Renesansas1
5 (100%) 1 vote

Renesansas1

Renesansas

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.

Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prie absoliutizmo. Trečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, ir jis, iškovojęs ne vieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yra Florencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės nuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų ir pasitikėjimo “popolanų” klasei – pirkliams, pinigų keitėjams ir amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo įstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinės teisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus valdžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžią Italijoje buvo nesėkmingi.

Vėliau nevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansas plito kitose šalyse. Jis išreiškė naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į šiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš feodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykių stiprėjimas. Šiuos procesus gilino ir spartino reformacija, apėmusi Vakarų ir Vidurio Europą.

HUMANIZMAS

Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Lotyniškai humanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaus sugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų. jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertinti viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožio pažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos, anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškai išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir politiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras, F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitų kraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslu pagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogaus būtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija. Ji suteikė humanizmui politinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus ir prieš iškylančią buržuaziją. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama paklusti autoritetams.

Humanistai pabrėžė žmogaus protinius ir fizinius sugebėjimus, dvasinį ir kūno grožį. Svarbiausia dvasine jėga laikė valią. Žmogaus idealas – tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, siekianti įsitvirtinti pasaulyje pasikliaudama savo jėgomis. Kiekvienas žmogus savitas, jo orumas priklauso nuo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali. Toks Renesansui būdingas individualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaus savarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą.

Dėl atsiradusių spaustuvių greitai humanizmas paplito po visą Europą. (Pirmąją rašomąją mašinėlę sukūrė vokietis Gutenbergas.)

REFORMACIJA

Spaudos išradimas paspartino idėjų apykaitą, be kurios gal niekada nė nebūtų atėjusi reformacija. Reformacija laikoma pirmąja buržuazine revoliucija. Reformacija – vėlyvojo feodalizmo, politinio, socialinio, ekonominio vystymosi idealoginė išraiška. Reformacija, trumpai tariant, yra bažnyčios reforma.

Maras, 1340m. ištikęs Europą, nusinešė daugelio žmonių gyvybę, todėl reikėjo žmonėms ieškoti išsigelbėjimo. Tai buvo viena iš priežasčių bažnyčios nuosmukiui. Taip pat bažnyčios nuosmukį lėmė ir pralaimėtos kovos su Anglija, Prancūzija dėl karalių teisės apmokestinti Bažnyčios turtus. 1305m. Prancūzijos karalius, padedamas savo agentų Italijoje, pasiekė, kad popiežiumi būtų išrinktas prancūzas. Nuo tada septyni popiežiai rezidavo ne Romoje, o Avinjone. Visi jie buvo prancūzai, kuriems didelę įtaką darė karalius. Naujų rūmų statyba Avinjone kainavo milžiniškus pinigus, o labai daug pinigų reikėjo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikyti bažnyčios sritį. Tačiau labiausiai nuskurdino bažnyčią didysis skilimas. Jo metu buvo bažnyčia valdoma vieno popiežiaus Romoje, o kito Avinjone. Todėl abiem popiežių rezidencijom reikėjo išlaikymui didelių lėšų. Lėšom rinkti buvo prekiaujama indulgencijomis – medžio raižinys. Jų pirkimui buvo susiklosčiusi tokia padėtis, kad už pinigus buvo sakoma, kad galima nupirkti viską. Pasak prekiautojo
Tecelio “vos dėžutėj pinigai suskambės, siela iškart iš skaityklos išskries”.

Dar XIV a. anglų teologas Džonas Viklifas ragino Bažnyčią atsisakyti turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. XV a. šias mintis plėtojo čekų dvasininkas Husas. Tai turėjo didelės reikšmės, nes jį rėmė visų socialinių sluoksnių čekai. Popiežius kovai su Husu negailėjo jėgų ir jis buvo apgautas ir sudegintas kaip eretikas.

Plintant humanizmui, atsirado naujas požiūris į bažnyčią. Humanistai nurodė klaidas Katalikų bažnyčios Biblijos vertimuose iš hebrajų ir graikų kalbų. Jie reikalavo religinio Bažnyčios atsinaujinimo, sakė, kad gyvenimas pagal Biblijos mokymą yra svarbiau negu išorinės Katalikų bažnyčios apeigos.

XVI a. pradžioje iš Romos imta reikalauti didesnių mokesčių. Iš Romos imperijos gyventojų popiežius surinkdavo didžiąją dalį pajamų. Nyderlandų ir Vokietijos biurgeriai ir bajorai siekė ekonominės ir politinės nepriklausomybės nuo savo valdovo, šv. Romos imperijos imperatoriaus. Valstiečiai buvo taip pat varginami dideliais mokesčiais, ir jie galėjo kiekvienu metu sukilti.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Bažnyčios mokymą ėmė kritikuoti Martynas Liuteris. Liuteris nusprendė pasipriešinti indulgencijų prekybai. Liuteris savo pažiūrom susilaukė daug šalininkų, ir jam padėjo skleisti jo mintis spauda. Kovai su Liuteriu Katalikų bažnyčia buvo pasirinkusi tą pačią taktiką kaip ir prieš Husą, tačiau jiems nepavyko. Liuteriui likti gyvam padėjo jo pritarėjai ir Saksonijos kunigaikštis. Liuteris tvirtino, kad krikščionis privalo vadovautis tik Biblija. Liuteris abejojo popiežiaus ir bažnyčios tėvų autoritetu.

