15 a. Europa pradëjo uþkariauti pasaulá. Kuriasi jûrinës imperijos. Jos skyrësi nuo senøjø imperijø, kurios buvo sausumos.
Europà pakeitë renesansas. (14a.vid.-17a.vid. 300m.) – pereinamasis laikotarpis nuo viduramþiø prie naujøjø laikø. Ren. sukëlë ankstesnieji kultûros atgimimai (Karolingø renesansas, 10a.renesansas, 12 a.renesansas). Atsirado Italijoje, nes ten neiðnyko antikinis palikimas, be to atsirado socialinës, politinës sàlygos, kurios leido gráþti prie antikos:
– feodaliniø santykiø árymas.
– kapitalistiniø santykiø formavimasis. Nauja moderni ekonomika(laisvos verslininkystës sistema). Turi sàmoningai priimti visa visuomenë. Kapitalizmo genezë ankstyviausia Italijoje. Taèiau vëliau ji sutriko ir á pieká iðsiverþë Anglija, Olandija.
14a. Italijoje labai sparèiai vystësi miestai. Nebuvo stiprios centralizuotos valdþios, todël miestai (Genuja, Florencija, Venecija) tapo 12 a. savarankiðkomis respublikomis. Vystësi manufaktûra. Praturtëjæ pirkliai tapo bankininkais, pramoninkais. Tai þmonës, kurie norëjo veikti ir bûti aktyvûs. Ðioje grupëje ir formavosi naujos renesanso idëjos. Svarbus optimistinis poþiûris á gyvenimà, veiklumas, iniciatyvumas. Renesanso idëjos patraukë inteligentijà (mokytojus, teisininkus), kuri iðaugo ið pirkliø ir krautvininko sluoksnio. Prisidëjo aristokratija, dvasininkai, valdovai. Tikslai ávairûs, bet juos vienija nauja pasaulëþiûra – humanizmas (apëmë ir filosofijà ir menà). Studijø objektas – þmogus, o ne dieviðki dalykai. Centre þmogus, o ne Dievas.
Renesanso bruoþai:
– suformavo naujà þmogaus sampratà. Þmogus – aukðèiausia vertybë. Santykiai grindþiami lygybës, teisingumo, þmoniðkumo principais. Individualizmas – nepakartojami individui. Individas ne kaip luomo atstovas. Laisva asmenybë.
– gimë universalaus þmogaus idëja. Þinios ið visø kultûros srièiø. Humanizmo pagrindas – filosofijos studijos, bet skiriama dëmesio ir tiksliesiams mokslams (matematikai).
Nauja þmogaus samprata skatino domëtis anatomija. (Ypaè mene). Su þmogaus studijomis siejasi ir mintiesminties laisvës reikalavimas. Jis keliamas kaip natûrali þmogaus teisë – laisvos asmenybës privilegija. Dël to brendo priverstinis posûkis á þmogaus proto galimybes. Paþinimo pradþia ne tikëjimas, o protas.
Renesanso màstysena nebuvo visiðkai nauja.. Màstytojai neneigë, kad pasaulá sukûrë dievas. Sukûrë, kad já paþintø þmogus. Humanistai skelbë proto teisæ savanaudiðkai paþinti ir aiðkinti pasaulá. Renesansas pagrindë gamtos mokslà.
Renesanso màstysena suformavo ir poþiûrá á gyvenimà. Þmogus gyvena ne tik dievui, bet ir sau, turi neribotas galimybes. Tai ir skyrë renesansà nuo antikos humanizmo (antikoje jis santûrus, turi ribas).
Naujas gamtos suvokimas. Viduramþiais ji – Dievo kurinys, turëjo artinti þmogø prie dievo, tik tadad ji yra teigiama. Renesanse ji tik teigiama. Ji yra dievo apraiðka. Per jà galima paþinti dievà. Naujas pasaulëvaizdis. Centras – þmogus. Tikëjimas proto galia ir optimizmas suformavo poþiûrá á pasaulá lyg á darnià harmoningà visumà (Þmogus – jos dalis). Màstytojai save laikë naujos kultûros pradininkais. Atsirado terminas “tamsus laikas”.