas jos sudedamąsias dalys. Tokioje situacijoje vertybė netampa religijos sinonimu, bet labiau bendru fenomenu, kurio rėmuose religija yra tik vienu, bet nepaskutiniu manifestantu orientuojantis į vertybes. Tuo jie siekė atrasti ne tik tai kas skiria religijas, bet ir tai kas jungia, būtent visas tradicines religijas.

Religingumui apibūdinti išskiriami penki parametrai:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2687 žodžiai iš 8949 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.