Liuteriui slapstantis Saksonijoj, kilo valsitečių sukilimas. Jie reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti žemę valstiečiams. Šį sukilimą numalšino patys bajorai, nes jiems buvo nenaudinga. Tada Liuteris suprato, kad išsaugoti jo idėjoms reikia atsižvelgti ir į bajorus. Jis suprato, kad bažnyčia gali ramiai dirbti tik tada, kai kunigaikščiai rūpinsis tvarka ir ramybe. Ramybė galės būti tik tada, kad bus paklusni bažnyčia. Tai viena iš reformacijos priežasčių. Kita būtų siekimas pigios bažnyčios.

Anglijos, Skandinavijos, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, taip pat Vokietijos, Livonijos ir Prūsijos kunigaikščiai uždarė vienuolynus, prisijungė bažnyčių žemes ir perėmė jų pajamas. Vokietijos kunigaikščiai reikalavo teisės parinkti tikėjimą, nepaisant daugumos jų valstybės gyventojų valios. Jie sakė “kieno valdžia, to ir tikėjimas”. Šiaurės Vokietijoje ir Skandinavijoe vieninteliu leidžiamu tikėjimu tapo evangelikų liuteronų mokymas.

Kitas garsus reformatorius buvo prancūzas Jonas Kalvinas, kuris vėliau tapo liuteronų varžovu. Šveicarijoje, Ženevos mieste jam pavyko įgyvendinti Bažnyčios organizacijos formą, kur buvo būtinas glaudus ryšys tarp magistrato ir Bažnyčios vadovybės. Magistratas skirdavo pagyvenusius vyrus (presbiterius), kurie kartu su kunigais turėjo vadovauti bendruomenei. Šeimyninis gyvenimas buvo griežtai sekamas per įskundėjus. Net ir vaikai galėjo įskųsti savo tėvus bendruomenės vadovybei. Žaidimai, šokiai ir bet kokia prabanga buvo draudžiami. Kaip ir Liuteris Kalvinas manė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitikėti tik Dievo malone. Kadangi Dievas visagalis, jis iš anksto turįs žinoti, kurie žmonės bus išganyti, o kurie pasmerkti. Kalvinistai teigė, kad sėkmė prekyboje ir profesijoje taip pat yra Dievo malonės apraiška. Taip pat jie skatino turto kaupimą, nes sakė, kad žmogus, kuris taupys, dirbs, kaups turtą, keliaus į dangų. Kalvinizmas greitai plito, įsiskverbė į kraštus, kuriuose buvo liuteronybė. Katalikų bažnyčiai didelę grėsmę kėlė tai, kad Prancūzijoje prie kalvinizmo prisijungė biurgeriai ir dalis aukštuomenės. Europos šiaurėje kalvinistinėmis arba protestantiškomis šalimis tapo Nyderlandai, Škotija.

Žmonių raštingumas buvo didesnis protestantiškose šalyse negu katalikiškose. Katalikiškose šalyse daugelis valstiečių liko beraščiai iki pat XX a. Protestantiškose šalyse net ir kaimų gyventojai gaudavo tam tikrą išsimokslinimą. Protestantai teologai rašė ir skaitė pamaldas nacionalinėmis kalbomis, o ne lotyniškai.

Moterims iš didikų ir biurgerių šeimų reformacija, ypač pradžioje, suteikė daugiau saviraiškos galimybių. Moterys įsitraukė į Biblijos studijas ir Katalikų bažnyčios kritiką. Visoms protestantizmo pakraipoms būdinga tai, kad pradėta labiau vertinti santuoką, o ne celibatą ir nekaltybę. Liuterio nuomone, celibatas prieštarauja žmogaus prigimčiai.

KONTRREFORMACIJA. JEZUITAI

Italijoje ir Ispanijoje subrendo palankios sąlygos kontrpuolimui prieš reformaciją. Italijos miestų valstybių biurgeriai nejautė reformacijos poreikio. Jie jau turėjo ekonominę ir politinę nepriklausomybę. Ispanijos ir Prancūzijos karaliai užsitikrino valstybinę Bažnyčios kontrolę, kai buvo susilpnėjusi popiežiaus valdžia.

Katalikai siekė pašalinti bažnyčios negeroves. Bažnyčios susirinkimas pasmerkė indulgencijų prekybą, sugriežtino vienuolynų taisykles, kunigų mokymą ir kontrolę.

Labai
reikšmingas buvo jėzuitų ordino įkūrimas. Tai – kovinė organizacija, turėjusi sutriuškinti protestantizmą ir atkariauti popiežiui prarastus kraštus. Jėzuitų vadovu tapo ispanų didikas Ignotas Lojola. Jis sukūrė karinio pavyzdžio organizaciją, kur svarbu yra paklusti vyresnybei. Jėzuitų mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje.

Gerai išsilavinę jėzuitai buvo įtraukti į valstybės valdymą. Jie įgijo polininės įtakos. Jėzuitai vadovavo religiniai kovai prieš reformaciją, buvo siunčiami kaip misionieriai į kitas šalis. Jų padedamas popiežius atsikovojo Vengriją, Lenkiją, Pietų Vokietiją.

GEOGRAFINIAI ATRADIMAI. MOKSLAS.

XV- XVI a. atrasta daug naujų, ligi tol europiečiams nežinomų kraštų. 1492m. – Amerika, 1522m. – baigta F.Magelano pradėta kelionė aplink Žemę. Pasaulis buvo tyrinėjamas ir senuosiuose Rytuose, ir antikoje, mokslinis pažinimas plėtojamas ir viduramžiais. Pasiremdami ankstesniais atradimais, Renesanso atstovai per trumpą laikotarpį gerokai pakėlė mokslo lygį. Tuomet padaryta daug išradimų: parakas, spauda, mikroskopas, teleskopas, kišeninis laikrodis ir kt. XVI – XVII a. smarkiai pakito gamtos, tikslieji mokslai: matematika, chemija, fizika, ypač astronomija, pakeitusi visatos sampratą. Italijos ir Šiaurės Europos astronomai padarė atradimų, kurie sukūrė heliocentrinį pasaulėvaizdį. Pagal šią sistemą pasaulio centre yra Saulė, aplink kurią sukasi Žemė ir kitos planetos. Pirmasis šią teoriją iškėlė M.Kopernikas.

Mokslo atradimai skatino peržiūrėti žmogaus ir pasaulio aiškinimą. Nebepasitenkina scholastika, kuri rėmėsi abstrakčiais samprotavimais ir autoritetų nuomone, ima reikštis naujos filosofinės kryptys. Kai kurie Renesanso filosofai ragina remtis stebėjimo ir tyrinėjimo metodu nuo atskirų faktų eiti prie apibendrinimų (Bekonas). Kiti rodydami nepasitikėjimą autoritetais, apskritai ima abejoti žmogaus galimybe pažinti pasaulį (Montenis). Šiai epochai būdingi nuomonių skirtumai ir įvairūs keliai į tiesą.

Taip pat šiuo metu buvo paplitę ir netikri mokslai: alchemija, astrologija, taip pat magija, bei prietarai. Jų paplitimą lėmė ne tik žmonių tamsumas, bet ir renesanso epochai būdingas noras prasiskverbti į gamtos paslaptis. Pranašystėmis ir Burtais tikėjo ir paprasti, neapsišvietę žmonės, ir mokslininkai, filosofai, valstybės bei bažnyčios veikėjai. Tik Renesanso epochoje labai paplito raganų, burtininkų teismai, vadinama “raganų medžioklė”, ypač jų pagausėjo išleidus knygą “Raganų plaktukas”, kur buvo parodyta, kaip tokias bylas vesti.

Atgimimas nebuvo nuoseklus žmogaus minties žengimas į priekį. Katalikų bažnyčia puolė naująjį mokymą. Žmonės galėjo prarasti pasitikėjimą bažnyčia, jei ji pripažintų klydusi. Šie mokslai pakeitė žmogaus ir Žemės vietą Visatoje.

MENAS IR RENESANSO STILIAUS ARCHITEKTŪRA

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.

Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kai kuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.

Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį: didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesanso kultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai, vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškus ginklus, komplektavo bibliotekas.

Renesanso stiliaus pamoka Lietuvoje buvo italų renesansas, įgijęs manierizmo tendenciją, tačiau Lietuvos renesansas turėjo ir daug unikalių, savitų bruožų, jam būdinga savo krašto tikrovės matymas ir perteikimas.

Dažniausiai didikų pilis, rezidentinius rūmus projektuodavo vietiniai arba iš kitur atvykę architektai. Iš užsienio didikai kviesdavosi architektus dar ir tam, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš lenkų feodalus.

Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų – gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiu statytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų.

GYNYBINĖS PILYS

Tai buvo
feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui – rezidentavimui ir gynybai, nes Krymo totorių puldinėjimai, karai su Švedija bei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Dažnai, šalia pilies buvo kuriami sodai – parkai, tapę neatsiejama architektūros ansamblio dalimi.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2434 žodžiai iš 8022 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.